Laikas įsileisti Heloviną?

Visada maniau, kad Helovino šaknys – pagonybėje, tačiau jūs teigiate, kad katalikybėje. Kodėl?

Šventės ištakos ir tradiciniai papročiai, susiję su Helovinu, negali būti aiškinami kitaip negu per tai, jog jie yra pavyzdys šventimo, kuris vykdavo per įvairias šventes, minimas katalikų liturginiais metais. Tai apima viską, kas susiję su karnavalais, pokyliais bei konkrečios dienos sąsajomis su antgamtine ar dvasine tiesa.
Aš būčiau linkęs skirti smurtingą, makabrišką įvaizdį, prasiveržiantį šiuolaikiniame nušventintai, pasaulietiškai švenčiamame Helovine, nuo labiau tradicinių papročių, būdingų katalikų kultūrai. Helovino krytis į kasmetinę siaubo šventę yra ganėtinai nesenas reiškinys, tačiau tikroji Helovino šventės esmė priklauso Bažnyčiai. Helovinas (arba „All Hallows Eve“ – Visų šventųjų vigilija – išvakarių budėjimas) yra viešo Visų šventųjų dienos minėjimo pirmtakas.
Helovino šventę nusavino šiuolaikiniai pagonys, tačiau supraskime, kad šiuolaikinė pagonybė yra būtent šiuolaikinė ir turėtų būti atskiriama nuo senovės religijų kultų. Šiuolaikinės pagonybės ištakos ir praktika nesiekia toliau nei XIX a. Be to, nepamirškime, kad terminas „pagoniškas“ yra slidus. Ką jis reiškia? Senovės dievų ir deivių garbinimą? Šie kultai seniai išnyko, nusinešdami ir savo kultūrinę matricą, kuri kažkada rėmė pasaulėžiūrą, buvusią tų kultų gyvavimo sąlygomis. Neįmanoma tokių kultų tiesiog sukurti, nesant kultūros, kuri juos palaikytų.
Šiandien egzistuojanti pagonybė yra romantiškas ir labai ribotas bandymas naujai perimti senovės religinį etosą. Tačiau tai nėra ir negali būti ta pati pagonybė, kokia ji buvo originalioje kultūrinėje raiškoje. Manau, kad ją praktikuojantieji šiandien turi pateisinti savo įsitikinimus, pabrėždami sąsajas to, ką jie daro, su senovės pamaldumo formomis bei būdais. Tai sudaro įspūdį, kad šiuolaikinis pagoniškas impulsas turi daugiau svarumo (ypač santykyje su krikščionybe), bet tai nepadaro jo tos pačios reikšmės dalyku, kokie buvo senovės kultai. Sąsajos, kurias šiuolaikinė pagonybė kuria tarp savęs ir senovės kultūrų formų bei stilių yra daugiau troškimo, nei tikrovės dalykas.
Manau, kad Helovino susiejimą su pagonybe labiau nei bet kas kitas nulėmė Reformacija. Protestantų reformatoriai buvo susirūpinę viduramžių krikščionybės praktikomis, kurios jiems atrodė priešingos tam, kokia turėtų būti Bažnyčia. Jie žinojo, kad tokių praktikų aiškiai būta Bažnyčios istorijoje, tačiau jie pabrėžtinai tvirtino, jog šie dalykai iškraipo originalią krikščionybės formą, kuri išsigimė laikui bėgant. išsigimimas buvo aiškinamas kaip smukimas, grįžimas atgal į kultūros formas, kurias protestantai apibūdino kaip pagoniškas.
Gerai suprantu, kad liaudies religingumas yra sudėtingas reiškinys, ir Europoje Bažnyčia sąmoningai įtraukė daug kultūrinių praktikų, kurios buvo senesnės už ją pačią. Tačiau ji tai darė atsirinkdama ir su didžiule įžvalga. Galutinė išdava buvo ne tik tai, kad krikščionybės apdaru buvo aprengiami senoviniai pagoniški papročiai, tačiau susikūrė nauja kultūrinė matrica, kuri buvo krikščioniška iki pat šaknų. Būtų didžiulė klaida ir supaprastinimas teigti, kad geriau pakrapščius viduramžių krikščionybės paviršių, rastum pasislėpusią pagonybę.
Vis dėlto būtent toks suvokimas paplitęs šiuolaikinėje kultūroje. Su juo susiduriame kad ir grožinės literatūros kūriniuose /.../.
Deja, tai tapo standartu ir populiaria sakme apie tai, kaip Europa tapo krikščioniška. Šis modernus mitas gimė iš protestantų reformacijos prietaringo nusistatymo ir propagandos, peraugusios į pasaulietinę katalikybės kritiką. Kaip ideologinis konstruktas ji tuo pačiu metu liudija ir susižavėjimą, ir bijojimą viduramžių kultūros apskritai bei konkrečiai katalikybės. Tikrovė yra daug sudėtingesnė ir įdomesnė.
Protestantizmas pasiūlė ir vis dar siūlo tai, ką laiko alternatyva katalikybei. Tai reiškia, kad protestantizmas atskira save nuo formų ir stilių religinio gyvenimo, buvusio prieš jų kultūrą, ir ši kultūra bus pristatoma kaip išgrynintas krikščioniškas tikėjimas ir praktika. Vienas iš argumentų, naudojamų parodyti protestantų pranašumą, yra tai, kad Katalikų Bažnyčios įsitikinimai ir praktikos yra pagoniškos. /.../
Katalikų imigrantų atvykimas prie protestantų Amerikos krantų buvo didžiulio kultūrinio sąmyšio priežastis. Viešai švenčiamos katalikiškos šventės buvo apibūdinamos kaip tvirkinanti ir pavojinga pagonybė. /.../ Viskas, kas siejosi su šiomis katalikų šventėmis, buvo sukarikatūrinama kaip pagoniška ir tokia asociacija tiek įstrigo, kad net katalikai pasisavino šią kritiką, manydami, jog jų pačių papročiai buvo pagonybės liekanos.
Tokiu būdu išskirtinai katalikiškas Helovino pobūdis buvo vis labiau užslopintas, o patys katalikai vis labiau atsitraukė nuo šios šventės, dėl to radosi šiuolaikinė Helovino versija.
Groteskiška šventės versija, kokią turime šiandien, nemaža dalimi atspindi katalikų prisitaikymą prie protestantiškos kultūros. Helovino istorija dar sykį keistai pasisuko taip, kad beveik viskas, kuo dievobaimingi protestantai taip bodėjosi Helovino šventime, išniro dar ryškiau, kaip jų protesto pasekmė.

