SEPTYNIŲ DIENŲ KELIONĖ SU TOMU MERTONU

Pirmoji diena - Kvietimas

Rekolekcijos - tai laikas pabūti atskirai, laikas pabūti vienam su savimi ir Dievu. Įteikiau sau šį laiką kaip dovaną, o kartu ir kaip būtinybę, nes pripažįstu, kad man to reikia, kad šią akimirką noriu padaryti jas svarbiausiu dalyku savo gyvenime. Tai laikas pripažinti, jog visiškai ir absoliučiai priklausau nuo Dievo, kad man Jo reikia, kad neapsakomai Jo ilgiuosi. Tai laikas patvirtinti save Dievo akivaizdoje, rasti peno ir poilsio sielai, kad Jo malonės dėka sustiprinčiau savo vidines jėgas. Aš pasitraukiu nuo visų tam, kad vėl atrasčiau ir sustiprinčiau save tokią, kokia giliausia ir tikriausia prasme esu Dievo akivaizdoje. Tai, ką ketinu daryti, yra rizikinga – susitikti akis į akį su savimi ir Dievu. Gali būti, kad sutiksiu savo tikrąjį “aš”. Gali būti, kad sutiksiu tikrąjį Dievą. Gali būti, kad bėgau tolyn nuo jų abiejų. Taigi dabar atiduodu šį sumanymą į Dievo rankas ir meldžiu, kad Jo malonės dėka ir Thomo Mertono, mano bendrakeleivio piligrimo, žodžių jėgos ir įžvalgos dėka tai bus laikas, skirtas sustiprinti meilei, tikėjimui ir maldai.

Viešpatie Dieve,
neturiu supratimo, kur link einu,
nematau prieš save kelio,
nežinau, kur jis baigiasi.
Tiesą sakant, aš nepažįstu nė savęs,
o tai, kad manau,
jog vykdau Tavąją valią,
dar nereiškia, kad taip iš tiesų ir yra.
Tačiau tikiu,
kad troškimas Tau patikti
iš tiesų Tau patinka.
Ir viliuosi, kad visi mano darbai
dega tuo troškimu.
Viliuosi, kad nebedarysiu nieko,
kas nebūtų įkvėpta troškimo patikti Tau.
Ir žinau, kad jei taip elgsiuosi,
net man to nežinant,
Tu atvesi mane į teisingą kelią.
Todėl visada pasikliausi Tavimi,
nors ir atrodytų, jog pasiklydau
ar atsidūriau mirties šešėlyje.
Nebijosiu,
nes Tu esi visada su manimi,
ir niekada nepaliksi manęs
vienos šioje kelionėje. (Antologija Pax Christi)

Kas aš esu Dievo akivaizdoje šiuo gyvenimo momentu? Rekolekcijų pradžioje aš atsistoju prieš Dievą tuščiomis rankomis. Pripažįstu savo tuštumą ir visišką priklausymą nuo Jo; net ir raginimas atlikti rekolekcijas ateina iš Jo. Ir vis dėlto, kartu pripažįstu pilnatvę ir turtus, kuriuos atsinešu, ir todėl džiaugiuosi savuoju žmogiškumu. Stabteliu ir pažvelgiu į save. Šios mano rankos, kurias tiesiu į Jį, tokios suvargusios ir sudiržusios, yra rankos, kurias Dievas sukūrė tam, kad daryčiau Jo darbus pasaulyje. Aš pati sukurta tam, kad būčiau dalis Jo pasaulio..., net baugina mintis apie save, apie tai, kas esu, apie vienintelį ir nepakartojamą savo asmenį, meilingai sukurtą Dievo su visa manosios individualybės pilnatve ir turtais, asmenį, sukurtą būti Jo dukra, Jo sūnumi.

Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, -
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, -
pažįsti visus mano kelius.
Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti,
štai, Viešpatie, tu jį visą žinai.
Iš visų pusių apsiauti mane,
lieti mane savo ranka.
Juk tu mano širdį sukūrei,
užmezgei mane motinos įsčiose.
Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas,
tavo visi darbai nuostabūs. (Ps 138, eilutės 1-5, 13, 14)

*  *  *

Aš išeinu į šią kelionę todėl, kad išgirdau kvietimą. Išgirdau mane kviečiant vardu, mano vardu, - mane kviečia išgyventi savo pašaukimą būti savimi – ne vardan savęs, bet vardan Dievo, kuris yra mano Kūrėjas. Meldžiu, kad savo būties gelmėse išgirsčiau Dievą, Žodį. Todėl turiu visiškai nurimti Jo akivaizdoje, kad klausyčiausi ir išgirsčiau tą kvietimą.

Kontempliacija irgi yra atsakymas į kvietimą:
kvietimą to, kuris neturi balso,
bet kalba per visa, kas yra,
kuris užvis labiausiai byloja mūsų pačių būties gelmėse:
nes mes esame Jo žodžiai.
Bet mes esame žodžiai, skirti atsiliepti Jam,
atsakyti Jam,
atkartoti Jį
ir netgi sutalpinti Jį savyje ir būti Jo ženklu.
Kontempliacija yra šis aidas.
Aidas, virpantis giliausiame mūsų dvasios centre,
kur pati mūsų gyvybė praranda savo balsą
ir skamba Paslėptojo ir Gyvojo didybe ir gailestingumu. (“New Seeds of Contemplation”)

Apibūdindamas kontempliaciją, Mertonas man ją parodo kaip dalį gyvenimo, kaip tikrovišką, pasiekiamą dalyką. Jis sako, kad tai yra natūralus gyvenimas manyje, gyvenimas, kuris buvo atbaigtas, išaukštintas, perkeistas ir įvykdytas Kristuje per Šventąją Dvasią.
Kontempliacija yra suvokimas ir įsisąmoninimas, netgi tam tikra prasme patyrimas to, ką savo esybės gelmėse tiki kiekvienas krikščionis. “Jau nebe aš gyvenu, bet gyvena manyje Kristus.” (New Seeds of Contemplation”)
Pirmiausia kontempliacija reikalauja laiko. Todėl stengiuosi nesiversti per galvą ir nekrauti sau jokių sunkių naštų ar lūkesčių. Mertonas nuolatos primindavo, kad viskas mums jau yra duota ir kad visa, ko iš mūsų reikia, tai tiesiog patirti tai, ką jau turime. Dabar suprantu, kad pradžioje reikia paprasčiausiai nurimti, priimti save tokią, kokia esu, ir atsiverti dabarčiai. Atidedu į šalį visas daug pastangų reikalaujančias metodikas bei technologijas ir įsiklausau į tai, ką taip meilingai ir švelniai man sako Mertonas.
Technologijoje matome horizontalų progresą, kur reikia pradėti nuo vieno taško ir judėti prie kito, o tada prie trečio ir taip toliau. Tačiau toks būdas netinka maldos gyvenimui kurti. Maldoje mes randame tai, ką jau turime. Tu pradedi nuo ten, kur esi, intensyviau išgyventi tai, ką jau turi, ir suvoki, kad jau esi čia. Mes jau dabar turime viską, bet to nežinome ir nepatiriame. Viskas mums jau buvo duota Kristuje. Visa, ko reikia, tai patirti tai, ką jau turime. (Paskutinioji Mertono kalba prieš išvykstant į Rytus 1968 m., iš: “Thomas Merton/Monk. A Monastic Tribute”)
Taigi aš pripažįstu, kad pradinis taškas yra tas, jog aš esu ČIA. Kad čia yra ta vieta, kur gausiu atsakymus. Tai apibrėžia mano veiklos ribas. O man tereikia tik įsigilinti į save. Tai laikas liautis bėgiojus visomis įmanomomis kryptimis, kurios atrodė tokios viliojančios, niekur neskubėti ir tiesiog būti. Toliau Mertonas sako:
Jeigu iš tikrųjų norime maldos, turėsime skirti jai laiko. Turime sulėtinti savo žingsnius iki žmogiško tempo, o tada pamažu atsiras laiko klausymuisi. Ir kai tik pradėsime įsiklausyti į tai, kas vyksta, dalykai patys pradės įgauti pavidalą. Tačiau tam mes turime patirti laiką nauju būdu.... Priežastis, kodėl mes vis skubame, yra požiūris, jog privalome nuolatos judėti. Tai tikra liga. Šiandien laikas tapo preke, ir kiekvienam iš mūsų laikas yra įkeičiamas lyg už paskolą... privalome pažvelgti į pačią laiko idėją visiškai naujai. Mes gyvename laiko pilnatvėje. Kiekviena akimirka yra geras paties Dievo laikas, Jo kairos. Taigi visa dalyko esmė slypi štai kur: mes privalome suteikti sau galimybę maldoje suvokti, jog jau turime tai, ko ieškome. Mums nereikia niekur to vaikytis. Tai yra čia visą laiką ir pasirodys mums, jei tik duosime laiko.

*  *  *
Man jau yra dovanota Dievo meilė ir pripažinimas. Ir nors šis žinojimas yra mano viltis, nors ir žinau, kad tai yra giliausia mano būties šaknis, vis dėlto dažnai aš tą tiesiog pamirštu. Atkrintu į ankstesnę būseną. Mano santykiai su Dievu reikalingi nuolatinio atsinaujinimo. Pasidariau kurčia Jo balsui arba klausausi jo tik probėgšmais, viena ausimi. Mano meilė pasidarė drungna. Nebeįžvelgiu Jo buvimo ženklų mane supančioje aplinkoje. Todėl sudėjau sau štai tokią maldą:
  kad tai, kas drungna, vėl įsipliekstų gyva liepsna,
  tai, kas išdžiūvę, taptų gyvuoju vandeniu.
  Tai, kas kurčia ir akla, sugrįžtų į šviesą ir gyvenimą.

Tiesa, kad mūsų meilė Dievui
lengvai atvėsta ir išdžiūva,
kai liaujamės vėl ir vėl sau priminti
Jo meilę mums.
Iš tiesų tai Jo meilė
yra ir mūsų mylinčio Jo pažinimo priežastis, ir vardas.
Tai Jo meilė kviečia mus rasti Jį visur,
Šventajame Rašte,
gamtoje,
mūsų širdyse,
mūsų pareigose
vienatvėje! (Iš Mertono laiško Dom Gabriel Sortais 1953 vasario 12 d.)

Jei Mertono gyvenime ir jo raštuose reikėtų išskirti kurią nors pastoviai vyraujančią temą, tai būtų vienatvės ieškojimas. “Labiausiai man reikėjo vienatvės, kad galėčiau plėstis visu pločiu ir gyliu ir vėl supaprastėti nuo Dievo žvilgsnio, panašiai, kaip augalas išskleidžia lapus saulėje”, - taip jis savo bičiuliui Danui Walshui aiškino, kodėl trokšta pradėti vienuolio gyvenimą. Tą vienatvės troškimą jis jautė kaip troškulį ir atpažįsta tą patį troškulį kiekviename iš mūsų. Retas kuris iš mūsų galėtų priimti kontempliatyviojo vienuolio vienatvę, tačiau šiokios tokios vienatvės poreikis yra esmingas kiekvienam žmogui, ir tai visai nėra prabanga. Mertonas pasakytų, kad mums reikia vienatvės ne tam, kad pasiektume tobulumo, bet kad paprasčiausiai išliktume tame gyvenime, kurį mums suteikė Dievas. Tai sugrįžimas į centrą. Tai nėra kažkoks tolimas dalykas, toks, apie kurį bus galima pagalvoti vėliau, ateityje, kai nebebūsiu toks užimtas, kai nebeslėgs tokia galybė reikalų. Jis yra dabar.

Vienatvė  randama ne tiek žvalgantis anapus jūsų būsto ribų, bet veikiau pasilikus viduje.
Vienatvė nėra tai, ko reikėtų tikėtis ateityje.
Veikiau tai yra skverbimasis į dabarties gelmes, ir jeigu neieškai jos dabar, tai nerasi niekada. (“The Sign of Jonas”)

  “Be šiokios tokios vienatvės nėra ir negali būti ir brandos”. Nes tik tada, kai vieni patys stojame akis į akį su savimi, kai būdami vienatvėje, jaučiamės laisvai ir patogiai, tik tada galime iš tiesų pradėti gyventi. Mertonas visada pabrėždavo, kad toks judesys nereiškia nei bėgimo nuo tikrovės, nei nuolaidžiavimo savo silpnybėms. Praleisti laiką vienumoje, praleisti laiką, ieškant savo būties pagrindo, - visa tai tik padės man tapti tikru asmeniu ir palaikyti tikrus, sveikus santykius su mane supančiais žmonėmis. “Yra dalykų ir darbų, kuriems apmąstyti ir nuveikti būtina tam tikra tyla ir atsiskyrimas nuo kitų. Mums reikia laiko atlikti meditacijos ir kūrybos darbams”. Tai susiję su natūraliais žmogui būtino poilsio ir laisvalaikio ciklais, kurie yra svarbiausias geros savijautos laidas. Man reikia laiko atsiskirti, viską prisiminti ir apmąstyti, atšviežinti pajėgumus, paprasčiausiai vėl suvienyti save su savo būties centru.
Vienatvė nėra pasitraukimas iš kasdienio gyvenimo. Ji nėra atsiskyrusi nuo kasdienio gyvenimo, nėra aukštesnė ar geresnė už jį. Atvirkščiai, vienatvė yra to gyvenimo pagrindas; nepretenzinga, nuo pradžios iki galo žmogiška veikla, kuria mes tyliai užsidirbame pragyvenimui ir dalijamės patirtais išgyvenimais su keletu artimiausių bičiulių. Bet mes privalome pažinti ir priimti savo būties pagrindą. Nors jis visada yra šalia, daugelis žmonių apie jį nesusimąsto ir jo nepažįsta. Todėl jų gyvenimas neturi nei centro, nei pagrindo.
Kai manoji vienatvė pamažu grimzta į tylą, aš meldžiu, kad šios rekolekcijų dienos vestų mane ne į paprastą išorinę tylą, bet giliau, į vidinę tylą, tą nebylią tuštumą, kur, kaip sykį sakė Mertonas, “plečiasi beribė grynosios tylos gelmė”. Ši kelionė į tylą gali ir labai suneraminti, nes aš galiu atsidurti akis į akį su ta nuoga, niekuo nepridengta tikrove, kokią tegali atskleisti tik tuščios dykumų plynės. Tačiau tai yra ir toji vieta, kur kartu su Mertonu ir daugeliu iki jo gyvenusių atsiskyrėlių mes laukiame Dievo pažado išsipildymo. Dykumų Tėvai išėjo į dykumą ieškoti ir atrasti vidinės savo būties prasmės, būties, kurios tikslas ir prasmė pasimetė miesto gyvenimo sumaištyje. Ten, dykumoje, jie ieškojo ataskymų, kuriuos nelengva pasiekti, mat jų ieškoti reikia tyloje, atgailoje, kančioje. “Nes niekas negali reikalauti atsakymo kaip teisės, ir kiekvienas turi būti pasirengęs priimti tokį atsakymą, kuris daugeliu požiūrių gali būti trikdantis. Dykumos gyvenimo kančia ir vienatvė Egipto vienuolių akyse buvo kaina, kuria tenka mokėti už galutinį gyvenimo klausimo sprendimą. Toji kaina nėra per didelė.” Štai kodėl Mertonas taip mylėjo Dykumų Tėvus. Nusiuntęs savo knygos Dykumų išmintis egzempliorių vienam artimam bičiuliui, jis taip juos apibūdino: “Tie tylintys seni vyrai – tu jau susipažinai su jais – neįmanoma pavargti nuo jų pokalbių”.
“Jei šie vyrai ne kažin ką tepasako apie Dievą, tai tik dėl to, kad žino, jog tam, kuris buvo labai priartėjęs prie Jo buveinės, tyla yra prasmingesnė už žodžių gausybę”. Štai kodėl jis pats į juos atsigręžė ir sėmėsi iš jų patirties, štai kodėl jis ir mane kreipia jų link. “Šie vienuoliai visada kartojo, kad reikia išlaikyti žmogiškumą ir ‘paprastumą’. ... Šie paprasti vyrai, nugyvenę ilgą gyvenimą ir sulaukę gražios senatvės tarp uolų ir smėlynų išsilaikė todėl, kad atėjo į dykumą būti savimi, paprastais savimi ir pamiršti pasaulį, atskiriantį juos nuo pačių savęs. Negali būti kitos svarios priežasties, dėl ko reikėtų siekti vienatvės...”

