GEGUŽĖ

 

Senieji mėnesio pavadinimai – Gegužinis, Sėtinis, Sėmenis, Žiedžius, Žiedų, Berželis, Sultekis, Milčius, Mildinis.

Bažnyčia gegužės mėnesį yra paskyrusi švč. Mergelės Marijos garbei. Vyksta gegužinės pamaldos, giedamos giesmės, litanijos.
Marijos mėnuo

ŠVENTIEJI PILYPAS IR JOKŪBAS (gegužės 3 d.) - apaštalai, I a. kankiniai. Pilypas buvo Jono Krikštytojo mokinys, laikomas Turkijos apaštalu ir kankiniu. Jokūbas - Jeruzalės Bažnyčios vadovas.
Apie Pilypą ir Jokūbą plačiau

Iš lietuvių folkloro: „Išlindo lyg Pilypas iš kanapių...“

ŠVENTASIS FLORIJONAS (gegužės 4 d.) – IV a. pradžios romėnų karys, atsivertęs į krikščionybę ir už tikėjimo išpažinimą nukankintas. Liaudyje jis laikomas saugotoju nuo gaisro (garsėjo vienu kibiru vandens užgesinęs degantį namą), nuo stichinių nelaimių. Šiuo metu tai ir profesinė ugniagesių bei gelbėtojų šventė.
Apie Florijoną plačiau

MOTINOS DIENA (šiemet – gegužės 6 d.) – pirmasis gegužės sekmadienis. Sveikiname motinas, pasauliui dovanojančias žmogų, išmokančias gyventi žmoniškai ir žmogiškai. Mūsų senoliai Motiną, gyvybės nešėją, tapatindavo su Žeme, mat motina išaugina vaikus, o žemė duoda derlių. Pavasarį būdavo garbinama Žemė ir namų židinio saugotoja Motina.  Simboliška, kad Motinos diena švenčiama dangiškajai visų žmonių ir Bažnyčios Motinai Marijai skirtą mėnesį. 
Apie Motiną šiandieniškai... - Agnės Platelienės.
Motinos dienai - Juliaus Sasnausko.
Motinos šventės ištakos
Apie mūsų motinas ir Dievo Motiną - Renatos Vanagaitės.

GERASIS GANYTOJAS (kilnojama data; šiemet - gegužės 6 d.) - minimas ketvirtą sekmadienį po Velykų. Prisikėlusįjį vadiname Geruoju Ganytoju, nes jis pažįsta savo „avis“ ir „avys“ jį pažįsta. Šią dieną dera minėti ir melstis už vyskupus ir kunigus - tai ir jų tarnystės diena.
Apie avis ir ganymą...

ŠVENTASIS STANISLOVAS (gegužės 8 d.). Liaudyje tai Galios diena arba Cibulinė; šią dieną sėdavę žirnius ir sodindavę svogūnus. O bičių augintojai spėdavo, koks tais metais bus medus: jei diena giedra, saulėta – bus daug medaus, jei apsiniaukusi – mažai.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei ši diena sutapatinta su Stanislovo varduvėmis. Šv. Stanislovas Kostka (1550-1568), gimęs lenkų didikų šeimoje, būdamas 18-os mirė per Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Dar vienas šv. Stanislovas buvo Krokuvos vyskupas, turėjęs ypatingų galių gydyti žmones.
Apie Stanislovą plačiau

ŠEŠTINĖS (kilnojama data; šiemet - gegužės 10 d.) - tai Kristaus dangun Žengimo šventė, švenčiama šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį (40-tąją Velykų dieną). Skaičius 40 (metų, dienų ar valandų) - ypatingo Dievo artumo ir veikimo ženklas. Šeštoji savaitė arba 40-toji diena ypač svarbi ir senojoje baltų - lietuvių kultūroje (gimties, vestuvių, mirties papročiuose ir kt.). Įžengdamas į dangų Viešpats užbaigia savo buvimo su mokiniais laiką, siunčia juos į visą pasaulį skelbti Evangelijos ir krikštyti visų tautų žmonių.
Pirmos trys šios savaitės dienos liaudyje pažymimos kaip Taikos, sveikatos ir derliaus Maldavimų, arba Kryžiaus, Kryžių, Kryžiavos, Kryžavos dienos. Merginos apvainikuodavo, gėlėmis išpuošdavo numatytus lankyti kryžius; po to žmonės būriu apeidavo visus kaimo kryžius, giedodavo, melsdavosi, aplankydavo ir kapinių bei laukų kryžius. 
Apie šį laiką senovėje buvusi baltiškoji pavasarinių Samborių šventė, kuri, taip pat kaip ir Šeštinės, nustatoma  pagal Mėnulio fazę ir skirta pasėlių apsaugos apeigoms. Šios dienos vaišėms kaimynai darydavo sudėtinį alų, virdavo šešias kiaulės kojas su žirniais. Beje, kiauliena - visų agrarinių švenčių patiekalas. Per Šeštines būdavo apeinamas rugių laukas. Paukščiams ir piktosioms dvasioms nubaidyti ant baslio pamaudavo raguočio kaukolę. Nuskambėdavo pirmosios tais metais paruginių sutartinės. 
Žengimo dangun teologija