Kaip Helovinas susijęs su Visų šventųjų ir Mirusiųjų paminėjimo (Vėlinių) diena? Kas atsirado pirmiau?

Visų šventųjų dienos kilmė atrodo buvusi senesnė už Mirusiųjų paminėjimą.
Praktika pagerbti visą šventųjų bendruomenę, o ne tik vieną šventąjį, vien jiems skirta diena, atrodo, pirmą kartą aptinkama Katalikų Bažnyčioje pašventinant Panteoną kaip viešo pamaldumo vietą. Tai įvyko 609 (arba 610) metų gegužės 13 dieną.
Panteono pirminė paskirtis buvo tarnauti Romos religijai, nes čia buvo pagerbiami visi imperijos dievai. Popiežius Bonifacas pašalino visų dievų atvaizdus iš jų šventovės ir paskyrė pastatą visų Bažnyčios šventųjų, ypač kankinių, garbei. Tai buvo savotiškas akibrokštas pagoniškai kultūrai. Bonifacas tuo tarsi sakė, kad senieji dievai pašalinti ir juos įveikė Bažnyčios kankinių tikėjimas.
Gegužės 13 d. senovės romėnų religijoje buvo susijusi su tuo, kas buvo vadinamas lemūrais arba protėvių dvasių švente. Tikėtina, kad Bonifacas neatsitiktinai parinko šią dieną. Tokiu būdu buvo teigiama, kad kankiniai yra didieji visų pakrikštytųjų protėviai ir kad tai jų atminimą ir liudijimą yra teisinga pagerbti dieną, kai romėnai prisimindavo savo protėvius. /.../
Lapkričio 2-ąją minima Vėlinių (Mirusiųjų) diena krikščionybėje, atrodo, įsitvirtino kartu su vienuolinių bendruomenių augimu ir plitimu bei mirusių bendruomenės narių paminėjimo praktika. Ši praktika plačiai paplito visoje kultūroje ir laikui bėgant buvo įvesta visoje Bažnyčioje.
Helovinas yra Vėlinių pirmtakas ir yra tas pat, kas gruodžio 24-oji yra Kalėdoms. /.../

Teigiama, kad Helovino šventė išlaikė keletą keltiškų arba germaniškų šventės elementų. Kurios tradicijos yra katalikiškos, o kurios ne?

