Šventojo Pranciškaus malda

Iš „saldžių“ kičinių paveikslėlių ar net kai kurių filmų apie šventąjį Pranciškų daugelis gali susidaryti šio didžio šventojo klaidingą įvaizdį. Dažnai žmonės mato Pranciškų kaip labai aktyvią ir labai lengvai evangelizuojančią asmenybę, apsuptą paukštelių ir gyvulėlių iš visų pusių. Greičiausiai toks šventojo Pranciškaus įvaizdis ir nėra visiškai klaidingas, bet jis neatskleidžia viso paveikslo ir užgožia galimybę pastebėti pagrindinį dalyką šventojo gyvenime, jo veikloje ir mokyme.
Labai reikšminga scena šventojo Pranciškaus gyvenime, kuri pakeitė jo kryptį, buvo ta, kai jis grąžino rūbus savo tėvui ir viešai pareiškė, kad nuo to momento jis sakys: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Nuo tada prasidėjo brolijos giesmė jo gyvenime. Pranciškui kiekvienas tapo broliu ir seserimi, nes visi yra sukurti to paties Dangiškojo Tėvo. Maža to, Pranciškaus gyvenimo pavyzdys yra sekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pėdomis, nes Jėzus yra vienintelis Tėvo Sūnus, kuris yra tobulas, klauso Tėvo ir yra Jo mylimas. Pranciškus nematė geresnio būdo sekti Jėzumi ir vykdyti Tėvo valią, kaip tik gyventi evangelinį gyvenimą – gyventi Evangelija, kuri yra Dievo Žodis - kelias, tiesa ir gyvenimas.
Geriausiai šventąjį Pranciškų mes galime pažinti iš jo paties palikto rašytinio palikimo – raštų, kurie yra pats geriausias Poverello pristatymas. Šiame rašiny aš paėmiau tik mažytę šventojo Pranciškaus raštų dalelę – Ankstesniosios regulos (arba nepatvirtintosios regulos – Regula non bullata (RNB)) XXII skyrių. Kai kurie autoriai laiko šį skyrių „testamentu“, kurį Pranciškus paliko savo pasekėjams, prieš išvykdamas į Artimuosius Rytus 1219 metų vasarą, kiti tai laiko jo Evangelinės mokinystės formuluote, sinteze ar maldos „katekizmu“, taip pat šiame kontekste tai yra Pranciškoniško gyvenimo santrauka (Francis of Assisi, Early Documents vol. I, p. 79).
Po atsivertimo Pranciškaus gyvenimas visada buvo maldos gyvenimas. „Jis pats tapo malda“, kaip rašo šventojo biografas Tomas Celanietis. Maža to, Pranciškus vien tuo nepasitenkino, jis norėjo perduoti šį gėrį savo broliams ir kiekvienam sutiktam žmogui. Pranciškus kuo puikiausiai suprato, jog jis nesugebėtų ištverti sekdamas Kristų ir darydamas gera, tuo būdu pašventinant pasaulį be Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios pagalbos. Kaip tik dėl to jis visą laiką reikalaudavo iš savo brolių, kad jie visada pasiliktų maldos dvasioje. „Mano visi broliai: įsidėmėkime į tai, ką Viešpats sako...“ (RNB XXII). Klausydamasis Dievo Žodžio, Pranciškus visada stengėsi gyventi juo ir jį įkūnyti savo gyvenimo pavyzdžiu. Jėzus Kristus, kurio pėdomis mes turime sekti, savo išdavėją vadino bičiuliu... Pranciškus ne tik nori taip pat elgtis, bet taip pat jis žino, kodėl turi taip elgtis: todėl, kad per mūsų priešus mes tampame stipresni ir įsigyjame amžinąjį gyvenimą per tai, ką jie mums suteikia. Pagal šitokį jo požiūrį mes atpažįstame Pranciškaus poziciją būti mažesniuoju broliu visiems darant gera Jėzaus vardu: Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, - iš tiesų sakau jums, - tas nepraras savo užmokesčio (Mk 9, 41).
Čia plačiau atsiskleidžia ir išmaldos rinkimo prasmė. Tai nėra tik prašymas gerų daiktų ar maisto, bet tai - Dievo atlygio dalijimas žmonėms. Kai mes darome gera Kristaus vardu, mes šventiname pasaulį – vadinasi, mes darome Dievo darbą ir vykdome Jo valią. Pranciškus niekada nereikalavo iš žmonių daryti gera, bet savo elgetavimu jis jiems davė šansą daryti gera ir tapti panašesniems į Dievo vaikus. Rinkdamas akmenis bažnyčių remontams, Pranciškus kreipdavosi į žmones: Vienas akmuo – vienas palaiminimas, du akmenys – du palaiminimai.
