BALANDIS

 

Senieji mėnesio pavadinimai – Žiedų, Sultekis, Gegužinis, Karvelinis, Biržėtas, Velykų.

MELŲ DIENA (balandžio 1 d.) – išdaigų ir juoko diena – seniau kaime vadinta Prima aprilis, Melagiaus arba Šido diena.
Senieji šios šventės papročiai
Juokas Šventajame Rašte - Aleno Vudrou.
Apie juoką dvasiniame gyvenime - Džeimso Martino.

ŠVENTOS VELYKOS (šiemet – balandžio 1 d.) – svarbiausioji krikščioniškojo pasaulio šventė, Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš mirties minėjimas. Nuo penktadienio iki sekmadienio trukusią tylą galingu skambesiu suvirpina Prisikėlimo pamaldų varpai. Velykos yra kilnojama šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (taip visos Bažnyčios susitarė Nikėjos susirinkime 325 m.; žydų kalendoriuje tuomet švenčiama Pascha). Taigi, Velykos yra išlaikiusios tradicinį ryšį su archaiškuoju mėnulio kalendoriumi.
Krikščioniškoji Prisikėlimo teologija

Kristus tikroji Saulė – dangaus simboliai krikščionybėje; Mindaugo Malinausko.
Ar galima prarasti Velykas? – apie Prisikėlimą - kitaip; Juliaus Sasnausko.

Tradiciniuose mūsų tautos papročiuose labai reikšmingomis laikytos ne tik Didžiosios savaitės dienos, bet dar 3-4 dienos po jos. Galbūt tai senosios devyniadienės savaitės, sudarytos pagal Mėnulį, atminimas. Pirmosios Velykų dienos vakare kaimo vaikinai susirinkdavo į būrį „lalauninkų“ – lankydavo kaimynus su gerais linkėjimais, palydimais dainomis ir muzika. O ypač gražias dainas lalauninkai išgiedodavo prie tų namų, kur gyvena mergaitės. Antrą Velykų dieną jau mažiukai vaikai eidavo kiaušiniauti. Porą gražiausių margučių gaudavo iš krikšto mamos. Dar tą pačią dieną prosenovišku papročiu  namų šeimininkui plaunamos rankos, o šeimynykščius galima aptaškyti vandeniu. Jaunimo džiaugsmui – sūpuoklės. Dzūkijoje merginos „šokdavo lenton“ – supdavosi ant lentos, permestos per kokį rąstigalį. 
Trečia arba ketvirta Velykų diena –
Ledų diena. Kad ledai javų vasarą neiškapotų, negalima liesti žemės: arti, akėti, net kuolo  žemėn kalti.

Visa savaitė tarp Velykų ir Atvelykio - didžiausių krikščioniškų iškilmių laikas, kurį galima vadinti viena Šventąja diena; taip pat ji vadinama gailestingumo savaite. Šia savaite prasideda 50 dienų trunkantis Velykų laikas, kuris baigsis Sekminių sekmadienį.

ŠVENTASIS IZIDORIUS (balandžio 4 d.) arba Izidorius Artojas (1070-1130), gyvenęs Ispanijoje, tarnavo pas ūkininkus, išgarsėjo doru gyvenimu, atsidavimu kitiems, artimo meilės darbais.  Šv. Izidorius yra Madrido miesto ir visų žemdirbių globėjas. Izidorius skulptūrose būdavo vaizduojamas su šiaudine skrybėle ant galvos, drobiniais marškiniais ir su sėtuve rankose, kartais - ariantis dviem arkliais ir iš paskos lydimas angelo.  Lietuvoje jis – artojų globėjas; kaime artojai tądien būtinai turėdavę nusivalyti plūgus, žagrės noragus. Kai kur tai – ir ypatinga Pirmosios vagos diena. Pabučiavęs žemę, artojas išversdavo pirmąją vagą, kurią užversdavo atgal. Lietuvoje tai būdavo ir pirmoji žirnių sėjos diena. Taip pat buvo paprotys šią dieną šventinti laukus, saugant nuo sausros ir ledų.
Šventasis Izidorius minimas ir gegužės 15 d. - šią dieną nuo senovės lietuviai pažymėdavo sėjos pabaigą.
Galbūt šis dvigubas paminėjimas atsiradęs dėl dviejų šventųjų Izidorių, kurie įvairiuose šaltiniuose pristatomi skirtingai. Paprotinėje lietuvių kultūroje išties svarbesnis turėjęs būti Artojas. Tačiau ne mažiau įdomus ir kitas šventasis Izidorius - VI-VII a. Sevilijos vyskupas, kuris buvo ne tik pamaldus, bet ir globojo mokslą, organizavo mokyklas. Jis yra vienas iš pirmųjų knygų apie etimologiją autorius; pirmasis pristatė Aristotelio darbus Ispanijoje, todėl yra laikomas mokinių bei studentų globėju. Mūsų virtualaus kalendoriaus lankytojams ypač įdomu turėtų būti tai, kad XX a. pabaigoje Izidorius paskelbtas kompiuterių ir interneto vartotojų šventuoju globėju.
Izidorius ir kiti šiuolaikinių technologijų globėjai