Šventė yra ne etninė ar tautinė. Ji yra katalikiška. Žinoma, būta Bažnyčios švenčių regioninių pritaikymų ir Helovinas čia ne išimtis, bet esmė ta, kad ši šventinė diena priklausė Bažnyčiai kaip visumai, o tai reiškia beveik visai Europai. Galbūt kai kurie papročiai buvo būdingi tik kai kuriems kraštams, bet pati šventė yra ryški katalikų praktika. /.../
Kalbant apie grynai katalikiškus papročius, dauguma jų kyla iš tokių dalykų, kuriuos aptinkame viešose katalikiškos kultūros šventėse. Šiuo atžvilgiu Užgavėnės tikriausiai yra geriausias atskaitos taškas. Esame linkę galvoti, kad Užgavėnės ir jas lydintis šventimas yra būdingas būtent šiai dienai, tačiau išties tokia šventinė aplinka labai dažnai pasikartodavo per visus bažnytinius metus.
Pagalvokime apie visus papročius, susijusius su Helovinu, tarsi apie savotiškas Užgavėnes prieš Visų šventųjų dieną, ir aš manau, geriau suvoksime, kurie dalykai yra pertekliniai ir kvaili. Šventimas turėjo pasibaigti iškilmingomis pamaldomis, po kurių žmonės grįždavo į gyvenimą rutiną.
Deja, Bažnyčia perleido šį šventimą pasaulietinei kultūrai. Taip nutiko Helovinui. Tai vyksta ir su Kalėdomis.

Ką manote apie tėvų nuostatą atmesti Heloviną kaip blogą ar net satanistišką dalyką?

Yra daug neskoningų dalykų šiuolaikinėje Helovino šventėje. Ką apie mūsų kultūrą sako išskirtinis dėmesys smurtui, siaubui ir mirčiai? Tradicinis, katalikiškas Helovinas šias tikroves šventė kaip Kristaus pergalę prieš nuodėmę, mirtį ir velnią. Dabartinė nušventėjusi šventės versija nebeturi teologinio atsparos taško. Ji labai panaši į mirties šventę mirties kultūroje ir dėl šios priežasties galiu suprasti tėvų rūpestį.
Bet koks turėtų būti tinkamas atsakas į mirties kultūrą? Laikyti Bažnyčią už užrakintų durų ar išleisti ją į pasaulį? Manau, kad atėjo laikas katalikams prisiimti savo religinę laisvę, kurią, kaip teigiama, jiems suteikia ši kultūra, ir eiti į viešumą su savo šventėmis – ir padaryti tai dramatiškai, aistringai. Kas mus stabdo? Kas tokio baisaus galėtų nutikti?
Katalikams būdinga tyla ir baimė kainuoja Bažnyčiai jos neprilygstamą kultūrą ir leidžia klestėti mirties kultūrai. Helovinas neturėtų būti diena, kai mūsų bažnyčiose pasidaro tamsu, o krikščionys pasitraukia į šešėlį, bet kai mes užpildome tamsą Kristaus šviesa, išeidami į kultūrą ir kviesdami visus pasirengti šventųjų šventei su visu džiaugsmu, kokį tik galime sukaupti.

Ką katekizmas sako apie Heloviną?

Katekizmas turi daug ką pasakyti apie didvyriškas dorybes ir gyvenimo šventumą, kuris sukuria Bažnyčios šventuosius. Ji taip pat turi daug ką pasakyti apie Kristaus pergalę prieš nuodėmę, mirtį ir velnią. Šiuos dalykus turėtų švęsti katalikų Helovinas su dideliu užsidegimu ir pasimėgavimu.

Vienas iš patraukliausių šios šventės elementų vaikams, be saldainių ir persirengimo kostiumų, yra gąsdinimas – išgąsčio jaudulys be jokio realaus pavojaus. Ar tai yra svarbu? Ar svarbu vaikui susidurti su blogiu ar baimę keliančiais dalykais?

