RĖDOS KNYGA

   2009 m. vasarą išleista nauja Aleksandro Žarskaus knyga (280 p.). Tekste naudotasi Algirdo Patacko studijos „Rasa“ (pirmą kartą spausdinta pogrindžio leidinyje „Ethos“, 1984, p. 56) idėjomis.

PRATARMĖ

Mūsų santykis su protėvių kultūra – tai, kaip mes ją suvokiame ir kiek dar mums aktualios senosios šventės, jų papročiai, ritualai bei dainos – priklauso nuo to, kiek mes pajėgūs suvokti jų prasmę. Nors knygoje rasime aprašyta daug senųjų papročių, tačiau jos ašis yra klausimas kodėl, t. y. pagrindinis dėmesys skiriamas papročių ir apeigų prasmėms. Jų ieškoma žvelgiant į protėvių šventes kaip į vientisą, senolių pasaulėvoką išreiškiančią universaliąją tvarką – virsmo dėsningumams paklūstančią Būties Rėdą. Tai ir lėmė šios knygos sandarą bei jos turinį.
„Rėdos knyga“ idėjine prasme yra tęsinys „Virsmų knygos“ (Patackas A., Žarskus A. „Virsmų knyga“ – Kaunas, 2002), kurios idėjos, pagrindinės sąvokos ir struktūra gimė dar sovietmečio pogrindyje bei Sąjūdžio metais. „Rėdos knyga“ yra dėsninga ir tiesioginė „Virsmų knygos“ tąsa. Abi knygas neatsiejamai vienija esminė baltų kultūros ašis – virsmo sąvoka.
Šios knygos skiriasi tik tuo, kad „Virsmų knyga“ aprašo didžiuosius žmogaus gyvenimo virsmus – gimimą, vestuves ir mirtį, o „Rėdos knyga“ skirta pagrindinėms baltų kalendorinėms šventėms, kurios, kaip žinia, yra atremtos į augalo pasaulį. Gamtos ir gyvybinių galių virsmai, atsikartojantys visose pagrindinėse kalendorinėse šventėse, simboliškai išreiškia ir savotiškai atkartoja didžiuosius žmogaus gyvenimo virsmus.
Dėl abiejų knygų bendrumo ir jas vienijančios virsmo sąvokos dalis medžiagos neišvengiamai pasikartoja ir Virsmų, ir Rėdos knygose. Tai būtina, kad ir „Rėdos knyga“ būtų struktūriškai išbaigta.
 