Grįžimas pas Tėvą
Šeštinės liaudiškai - Mindaugo Malinausko.
Kryžiaus dienos, laukų laiminimas

MILDOS ŠVENTĖ (gegužės 13 d.; pagal kitus šaltinius ši šventė neturėjusi tikslios datos - ji švęsta pirmąją gegužės mėnesio savaitę). Milda - senovės lietuvių meilės deivė, su malda ir meile susijęs, gegužės žieduose apsireiškiantis Mergelės-Motinos ir Dievo moteriškumo, Dvasios Šventosios baltiškas pirmavaizdis. XVI a. šaltiniai pavasario mėnesį vadina mildiniu mėnesiu - skirtu deivei Mildai. Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, arba padedančius meilėje, žmonės vadino mildauninkais.
Taigi, lietuviai turi gražią savo meilės šventę, savo „šv. Valentiną“ – dievaitę Mildą. Meilės deivę turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.
Liaudyje tai ir ateities turtus bei būsimus mylimuosius „užkukuojančios“ Gegutės šventė.   
Gegutės papročiai 

ŠVENTASIS IZIDORIUS (gegužės 15 d.) laikomas visų žemdirbių globėju. Šią dieną nuo senovės lietuviai minėdavo Sėjos pabaigą (o sėjos pradžią - per šv. Morkų - balandžio 25 d.). Tačiau mūsų paprotinėje kultūroje šv. Izidorius - artojų globėjas - paprastai minimas balandžio 4 d. Taigi apie jį išsamiau žr. balandžio kalendoriuje.