Aš manau, kad visos kultūros turi mokomąsias-užkardomąsias istorijas, kupinas antgamtinių vaizdinių, kurie panaudojami pamokyti apie ribas ir ugdantys suvokimą, jog egzistuoja pavojingi žmonės ir aplinkybės, su kuriomis jie galėtų susidurti, tad turėtų būti atsargūs.
Be to, manau, kad grupei pasakojamos istorijos sužadina bendrą emocinę patirtį ir kaip tokios sujungia bendruomenę. Ne vien krikščioniškos kultūros pasitelkia pasakojimą, net ir bauginantį, norėdamos perteikti savo pasaulėžiūrą ir vertybes.
Aš manau, kad katalikas nuo mažens turi išmokti žvelgti į pasaulį realistiškai, be miglotų sentimentalumo akinių. Pasaulis yra pažeistas nuodėmės ir baigtinis. Žmonės skaudina vieni kitus. Mes esame nusidėjėliai. Tačiau šią tamsą perskrodžia Dievo apreiškimo Kristuje šviesa. Per Viešpaties Jėzaus Įsikūnijimo ir Velykų slėpinį ši šviesa padaro mums prieinamą giliausią tiesą, ką reiškia būti žmogumi.
Taip, sąžiningai pažvelk į nuodėmę ir mirtį. Žinok apie puolusių dvasinių galių gebėjimą vilioti ir apgauti. Suprask, kad stipresnė už visas puolusias dangaus ir žemės galias yra Dievo galia Kristuje. Dievo, kuris yra meilė, stipresnė už nuodėmę, mirtį ir velnią. Būtent ši dieviška jėga asmeniškai suteikiama tikinčiajam per Jėzų Kristų. Jis nugali viską, ko mes bijome. Jo meilė yra stipresnė už mirtį. Jo dieviškojo gyvenimo jėga išsklaido blogį. Net žvelgdami į šešėlius, matome jo šviesą.

Teigiama, kad Helovinas susijęs su tikėjimu, jog tai diena, kai mirusiųjų pasaulį ir žemės skiriantis šydas yra ploniausias, todėl gali tekti sutikti kokią vėlę. Ką katalikai sako šiuo klausimu?

Aš tiksliai nežinau metafizinių įvykių, kuriais pateisinamas tikėjimas, kad tam tikromis dienomis šydas tarp natūralios ir antgamtinės sferų yra storesnis ar plonesnis.
Aš manau, kad tikrovė, kurią tokia galimybė pristato, turi didelę galią kaip pasakojimas, kuris paaiškina kai kuriems žmonėms, kaip, jų manymu, natūralus ir antgamtinis pasaulis bendrauja vienas su kitu. Ar tai tiesa? Aš nežinau, kaip būtų galima nuspręsti apie tokį teiginį galutinai. Kaip tokia ji išlieka prielaida ar galimybė.
Katalikų tikėjimas natūralią ir antgamtinę tikrovę apibūdina kaip turinčią bendrystės ryšius, vadindamas tai sakramentine tikrove. Tai reiškia, kad dėl Dievo Įsikūnijimo Kristuje tikri gamtos reiškiniai gali išreikšti antgamtinius. Fizinė tikrovė tikrai gali būti dieviškosios malonės nešėja.
Dievo malonė, kurią atskleidžia Bažnyčia minėdama Heloviną, turėtų kalbėti apie mūsų dalyvavimą tame, ką vadiname šventųjų bendravimu arba bendryste. Šventųjų bendrystė reiškia, jog šis pasaulis dar nėra viskas ir kad tie, kurie iškeliavo per mirties patirtį, ir toliau myli mus, rūpinasi mumis ir net, Dievui leidžiant, gali bendrauti su mumis.
Taip pat tai reiškia, kad krikščionis gali tikėtis, jog Kristuje Dievo galia gelbėti bei atpirkti tęsiasi ir kitame pasaulyje, todėl galime tikėtis, kad tik nedaugelis iš mūsų būsime pralaimėtos bylos. Helovino šventės turėtų patvirtinti, jog šie įsitikinimai apie šventųjų bendrystę yra realūs, tai tikrovė to, kuo šis pasaulis tapo dėl Dievo apreiškimo Kristuje.

Kun. Stivas Grunovas (Steve Grunow); Bernardinai.lt, 2015