*  *  *
Po Mertono mirties jo bičiulis Johnas Howardas Griffinas apsigyveno Mertono atsiskyrėlio buveinėje ir pradėjo tvarkyti jo popierius, rengdamasis rašyti jo biografiją. Jis rašė dienoraštį, kuriame fiksavo ten praleistą laiką, tylos ir vienatvės laiką, mat kartas nuo karto sugrįždavo namo pas žmoną ir vaikus. Atrodė taip, lyg Griffinas trumpam tapo savotišku pasauliečiu atsiskyrėliu, ir šioje vietoje aš jaučiu, kad galiu su juo susitapatinti. Remdamasis savo patirtimi, jis rašo apie reikalavimus, su kuriais susidurs visi, pasiryžę nuoširdžiai įsipareigoti tokiam žingsniui.

Nėra jokio reikalo slėpti (pasąmonę ) čia: čia esi kviečiamas atvirai pažvelgti į savo tikrovę: savo kūną ar protą, sąmonės ar pasąmonės gyvenimą; ne iš anksto viską apgalvojus – tai tėra atsiskyrėlio gyvenimo dalis, dalis prigimtinio skaidrumo savojo ‘aš’, pasiekiamo tyloje ir vienatvėje, kai nemėginama jo vesti ar vadovauti, bet tiesiog einama kartu su juo... tai dalis viduje vykstančio filtravimo proceso – pašalinant kliūtis meilei, vidinį niūrumą.

Taip, kaip žmogus turi atsiversti vis iš naujo, kas valandą, taip jis privalo kiekvieną akimirką suvokti savo gilų pažeidžiamumą, nes pasaulis iš kiekvieno reikalauja tvirtybės iliuzijos, prilygstančios nepažeidžiamumo iliuzijai: iš čia kyla iliuzija augimo, kuris nėra tikrasis augimas. Čia, kai žmogus atsiduoda gamtos ritmui, vidinei ir jį supančiai tylai,  - kur žmogus tiesiog atiduoda save į kitas rankas, - augimas yra natūralesnis, tai ne tas baisus augimas pasaulio šiltnamyje. Tikrovė, kuriai jis žvelgia į akis, yra jo pažeidžiamumo tikrovė, štai kodėl jis beveik negali pabėgti nuo suvokimo apie Dievo gailestingumą; čia, vienatvėje ir tyloje, pasaulio vaizdiniai, “mistika” to, kuo atsiskyrėlis turėtų būti, paprasčiausiai ima ir išnyksta... (John Howard Griffin “The Hermitage Journals. A Diary kept while Working on the Biography of Thomas Merton”)

  Jei pamaldžiai perskaitau šiuos žodžius, jie man padeda susitaikyti su savuoju pažeidžiamumu.
  Mąstau apie tai, kaip man pačiai reikia būti visiškai sąžiningai, kaip man reikia stiprybės atsikratyti iliuzijų.
  Užvis labiausiai jaučiuosi priversta pripažinti, jog visiškai priklausau nuo Dievo gailestingumo ir malonės.
  Todėl dabar jaučiuosi tikrai pasirengusi išgirsti Mertoną, kai jis sako:
  Tylėk, ir leisk Jam atlikti savo darbą. (“New Seeds of Contemplation”)

  Gali būti, kad šis tylėjimas galų gale paprasčiausiai prilygsta įsisąmoninimui, visiškam atvirumui šiai akimirkai, pasirengimui klausytis. Viskas yra duota. Viskas laukia tavęs. Viskas pasiekiama mums visą laiką, - Mertonas nepavargdamas tą kartojo. Būdamas vienuolis, jis visada atmins, jog “kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso” (Jn 8, 47), nes kiekvieną savo gyvenimo dieną jis pradeda, giedodamas psalmės eilutes:
  “O, kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja!
  Tegu jūsų širdys nebūna storžievės...”

  Tas raginimas klausytis tampa primygtiniu raginimu ir man. Šiandien, šią valandą, šią akimirką aš irgi privalau suklusti, nes galiu pražiopsoti tai, kas man yra suteikta, kas skirta mano širdžiai, mano giliausiajam “aš”. Šios dienos gali tapti man savotišku priminimu to, kas turėtų būti visą laiką – klausymas, girdėjimas ir atsiliepimas į tą nuolatinį pokalbį, tas kalbėjimas su Dievu, tas lengvas ir natūralus dviejų asmenų, bendraujančių asmenų susitikimas. “Klausykite” yra pirmasis šv. Benedikto regulos žodis, regulos, pagal kurią gyveno Mertonas. Jeigu noriu būti ištikima savo profesijai, savo pašaukimui, tada turiu nepaliaujamai klausytis šio balso. Nes yra pavojus, kad aš kalbėsiu apie Dievą ir džiaugsiuosi, kalbėdama apie Jį, bet nesustosiu, nenutilsiu ir tyloje nesiklausysiu, ką kalba Jis.

  Tikrovė, kuri yra šalia mūsų ir mumyse:
  vadinkite ją Būtimi... Tyla.
  Ir paprasčiausias faktas, kad sutelkdami dėmesį,
  mokydamiesi klausytis
  (ar atgavę prigimtinį gebėjimą klausytis)
  mes galime pasijusti apimti tokios laimės
  kokios neįmanoma paaiškinti:
  laimės būti viena su viskuo
  toje nematomoje Meilės žemėje
  Meilės, kuriai nėra jokių paaiškinimų.

  ...

  Tegu visi mes augsime malone ir ramybe
  ir niekada nepamiršime tylos, įspaustos
  pačiame mūsų būties centre.
  Ji niekada mūsų neapleis.
  Ji yra daugiau negu tyla.
Jėzus kalbėjo apie gyvojo vandens šaltinį, juk prisimeni... (“The Hidden Ground of Love, The Letters of Thomas Merton on Religious Experience and Social Concerns”)

Aleliuja!
Myliu Viešpatį, nes jis girdi,
klausosi mano maldavimų balso.
Jis girdi mane, -
šauksiuosi jo, kol tik būsiu gyvas.
Maloningas Viešpats ir teisus;
mūsų Dievas gailestingas.
Viešpats gina bejėgius, -
kai buvau pavojuje,
Jis mane išgelbėjo.
Nusiramink, mano širdie,
nes Dievas buvo man geras.
Juk jis išgelbėjo mane nuo mirties,
nušluostė man ašaras,
neleido mano kojoms paslysti.
Todėl einu savo keliu Viešpaties artume
gyvųjų šalyje. (Ps 116, eilutės 1, 2, 5-9.)

Antroji diena - atsiliepimas

Kai pradedame vieni patys būti tyloje priešais Žodį, Kūrėją, kuris mus sukūrė, pamilo, atleido nuodėmes ir atpirko, pamažu stojame akis į akį su savo silpnybėmis ir ydomis, su vidine tamsa, nuodėmės jausmu. Bet ir čia mus pasitinka Mertonas, nes ir jam gyvenime teko susidurti akis į akį su šiais dalykais.

Visi mes, kurie esame pašaukti rimtam gyvenimo būdui, esame pašaukti pažvelgti tiesiai į akis savo pačių ir pasaulio tamsumai.
Jeigu turime išgyventi Prisikėlusio Kristaus pergalę prieš mirtį, turime pereiti per mirtį.
Arba prisikelti iš savo pačių mirties.
Tai reiškia savo akimis regėti mirtį ir pragarą.
Kai buvau naujokas ir „Jo žibintas švietė virš mano galvos”, neįsivaizdavau, ką reiškia kęsti tamsą, kurią Jis pats kenčia manyje. (Laiškas kun. Bruno Scott James, 1960 m. spalio 1 d., „School of Charity”, p. 137)

Mertonas rašė apie tai laiške, kurio pabaigoje užsimena apie nuostabų rusų vienuolį, mirusį 1938 m., senolį Siluaną, kuklų, iš pažiūros paprastą žmogų, kuris solidarizavosi su žmonių sielvartais ir nelaimėmis ir kurio atjauta jiems buvo vienas jo vidinės tylos elementų. Savo vidiniuose konfliktuose ir širdgėlose jis rado keistą atsakymą ir dar keistesnį maldos būdą:
Viešpats jam pasakė: „Laikyk savo sielą pragare ir neprarask vilties”. Iš pradžių tai skamba kiek šiurpokai, mažų mažiausiai ekscentriškai. Tačiau tokie žodžiai mane keistai guodžia. Žmonės iki šiol giliai širdyje be žodžių išgyvena sielvartą Kristaus, kai Tėvas jį apleido (būti apleistam Dievo reiškia būti „pragare”) ir „nepraranda vilties”. Juk daug geresnis ir sveikesnis būdas yra žvelgti į akis nevilčiai ir nepasiduoti jai, o ne žūtbūt stengtis išlaikyti regimybę ir lopyti yrantį įsitikinimą, kad fiktyvus dvasingumas yra tikras! Kad iš tikrųjų nežiūrime į akis siaubui! Kad visi mes pergalingai žengiame pirmyn, „keliaujame kažkur” (kur?), vykdome didžius darbus vardan Kristaus ir keičiame pasaulio veidą. (Laiškas kun. Bruno Scott James, 1960 m. spalio 1 d., „School of Charity”, p. 137)

Lieku su šia ištrauka, meldžiuosi su ja, nes ji padeda man atpažinti viduje tūnantį konfliktą, širdgėlą, netgi neviltį. Aš nemėginu to slėpti – net ir nuo savęs. Atėjo metas būti atvirai, sąžiningai, todėl daugiau nebeturiu išlaikyti regimybės, galiu nusiplėšti kaukę ir likti su savo apnuoginta savastimi, tokia reikalinga pagalbos. Dabar man prabyla paskutinieji Mertono žodžiai:

  Tam reikia drąsos,
  Bet tik tada Dievas mane suras ir išgelbės. („Conjectures of a Guilty Bystander”)

  Leisk man pasitenkinti ir ta mane gaubiančia tamsybe,
  rasti Jį visada šalia savęs, Jo gailestingume.   („The Sign of Jonas”)

  Gelbėk mane, Dieve,
  nes vandenys man kaklą siekia!
  Klimpstu į dumbliną gelmę,
  nėra kur koja atsiremti.
  Patekau į gilius vandenis,
  ir bangos mane skandina.
  Bet aš! Mano malda tau, Viešpatie,
  suteik malonę Dieve, išklausyk manęs,
  žiūrėdamas savo didžio gerumo.
  Savo ištikima pagalba
  trauk mane iš liūno,
  kad nenugrimzčiau,
  gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių. (Ps 69, eilutės 2, 3, 14, 15)

„Mano malda tau...” Psalmininkas kalba mano vardu ir vardu visų kitų kenčiančių žmonijos narių. Čia mes atsinešame savo nuodėmę ir sielvartą, savo asmeninius vargus ir vidinius konfliktus ir aukojame juos Dievui, bet ne savo, o psalmių žodžiais. Ir kai tą darome, Mertonas mums padeda įeiti į psalmių „veiksmą”, leidžia, kad mūsų sielvartus ir vargus prarytų platesnis sielvarto ir vargo sūkurys ir kad juos nusineštų veržli banga psalmininko galutinės vilties, jog Dievas galiausiai mus išgelbės.

  Žmonės iš visur ateis pas tave
  su savo nuodėmėmis.
  Mūsų kaltės mus palaužia,
  bet tu jas atleidi.   (Ps 65, eilutės 3-4)

Tai yra mirtis, kurioje radome tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Mes žinome, kad ši tamsa, kuri, regis, baigia mus praryti, nėra mirties tamsa, bet, jei taip galima sakyti, gyvybės tamsa... Jeigu leisite pateikti paradoksą, ši bauginanti mirtis yra mums pirmasis pergalės paragavimas.