SEKMINĖS (šiemet - gegužės 20 d.) - Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė, septintas sekmadienis po Velykų. Daug kur gilioji Sekminių prasmė yra primiršta. Ar sugebame atverti save Sekminių Dvasiai? Ar besuprantame, kokia ypatinga tai šventė? Argi nėra tapusi ši dvasinių Dovanų diena beširdišku berželių draskymu ir įkaušusiųjų šokiais? Ar priimame ir išgyvename žinojimą, kad tą septintąjį sekmadienį po Velykų apaštalams (o šiandien ir mums visiems...) buvo atsiųsta žadėtoji Dvasia, trečiasis Dievo Asmuo: „...aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 17)... Tai Šventosios Dvasios dėka Dievas yra taip arti kiekvieno iš mūsų. Būtent Ji, anot pranašo Jeremijo ir Laiško žydams autoriaus, įrašo Įstatymą mūsų širdyse, taip sudarydama su mumis naująją sandorą, paremtą jau ne baiminga pagarba, o meile, ne vergišku paklusnumu, o Dievo vaikų laisve. Šventosios Dvasios buvimas - nuolatinis išgyvenimas, atsiskleidžiantis visuomet skirtingai ir visada naujai. Kristus pažadėjo, jog žemėn atsiųstoji Dvasia bus ugnis. Priimkime šią meilės ugnį...  
Dar XIX a. Sekmines švęsdavo 3 dienas. Liaudyje ši diena - tai pirmiausia Piemenėlių šventė - karvės būdavo apvainikuojamos, papuošiamos kaspinais. Taipogi tai ir augalijos garbinimo - Beržo, Augumo šventė - namai, vartai, bažnytėlės iškaišomi beržų šakomis, kitais žalumynais. Tai augalijos kulto liekana, rodanti iš senovės ateinantį tikėjimą magiška pavasarį pirmiausia išsprogstančių augalų galia lemti vaisingumą, sveikatą, gausinti derlių, apsaugoti nuo kerų (plg. su Verbų sekmadienio verbomis). 
Per Sekmines garbinamas ir vanduo, su juo susiję daug tikėjimų. Iki Sekminių žmonės nesimaudydavo, nes bijodavo, kad gali įtraukti Upinė, nugriebti Laumės ar Vandenis. Tą dieną vanduo būdavo šventinamas ne tik bažnyčioje, bet ir upėse bei ežeruose.
Piemenėliai su kraitele apeidavo kaimo šeimininkes, gaudami „melstuvių“ - kiaušinių, sūrių, dešros, o tada pamiškėje surengdavo „piemenėlių balių“. Vykdavo ir sudėtinės viso kaimo vaišės - Sambaris, Kupolis, Parugė. Prieš vaišes šeimomis vėl apeidavo savo laukus - „aplankydavo rugelius“, po to valgydavo, dainuodavo, šokdavo, supdavosi, žaisdavo. Paplitus krikščionybei, šį senovišką rugių lankymo paprotį dvasininkai pakeitė religine javų laukų šventinimo apeiga.
Sekminių rytą piemenukai galėdavo pamiegoti, o gyvulius išgindavo merginos; vėliau prie jų prisidėdavo vaikinai, visi dainuodavo - tai Rytelis, tarsi jaunimo gegužinė (kai kur, pvz. Kupiškio apylinkėse, tai vykdavo antrą Sekminių dieną). Karves namo pargindavo vėl vainikuotas, o šeimininkės rytelninkes aplaistydavo vandeniu - kad vasara būtų šilta, lietinga, kad augtų daug žolės, o karvės duotų daug pieno. Trečioji Sekminių diena kai kur vadinta Ledų (tačiau dažniausiai taip priimta vadinti trečią Velykų dieną); nevalia judinti žemės, kad ledų kruša vasarą pasėlių neišmuštų.
Apie krikščionių Sekmines plačiau - Arūno Peškaičio.
Apie Dievo Dvasią
-
Aušros Polovikaitės.
Bažnyčios gimtadienis - Jono Pakalniškio.
Paslėptas Sekminių švytėjimas - Renatos Vanagaitės.

ŠVENČIAUSIOS TREJYBĖS (šiemet - gegužės 27 d.) - švenčiama pirmąjį sekmadienį po Sekminių.
Krikščioniška Trejybės teologija - Vytauto Grigaravičiaus.
Trejybės kilmės hipotezės
Apie Švenčiausią Trejybę asmeniškai - Juliaus Sasnausko.  

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APSILANKYMAS (gegužės 31 d.) - katalikų Bažnyčia mini įvykį, kai Marija, gavusi Dievo apreikštą žinią, jog ji yra pasirinkta būti Dievo Sūnaus motina, atkeliauja aplankyti savo giminaitės šv. Elžbietos, būsimojo šv. Jono Krikštytojo motinos. Eucharistija nepaliaujamai „aplanko“ Bažnyčią, mus visus padarydama Kristaus nešėjais...
Beje, ši šventė anksčiau būdavo minima liepos 2 d.
Apsilankymas - Antano Grabnicko.
Mano siela šlovina... - Eglės Laumenskaitės.

ŠVENČIAUSIO KRISTAUS KŪNO IR KRAUJO (šiemet - gegužės 31 d.) - šventė, iškilmingai švenčiama ketvirtadienį po Švč. Trejybės. Ji dar vadinama Devintinės - t. y. devintoji diena po Sekminių, arba Dievo Kūno šventė. Religinė šventės dalis yra skirta pagarbinti Švč. Sakramentui, paliktam žmonėms Eucharistijoje (Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta XIII a.); rengiamos iškilmingos procesijos; šventinami žolynai, vainikai, beržų šakos - jie vadinti „Devintinio žolelėmis“ ir vartoti visokiai apsaugai. 
Apie mūsų Dievo kūną
- Arūno Peškaičio.
Kristaus kūnas ir kraujas - ritualai ir teologija - Ramūno Mizgirio.
Devintinės - asmeniškai ir intymiai... - Giedrės Kazlauskaitės.
Žemaitijoje šią dieną vadindavo Vainikais: seniau moterys pindavo devynis skirtingų žolynų vainikus, juos sudėdavo bažnyčioje ir parsinešdavo namo tik po devynių mišparų. Vėliau bažnyčioje šventindavo tik gėlių puokštę.  

Senieji Vainikų papročiai
 

Apie kalendorių

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai