NARCIZAI Motinos dienai

Parsinešiau šiandien sau narcizų puokštelę iš prekeivių palei Pilies gatvę. Susigundžiau jų švytinčiu geltonumu, jų nešama pavasario žinia, jų pažadu paskleisti gražių prisiminimų. Kažkada laibais pionieriškais balseliais traukėme: „Tau, mano mamyte, pirmieji, pirmieji žiedai”. Tiesa, tais laikais buvo tik Kovo 8-oji, ne gegužės sekmadienis, kaip dabar teisingai švenčiame, bet vis tiek susidėliodavo viskas dailiai į savo vietas. Laimingos mamos priimdavo tulpes ir joms skirtas paukštelių dainas, šypsojosi ir graudinosi, bučiavo savo atžalas. Jei pirmųjų žiedų neatsirasdavo, tekdavo karpyti juos iš spalvoto popieriaus, ir nuostabu, kad rezultatai būdavo nė kiek ne menkesni.
Anų tolimų laikų mamos suseno ar iškeliavo pas Viešpatį. Susenusios vis tebelaukia meilių sveikinimų. O kai iškeliauja, dar labiau norisi joms dainuoti ir dovanoti gėlių. Jos turbūt dar labiau nori iš ten mylėti ir globoti savo vaikus. O nuo globos ir meilės iš anapus neapsiginsi taip, kaip būnant šalia. Ir, be abejo, galimybės tokiai veiklai ten kur kas didesnės. Kartais tuo net visai rimtai įsitikini. Gal dėl tos nenutrūkusios veiklos gyvenimas ir tebėra gražus, o pavasaris tebėra pavasaris. Su auksiniais narcizais.
Kitose srityse, kai išsiprašoma prisiminimų porcija, visa, ką matai šiandien, dažniausiai būna ne jų naudai. Motiniškumo pasirodymas per amžius bus toks pat sukrečiamas ir didingas. Anądien geriu Senamiesty kavą, o prie gretimo staliuko mama su paaugliu sūnum. Jis atsidėjęs kerta tortą, sriūbteli iš puodelio, tyli. Jos gurkšneliai maži, ir pati susimažinusi, akių nuo sūnaus nenuleidžia, toks ne šio pasaulio ištikimybės ir atsidavimo kadras. Iš kur tai šiame mieste, rodos, jau atpratintame nuo panašių dalykų?
Kas nors lieps pasiskaityti laikraščius, kriminalinių kronikų skiltis, smurto, skyrybų, asocialių šeimų, valkataujančių vaikų statistiką. Neturiu nė vieno „bet” prieš tuos faktus ir skaičius, išskyrus tai, kad aplinkui matysime ir matysime nesunaikinamos motiniškumo dvasios kupiną pasaulį. Tai slėpinys, tai malonė ir stebuklas, kurie nežinia kaip atsiranda, kaip persiduoda ir pasidaugina. Katalikai ne veltui Motinos dienai pasirinko gegužės mėnesį ir Mergelės Marijos artumą: motinystės dovana pavedama Dievo Sūnų nešiojusių įsčių globai, jų užtarimui, jų paslapčiai.
Kunigas Česlovas Kavaliauskas viename pokalbyje yra pasakojęs apie lagerio draugą, kurį vaikystėje, apėjusį baisiomis votimis, motina tiesiogine prasme laižyte išlaižė. Gerai prisimenu kunigo patosą: „Tai ką, ji mažiau šventa už Tomą Akvinietį?! Ji tikrai šventesnė už jį!”
Kiekvienas galėtume pateikti savus sąrašus tų, kurios motinystės pašaukime save godžiai apiplėšė ir išdalijo kaip Kristus. Pagaliau nė nereikia skambių analogijų bei pavyzdžių. Joms tie šventumo dalykai išeina lyg savaime. Ne dėl altorių garbės. Ne dėl sveikinimų Kovo 8-osios ar Motinos dienos proga. Čia kita įjungta. Nebaisu pasakyti: meilės misija. Tos, kuri nesustoja. Žemėje ir danguje. Negali sustoti, nes kas tada būtų iš mūsų?

Julius Sasnauskas OFM; „Panorama”, Bernardinai.lt, 2006