  Tada mes pradedame suprasti, kad naktis, kurioje jaučiamės pasiklydę, yra mus saugančio Dievo sparnų šešėlis. Jei Dievas mus atvedė į šią tamsybę, tai tik todėl, kad Jis trokšta saugoti mus su ypatingu rūpesčiu ir švelnumu arba, psalmininko žodžiais tariant, „kaip savo akies lėlytę”. („Bread in the Wilderness”)
Stovėdamas priešais kryžių, aš apmąstau tai, kas privertė Kristų kyboti ant jo, kęsti nežmoniškas kančias, nors per visą neilgą gyvenimą Jo žodžiai ir veiksmai bylojo apie meilės Dievą. Tačiau negaliu čia sustoti, matydamas prieš akis būrelį žmonių, susispietusių ant kalvos Palestinoje prieš du tūkstančius metų. Nuodėmė, atstūmusi Kristų, tokį kupiną meilės, ir šiandien tebėra pasaulyje, tebėra kiekviename iš mūsų. Nuodėmė yra meilės atsisakymas, atsisakymas duoti meilę arba ją priimti. Tai nėra kažkoks abstraktus ar tolimas dalykas, nuo kurio galiu atsiriboti. Jis vyksta kiekvieną dieną mano gyvenime. Jis yra konkretus, tiesioginis, čia pat po ranka.
Vienas labiausiai širdį geliančių Mertono autobiografijos momentų yra prisiminimas vieno vaikystės epizodo, kurio pasekmes jis nešiojosi labai ilgai. Jis piešia paveikslą savo jaunesniojo broliuko, kai šis stovi ir žiūri, kaip Mertonas su draugais žaidžia savo žaidimus miške, mažas berniukas, silpnas ir nelaimingas, kuris nesutinka eiti šalin net ir tada, kai jie pradeda svaidyti jo pusėn akmenis. „Jis nesupranta, kodėl šis meilės įstatymas jo atveju yra taip žiauriai ir neteisingai laužomas”. Šioje vietoje aš stabteliu ir dabar klausiu savęs, kaip dažnai ir aš atstumdavau meilę, išduodavau meilę – Dievo meilę, kuri ateina pas mane per žmogiškus susitikimus.
Taip būdavo daugybę kartų. Ir tam tikra prasme ši baisi situacija yra bet kokios nuodėmės modelis ir prototipas: sąmoningas ir formalus noras atstumti nesavanaudišką meilę mums grynai dėl kaprizingos priežasties, kad tiesiog jos nenorime. Mes trokštame atsiskirti nuo tos meilės. Mes atmetame ją visiškai ir absoliučiai ir nepripažinsime to tik todėl, kad mums nepatinka, kai mus kas nors myli. Gali būti, kad vidinis motyvas sako, jog visiems mums reikia kitų meilės, reikia priklausyti nuo kitų meilės, kad įstengtume toliau gyventi savo gyvenimą. O mes atsisakome mylėti... („The Seven Storey Mountain”, „Elected Silence”)
Prisimenu sūnų palaidūną, ir vėl galvodamas apie tą istoriją, aš galiu su juo susitapatinti. Jis gerai, įdėmiai pažvelgė į savo vidų ir į tai, kur nuvedė jo požiūris į gyvenimą ir elgesys. Jis „įėjo į save”, tačiau tai nebuvo kažkoks ilgas, beprasmiškas savianalizės seansas, nes tai būtų buvę visiškai nepriimtina, o tiesiog meditacija apie savo būklę, kuri buvo trumpa ir „į temą”. Suvokęs visų savo poelgių kvailybę, jis apsigręžė, sugrįžo namo ir paprašė atleidimo. „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi’”. (Lk 15, 18-19)
Bažnyčios Tėvai suprato, kad kiekvienas mūsų yra daugiau ar mažiau panašus į Sūnų Palaidūną, kenčiantį badą tolimoje šalyje, toli nuo Tėvo namų. Tokia yra būsena ir visos žmonijos, kurią ištrėmė iš Dievo ir Rojaus besaikis susirūpinimas nykstančiais dalykais ir nuolatinis polinkis į savęs patenkinimą bei nuodėmę. („Spiritual Direction and Meditation”)
Yra tokia sena vienuolių sąvoka, vadinama kompunkcija. Šiame žodyje telpa pačios įvairiausios konotacijos. Juo apibūdinamas išgyvenimas, kai pasijunti palytėtas ar pervertas (punctio) savo tikrosios būsenos Dievo akivaizdoje suvokimo, taigi jo gilumoje glūdi skausmo, gėlimo jausmas, graužimo pojūtis. Tai reiškia ir tai, jog tas įgėlimas paskatina mane veikti, kad aš pašoku ant kojų iš sąstingio ir apgaulingos ramybės ir trokštu pasitaisyti. Čia esama pozityvaus momento, tai jausmas, kad Dievo meilė traukia mane prie geresnių dalykų, kviečia į naują ateitį. Aš esu paliestas, užlietas meilės Dievo, kuris man atleidžia, ir tos meilės akivaizdoje trokštu, kad liautųsi visi kompromisai, o aš visiškai atsiliepčiau šiai neįtikėtinai meilei, kuri atleidžia ir išlaisvina. Nors ir esu priverstas pažvelgti į akis galutinei tiesiai apie save, tačiau kartu, kupinas meilės ir pasitikėjimo, žvelgiu į akis ir Dievui Gelbėtojui. Mertonas aiškindavo kompunkcijos reikšmę Getsemanės naujokams, o dabar pritaiko ją ir man. Nuodėmės pripažinimą lydi liūdesio jausmas, tačiau privalau įsitikinti, kad šis liūdesys nėra liūdesys, kuris minta pats savimi, nes toks jis niekada manęs neišlaisvintų ir nenuvestų pas Dievą. Kyla pavojus, kad aš ir toliau matysiu nuodėmės blogį savo, o ne Dievo atžvilgiu. Tai gali kilti iš perdėtos savigailos, o galbūt ir eina išvien su bailiais kaltinimais Dievui ir sau pačiam. Toks liūdesys tik įkalintų mane savyje su savo kalte. Jis yra sterilus, nes niekur nenuveda, nenuveda į tikrą atgailą, o todėl neskatina keistis. Tačiau dabar matau, kad man būtinai reikia kompunkcijos, kuri yra visiškai kitas dalykas, nes kyla iš atvirumo ir meilės.

Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie!
Viešpatie, išgirsk mano balsą!
Tegu tavo ausys atsiveria mano maldavimui;
išgirsk jį ir būk gailestingas.
Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, -
Viešpatie, kas išliks gyvas?
Bet tu turi galybę atleisti,
kad tavęs pagarbiai bijotume.
Nekantriai laukiu Viešpaties pagalbos
ir jo žodžiu pasitikiu.
Laukiu Viešpaties nekantriau,
negu sargybiniai laukia aušros. –
Nekantriau negu sargybiniai laukia aušros,
Izraelis telaukia Viešpaties,
nes Viešpats yra gerumas,
ir jis didžiai galingas atpirkti. (Ps 130)

*  *  *
Apgailestaudamas dėl savo nuodėmių, randu tai, ką Mertonas vadina savotiška gaire.
Jeigu drįsčiau sakyti, kad Viešpats trokšta prabilti per mane visais įmanomais būdais, sakyčiau, kad Jis nori, jog suprastume, kad turime nebausti savęs, nebūti patys sau šėtonai. Todėl nieko nekaltinkime, nieko nebauskime, žinoma, jei reikia, kaltinkime save, bet tik ne taip, kaip kaltina šėtonas; o labiau kaip toji moteris, sirgusi kraujo liga, kuri „kaltino” save, kam slapta prisilietė prie Jo drabužio krašto, plūsdama ašaromis, beveik puolusi į neviltį ir tuo pat metu kupina begalinės vilties. Tik toks yra mūsų džiaugsmas. (Laiškas kun. Bruno Scott James, 1960 m. spalio 1 d., „School of Charity”, p. 137)
Tokiu atgailos aktu, atsigręždama ir sugrįždama prie Kristaus, aš leidžiu Kristaus šilumai įveikti širdies pasipriešinimą, šaltį ir kietumą, kurie neleido man prisiartinti prie To,

  kuris paverčia uolas vandens tvenkiniais,
  titnagą – tekančiais šaltiniais. (Ps 114, 8)

*  *  *
Mertono pavyzdžiu skaitydami psalmes ir atrasdami skirtingus jose glūdinčios prasmės lygmenis, mes ne tik pasijuntame kenčiantys kartu su visa Dievo tauta, bet ir su pačiu Kristumi. Nes Mertonas primena, kad psalmėse į mus prabyla, gieda, kenčia ir triumfuoja ir pats Kristus, ir tokiu būdu pažadina mumyse naują gyvybės ir Jo gaivinančios galios jausmą.

Mes sužinome, kad tada, kai atnešame Dievui savo sielvartus, troškimus, viltis ir baimes ir panardiname juos visus į sielvartus ir viltis Slėpiningojo (tai yra, Kristaus), kuris gieda šias psalmes, įvyksta savotiškas perkeitimas. Visa, ką turime – ar veikiau visą savo neturtą, visa, ko neturime, - atiduodame į Kristaus rankas. ... Patiriame, kad jo neturte mūsų neturtas pavirsta neapsakomais turtais; Jo kentėjimuose mūsų pralaimėjimai perkeičiami į pergalę, o Jo mirtis tampa mūsų amžinuoju gyvenimu.
  Kas gi įvyko?
  Mes buvome perkeisti. („Bread in the Wilderness”)

Ir taip ši diena baigiasi suvokimu, kad man dovanotos mano nuodėmės, kad Dievas, galėjęs nubausti mane, nusprendė man atleisti. Jeigu taip, tada mažiausia, ką galiu padaryti, tai atleisti pati sau. „Tai pats Kristus susitapatino su mumis ir maldauja mūsų pasigailėti pačių savęs, ne dėl mūsų pačių, bet dėl Jo!... Keistas tas jo atleidimas: Jis susitapatina su mumis ir, galima sakyti, prašo mūsų, kad pradėtume nuo atleidimo patys sau. ... Tada jis dovanoja mums ramybę su pačiais savimi –

  Baimė pavirto tvirtybe.
  Sielvartas pavirto džiaugsmu, nors ir nesiliovė buvęs sielvartu
  o mes triumfuojame prieš kančią
  ne vengdami nuo jos,
  bet iki galo ją priimdami.
  Tik toks gali būti triumfas,
  nes pabėgimas – tai ne pergalė. („Monastic Journey”)

*  *  *

  Viešpats yra gailestingas ir mylintis,
  lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės.
  Ne visą laiką jis barsis
  nei bus supykęs per amžius.
  Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį
  nei atmoka mums pagal mūsų kaltes.
  Juk kaip aukštai nuo žemės yra dangūs,
  taip didi yra jo ištikima meilė pagarbiai jo bijantiesiems;
  kaip toli yra Rytai nuo Vakarų,
  taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes. (Ps 103, eilutės 8-12)

Trečioji diena - Atsiskyrėlis viduje: tikrasis „aš“

„Ir kas iš to, kad mes grakščiai nusklendžiame į mėnulį, jei nesugebame peržengti bedugnės, skiriančios mus nuo savęs pačių? Būti šventuoju man reiškia būti savimi, nes šventumo ir išganymo klausimas iš tiesų yra klausimas, kaip sužinoti, kas aš esu ir kaip atrasti savo tikrąjį ‘aš’“. Pasakodamas apie save, Mertonas kartu pasako tai, ką aš privalau žinoti apie save, žengdama kitą rekolekcijų žingsnį. Prieš pažindama Dievą, privalau pažinti save, pažinti asmenį, kuriuo esu. Vienintelį ir nepakartojamą mylinčio Kūrėjo Tėvo kūrinį. „Tai, kas yra Dievo sukurta pagal Jo paveikslą ir panašumą, būtinai privalo būti didis gėris, vadinasi, laikyti žmogaus prigimtį bloga, ignoruoti mūsų viduje esantį gėrį yra didžiulis blogis”. Taigi pirmasis uždavinys yra pažinti save – pažinti mumyse esantį gėrį, pažinti Dievo meilę mums, kad galėtume atsiliepti Jam savo širdžių meile ir „be saiko” Jį mylėti. Kadangi tik maldoje geriausiai pažįstu save, savo niekuo nepridengtą tikrąjį „aš”, vargu ar galiu tikėtis pabėgti nuo savęs per šias rekolekcijas. O ir nenorėčiau to daryti, nes žinau, kad tai be galo svarbu, kad tai gaivina ir teikia gyvybę, ne tik man, bet mums visiems. („Wisdom of the Desert”)
Čia Mertonas kviečia mus kartu su juo leistis į tapatybės kelionę. Tai kelionė, vedanti į tapimą žmogumi. Nesugebėti nueiti šio kelio reiškia išsižadėti gyvenimo. Nuo šios kelionės priklauso mūsų gyvenimas, mūsų ramybė, mūsų išsipildymas.
Todėl tėra viena vienintelė problema, nuo kurios priklauso mano būtis, ramybė ir laimė: atrandant Dievą, atrasti save. Jeigu rasiu Jį, rasiu ir save, o jeigu rasiu savo tikrąjį „aš”, rasiu ir Jį. („New Seeds of Contemplation”)

*  *  *
Mes visi turime nueiti tą kelią į savo tikrąjį „aš”, į asmenį, kokiu Dievas nori, kad būtume, trokšta, kad taptume vyru ar moterimi, sukurtu pagal Jo paveikslą ir panašumą. Tai visą gyvenimą trunkanti kelionė, ir meldžiame, kad šios rekolekcijos pastūmėtų mus nors žingsneliu pirmyn nuo seno prie naujo „aš”, nuo melagingos prie tikrosios savasties. Tai kelionė, taip gerai pažįstama Mertonui. Įstojimas į vienuolyną jam nereiškė pabėgimo nuo vidinio skausmo ir konflikto – iš tiesų jis sakė, kad vienuolinis pašaukimas ne tik nesumažino, bet kaip tik sustiprino tą kovą, kurios nė vienas iš mūsų neišvengsime. Kadangi ši kova buvo nuolatinis jo apmąstymų objektas, jis taip dažnai ir išraiškingai ją aprašinėja, kartais pasitelkdamas tokių žodžių, kuriuos ne iš karto supranti ir prie kurių, žiūrėk, nuolatos sugrįžti, norėdamas suvokti pilnutinę jų prasmę. Tačiau iš esmės jis tiesiog ieško savęs – arba leidžiasi atrandamas Dievo.

  Dievas palieka man laisvę būti, kuo tik noriu.
  Galiu būti pačiu savimi arba nebūti, kaip man patinka.
  Aš esu laisvas būti realus arba nerealus.
  Galiu būti tikras arba netikras, - tai mano pasirinkimas.
  Dabar galiu užsidėti vieną kaukę, o po to ir kitą,
 ir jei tik panorėčiau, niekada nerodyti savo tikrojo veido.
  Siekti savo tapatybės Dievuje, -
  Biblija tą vadina “darbuotis dėl savo išganymo”, -
  yra darbas, reikalaujantis pasiaukojimo ir sielvarto, rizikos ir ašarų upelių.
  Iš anksto aiškiai nežinau, kokių vaisių atneš šis darbas,
  mano pilnutinės tapatybės paslaptis glūdi Jame.
  Jis vienintelis gali padaryti mane tuo, kas esu,
  ar, tiksliau, kuo būsiu, kai pagaliau pradėsiu būti pilnutine šio žodžio prasme. („New Seeds of Contemplation”)

Pirmuosiuose autobiografijos žodžiuose Mertonas mums pasirodo kaip žmogus, su kuriuo galime nesunkiai susitapatinti, nes užsimena apie tai, kaip jis visą laiką jautėsi įsipainiojęs prieštaravimų vingiuose. „Iš prigimties laisvas, sukurtas pagal Dievo paveikslą, aš vis tiek jaučiausi esąs savo šėlsmo ir egoizmo belaisvis. ... mylintis Dievą ir sykiu jo neapkenčiantis, gimęs mylėti Jį, bet vietoj to gyvenantis baimėje ir draskomas beviltiškų, prieštaringų troškimų”. („The Seven Storey Mountain”)
Būtent ši įtampa tarp to, kas jis yra, ir kuo yra pašauktas būti, užgauna jautrią stygą manyje, visuose mumyse. Nes tai tiesiog yra pasirinkimas tarp negyvenimo ir gyvenimo, tarp mirties ir laisvės, tiesos, išganymo.

  Jeigu niekada netapsiu tuo, kuo man skirta tapti,
  bet visada liksiu tuo, kuo nesu,
  aš praleisiu visą amžinybę, prieštaraudamas sau pačiam,
  tuo pat metu būdamas kažkuo ir niekuo,
  tai gyvenimas, trokštantis gyventi ir negyvas,
  mirtis, trokštanti mirti
  ir negalinti pasiekti tos mirties, nes vis dar turi egzistuoti. („New Seeds of Contemplation”)

*  *  *
Vidinis skilimas tarp dviejų savasčių niekaip nedavė ramybės Mertonui – išorinis „aš”, kuris yra išdidus, maištingas ir nupuolęs, ir tikrasis, gilusis, kontempliatyvusis „aš”, kuris yra sutaikintas ir kuriam buvo atleista. Jis nuolatos sugrįžta prie šios temos. Visi mes turime tokį pasirinkimą. Galime paskirti savo gyvenimą tiesai arba melui, gėriui arba blogiui. „Galime atiduoti gyvenimą Dievui arba Jo priešui mamonai. Galime atsiduoti tam, kuris yra, arba atsimesti nuo jo prie to, kurio nėra, kuris tėra šešėlis, nebūtis, visos būties neigimas”.
Egzistuoja kraštutinis priešingumas tarp giluminės, transcendentinės savasties, nubundančios tik kontempliacijos metu, ir paviršutiniškos, išorinės savasties, kurią paprastai tapatiname su vienaskaitos pirmuoju asmeniu. Turime nepamiršti, kad šis paviršinis „aš” nėra mūsų tikroji savastis. Tai mūsų „individualybė” ir mūsų „empirinis aš”, bet tai iš tiesų nėra tas niekam nematomas, slėpiningas asmuo, kurio pavidalu egzistuojame Dievo akivaizdoje. Tasai „aš”, kuris darbuojasi pasaulyje, mąsto apie save, stebi savo reakcijas ir kalba apie save, nėra tikrasis „aš”, kuris buvo suvienytas su Dievu Kristuje. Geriausiu atveju tai yra apdangalas, kaukė, dengianti tą slėpiningą ir nežinomą „aš”, kurio daugelis mūsų taip ir neatrasime iki mirties. („New Seeds of Contemplation”)
Jaučiu, kad čia Mertonas mėgina mums padėti atgauti savo giliausiąją savastį, savastį, kuri glūdi po išore ir kurią įmanoma rasti tik Dievuje ir per Dievą – Dievas veikia manyje tam, kad suteiktų mano taip trokštamą vienovę ir išsipildymą. Ar galiu prašyti Dievo malonės, kad ji įsiveržtų ir apimtų mane visą, ir tokiu būdu išpildytų tą mano troškimą?

Juk tu mano širdį sukūrei,
užmezgei mane motinos įsčiose.
Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas.
Tavo darbai visi nuostabūs, -
tai žinau labai gerai.
Mano išvaizda tau buvo žinoma,
kai buvau slapta kuriamas,
rūpestingai sudėtas žemės gelmėse –
tavo akys matė mane dar negimusį.
Į tavo knygą buvo įrašytos
visos man skirtos dienos,
kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.
Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį,
išmėgink mane ir žinok mano mintis.
Pažiūrėk, ar einu klystkeliu,
ir vesk mane amžinuoju keliu. (Ps 139, eilutės 13-16, 23-24)

Norėdami būti tikrais žmonėmis, turime atgauti tai, kas buvo prarasta pirmojo Adomo. Adomas ir Ieva stovi sode, kurį Dievas sukūrė tam, kad jie turėtų dalį Jo gyvenimo, palaikytų tiesioginį, glaudų ir nuolatinį ryšį su Juo ir, būdami Jam ištikimi, pasiektų savo pilnatvės. Tačiau dėl savo nepaklusnumo, kuris kilo iš jų savivalės, jie neteko tos galimybės, patys ją atstūmė. Kadangi toji galimybė buvo prarasta dėl nepaklusnumo, ją atgauti galima tiktai klusnumu. Tai mums primena, kad nors ir trokštame būti panašūs į Dievą ir kad tai yra Dievo duotas troškimas, kurį pats Dievas įdėjo mūsų širdyse, privalome saugotis, kad neužsinorėtume būti Dievas, kaip panorėjo Adomas ir Ieva.
Kadangi Mertonas savo gyvenimui peno sėmėsi ši šv. Benedikto regulos, jis labai gerai žinojo, kad įžanginiame skyriuje, Prologe, yra toks sakinys: „Atidžiai klausykis, sūnau, mokytojo paliepimo, palenk savo širdies ausį, noriai priimk gerojo tėvo pamokymą ir sėkmingai įvykdyk, kad per klusnumo pastangas grįžtum prie to, nuo kurio per neklusnumo darbus buvai nutolęs”. Labiausiai čia mums tinka pasakymas „neklusnumo darbai”, arba tingumas, nes, būdami sąžiningi, privalome pripažinti, kad dėl mūsų nesėkmių kalti ne tik kažkokie dramatiški gyvenimo dalykai, bet ir tingėjimas, neveiklumas, nerūpestingumas. Ateikite į gyvenimą, sako šv. Benediktas, rinkitės gyvenimą. Viešpats savo meile rodo mums gyvenimo kelią. Stokime į šį kelią. Tai – mums siūloma galimybė, suteiktas šansas. Mes raginami ištarti Taip dabar, šiandien, ne rytoj. Tai nėra dalykas, kurį galima atidėti. Čia reikia veikti tučtuojau, nedelsiant. Mertonas, pats būdamas tikrąja to žodžio prasme gyvas žmogus, tikrai norėtų išgelbėti mus nuo pusiau sąmoningo, apatiško egzistavimo, pusiau gyvo ir pusiau nubudusio, kuriam priešpastatyti galima “tikrąjį savo giliausios savasties gyvenimą”.
Tokios rekolekcijos, kaip šios, mums padeda paėjėti į šalį ir pažvelgti į viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Šis laikas suteikia galimybę susigrąžinti save, atsigauti, sugrįžti.

  Aš privalau sugrįžti į Rojų.
  Aš privalau susigrąžinti save,
  išgelbėti savo orumą,
  Atgauti pamestą nuovoką,
  sugrįžti prie tikrosios tapatybės.   („The Inner Experience: Christian Contemplation”/“Cistersian Studies XVIII”)

Tikrosios mano tapatybės paslaptis - Dievo meilė ir gailestingas. Tai giliausioji mano savastis, kurioje aš stoviu nuogas Dievo meilės ir gailestingumo akivaizdoje. Tą savastį galima atrasti arba atskleisti tik Dievuje. Visų pirma vienatvė ir malda man padeda nusivilkti tą netikrą „aš”, tą ego, kuris lyg kaukė slepia mano tikrąją tapatybę. Stovint nuogam Dievo akivaizdoje, man daugiau nebereikia tokių priedangų, nes aš stoviu priešais Tą, kuris mane kiaurai mato. Toji netikra savastis yra alkana savastis, kuriai pasotinti reikalingi pasiekimai, kuri visada ieško pagyrimų, yra godi liaupsių ir aplodismentų. Aplink šią savastį sukasi visi mano siekiai laimėjimų ir pasitenkinimo, tiek medžiaginio, tiek dvasinio. Šiam netikram „aš” tenka pataikauti, jį kultivuoti, plėtoti, tenkinti jo poreikius. Kai Mertonas vadina jį „smilkstančiu aš”, „išnykstančiu aš” arba pavadina jį „apsišaukėliu ir prašalaičiu”, tai mums padeda suvokti, kokia iš esmės paviršutiniška yra ši savastis. Ji privalo išnykti, mirti ar mažų mažiausiai pasikeisti, tapti kuo nors kitu.

Štai tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, -
todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių.
Apvalyk mane izopu, ir būsiu švarus,
nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.
Sukurk man tyrą širdį, Dieve,
ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.
Nevaryk manęs nuo savo Artumo,
nenuimk nuo manęs savo dvasios šventosios. (Ps 51, eilutės 8-9, 12-13)

Tas apvalymas tegali būti tik Dievo darbas. Todėl atsiduodame į Jo rankas, tardami šiuos žodžius: „Tėve, tebūna ne mano, bet tavo valia”. Mertonas labai aiškiai suvokia ir nori mums parodyti, kad esminis mūsų santykis su Dievu turi būti visiškas priklausymas nuo Jo. Taigi atskaitos tašku padarome savo poreikį „visiškai atsiduoti Dievui, kad leistume jam veikti mumyse”, nes „ir gyvenime, ir mirtyje priklausome tik nuo Jo”.

*  *  *
„Nepriimti Dievo valios, nemylėti jos ir nevykdyti reiškia atsižadėti savo būties pilnatvės”.
Tačiau apmąstydami šiuos žodžius, paversdami juos malda sau, suvokiame, kad jie prašo iš mūsų trijų dalykų:
  priimti
  mylėti
  vykdyti
Šis perkeitimas, kurį mumyse vykdo gailestingasis Dievas, niekada nebus įmanomas, kol patys netrokšime ir nesistengsime atrasti jį su Dievu ir Dievuje.
Todėl mūsų atsakymas turi būti toks: atsiverti ir tapti Dievo partneriu, dirbti su Juo, bendradarbiauti su Dievu, kuris yra mano Kūrėjas ir Atpirkėjas. Pajuntame, kad mąstyti apie tokį bendradarbiavimą mums padeda prisiminimas apie aną evangelinį prievaizdą, turėjusį atsakingai valdyti jam patikėtą turtą ir už jį atsiskaityti. Kaip pasinaudojame mums duota žaliava? Vienoje vietoje Mertonas pasitelkia įvaizdį vaško, laukiančio, kol į jį įsispaus antspaudas. Kol manęs nepaženklino toks antspaudas, tol neturiu jokios ypatingos tapatybės. Mano likimas - tai atsiduoti Dievo valiai, kad ji šiame gyvenime suminkštintų mane ir parengtų mirties valandą priimti tokį antspaudą, koks tuo metu bus mano panašumo į Dievą Kristuje lygis. Tiktai karštis ir ugnis gali suminkštinti vašką ir paruošti jį antspaudavimui. Gali būti, kad visai nenorėsime ištirpti toje ugnyje. Gali būti, kad nuspręsime priešintis, kad norėsime likti kieti ir šiurkštūs. Klausydamiesi Mertono, pamažu panyrame į apmąstymus apie tai, ką ši ištrauka sako apie mus ir atsiliepimą mumyse veikiančiam Dievui.

  Sielos yra lyg vaškas, laukiantis antspaudo.
  Vaškas, ištirpęs Dievo valioje,
  lengvai priima savo tapatybės antspaudą,
  tiesą to, kuo jam yra skirta tapti.
Tačiau vaškas, kuris yra kietas, sausas ir šiurkštus,
kuris neturi meilės,
nesileis anstpauduojamas:
nes ant jo nusileisiantis antspaudas
sutrins jį į miltus.
Todėl jei tu leidi gyvenimą,
mėgindamas pabėgti nuo ugnies kaitros,
kuri siekia suminkštinti tave ir parengti tapti tikruoju aš,
ir jeigu mėgini apsaugoti savo esmę, kad neištirptų ugnyje –
lyg būti kietu vašku būtų tikroji tavo tapatybė, -
galiausiai antspaudas nusileis ant tavęs ir sutrupins.
Tu nebegalėsi vadintis tikruoju vardu, nebeturėsi tikrojo veido
ir būsi sunaikintas įvykio, kuris galėjo tapti tavo būties išsipildymu. („New Seeds of Contemplation”)

*  *  *
Visa tai tėra įmanoma Kristuje ir per Kristų, antrąjį Adomą. Šis sugrįžimas tapo įmanomas tik dėl neišpasakytai dosnaus Dievo, kuris atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų. Pilną puikybės ir maišto pirmojo Adomo, kuris yra aš ir kiekvienas mūsų, kelionę pakeičia Kristus, antrasis Adomas, ir nukreipia ją kita linkme. Iš Jo mes sužinome, kokia turi būti toji kelionė. Iš Jo mes sužinome, kad ji reikalauja paklusnumo – paties Kristaus paklusnumo, paklusnumo, kurį Jis parodė iki pat mirties. Galiausiai toji kelionė reikalauja, kad taptume vis panašesni į Kristų. Taigi ši rekolekcijų diena baigiasi malda už tai, kad atrastume savo giliausiąją savastį, „kuri tikrai myli Kristaus meile ir Dvasia, tas ‚aš’ yra mumyse gyvenantis Kristus”.

  Apsaugok mane, Dieve,
  nes pas tave ieškau užuovėjos.
  Sakau Viešpačiui: „Tu mano Viešpats,
  tik tu esi visa mano laimė”.
  Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė,
  mano likimas tavo rankoje!
  Man matavimo virvė krito smagioje vietoje, -
  iš tikrųjų nuostabus yra mano paveldas!
  Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą.
  Tavo Artume yra džiaugsmo pilnatvė,
  tavo dešinėje rankoje amžina linksmybė. (Ps 16, eilutės 1-2, 5-6, 11)

Ketvirtoji diena - Susitikimas su Kristumi

Kristaus asmuo yra pagrindinis ketvirtojo rekolekcijų žingsnio centras, o šis žingsnis atveda mus į svarbiausią pačių rekolekcijų dieną – nes viskas suplaukia į vieną tašką, Kristaus figūrą.
Man atrodo, jog viską, ką esu parašęs, galiausiai galima suvesti į vieną pamatinę tiesą: kad Dievas kviečia žmones į vienybę su Juo ir vienas kitu Kristuje. („The Message of Thomas Merton”, ed. Br Patrick Hart)
Didis Mertono bičiulis Danas Walshas, pasakęs kalbą per jo laidotuvęs, kalbėjo apie tai, ką pats laikė tikrąja Mertono didybe: tą gilų ir nuolatinį Dievo Kristuje jausmą. Tai, ką jis pasakė vėliau, gali tapti pamaldžiu apmąstymu ir man, kad ir aš pažinčiau tai, ką patyrė Mertonas,

Tą gilų ir nuolatinį Dievo Kristuje jausmą –
ir jausmą Dievo žmoguje per Kristų –
Kristaus jausmą jo Bažnyčioje –
Kristaus kiekviename iš mūsų per jo Šventosios Dvasios veikimą
Kristaus Dievo, kuris savo meilės dvasioje gyvena Dievo tautoje
to Kristaus, kuris yra mumyse, kai mylime ir patarnaujame vieni kitiems tikros brolystės dvasioje
kada suvokiame, kad esame savo broliui ne sargas, o brolis. („The Message of Thomas Merton”, ed. Br Patrick Hart)

Prisimenu vieną pirmųjų Mertono susitikimų su Kristumi, - tą susitikimą Mertonas labai išraiškingai aprašo autobiografijoje, kaip tada jis pirmą kartą pradėjo melstis ir meldėsi ne lūpomis, protu ar vaizduote, bet meldėsi iš pačių savo gyvenimo, savo būties gelmių. Aprašymas to, ką jam reiškė Kristaus regėjimas, skamba beveik kaip tikėjimo išpažinimas – prie jo prisidedu ir aš, ir tegu tai man tampa proga švęsti Kristaus vaidmenį mano gyvenime.

Ten aš pirmą kartą pamačiau Jį,
Tą, kuriam dabar tarnauju kaip savo Dievui ir Karaliui,
Tą, kuris valdo ir vadovauja mano gyvenimui.
Tai yra Apokalipsės Kristus,
Kankinių Kristus,
Bažnyčios Tėvų Kristus.
Tai šv. Pauliaus ir šv. Jono Kristus,
šv. Augustino ir šv. Jeronimo,
ir visų Tėvų – ir Dykumų Tėvų.
Kristus Dievas, Kristus Karalius. („The Seven Storey Mountain”)

Tai yra Kristus, apie kurį jis vėliau, įstojęs į vienuolyną, sakys:

Jis yra visa mūsų gyvenimo prasmė,
visa mūsų vienuolinio gyvenimo esmė.
Niekas vienuolyne neturi prasmės, jei pamirštame šią didžią ir be galo svarbią tiesą.
Mes ateiname, ieškodami tiesos.
Kristus pasakė: „Aš esu tiesa”.
Mes ateiname, ieškodami gyvenimo.
Jis yra ir kelias, ir gyvenimas.
Mes ateiname, ieškodami šviesos.
Jis yra „pasaulio šviesa”.
Mes ateiname, ieškodami Dievo.
Jame „gyvena visa dievystės pilnatvė” (Kol 2, 9). („Basic Principles of Monastic Spirituality”)

*  *  *
Knygoje Jonos ženklas, rašydamas apie tą akimirką, kai iš naujo atrado Kristų „ar ko gero pirmą kartą Jį atradau”, Mertonas priduria, kad tas atradimas vyksta visą laiką. Skaitydami šią ištrauką ir paversdami ją savo malda, prašykime, kad ir mes galėtume artimiau ir geriau pažinti šį Kristų, kuris mato mus visur, kur tik būtume, ir žvelgia į mus su meile.

Jo akys, kurios yra Tiesos akys, įsmeigtos į mano širdį.
Kur nukrypsta Jo žvilgsnis, ten yra taika;
nes Jo Veido Šviesa, kuri yra Tiesa, kur tik nušvistų, gimdo tiesą.
Ten yra ir džiaugsmas:
O savo mylimiesiems jis sako: „Aš nenuleisiu nuo tavęs akių”.
Jo akys žvelgia į mus visada, kai esame chore ar kitur, žvelgia visur ir visada.
Nė viena malonė nenusileidžia ant mūsų iš dangaus, išskyrus Jo žvilgsnį į mūsų širdis.
Ir dar daugiau – Jis žvelgia į mus iš mūsų pačių širdžių, nes mes ir Jis esame viena. („The Sign of Jonas”)

Kristus, kuris įžengia į mūsų širdis, yra tas, kurį pažįstame kaip bičiulį.

  Kristus dovanojo mus savo bičiulystę,
  kad Jis galėtų ateiti į mūsų širdis kaip bičiulis
  ir apsigyventi jose kaip asmeninė esatis,
  ne kaip objektas, ne kaip „tai”, o kaip „Kas”.
  Tas Jis yra tas, kas Jis yra,
  buvoja mūsų būties gelmėse kaip mūsų Bičiulis
  ir mūsų kitas aš.   („New Seeds of Contemplation”)

  Be Kristaus
  nebūtų išganymo,
  nei laimės,
  nei džiaugsmo,
  nes būtume negrįžtamai atkirsti nuo Dievo,
  visos gyvybės ir džiaugsmo šaltinio.
  Visų pirma privalome suprasti,
  kokios bevertės yra žmogaus pastangos įtikti Dievui
  be Kristaus.
  Mes negalime išgelbėti savęs
  be Kristaus,
  nesvarbu, kokios herojiškos būtų mūsų aukos.
  Tokia tad yra mūsų situacija –
  be Kristaus esame visiškai atkirsti nuo Dievo,
  nebeturime jokios galimybės Jį pasiekti...
  Su Kristumi ir Kristuje
  visų mūsų gyvenimai yra perkeičiami ir pašventinami.
  „Mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis” (1 Kor 1, 24).
  Niekada to nesuprasime, jei nesuprasime Kristaus meilės ir atjautos mums mūsų silpnume.
  Jis yra mylintis Gelbėtojas,
  kuris nusileido iki mūsų,
  kad suteiktų mums savo stiprybės. („Basic Principles of Monastic Spirituality”)

Mertonas tęsia meditaciją apie Kristaus galybę ir dabar veda mus dar giliau į atradimą, į pripažinimą, kad Kristus yra Trejybėje ir kiekviename iš mūsų.

  Krikščionybė yra gyvenimas ir išmintis Kristuje.
  Tai sugrįžimas pas Tėvą Kristuje.
Tai sugrįžimas į pirmapradę grynosios realybės gelmę, kurioje įšaknyta ir mūsų tikrovė,
  kurioje esame ir mes.
Tai sugrįžimas prie visos prasmės ir tiesos šaltinio.
Tai atradimas rojaus savo dvasioje, užmiršus save.
Ir, kadangi esame viena su Kristumi,
tai yra mūsų pripažinimas Tėvo sūnumis ir dukromis.
Tai mūsų pripažinimas kitu Kristumi.
Tai suvokimas stiprybės ir meilės, kurią mums teikia stebuklingas buvimas Bevardžio
  ir Paslėptojo, mūsų vadinamo Šventąja Dvasia. (‚The Inner Experience: Christian Contemplation’, „Cistersian Studies, XVIII”)

*  *  *
Tačiau yra ne tik šie didingi, Kristaus galybę šlovinantys himnai, bet ir susitikimas su paslėptuoju Kristumi. Mintis apie Kristų, ateinantį pas mus mažo vaikelio pavidalu, niekam nežinant, pasislėpusio mumyse, buvo paplitusi tarp XII a. cistersų, kai šie kontempliuodavo Dievo gailestingumą Kristaus gimimo slėpinyje. „Mūsų Kristaus gyvenimas yra begalinio Dievo gailestingumo dovana”. Mes dovanai gavome šią meilės dovaną ir privalome priimti ją su dosnia ir dėkinga meile. Kitaip ta dovana išvis negali būti priimta. Čia Mertonas mąsto apie Guerrico iš Igny Kalėdų pamokslus šia tema, apie meilės dovaną, gailestingą Dievo meilę ir apie tai, kaip mes į tą dovaną atsiliepiame. Kristus mums buvo dovanotas tam, kad padarytų mūsų išganymą lengvą ir džiaugsmingą, „ir jeigu tik pažvelgsime į Jį ir pamatysime didį Dievo gailestingumą, sklindantį iš Įsikūnijusio Žodžio dovanos, mes nebeįstengsime priešintis Jo meilei, nebeįstengsime likti šalti, nusiminę ir prislėgti. Mes atsiliepsime į šią Jo dovaną, patį save, savo noru padovanodami Jam save...”
Ėdžiose gulintis vaikelis yra mažasis Žodis, duotas mums, kad augintume jį ir puoselėtume. Čia Guerricas mums pasakoja, kaip mes turėtume būti Kristui „lyg motina”, ir aiškina, kaip turėtume priimti užgimusį kūdikį su švelniu rūpesčiu ir motiniška globa. Taip jis primena apie motinystės malonę ir reikalavimus, apie tai, kad turime būti švelnūs ir meilūs, apie pasiryžimą auginti ir auklėti. Tie bruožai, pasak Guerrico, yra būdingi kiekvienam iš mūsų kaip individui ir kartu kaip bendruomenei. Mums praverstų neskubėti ir pamaldžiai apmąstyti atsakomybę, kurią užkrauna ši dovana.
Saugok jį, švelniai rūpinkis juo, Kūdikėliu Kristumi, kol tavyje užaugs Vaikelis, kuris gimė tau. Ne tik savo gimimu, bet dar labiau gyvenimu ir mirtimi Jis paliko mums pavyzdį, kuriuo turime sekti. Jam nereikėjo gimti dėl savęs, gyventi arba mirti dėl savęs. Jis gimė, gyveno ir mirė tik dėl mūsų, kad mes galėtume gimti per Jį, gyventi pagal Jį ir mirti Jame, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius. („The Christmas Sermons of Blessed Guerric of Igny. An Essay by Thomas Merton”)

*  *  *
Kitas XII a. cistersas Izaokas iš Stellos toliau plėtoja šį įvaizdį, kalbėdamas apie vaikelio augimą mūsų širdyse. Palaiminta, sako jis, yra toji siela, kuri niekada nepamiršta ir neapleidžia vaikelio Jėzaus. Tačiau po to jis sako, kad mes visi privalome kontempliuoti ir suaugusį Jėzų. Lygiai kaip Abraomo sūnus tapo didis, ir kadangi tas sūnus yra Izaokas, kurio vardas reiškia juoką, taip „leisk ir Dievo Sūnui augti tavyje, nes Jis susiformuoja tavyje ir iš tavęs, ir tegu Jis tau taps didžiule šypsena, linksmybe  ir tobulu džiaugsmu, kurio joks žmogus negali iš tavęs atimti” („Silence in Heaven”).
Paties Mertono asmeninės maldos laikas lieka paslaptis – nors mums daug ką pasako pati jo esybė, skleidusi „didžiulę šypseną ir linksmybę”. Tiesą sakant, Mertonas kaip maldos žmogus blyksteli savo laiškuose, nes, rašydamas bičiuliams ir nepažįstamiems žmonėms, jis nebūdavo toks santūrus ir daugiau papasakodavo apie savo paties slaptą dvasinį gyvenimą. Laiške dzeno mokovui Daisetz Suzuki jis kalba apie viduje esantį Kristų.

  Kristus, kurio ieškome, yra mumyse,
  mūsų giliausiame „aš”,
  Jis yra mūsų giliausias „aš”,
  o kartu be galo mus viršija.
  Pats Kristus mumyse yra nepažįstamu ir nematomu pavidalu.
  Mes sekame paskui Jį,
  mes surandame Jį,
  bet tada Jis privalo išnykti,
  o mes turime eiti toliau be Jo pašonėje.
  Kodėl?
  Todėl, kad Jis yra dar arčiau negu pašonė.
  Jis yra mes. (Iš laiško Daisezt Suzuki, 1959 balandžio 11 d., „The Hidden Ground of Love”)

  Kristus gyvena pačiose mūsų esybės gelmėse. Ši mintis Mertonui yra esmingiausia. Vienoje paskutinių savo konferencijų Indijoje paskutinės savo kelionės metu jis nepaprastai jaudinamai kalbėjo apie tai, kaip mūsų gyvenime, ištikimos meilės gyvenime mes privalome atskleisti šį didį Dievo meilės mums slėpinį. Skaitydami šias eilutes, pamėginkime sustiprinti pasiryžimą visus mylėti tokia pačia ištikima meile.

  Tai yra giliausia mūsų būties šaknis.
  Todėl mes esame pašaukti
  Kuo įprasčiau ir pastoviau
  ir visiškai atvira širdimi
  gyventi šiame meilės lygmenyje,
  meilės, kylančios iš mūsų būties gelmių,
  kur Kristus viešpatauja ir myli.
  Tai tokia meilė, kurios niekas negali atimti,
  nebent jei patys jai užtrenksime duris,
  ir niekas jos negali atnešti,
  kol neatversime durų Kristui,
  atverdami savo širdis Kristui
  ir apsigyvendami jame. (iš: John Higgins, „Thomas Merton on Prayer”)

  Tačiau vaikelis Kristus mūsų širdyse kartu yra ir Kristus, prikaltas ant kryžiaus. Vis labiau ir labiau artėdami prie Kristaus meilės slėpinio, pradedame suvokti tos meilės gilumą figūroje, kuri ištiesia rankas mums visiems nuo kryžiaus ir kurios kančia iškalbingiausiai byloja apie tą meilę. Kiekvienas autentiškas Kristaus sekimas yra judėjimas į nežinomybę, vienatvę ir sielvartą, kuriuos išgyveno Kristus Kalvarijos kalne. Taigi Kristaus širdis manyje atveria mums pačią slėpiningiausią mūsų esybės dalį, kurią Mertonas tegalėjo apibūdinti kaip „le point vierge” („pirmapradis taškas”): giliausias troškimas Kristaus širdyje kažin kokiu būdu pasireiškia mumyse kaip mažytis mūsų pačių niekumos ir neturto taškelis, kuris yra „taškas” arba pirmapradis žvilgsnis, kuriuo žvelgdami, pažįstame Jį („Conjectures of a Guilty Bystander”).

  Mums visai nereikia kažko žinoti ir suprasti apie kryžių ir kelią į karalystę.
  Labiausiai mums reikia žinoti
  tą giliausią troškimą Kristaus širdyje,
  troškimą, kad mes ateitume į Karalystę su Juo.
  Jis vienintelis žino kelią,
  o tas kelias yra kryžiaus kelias.

  Niekur kitur, o tik Kristuje pasijuntame atnaujinti, atgavę vientisumą ir laisvę. Kaip mes savo gyvenime atsiliepiame Kristui? Štai klausimas, kurį svarstome šią rekolekcijų akimirką, nes jame sutelkti visi kiti dalykai. Atsiduok Kristui: taip lengva pasakyti. Tačiau ar iš tikrųjų galime dabar tą padaryti? Padėti Jam po kojų visą save, savo sužeistą ir kraujuojantį „aš”, savo džiūgaujantį ir besišypsantį „aš” ir tiesiog prašyti Jo augti mano širdyje.

  Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas,
  ko turėčiau bijotis?
  Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė,
  prieš ką turėčiau drebėti?
  Vieno teprašau iš Viešpaties,
  tik vieno tenoriu –
  gyventi Viešpaties Namuose
  per visas savo gyvenimo dienas.
  Išgirsk mano balsą, Viešpatie, kai šaukiuosi,
  būk man maloningas ir išklausyk mane!
  „Eikš, - sako man širdis, - jo veido ieškok!” (Ps 27, eilutės 1, 4, 7-8)

Penktoji diena - Meilės reikalavimai

Meilės įkvėptą susitikimą su Kristumi būtinai turi lydėti susitikimas su kitais žmonėmis ta pačia meilės dvasia ir įvykti per tą meilę. Pirmasis susitikimas natūraliai veda į antrąjį, nes abu jie iš tiesų yra neatskiriami. Taip pasiekiame kitą rekolekcijų žingsnį. Jeigu pažinome Kristų savo gyvenime, tada pažinsime „Kristų kiekviename iš mūsų per Jo Šventosios Dvasios veikimą, Kristų, kuris yra mumyse, kai mylime ir tarnaujame vienas kitam”.
Jeigu galėtume išskirti nuolatinę temą, vyraujančią Mertono gyvenime ir raštuose, tai būtų įsitikinimas, kad jis gyvena atsiskyrėlio gyvenimą ne tam, kad pabėgtų nuo kitų, bet kad atrastų juos Dievuje. Jis niekada nesiliovė galvojęs apie savo bičiulius, savo brolius ir seseris, ir apie tai, kaip jie turėtų būti mylimi.

  Jeigu leisiu Kristui pasinaudoti savo širdimi, kad mylėčiau ja savo brolius ir seseris,
Aš veikiai patirsiu, kad Kristaus mylėjimas manyje ir per mane atskleidė Kristų
mano broliuose ir seseryse.
  Ir dar patirsiu, kad Kristaus meilė mano broliuose ir seseryse, kurie į mano meilę
atsako savo meile,
  pažadino Kristaus paveikslą ir tikrovę manojoje sieloje. („Disputed Questions”)

Jeigu tikiu Dievą, kuris prisiima žmogaus pavidalą ir įžengia į žmogaus kūną, tada turiu gerai apgalvoti, koks dėl to turėtų būti mano požiūris į kitus žmones. „Kadangi Žodis tapo Kūnu, Dievas yra žmoguje, Dievas yra visuose žmonėse”. Mertonas man sako, kad nesvarbu, kiek pastangų tai kainuotų, bet jei nesugebėsiu to suvokti ir pagal tai gyventi, išduosiu vieną svarbiausių savo tikėjimo tiesų.
Visi vyrai ir moterys turi būti suvokiami ir traktuojami kaip Kristus. Viešpats mums sako, kad nesugebėjimas taip elgtis užtraukia pasmerkimą už esmingiausios iš apreikštųjų tiesų išdavystę. „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte” (Mt 25, 42). Šį pasakymą galima išplėsti visai žmogiškųjų poreikių plotmei ir kalbėti ne tik apie duonos, darbo, laisvės, sveikatos poreikį, bet ir apie poreikį tiesos, tikėjimo, meilės, pripažinimo, bičiulystės ir supratimo.
Tačiau sugebėjimas arba talentas mylėti kitus visiškai ir nuoširdžiai, kaip jie ir turi būti mylimi, priklauso nuo manojo „aš”, nuo tikrojo „aš”, kurį mėginome atskleisti trečiajame šios kelionės etape. Tai priklauso ir nuo vienatvės, kurią tyrinėjome pirmąją rekolekcijų dieną. Vienas įvaizdis, kurį aprašė buvęs Mertono novicijus, labai padeda suvokti, kaip vienatvėje galima priartėti prie tų, kuriuos myli. Jis kviečia įsivaizduoti didžiulį būrį žmonių, kurie sustoja ratu ir susikimba už rankų. Kai kiekvienas stovintysis rate ima pamažu eiti rato vidurio link, jis patiria, kaip visi neišvengiamai artėja vienas prie kito. Žinoma, fiziškai neįmanoma, kad jie visi kartu atsidurtų rato centre. Tačiau maldoje tai tampa įmanoma, nes tame centre yra Kristus. Kai, melsdamiesi nuo visų atsiskyrę, išeiname iš savęs pas Jį, mes išeiname iš savęs ir patenkame į patį tikriausią kitų lygmenį – ne į kintantį ir nepastovų „aš”, bet į tikrąjį „aš”, tą „aš”, kuris yra įsišaknijęs Kristaus meilėje. (Plg. James Finley „Merton’s Place of Nowhere. A Search for God through Awareness of the True Self”)
Čia mums parodoma meilė, kuri kyla iš pačių mūsų vidinio centro gelmių ir dėl to leidžia užmegzti ryšį su kitais žmonėmis pačiame jų esybės centre – ir tai yra tikroji bendrystė (komunija). Dažnai mūsų meilė kitiems nėra jokia meilė, o tik poreikis, kad kas nors palaikytų mūsų iliuzijas, kai mes savo ruožtu palaikome jų iliuzijas. Mertonas apie tai rašo labai aiškiai ir sąžiningai, ir privalome išgirsti, ką jis mums sako, nes tie žodžiai kyla iš maldingų apmąstymų ir išgyventos patirties. Tik tada, kai atsižadėsime šių iliuzijų, galėsime išeiti į kitus su tikra atjautos dvasia. „Tik vienatvėje iliuzijos galutinai išsisklaido. ... Tas, kuris yra tikrai vienas, tikrai atranda savyje atjaučiančią širdį ir gali ja mylėti ne tik vieną ar kitą žmogų, bet visus žmones. Visuose juose jis mato Tą, kuris yra Dievo Žodis, tobulas Dievo meilės apsireiškimas, Jėzus Kristus” („Conjectures of a Guilty Bystander”).
Meilė, kurią Mertonas mums čia parodo, yra išlaisvinanti meilė, ne tokia meilė, kuri trokšta pasisavinti kitą ar manipuliuoti juo. Juk jeigu kiekviename asmenyje matau Kristaus artumą (kuris galiausiai turi likti slėpinys), tada privalau gerbti tą slėpinį, kuris yra kiekvienas iš mūsų.

  Jeigu tikime Dievo Sūnaus Įsikūnijimą,
  žemėje neturėtų būti nė vieno žmogaus,
  kuriame nebūtume pasirengę
slėpiningu būdu išvysti
Kristaus artumą. („New Seeds of Contemplation”)

*  *  *
Jei sakau, kad esu didžiai brangus Dievo akivaizdoje – dėl Jo gerumo, o ne dėl manojo, tuo pačiu aš kai ką pasakau ir apie savo vertę. Jeigu neįvykdysiu savo paskirties, tapdamas asmeniu, sukurtu pagal Jo paveikslą ir panašumą, tokiu, kokiu Jis nori, kad tapčiau, Jo gailestingumas bus apviltas. Visa mano būtis, mano gyvenimas ir poelgiai įgyja tiek vertės, kiek aš myliu Dievą ir trokštu, kad manyje būtų įvykdyta Jo valia. Mertonas sako: „Mes turime būti romūs ir mylintys, net ir savo pačių atžvilgiu, ypač savo pačių atžvilgiu”. Dabar aš šiuos žodžius paverčiu malda už save. Nelengva man ją kalbėti, juk žvelgiu į pačias savyje tūnančios tamsybės gelmės ir lieku su visomis skaudžiomis, sužeistomis, nuodėmingomis savo pusėmis ir paaukoju jas kaip dalį maldos. Mertonas kalba apie meilę, kuria mylime save, mylime taip, kaip mus myli Dievas ir mylime dėl to, kad mus myli Dievas.

  Šito aš irgi išmokau ar pradėjau mokytis pragare.
  Ak, tas Dievo gailestingumas.
  Mes esame jo vykdytojai, net ir savo pačių atžvilgiu.
  Mes turime nešti gailestingumą savo nepakenčiamam “aš” ir savo broliui, kuriame
turime matyti savo pačių būklės atspindį.
  Tokiu būdu mes tampame Kristumi, ir nėra kito būdo juo tapti, tik šis.

Čia aš sužinau, kokia yra grynoji meilė. Tas pasakojimas suteikia nuostabų išsilaisvinimo jausmą. Jeigu jo dėka aš tapau toks užtikrintas dėl savęs, savo orumo ir mielumo dėl pačių geriausių ir kilniausių priežasčių, tada man daugiau nebereikia kelti reikalavimų savo broliams ir seserims, siekiant tuo kažką sau įrodyti, nebereikia viltis, kad jie padės užkamšyti manyje žiojinčias spragas ir neatitikimus. Bandau suvokti, ką tai reikštų, jei pamilčiau savo brolius ir seseris taip, kaip to nori Dievas, stovėdamas ant tokio saugaus ir užtikrinto pamato. Nes tik tada, kai randu šią laisvę savyje, galiu sau leisti atpalaiduoti gniaužtus, kuriuose laikau kitus, nes man daugiau nebereikia, kad jie nuo manęs priklausytų.
Pasijuntu vėl sugrįžęs prie temos apie slėpinį, kuriuo kiekvienas iš mūsų esame.

  Asmuo yra asmuo tiek, kiek turi jam vienam priklausančią
  paslaptį ir vienatvę,
  kurių negalima perteikti niekam kitam.
  Man mieliausia bus tai, kas labiausiai padaro jį asmeniu:
  slaptumas,
  nematomumas,
  vienatvė kiekvieno jų būties,
  į kurią vienas Dievas tegali įsiskverbti ir suprasti.
  Meilė, kuri braunasi į dvasinį kitų privatumą
  tam, kad atidengtų visas jų paslaptis
  ir jų vienumą apsiaustų savo įkyrumu,
  iš tiesų jų nemyli:
  tokia meilė siekia sunaikinti tai, kas juose yra geriausia,
  sunaikinti intymiausius jų dalykus.   („No Man is an Island”)

Būtent dėl šios priežasties Mertonas mus perspėja, - perspėja puikiai parinkta fraze, - kad mes anaiptol neturėtume būti „savotiška radioelektrinė akis, kurios tikslas – įvertinti artimo sąžinės būklę”. Mes esame čia ne tam, kad patikrintume, ar mūsų artimas yra Kristus, ar nėra, bet kad atpažintume Kristų jame ir padėtume savo meilei padaryti ir jį, ir save dar gyvesnius Kristuje. Tai šį grožį ir kilnumą, šią tikrovės šerdį, asmenį, kuriuo kiekvienas esame Dievo akyse, mes privalome gerbti kitame žmoguje. Jis mato mus visus susietus draugėn Kristaus asmenyje ir, norėdamas žodžiais išsakyti tą mintį, pasitelkia iškalbingą įvaizdį apie adatą ir siūlą. „Tai yra adata, kuria traukiame meilės siūlą per savo artimo sielą ir savo sielą ir tokiu būdu susiuvame abi jas draugėn viename Kristuje”.
Kartą per vieną savo retų apsilankymų kaimyniniame Luisvilio miestelyje Mertonas stovėjo ant šaligatvio gatvės kampe ir su meile žvelgė į visus pro šalį skubančius nepažįstamus žmones. Žvelgė į juos su Kristaus meile, meile, kuri matė juose grožį ir kilnumą, kurių šie, ko gero, visiškai nesuvokė turintys.

Luisvilyje, ant Ketvirtosios ir Riešutmedžio gatvių kampo, pačiame parduotuvių rajono centre, staiga pasijutau užlietas suvokimo, kad aš myliu visus tuos žmonėms, kad visi jie yra mano, o aš – jų, kad mes negalime būti vieni kitiems svetimi, nors esame visiškai nepažįstami... Pasijutau taip, lyg būčiau staiga išvydęs slaptą jų širdžių grožį, jų širdžių gelmę, kurios nei nuodėmė, nei troškimas, nei savęs pažinimas negali pasiekti, jų tikrovės šerdį, asmenį, kuriuo kiekvienas esame Dievo akyse. Jeigu tik jie galėtų pamatyti save tokius, kokie jie iš tiesų yra.   („Conjectures of a Guilty Bystander”)

Skaitydamas šias eilutes, pajuntu, kaip persiimu paties Mertono energija ir džiūgavimu, jo beribiu džiaugsmu, kad jis yra žmogus, kad yra visos žmonijos dalis. Tai skatina mane susimąstyti, kaip dažnai ir lengvabūdiškai aš laikau savo žmogiškumą savaime suprantamu dalyku.

Būti žmonių giminės nariu – tai šlovingas likimas, nors toji giminė uoliai tarnauja pačioms įvairiausioms nesąmonėms ir daro begalę siaubingų klaidų: tačiau, nepaisant to, pats Dievas didžiavosi, kad tapo žmonių giminės nariu. Žmonių giminės narys! Tik pagalvokite, kad toks banalus suvokimas staiga ima atrodyti lyg žinia, jog laikai rankose laimingą kosminių lažybų bilietą.

Aš neapsakomai džiaugiuosi, kad esu žmogus, kad priklausau giminei, į kurią įsikūnijo pats Dievas. Net jei mane užgriūtų visos žmogiškosios būklės širdgėlos ir kvailystės, aš vis vien suvokiu, kokie visi mes esame. Neįmanoma pasakyti žmonėms, kad visi jie vaikšto aplinkui spinduliuodami lyg saulė... („Conjectures of a Guilty Bystander”)

*  *  *
Toks meilės išaukštinimas, džiūgavimas meilėje nereiškia lengvos, nerūpestingos meilės. Tai yra meilė, sukurta pagal paties Kristaus pavyzdį, tai paties Kristaus, gerojo ganytojo, mokytojo, gydytojo, kenčiančio tarno meilė. Kalbėdamas Getsemanės naujokams apie Kristaus kančią, Mertonas nupiešė paveikslą Kristaus paskutinę jo gyvenimo žemėje savaitę. Štai matas, kuriuo turėtume matuoti save. Mes matome meilę be menkiausio silpnumo ženklo, net ir tada, kai aplink tvyro baimė; be šešėlio egoizmo, net kai su juo taip neteisingai elgiamasi; be nerimo, nors yra persekiojamas, ir galiausiai ant kryžiaus, - tai aukščiausias Kristaus meilės pavyzdys, sugebėjimas atleisti. Mertonas nuėjo ilgą kelią nuo savo pirmojo susitikimo su Kristumi Romoje. Jis pažino tą Kristų, kuris yra kenčiantis tarnas, kuris nesiliauja mylėjęs net ir tada, kai yra išduodamas, atstumiamas, kai kenčia skausmą. Turėdama omenyje šią Kristaus ant kryžiaus figūrą, aš prisimenu du sakinius, kuriuose Mertonas kalba apie meilę kaip sulaužytų kaulų atitaisymą. Prisimenu, kaip radau tuos žodžius viename jo atminimui skirtame memoriale New Harmony, Indianos valstijoje, ir nusirašiau juos sau, nes jie man bylojo apie meilės kainą. Mertonas rašė, remdamasis savo patirtimi apie meilės keliamus reikalavimus, gyvenant vienuolių bendruomenėje, o dauguma mūsų irgi gyvena tam tikrose bendruomenėse, pavyzdžiui, šeimoje ar santuokoje, parapijoje, mokykloje ar darbovietėje, ir tai, ką jis sako, vienodai tinka ir mums.
Tol, kol esame žemėje, mus vienijanti meilė neš skausmą vien iš mūsų susilietimo vieni su kitais. Todėl meilė yra sulaužytų kaulų atitaisymas. Net ir šventieji negali gyventi su šventaisiais šioje žemėje be truputėlio sielvarto, be truputėlio skausmo, kylančio iš tarpusavio skirtumų.

  Dieve, koks brangus tavo gerumas!
  Teik savo ištikimą meilę tave pažįstantiems. (Ps 36, eilutės 8 ir 11)

  Dėkoju tavo šventajam vardui
  už tavo gerumą ir ištikimybę,
  nes išaukštinai virš visų savo vardą ir pažadą.
  Tu pakeli ranką prieš mano įtūžusius priešus,
  išgelbsti mane tavo dešinė.
  Tavo ištikima meilė, Viešpatie, amžina, -
  neatmesk savo rankų darbo. (Ps 138, eilutės 2 ir 7)

Šeštoji diena - Paprasta, natūralu, kasdieniška

Kadangi šių rekolekcijų tikslas yra paskatinti save skirti laiko pamaldiems apmąstymams apie žmones, kuriuos sutinkame savo gyvenime, tikiuosi, kad jos padės man nustatyti teisingus santykius su medžiaginiu pasauliu, kuriame gyvenu ir dirbu. Šiam vienatvės laikui pamažu artėjant prie pabaigos, vis labiau suvokiu, kad manajam pašaukimui lemta skleistis labai paprastoje ir kasdieniškoje aplinkoje, kurioje privalau atrasti Dievą. Meldžiu, kad laikas, kurį praleisiu šiandien, padėtų man sustiprinti suvokimą Dievo, esančio Jo sukurtajame pasaulyje ir pasirodančio per tą pasaulį. Savuoju įsikūnijimu, atėjimu pas mus paprasto žmogaus kūne mūsų Dievas neatsižadėjo ir neatstūmė pasaulio, kurį sukūrė ir į kurį dabar atėjo mažo vaikelio pavidalu. „Aš nepaimsiu tavęs iš pasaulio”, – į šių žodžių pasekmes aš privalau rimtai atsižvelgti. Jeigu ieškau to Jėzaus, kuris yra kūnu tapęs Žodis, tada privalau ir visus medžiaginius dalykus suvokti įsikūnijimo slėpinio šviesoje, privalau gerbti visą kūriniją, nes tas Žodis tapo kūnu.
Autobiografijoje Mertonas yra pasakęs, kad „visas mūsų išganymas prasideda paprastais, natūraliais ir kasdieniškais dalykais”. Man šie žodžiai yra savotiškas raktas į visą jo kelionę. Visuose savo raštuose jis kreipia mus į tas vietas, kur reikia ieškoti Dievo, ir parodo, kad tos vietos yra tiesiai priešais mus, ten, kur esame mes. Bet mes turime išmokti matyti, girdėti ir jausti. Vienoje vietoje jis kalba apie „dvasinę nuostabą”. Jis primena man tai, ką iš tikrųjų žinau, bet privalau nuolat iš naujo atrasti (o šios rekolekcijos man suteikia puikią progą) – „pagarbią baimę, kuri savaime kyla, suvokus gyvenimo šventumą”. Mertonas sykį yra pavartojęs frazę „neapsakoma pagarba sukurtųjų dalykų šventumui”, ir tie žodžiai man bus šio rekolekcijų etapo skaitinys.
Sukurtieji dalykai buvo labai svarbūs jo gyvenime. Jis mylėjo žmones, bet mylėjo ir gamtą. Jis pataria mums pradėti „nuo mokymosi, kaip reikia matyti ir gerbti matomą kūriniją, kuri yra nematomo Dievo šlovės ir tobulumo atspindys”. Dar būdamas vaikas ir gyvendamas Prancūzijoje, jis mokėjo priimti „tikrą malonę iš žemės sakramento ir kontempliuoti Dievą”, nors tuo metu iki galo visko nesuvokė. Vėlesniais gyvenimo metais jis nesunkiai rasdavo Dievą gamtoje, ir yra daugybė vietų, kur jis pagauna jį supančios vietovės šviesą, spalvą ir kvapą ir suvokia, kad visa tai veda jį prie Dievo.

Pusiaukelėje, truputėlį atokiau, prieš prasidedant pušynui, aš radau pavėsinę, kurią Dievas buvo prirengęs man. Ji buvo sukurta būtent šiai akimirkai. Ten, lygioje vietoje, riogsojo kelmas. Jis buvo išdžiūvęs, o virš jo lyg arka savo šakas išskleidęs stovėjo nedidelis kedras, lyg žalia palapinė, sudarydamas savotišką altaną. Ten aš sėdėjau tyloje, mylėjau vėją miškuose ir ilgai ilgai klausiausi Dievo. („The Sign of Jonas”)

Tokiomis akimirkomis jis pasijusdavo ypač atviras, gyvas visais penkiais pojūčiais. Antai kartą jis rašo, kaip intensyviai suvokia pasaulį, kaip Žodžio įkvėptą jo asmeninį atsinaujinimą lydi tuo pat metu vykstantis gamtos atsinaujinimas.

Skaitydamas Raštą, aš taip atsinaujinu, kad mano atrodo, jog ir visa mane supanti gamta atsinaujina kartu su manimi. Dangus atrodo tyresnis, jo mėlynė vaiskesnė, medžiai žalesni, šviesa miško ir kalvų pakraščiuose ryškesnė ir visas pasaulis – pilnas Dievo šlovės, o žemėje po savo kojomis jaučiu ugnį ir muziką.

*  *  *
Pakeliui į Bangkoką užsukęs pas Redvudo Dievo Motinos seseris šiaurinėje Kalifornijoje, jis pajuto gilios maldos nuotaiką jų koplyčioje su vieninteliu langu, atsiveriančiu į nedidukę miško proskyną. „Džiaukitės, - sakė jis, - gerkite viską į save. Viską, sekvojų giraites, jūrą, dangų, bangas, paukščius, jūrų liūtus. Tiktai čia rasite visus atsakymus. Čia viskas susisieja tarpusavyje”. Tiesą sakant, jis nori pasakyti, kad turime pradėti nuo ten, kur esame, nesvarbu, kuriame žemės kampelyje šiuo momentu būtume atsidūrę. Visa mano bėda ta, kad aš ignoruoju šią būties vienovę, neįstengiu jos suprasti, galbūt tik dėl to, kad man pritrūksta laiko. Tačiau Mertonas primygtinai kartoja, kad mes gyvename laikų pilnatvėje, kad mums nereikia vaikytis būties pilnatvės, kad tai, ko siekiame, jau yra čia ir pasirodys mums, jei tik duosime laiko. To jį išmokė gyvenimas atsiskyrėlio būste.

Vienas geriausių dalykų, nutikusių po to, kai apsigyvenau atsiskyrėlio buveinėje, buvo atidumas dienos ritmams: kada pragydo paukščiai, kada iš rytmečio miglos išniro elnias, kada patekėjo saulė... Priežastis, kodėl mes vis skubame, yra požiūris, jog privalome nuolatos judėti. Tai tikra liga. Šiandien laikas tapo preke, ir kiekvienam iš mūsų laikas yra įkeičiamas lyg už paskolą... mums gresia grandininė reakcija: persidirbimas – persidirginimas – pernelyg gausus atlygis už perdėtą fizinį ir  psichologinį krūvį – ir galiausiai - persitempimas.  („Thomas Merton/Monk, A Monastic Tribute”)

Vienuolinis gyvenimas su savo dienos, savaitės metų ritmais, su dienos ir metų laikų, šviesos ir tamsos kaita yra kupinas nepaprasto aiškumo. Jį ženklina ir liturgijos skaitiniai, ir himnai, kurių dauguma yra labai seni. Pavyzdžiui, šis himnas, giedamas per Valandų liturgiją, dienai brėkštant, atėjęs net iš V amžiaus.

  Naktis, tamsa ir jos migla
  Apklojo storu debesiu pasaulį,
  Jie traukiasi šalin, vos šviesai pasirodžius,
  Nes Kristus štai ateina laiminti dienos.

Vakaro himne, kurį, kaip manoma, VI amžiuje sukūrė šv. Grigalius Didysis, aukštinama kūrinija.

  O, Dieve, tu elementus sukūrei,
  Vandenis, ugnį, žemę ir orą,
  Pavedei darbą ir paskyrei vietą,
  Kad visur skelbtų tavo šlovę.

Mertono diena atsiskyrėlio būste žymėjo dienos ir metų laiką, šviesą ir tamsą. Ji prasidėdavo savais ritualais. Mertonas keldavosi 2 valandą 15 minučių, tada, kai nakties tamsa yra juodžiausia, o tyla – giliausia.

Aš privalau pamatyti pirmąjį šviesos taškelį, vos tik pradeda brėkšti. Aš privalau būti vienas Dienai prisikeliant, visiškoje tyloje, kai pateka saulė. Šiame visiškai neutraliame akimirksnyje iš rytinio miško pusės, nuo aukštų ąžuolų pas mane ateina vienintelis žodis „Diena”, kuris niekada nebūna toks pat. Jis niekada neištariamas jokia žinoma kalba.
Ritualai. Išsiplauti kavos katiliuką kibirėlyje su lietaus vandeniu. Atsargiai apsidairyti aplink priestatą, ar nėra karališkosios gyvatės, kuri mėgsta susirangyti apie vieną iš sijų viduje. Jeigu karališkoji gyvatė yra priestate, kreiptis į ją ir pranešti, kad jos čia neturėtų būti. Paklausti formalų, tradicinį klausimą, kuris tokiu metu klausiamas kiekvieną rytą: „Ar tu ten, viduje?”
Daugiau ritualų: išpurkšti miegamąjį (nuo tarakonų ir moskitų). Uždaryti visus langus pietų pusėje (dėl karščio). Palikti langus pravirus šiaurės ir rytų pusėse (vėsuma). Palikti langus pravirus vakarų pusėje gal iki birželio, kai pasidaro karšta iš visų pusių. Nuleisti žaliuzes. Įsigyti gertuvę. Rožinis. Laikrodis. Grąžinti į biblioteką knygą.
Metas aplankyti žmonių giminę. („Thomas Merton Reader”, ed. Thomas P. McDonnell)

Kai Johnas Howardas Griffinas po Mertono mirties apsigyveno jo būste ir ėmėsi tvarkyti savo bičiulio rašytinį palikimą, jis laikėsi Mertono dienotvarkės, o jo dienoraštis pasakoja, kaip toks gyvenimo būdas leido jam priartėti Mertono pasirinkto maldos būdo. Valandos prieš patekant saulei buvo jo slaptos maldos laikas. Tada jis daugiausia kalbėdavo psalmes. Tačiau Mertono bičiulio maldoje tilpdavo viskas, kas tuo metu pasitaikydavo po ranka, tie kiti gyvenimo dalykai, ir Howardas Griffinas juos vardija, aš bandau rasti jiems paralelių ir savo gyvenime.

...lietaus psalmės,
ugnies kvapai ir spragsėjimas,
žvaigždžių, debesų ir medyje žaidžiančio vėjo psalmės –
visi jie vienodai iškalbingi.
Ir dar šioje situacijoje -
kosulio, čiaudulio ir kavos gėrimų psalmės.
Ir prakaitinės (išbėrimo) psalmės –
nes nieko čia nereikia slėpti nuo Dievo
ir niekas čia nėra prastesnis už bet kurį kitą dalyką.
Kontempliacija apima visus dalykus ir padaro tikrus.
Nebereikia eikvoti laiko jų rūšiavimui, klasifikavimui, vertinimui.
Jie yra čia kaip tikrovės dalis, štai ir viskas.
Jie neįžeidžia Dievo. (John Howard Griffin, „The Hermitage Journals”)

*  *  *
Dažnai gyvenime pametu iš akių faktą, kad „net ir paprasčiausi kasdienio mūsų gyvenimo veiksmai dėl savo prigimties yra apgaubti gilios dvasinės prasmės”. Bet Mertonas to niekada nepamiršo. Vienuolinis gyvenimas ima paprastus, žemiškus, banalius dalykus ir iš jų padaro kelią į Dievą.
Šv. Benedikto Reguloje skaitome, kaip vienuoliui liepiama kuo nuolankiau ir pagarbiau apsieiti su paprasčiausiais materialiniais dalykais. Sodo įrankiai, puodai ir keptuvės virtuvėje ar kamaroje reikalingi lygiai tokio pat rūpesčio kaip ir šventieji altoriaus indai. Mertonas rašo apie tai, kaip vienuolis pamilsta savo vienuolyną ir ima laikyti jį „Dievo namais ir Dangaus vartais”. Pastatai, baldai, ūkininkavimo technika, - viskas turi būti gerbiama, vertinama ir netgi mylima, ne dėl jų pačių, bet dėl Dievo, kuriam jie priklauso.

*  *  *
Mertono asmenyje aš matau žmogų, kuris visa savo esybe atsiduoda kiekvienam darbui, kiekvienam užsiėmimui. Jis imasi paprasčiausių gyvenimo dalykų, negaili jiems laiko, leidžia jiems būti savimi, atskleisti Dievą. To aš ir noriu išmokti, pats atrasti šiuos dalykus, pasiimti juos iš šių rekolekcijų ir parsinešti į kasdienį gyvenimą. Prašau Dievo, kad jis padėtų man matyti, liesti, suvokti. Štai kodėl jaučiu tokį dėkingumą Mertonui už jo fotografijas, nes jos leidžia pažvelgti į pasaulį jo akimis ir pamatyti jo švelnumą, pagarbą, nusilenkimą kiekvieno, kad ir paties paprasčiausio dalyko vertei. Jo fotografijos išreiškia tai, ką jis taip gerbė savo tėvo paveiksluose, viziją pasaulio be jokių padailinimų ar paviršutiniškų komentarų, pasaulį, „pilną pusiausvyros, pilną pagarbos struktūrai, masių santykiui ir visoms aplinkybėms, įspaudžiančios kiekvienam sukurtajam dalykui jo vienintelę ir nepakartojamą tapatybę”. Jis, kaip sako Howardas Griffinas, „nesistengė ko nors užgrobti ar pasisavinti... jis leido objektams likti ištikimiems sau ir atsiskleisti”.
Jeigu noriu atrasti sukurtuosiuose dalykuose tokią meilę ir džiaugsmą, privalau neprisirišti prie jų. Aš jų neturiu, jie man nepriklauso, kaip nepriklauso kiti žmonės. Viskas yra slėpinys. Dėkoju Dievui už jo neapsakomą dosnumą ir dėkodamas meldžiu, kad Jis sustiprintų mano sąmoningumą, neprisirišimą, dėkingumą.

Kai tik pasiimame juos pas save,
pasisaviname,
tvirtai į juos įsikabiname,
mes juos pavagiame iš Dievo,
jie daugiau nebėra Jo, bet mūsų.
Jie sako mums:
„Gali naudotis manimi, juk Dievas mūsų Tėvas sukūrė mane tam,
kad tu galėtumei manim pasinaudoti.
Aš esu Jo šauklys, siųstas parodyti tau kelio pas Jį....
Jeigu gerbsi mane ir paliksi ten, kur esu,
ir nesistengsi užgrobti manęs, visiškai ir savanaudiškai užvaldyti,
tada suteiksiu tau džiaugsmo;
nes liksiu tuo, kas esu.” („The Silent Life”)

Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą,
padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.
Iš debesų darai sau vežimą,
keliauji ant audros sparnų.
Vėjus imi savo pasiuntiniais,
žaibų liepsnas – savo tarnais.
Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai!
Kaip išmintingai juos visus sukūrei!
Tavo kūrinių pilna žemė. (Ps 104, eilutės 2, 3, 4, 24)

Septintoji diena - Vientisumas

Kiekvienas iš mūsų turime surasti vienovę, kurioje viskas dera ir randa savo vietą
Kiekvienas privalo pats sau išsiaiškinti, koks yra tikrasis jos kiekis.
O tas kiekis skirtingais gyvenimo laikotarpiais skiriasi.   (Iš 1963 sausio 19 d. laiško kun. Thomui Fideliui Smithui, „School of Charity”)

Vienovės paieškos Mertonui užtruko visą gyvenimą. Šioms rekolekcijoms artėjant prie pabaigos, vienovės paieškos tampa ir mano gyvenimo uždaviniu: kaip išlaikyti vienybę tų gyvenimo elementų, kurie teikia man jėgų ir vientisumo? Pernelyg gerai žinau, ką reiškia gyventi išsiblaškiusiam, tampomam tai į vieną, tai į kitą pusę, ir vienas šių rekolekcijų tikslų buvo pamąstyti Dievo akivaizdoje apie tai, koks dabar esu, kokia mano vieta Dievo pasaulyje, kokią kryptį man rodo gyvenimas. O užvis labiau man reikia nuspręsti, kaip išlaikyti vienybę tarp vidinio ramybės ir maldos gyvenimo, savo kontempliatyviosios pusės, Marijos, ir tarp Mortos, atsidavusios veiklaus, įtempto gyvenimo reikalavimams.
Mertonas šioje situacijoje yra nepaprastai puikus vadovas, nes ir pats aiškiai jautė, kaip gyvenimas tampo jį į daugybę skirtingų pusių. Jo gyvenimo kelionė niekada nebuvo rami, nes jis visą laiką sprendė įtemptus santykius tiek su savimi, tiek su išoriniu pasauliu. Dar būdamas ganėtinai jaunas, jis visada jautė „milžiniškas vidines šviesos ar tamsos, taikos ar konflikto, tvarkos ar sumaišties, meilės ar nuodėmės jėgas”. Pasirinkimai yra atviri; manęs laukia tas pats klausimas, kuris laukė tiek Mertono, tiek kiekvieno iš mūsų. Kuria kryptimi pasuksime?