PABAIGOS ŽODIS

Šioje knygoje aprašytos tik pagrindinės šventės. Nekėlėme sau uždavinio išsamiai pristatyti visas senąsias šventes. Mūsų tikslas buvo įsigilinti ir suvokti iš protėvių paveldėtų švenčių prasmes ir didžiąją Kūrėjo nustatytąją Rėdą, kurią jos išreiškia. Civilizuotas žmogus menkai tesuvokia esminius būties ir gyvybės dėsningumus, nebejaučia, kad gyvybės tęstinumas labai priklauso nuo to, kiek mes laikomės ir gerbiame mums atitekusį paveldą. Vidinė pajauta dabar silpnesnė, tačiau stipresnis intelektas, todėl pagrindinis dėmesys šioje knygoje skirtas pavadinimų, apeigų bei ritualų prasmėms.
Jeigu mes beveik ar visai nebejaučiame prasmių, kyla klausimas: švęsti senovines šventes ar ne? O jeigu švenčiame, tai kaip? Vienareikšmis atsakymas į šį klausimą neaprėptų visų šio klausimo aspektų.
Turbūt niekam nekyla abejonių, ar reikia švęsti Vėlines arba Kalėdas. Šios senovinės šventės yra labiausiai susijusios su panašiomis krikščioniškomis šventėmis ir švenčiamos visuotinai. Pavojaus, kad jas nustosime švęsti, bent kol kas nematyti. Tačiau yra akivaizdi grėsmė, kad materialistinė pasaulėvoka ir vartotojų kultūra jas visiškai subanalins ir nustums į grynai kultūrinį – kūno lygmenį. Kai žmogus suvokiamas vien tik kaip kūnas, tai labai akivaizdus ir natūralus pavojus.
Išnyko sielos ilgesį žadinusios senovinės Ilgės, o krikščioniškas jų atitikmuo – Visų Šventųjų šventė – nors kalendoriuje ir tebėra, praktiškai švenčiama kaip Vėlinės. Jei gilinamės į tai, kas vyksta, matome, kaip į mirusiųjų paminėjimo šventę aktyviai skverbiasi Helovinas, išstumdamas gilesnes žmogaus būties prasmes. Kas ir kaip sustabdys šį pasaulėjimo (sekuliarizacijos) vyksmą? Galbūt tik asmeninis kiekvieno susivokimas ir sąmoningas – suvokiant apeigų prasmes – švenčių šventimas.
Didžiausią grėsmę Kalėdoms kelia vartojimo kultas ir prekybininkų pastangos, nukreiptos į žemiausius žmogaus jausmus. Kalėdos sparčiai keičiasi. Kas jų laukia vartotojų visuomenėje? Kalėdos (turima omenyje komercinės) sunaikino adventą, sukramtė ir nurijo jį kartu su gardžiais kalakuto gabaliukais, Velykos (komercinės) užgožė gavėnią, Helovinas „nubaidė“ Visus Šventuosius, Naujieji Metai „nugirdė“ Tris Karalius, – toks likimas, kaip rašo J. Botumas (Joseph Bottum), ištiko šventes ten, kur gerovė ir vartojimas yra įprasti dalykai.
Rasos šventė – Joninės paskelbtos valstybine švente. Taip ir turėtų būti, tačiau gerai tai ar blogai? Dabar ši šventė įtvirtinta oficialiai ir formaliai, bet turint mintyje šliuožimo paviršiumi arba pasaulėjimo tendencijas, akivaizdžios ir neigiamos pasekmės: sudarytos sąlygos pasireikšti paviršutiniškumui, kuriame pirmą vietą užima „estrada“ ir alaus gėrimas. Sakraliausios šventės akcentu tapo apmokamų atlikėjų ir prekybininkų „pasirodymai“. Rasos šventės sakralumą, ko gero, gali išlaikyti tik nedideli bendraminčių būreliai, kurių branduolį sudarytų viena ar kelios folkloro grupės.
Užgavėnės liko tarsi našlaitės – nesutapo su jokia krikščioniška švente ir neįteisintos oficialiai. Šia prasme jos galbūt turi mažiausiai galimybių išlikti. Velykos, kurių prasmė artima Užgavėnėms, nepadeda joms išlikti, nes šias dvi šventes skiria ilgas gavėnios laikotarpis. Užgavėnes vis dar švenčia atskiros bendruomenės, kolektyvai ar mokytojų suorganizuoti vaikai. Nors vaikšto persirengėliai, kaunasi Kanapinis su Lašininiu, o kai kur vežiojama ir Morė, bet be gilesnės prasmės. Dabar kaukes dėvintieji tapo žiemos išvarytojais, pramogautojais, linksmintojais, o vaikai – prašytojais ir kaulytojais. Visai nebeliko esminės jų paskirties. Juk persirengėliai – tai norintys gimti, dar negimusieji. Tie, kurie tam tikromis apeigomis žadina žmones, – be kurių pagalbos gimti jie negali, – ir primena visuomenei pareigą pratęsti gyvybę.
Jei per Vėlines liūdėdami prisimename išeinančius, tai per Užgavėnes džiaugsmingai sutinkame norinčius ateiti, pasiruošusius gimti. Tik dėka naujai gimstančiųjų gyvybės ratas sukasi toliau, o mūsų kultūra ir visa, ką mes darome, įgyja prasmę ir tęstinumą. Užgavėnių persirengėliai kviečia išlyginti Vėlinėse išgyvenamą gyvybės praradimą, – šios dvi, mūsų žvilgsnius priešingomis linkmėmis nukreipiančios šventės, verčia suktis Rėdos Ratą.
Lietuvos liaudies buities muziejuje iškilmingai švenčiamos Užgavėnės ne kažin kuo, – nebent mažesniu spalvingumu, puošnumu bei turtingumu, – skiriasi nuo Venecijos karnavalo. Argi toks karnavalas žadina gyvybės pratęsimo suvokimą?
Užgavėnes, kaip ir kitas šventes, švenčiame iš tradicijos, dažniausiai visai nesirūpindami gilesniu prasmių suvokimu. Tai, kas senose protėvių šventėse buvo išreikšta simboliškai ir glūdėjo pasąmoniniame lygyje, kurį geriau jautė ir suvokė praėjusių amžių žmonės, šiandien būtina sąmoningai suprasti, būtina apie tai kalbėti ir rašyti, kad, anot J. V. Gėtės (Goethe), įsigytume tai, ką esame paveldėję. Kitaip sakant, būtina įvardinti ir įsisąmoninti prasmes, – kad tūkstantmečiais krautas protėvių kultūros paveldas būtų sąmoningai suvokiamas, kad taptų mūsų dvasinio ir kultūrinio gyvenimo dalimi.