Po atsivertimo greičiausiai yra tik vienas atvejis, kai Pranciškus vartojo žodį – „neapkęsti“. Šį žodį jis vartodavo, kai kalbėdavo apie kūną. Kūną Pranciškus asocijavo su visų ydų ir nuodėmių šaltiniu. Kūnas, kaip toks, Pranciškui nebuvo blogas dėl to, kad tai taip pat yra Dievo dovana. Tad ką jis turėjo omeny sakydamas, jog iš kūno kyla visoks blogis? Pranciškus sako, kad velnias puola žmones, gundydamas tarnauti mūsų pačių poreikiams, o būtent kūniškiems atsitveriant ar atsiskiriant save nuo kitų, tik imant ir kaupiant ir nesidalijant su kitais. Tokį elgesį Asyžiaus neturtėlis vadina blogu, nes, kai atsiribojame nuo kitų, tada iš mūsų išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas (Mk 7, 21-22). Visos tos nuodėmės, ydos ir nedorybės rodo ties savimi susikoncentravusią ir tik savimi besirūpinančią asmenybę, kuri nemato Dievo gerumo ir Jo didžių stebuklų bei dovanų žmonių gyvenimuose.
Pranciškus neliepia visiems, kurie nori gyventi Evangelija, palikti pasaulį ir sekti juo. Bet tiems, kurie jau paliko pasaulį, pagal šventąjį Pranciškų, nelieka nieko kita, kaip tik sekti Kristų. Kažkur esu girdėjęs sakant, kad yra labai liūdna, kai broliai renkasi sekti Kristų, bet to nedaro. Šitoks požiūris reikalauja gyvenimo radikalizmo – Evangelinio gyvenimo. Jei renkamės sekti Kristų, tada nelieka vidurio arba kompromisų kelio, bet tik visiško atsidavimo ir paklusnumo Kalvarija. Kad galėtume tai įvykdyti, turime buti budrūs ir niekada nepaliauti kreipti žvilgsnio į savo mokytoją, ir visada pasilikti maldos dvasioje. Broliai yra gera dirva Dievo žodžiui, kai jie: klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu. (Lk 8, 15).
Kartą teko dalyvauti vieno kunigo vedamame susikaupime apie Gavėnios pirmo sekmadienio Evangeliją. Ir jis paklausė, kiek iš dalyvaujančiųjų tame susikaupime tikį velnio egzistavimu. Tikrai buvau nustebintas, kad daugelis (daugiau kaip pusė dalyvių), netgi kai kurie vienuoliai ir vienuolės netikį, jog velnias egzistuoja ir veikia. Neabejoju, kad šventasis Pranciškus irgi būtų nustebintas. Jis sako: Saugokimės piktumo ir klastingumo Šėtono, kuris nenori kad kas keltų savo mintis ir širdį Dievop. Čia viskas yra labai paprasta: jei mes esame budrūs, mes atpažįstame blogio vaisius ir stengiamės jų atsikratyti, o jei netikime blogiu, mes paprasčiausiai negalime matyti jo vaisių. Tada pradedame blogį vadinti geru. Šėtonas nenori, kad jį žmonės tikėtų, tada jis gali nekliudomas veikti. Maža to, didžiausias skirtumas tarp šėtono ir Dievo veikimo metodų tas, jog Dievas sako: tarnauk man ir būsi laimingas, tuo tarpu šėtonas sako: tarnauk sau ir būsi laimingas. Kuris iš jų yra tiesa? Pranciškus rado tiesą, apglėbdamas neturtą ir pabučiuodamas raupsuotąjį...
Priemonė atpažinti ir pripažinti šį gėrį yra nuolatinis buvimas ir gyvenimas Dievo Dvasia. Dievas parodė tobulo tarnavimo pavyzdį, nuplaudamas mokiniams kojas ir atiduodamas gyvybę ant kryžiaus už nusidėjėlius, kuriuos vadino draugais. Būtent dėl to Pranciškui buvo labai svarbu ne tik galvoti apie Dievą ir melstis Jam, bet taip pat padaryti savo širdį Dievo gyvenamąja vieta ir Jo būstu. O tai reiškia būti klusniu ir tyros širdies neturtėliu. Savo išbandymuose Pranciškus tvirtai laikydavosi Tėvo kaip savojo Abba – tėvelio. Jis taip pat mokė beraščius brolius melstis „Tėve mūsų“ kaip maldą nemokantiems skaityti brevijoriaus.
Pranciškaus malda yra malda mylimo sūnaus mylinčiam Tėvui. Mylimo sūnaus, kuris nėra vertas tos didžios meilės. Pranciškus kuo puikiausiai tai suprato ir buvo padrąsintas pavyzdžio Sūnaus, kuris jau yra tobulai įvykdęs Tėvo valią ir palikęs mums tobulo gyvenimo pavyzdį – kad mes vieni kitus mylėtume, kaip Jis mus mylėjo. Imdamas Sūnaus mokslą giliai širdin, su Šventosios Dvasios pagalba Pranciškus nuolat ir budriai darė savo širdį Švenčiausiosios Trejybės gyvenamąja vieta ir mielu būstu. Jis taip pat ir brolius mokė niekada nepaliauti melstis ir visada likti maldos dvasioje. Pasilikdami Dievo meilėje ir gyvendami su Dievu, Pranciškus ir jo broliai galėjo tarnauti vieni kitiems neveidmainiška meile ir taip įvykdyti didžiausią mūsų Viešpaties įsakymą.

Br. Antanas Blužas OFM, Bernardinai.lt, 2006