*  *  *
Mertonas nevengė sunkių, nepatogių klausimų, bet visada stengėsi atvirai ir nuoširdžiai į juos atsakyti. Visą gyvenimą jis judėjo pirmyn, traukiamas naujų sumanymų ir klausimų. Įvairiausi prieštaravimai nedavė jam ramybės, o kai praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmečiais jis įsitraukė į taikos gynimo reikalus, jam atrodė, lyg išorinis pasaulis būtų tapęs jo vidinės tikrovės atspindžiu. Jis žinojo, kad taika pasaulyje galės egzistuoti tik tada, kai kiekvienas iš mūsų jaus taiką ir ramybę pačiame savo būties centre. Žvelgdamas į neapykantos ir pykčio, smurto ir griovimo jėgas ir matydamas, kaip jų siautėjimas sėja skausmą ir susiskaldymą, Mertonas rašė apie tai, kaip žmonėms reikia harmonijos, reikia, kad jie pilnutinai ir vientisai patirtų taiką, patirtų fizinį, emocinį ir dvasinį taikos lygmenis, patirtų juos ir kaip individai, ir kaip bendruomenė.
Mertono gyvenimą galima laikyti ir „odisėja vienovės link”. Ieškodamas išgydymo ir brandos, jis ėjo suvienijimo keliu. Jis išgyveno prieštaravimus ir įtampą savo viduje ir leido jiems susilieti į viena. Atlikdamas šį judesį, Mertonas tampa savotišku simboliu to, ką matėme vykstant XX amžiuje: suvesti Rytus ir Vakarus, vyriškumą ir moteriškumą, pasaulietiškumą ir religingumą. Kartais Mertono domėjimasis Rytais būdavo prieštaringas. „Mes privalome nešiotis savyje visus suskaldytus pasaulius”, - kartą sakė jis („Conjectures of a Guilty Bystander”). Vėlesniais gyvenimo metais jis daug pasisėmė iš rytietiškos minties, ypač iš dzenbudizmo studijų. Penkerius metus jis tyrinėjo IV-V a. daosizmo tradicijos tekstus. Šie veikalai jį traukė, nes rado juose „tam tikrą polinkį į paprastumą, nusižeminimą, savęs menkinimą, tylėjimą ir apskritai atsisakymą rimtai paisyti agresyvumą, ambicijas, spaudimą, savęs sureikšminimą, kuriuos privalu demonstruoti, norint prasimušti visuomenėje”. Čia jis atrado ir tokį dalyką, kaip pagrindinė ašis, kurioje susikerta Taip ir Ne, Aš ir ne-Aš. Čia jis atrado, kaip priešybės viena kitą papildo, ir šis suvokimas jam tapo be galo svarbus.
Tai matome in-jan simbolyje.
Jame telpa šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, vyriškumas ir moteriškumas. Balta ir juoda spalvos rodo, jog prieštaravimai egzistuoja, tačiau jie pereina vienas į kitą. Kiekvieno jų pradžioje jau yra dalelė kito. Atskirai paėmus, jie atrodo priešingi vienas kitam; paėmus kartu, jie susilieja ir virsta viena dinamiška visuma. (Plg. Mertono esė „A Study of Chuang Tzu”, iš „The Way of Chuang Tzu”)

*  *  *
Ko gero, didžiausias prieštaravimas Mertonui, o ir daugeliui mūsų, buvo klausimas, kaip vienu metu išlaikyti ir maldos gyvenimą, ir veiklos gyvenimą taip, kad vienas jų sklandžiai pereitų į kitą, ir abu juos būtų galima išlaikyti kaip vieną dinamišką visumą. Šis klausimas yra be galo svarbus man šią paskutinę rekolekcijų dieną. Kaip suderinti savyje Mariją ir Mortą? Kaip tesėti įsipareigojimą skirti laiko tylai ir maldai ir įsipareigojimą deramai atlikti man pavestus darbus bei pasirūpinti tais, kuriems esame reikalingi? Tai klausimas, apie kurį Mertonas daug mąstė ir parašė per davo gyvenimą. Atsiskyrėlio gyvenimas neatskyrė jo nuo būtiniausių pasaulio poreikių ir reikalavimų. Atvirkščiai, tai dar labiau jį priartino prie pasaulio problemų, ir jis svarstė tas problemas atjautos kupina širdimi, atjautos, atėjusios per maldą.

  Tikroji vienatvė be galo aiškiai suvokia pasaulio poreikius.
  Ji nemėgina išlaikyti saugaus atstumo nuo pasaulio.   („Conjectures of a Guilty Bystander”)

  Tiktai visiškoje vienatvėje
  atrandu švelnumą,
  kuriuo galiu tikrai mylėti savo brolius ir seseris.
  Kuo didesnė manoji vienatvė,
  tuo stipresnė mano meilė jiems.
  Tai gryna meilė,
  kupina pagarbos
  kitų vienatvei.
  Vienatvė ir tyla
  moko mane mylėti brolius ir seseris
  ne už tai, ką jie mano sako,
  bet už tai, kas jie yra.   („The Sign of Jonas”)

Gal ir ironiška, kad malda vienatvėje sustiprina pasaulio poreikių suvokimą. Tačiau būtent tą Mertonas mums vėl ir vėl kartoja. Jis pasakytų, kad klausimas, ar rinktis pasaulį, ar rinktis Kristų, tarsi reikėtų apsispręsti tarp dviejų viena kitai prieštaraujančių tikrovių, yra visiškai klaidingas klausimas.

Ar mes renkamės Kristų, rinkdamiesi pasaulį tokį, koks jis yra jame, tai yra jo sukurtą ir atpirktą pasaulį, kurį sutinkame savo asmeninės laisvės ir meilės pamatuose?
  ...
Jei giliausias mano būties pamatas yra meilė, tada niekur kitur, bet tik toje meilėje aš atrasiu save, pasaulį, savo brolį ir Kristų.
Tai nėra „arba-arba” klausimas, bet „visko viename” klausimas... klausimas vientisumo, visiškumo ir vienovės... kuris visame kame randa tą patį meilės pamatą.

*  *  *
Mertonas primygtinai kartoja, jog klaidingai daro tie, kurie atskiria kontempliatyviosios maldos gyvenimą nuo kasdienių darbų gyvenimo pasaulyje. Jis nesako, kad vienas gyvenimas yra viršesnis už kitą. Jis visiškai aiškiai sakė, kad tiems, kurie aktyviai dalyvauja socialinių protestų organizacijose, reikalingas tylos, vienatvės ir vidinės ramybės laikas, jog tai yra ne prabanga, o būtinybė. Jis sakė, kad „tyla ir proto atlaisvinimas” pasaulyje veikiantiems socialiniams aktyvistams yra netgi svarbesnis dalykas negu uždaruose vienuolynuose gyvenantiems vienuoliams. Žinodamas, kokių jėgų gali išjudinti tokios rūšies veikla, jis perspėjo: „Savo viduje neturėtumėte visą laiką bėgti”, ir kalbėjo, kaip būtina yra „saugoti dvasią, kad ši nepakliūtų į užimtumo ir tvarkaraščių pasalą”.
Jo pavartotas žodis „pasala” mane išgąsdina. Jis smogia tiesiai į tikslą. Gal šiame rekolekcijų etape man reikėtų sustoti ir kiek įmanoma sąžiningiau ir aiškiau pažvelgti į ateityje tykančias žabangas ir spąstus, kurie gali nesunkiai mane ir vėl įpainioti. Tiek daug dalykų varžosi dėl mūsų dėmesio, todėl dažnai jaučiame pagundą būti labai užsiėmę. Atrodo beveik neišvengiamai, kad apsidairę štai ir vėl pamatysime, jog užsikrovėme per daug reikalų, per daug skubame, lekiame, turime per daug karštligiškos veiklos. Ir vis dėlto kartu žinome, kad iš tiesų viskas turėtų būti kitaip. Pirmasis žingsnis, siekiant kažką pakeisti, tegul tas pakeitimas bus nedidelis ir per daug nekrintantis į akis, turi kilti iš įsitikinimo, jog malda, tyla ir vienatvė yra svarbiausi dalykai mūsų gyvenime. Turime nuspręsti, kaip galėtume skirti dėmesio, laiko ir erdvės, kurių jie yra verti. Nėra kitos išeities, tik būti labai praktiškiems. Todėl dabar privalome suplanuoti savo įsipareigojimus, pažvelgti į dienotvarkę ir pasižiūrėti, ar įmanoma ją pakeisti. Tikrasis maldos trukmės laikas galiausiai nėra tiek svarbus, kiek ištikimybė ir drausmė, kurių ji iš mūsų pareikalaus. Tai bus mūsų auka Dievui šių rekolekcijų pabaigoje. Tačiau paaukokime tą auką taip, kaip ją aukoja Mertonas, - kupini meilės dvasios ir džiaugsmo dėl savojo žmogiškumo ir Dievo pasaulio. Pamąstykime apie tą jausmą, kurį jis mums suteikia, - gyvenimo pilnatvės jausmą. Pamąstykime apie tai, ką jis sako, kad viskas mums jau yra duota, kad „kiekviena akimirka yra geras paties Dievo laikas... Mums nereikia niekur to vaikytis. Tai yra čia visą laiką”.

*  *  *
Šios rekolekcijos prasidėjo nuo kvietimo ir turi pasibaigti kvietimu, nes šiandien aš privalau išgirsti Jo balsą ir neužkietinti širdies. Tas kvietimas leidžia mums suprasti, kad kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką galime praleista Dievo artumoje, pilni gyvybės ir Jo meilės suvokimo.

  Mes turime išmokti suprasti
  kad Dievo meilė mato mus kiekvienoje situacijoje
  ir trokšta mums gero.
  Jo nesuvokiama meilė siekia mus pažadinti.

Jo pažadinti, suprantame, „kad gali egzistuoti nepertraukiamas dialogas su Dievu”. Meilės dialogas yra atsiliepimas, padiktuotas mano laisvo apsisprendimo. Toji meilė stengiasi pasiekti mano tikrąjį „aš”, ne tą „aš”, kuris įsipainiojęs iliuzijose ir netikruose lūkesčiuose. Todėl dabar meldžiu, kad dar kartą galėčiau prašyti Dievo išlaisvinti mane, idant visa esybe atsiduočiau manęs laukiančiai meilei.

  Dievas negali pasodinti manyje savosios meilės,
  nes aš esu belaisvis
  ir nė netrokštu būti išlaisvintas.
  ...
  Aš privalau išmokti “palikti save”,
  kad, atsiduodamas Dievo meilei,
  atrasčiau save.

Apie tokią meilę aš mąsčiau šeštąją rekolekcijų dieną, kai suvokiau, kaip visi sukurtieji dalykai yra ženklai, bylojantys apie Dievo dosnumą.

  Juk tai Dievo meilė sušildo mane saulėkaitoje ir Dievo meilė siunčia šaltą lietų.
  Dievo meilė maitina mane duonoje, kurią valgau, Dievas maitina mane ir alkiu bei pasninku.
  Tai Dievo meilė siunčia žiemos dienas, kai žvarbstu ir persišaldęs susergu,
  ir karštą vasarą, kai darbuojantis mano drabužiai permirksta prakaitu:
  Bet tai yra Dievas, kuris alsuoja į mane lengvu vėjeliu nuo upės ir atpučia švelnų miško dvelksmą. („Contemplation in a World of Action”)

*  *  *
Jeigu liautumės lakstę paskui visokiausius reikalus ar nustotume bėgę savo viduje, galbūt tada sugebėtume mąstyti, vaikščiodami su Dievu po Jo sukurtąjį pasaulį, džiaugdamiesi Jo meile ir dosnumu. O gal geriau galvokime ne apie vaikščiojimą, bet leiskime sau pagalvoti apie šokį. Vienos lyriškiausių ir poetiškiausių eilių, kokias tik yra parašęs Mertonas, yra paskutinysis knygos New Seeds of Contemplation skyrius, pavadintas „Visuotinis šokis”. Tai nuostabios eilutės, labai tinkamos pabaigti šioms rekolekcijoms, nes jos apibendrina tai, apie ką mąstėme ir meldėmės per šį kartu su Mertonu praleistą laiką. Tai yra kvietimas įsitraukti į tą šokį, į ritmą, kuriuo juda visa visata, įsitraukti į tą šokį kartu su kitais žmonėmis, mano artimaisiais, kartu su visa kūrinija. Čia yra Dievas, kuris nori atitraukti mane nuo gyvenimo iliuzijų, kad atrasčiau savo tikrąjį „aš” Jame.
Mertonas man sako, jog šis didis kosminis šokis trunka visą laiką ir kad aš esu jo sūkuryje, nesvarbu, pripažįstu tai, ar ne. Tik tada, kai mano gyvenime atsiranda ramybės ir tuštumos, kai pabūnu vienatvėje ir tyloje, galiu suvokti ir pajusti tą šokį. Ir vis dėlto, „visi mes esame tame šokyje ir tas šokis yra mumyse, nes jis pulsuoja mūsų kraujyje, norime to ar nenorime”. Tai kažkoks slėpiningas dalykas, ir kartais pagalvoju, kad gal ir gerai, jog Mertonas yra poetas, nes daugelį tiesų įmanoma išreikšti tik įvaizdžiais, kurių pilnutinės prasmės nepavyksta iš karto suvokti. Tad ką gi jis nori pasakyti šiuo kosminio šokio įvaizdžiu? Kosminis šokis – tai visata, toks kosmosas, kokį jį sukūrė Dievas, kosmosas, judantis tobuloje harmonijoje su savo Kūrėju. Tai dovana, kurią Dievas įteikė pats sau. „Dievas sukūrė pasaulį kaip sodą, kuris Jam teikė malonumo”. Jis sukūrė vyrą ir moterį pagal savo paveikslą. Be to, jis sukūrė juos laisvus. Taigi mes galime rinktis: ar būti paskiri, atsiskyrę, pasiduoti nusivylimui ir liūdesiui, ar atrasti savo tikrąją tapatybę, tikruosius „aš” ir taip patirti džiaugsmą bei laisvę, kad tada „galėtume išgirsti Jo kvietimą ir kartu su Juo šokti Jo slėpiningą, kosminį šokį”.
Gali būti, kad per šias rekolekcijas, pasitelkę į pagalbą vaizdų ir žodžių, mėginome atrasti ne ką kita, o šį „paslėptą vientisumą”. Jis ypatingu būdu atsispindi kiekviename sukurtajame daikte; jis glūdi kiekvieno mūsų viduje; kažkokiu slaptu, niekam nežinomu būdu tai yra paties Dievo vientisumas, susiejantis asmenis ir daiktus, kuriuos sukūrė Jo ranka.

  Dangūs apsakinėja Dievo garbę,
  dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą.
  Apie tai diena dienai pasakoja
  ir naktis nakčiai duoda žinią.
  Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, -
  negirdėti jų balso, -
  betgi jų žinia skamba visoje žemėje,
  jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių.
  Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys,
  Viešpatie, mano Uola ir mano Atpirkėjau! (Ps 19, eilutės 2-5, 15)

„Mažoji studija”, Bernardinai.lt, 2006