ATVELYKIS (šiemet – balandžio 8 d.) – tai pirmasis sekmadienis po Velykų. Krikščionybėje tai Dievo gailestingumo šventė, Gailestingumo sekmadienis arba Tomo sekmadienis - diena, kai palietęs Kristaus žaizdas prisikėlimu įtikėjo apaštalas Tomas; o Jėzus įsteigė Susitaikinimo sakramentą. Šis sekmadienis dar vadinamas Baltuoju, nes tą dieną nusivilkdavo baltą, visas 8 dienas vilkėtą drabužį tie, kurie Velykų budėjimo metu tapo krikščionimis.
Lietuvoje ši diena dar vadinta Velykėlėmis, o senovinis šventės pavadinimas – Pravadai. Liaudies papročiuose daug bendro su Velykomis – jaunimas žaisdavo dažytais kiaušiniais, krikštavaikiai gaudavo margučių, kai kur miegantys ryte plakti verbomis. Šią dieną baigdavosi velykinio svečiavimosi laikas. Nuo XX a. daug kur linksmindavosi jau tik vaikai – senasis paprotys nyko, diena pradėta vadinti Vaikų Velykėlėmis.
Krikščioniška Atvelykio samprata - Elenos Šiaudvytienės.
Gailestingumo sekmadienis - Mozės Mitkevičiaus.
Atvelykis - su daugtaškiu...

ŠVENTASIS JURGIS (balandžio 23 d.) – III a. gyvenęs riteris, krikščionis kareivis, nukankintas (303 m.) Palestinoje. Jurgis buvo nužudytas dėl savo tikėjimo. Pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę nuo slibino, yra mitinis motyvas, sukurtas pagal kitų slibino nugalėtojų - Persėjo, Indro, Zigfrido - legendas. Jurgio kultas, prasidėjęs Bizantijoje, paplito po visus Rytus nuo Gruzijos iki Abisinijos. Jis – antrasis Lietuvos globėjas. Savo globėju Jurgį buvo pasirinkę viduramžių kryžiaus žygių dalyviai, taip šv. Jurgio kultą išplatinę po visą Europą. Jį globėju yra pasirinkę kariai, ūkininkai ir skautai. Jurgį gerbia Vakarų ir Rytų krikščionys. Stipriu tikėjimu ir krikščioniška drąsa jis atvertė daugelį romėnų karių, o riteriškumu - net imperatoriaus Diokleciano žmoną Aleksandrą. Patardavo žemdirbiams gamtos dalykuose ir galvijų negalėse.
Bažnytinio meno kūriniuose šv. Jurgis vaizduojamas su šarvais, raitas ant balto žirgo ir ietimi smeigiantis slibiną.
Jurgio šventė, įgavusi folklorinį atspalvį, pakeitė senovinę pavasarinę šventę. Liaudyje šią dieną, vadinamą Jurginėmis, Jore, Joriu (žalumos globėjas) arba Ganylio, Ganiklio (gyvulių globėjas) diena, gyvuliai pirmąsyk išginami ganyklon. Riteris Jurgis lietuvių dvasinėje kultūroje įsikūnija kaip gamtos žadintojas, laukų ir gyvulių bandos globėjas. Tai prosenovinė gyvulininkystės diena. Išgenamus gyvulius šeimininkas apšlakstydavo švęstu vandeniu, kiekvienam suduodavo verbos šakele. Kai kur tai ir Ubagų diena, nes gausiai šelpiami elgetos, prašant pasimelsti už gyvulių sveikatą. Jurginėms vėl būdavo dažomi kiaušiniai – jurgučiai, joručiai. Jais vaišino piemenuką, vaišindavosi ir suaugusieji, laukus apėję. Toks vaišinimasis gamtoje vadintas jurginėjimu. Jurginės – ir arkliaganių šventė, o jų patiekalas – lauke kepta kiaušinienė.
Liaudies sąmonėje šventasis Jurgis persipynęs su pavasariniu Perkūnu. Perkūno pirmasis sugriaudėjimas išgyventas kaip didelės religinės reikšmės įvykis. Tik jo sulaukus galima pradėti dirbti žemę, sėti, sodinti, gultis ant žemės, vaikščioti basam. Perkūnas – Jurgis – Joris „atrakina“ žemę. Po Jorės leidžiama gerti beržų sulą, jau galima maudytis upėse.

Senieji Jorės papročiai

ŠVENTASIS MORKUS (balandžio 25 d.) – vienas iš 4-ių evangelistų. Mūsų krašte jis laikytas žemės ir derliaus globėju. Tai ir didžiųjų maldavimų metas, vadinamosios Kryžiaus (kryžiavos) dienos. Būdavo einama prie kaimo bei kapinaičių kryžių, giedant litanijas, giesmes, meldžiant, kad Dievas saugotų laukus, kad duotų gerą derlių, kad „nukreiptų staigią mirtį“. Liaudyje tai – Sėjos pradžia, kai kur vadinta Daržų diena.
Evangelistas Morkus

Senieji šios šventės papročiai

GYVYBĖS DIENA (šiemet - balandžio 29 d.). Nuo 1998 m. Pasaulinė gyvybės diena švenčiama kasmet paskutinį balandžio sekmadienį, siekiant priminti kiekvieno žmogaus gyvybės vertę. 
Apie Gyvybę... - Lietuvos vyskupų laiškas.

Gyvybė kuria Gyvenimą - Vytenio Vaškelio.

Valpurgijos naktis - (balandžio 30 d.).


Apie kalendorių