šventOJI Jėzaus Teresė, Bažnyčios mokytoja

Mano Dieve,
Dėl tavo gerumo aš Tave myliu visa širdimi,
Dėl Tavęs myliu artimą kaip save pačią.
Jei Tave, Viešpatie, myliu,
Tai ne dėl pažadėto dangaus.
Ir jei bijau Tau nepaklusti,
Tai ne dėl gresiančio pragaro bausmės.
Tai, kas veda mane prie Tavęs, o Viešpatie,
Esi Tu pats, Tavęs, nukryžiuoto už mano nuodėmes,
Tavo kūno, draskomo kančios, vizija.
Tavo meilė taip pripildė mano širdį,
Kad net jei nebūtų dangaus – aš Tave mylėčiau.
Ir net jei nebūtų pragaro – bijočiau Tau  nepaklusti.
Kad Tave mylėčiau, man nereikia Tavo dovanų,
Nes net jei netekčiau vilties gauti tai,
Ko prašau ir viliuosi,
Vis tiek mylėčiau Tave ta pačia meile.
Amen.

Šv. Teresė Avilietė – viena didžiausių mistikių, sugebėjusi suderinti kontempliaciją ir aktyvų gyvenimą. Visiškai atsidėjusi Viešpačiui, ji liepsnojo galinga Dievo meile. „Negaliu suprasti, kodėl visi bijo tobulybės kelio, - rašė ji. - Duok, Viešpatie, pažinti, kaip klysta tie, kurie tariasi esą saugūs, eidami didžiuose pavojuose su minia. Tuo tarpu tikrai saugu yra žengti vis pirmyn Dievo keliu. Žiūrėkime į Viešpatį ir nebijokime, kad ši Teisybės Saulė kada nors nusileis“.
Ypatingą reikšmę ji skyrė vidinei maldai, kuri yra „puiki priemonė atgauti tai, ką buvome praradę“. „Vidinė malda yra ne kas kita, kaip draugiškas bendravimas, dažnai slaptas pasikalbėjimas su Tuo, kuris mus myli, nors Jo dar nemylime, nes tikra meilė ir tvirta draugystė reikalauja vienodo širdžių nusistatymo (...) Vidinė malda  - tarsi durys į didžias malones, kurias Viešpats man suteikė. Jei tos durys uždarytos, nežinau, kaip Jis tokias malones galėtų sielai teikti. Jei Jis ir norėtų įeiti ja pasigėrėti ir savo paguodomis ją pradžiuginti, nerastų pro kur. Dievas nori, kad siela būtų vieniša, tyra ir trokštų tokios paguodos. Jei darome daug kliūčių, nesistengiame jų pašalinti, kaip Jis pas mus ateis ir kaip galime norėti, kad mums suteiktų didžių malonių“.
Šv. Teresė, būdama labai silpnos sveikatos, savo skausmų ugnyje degdama, bet suprasdama, „kiek daug gero gali tais skausmais padaryti skaistyklos sieloms ir kariaujančiai Bažnyčiai“, aukodavo juos už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdama už juos Dievo teisybei atsiteisti, buvo pratusi maldauti: „Viešpatie, arba kentėti, arba mirti“.
Ji patyrė daug mistinių malonių, regėjimų, kurie buvo patvirtinti esant dieviškos kilmės.
Garsiausias jos regėjimas – transverberacija (lot. „pervėrimas“) - angelas ugnine strėle pervėrė jai širdį, o Jėzus, paduodamas jai taurę, tarė: „Toliau kaip sužadėtinė rūpinsies mano garbe“. Savo antgamtinius regėjimus ji apibūdino kaip „matymą, kurio aiškumas ir ryškumas pralenkia visa, ką tik galime įsivaizduoti šiame pasaulyje. Nėra tai žėrėjimas, kuris akintų, bet mielas atspindys; toji šviesa nepažeidžia akies, kuria matome dalyką dieviškame gražume. Ta šviesa  skirtinga nuo šio pasaulio šviesos - net pačios saulės skaidrumas atrodo prietema, palyginus su anos skaidrumu... Toji šviesa niekad negęsta, ji neturi nakties; visada pasilieka šviesa, niekas jos nekliudo“.

Šventoji Teresė gimė 1515 m. kovo 28 d. Aviloje (Ispanija). Nuo vaikystės buvo krikščioniškai auklėjama, domėjosi šventųjų gyvenimais. 1536 m. įstojo į karmeličių vienuolyną Aviloje. Ji patyrė daug mistinių malonių, regėjimų, kurias šv. Petras Alkantarietis ir šv. Pranciškus Bordža patvirtino esant dieviškos kilmės. 1562 m. Aviloje ji įkūrė Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyną, kuris siekė dvasingesnio gyvenimo ir griežčiau žiūrėjo į vienuolinį gyvenimą.
Pirmasis basųjų karmeličių vienuolynas pasižymėjo visišku atsiribojimu nuo išorinio pasaulio, tyla, asketiškumu. Vienuolės dėvėjo šiurkščius paprastus rūbus ir avėjo sandalus, buvo davę visiškos abstinencijos įžadus.
Po to, kai 1567 m. karmelitų ordino generolas Rossi leido steigti kitus vienuolynus su tokia pačia griežta regula, vienuolynų skaičius išaugo iki penkiolikos. Sutikusi jauną vienuolį šv. Kryžiaus Joną, trokštantį tokių pačių reformų vyrų vienuolynuose, 1569 m. ji padėjo jam įkurti pirmąjį reformuotą basųjų karmelitų vienuolyną vyrams.
Šv. Teresė, pati nieko neturėdama, pastatė ir įkūrė įvairiuose miestuose 32 vienuolynus: 17 moterų ir 15 kunigų karmelitų. Naujoji ordino atšaka sutiko nemažą pasipriešinimą, ir 1575 m. generolas Rossi įvedė kai kuriuos apribojimus, tačiau 1580 m. popiežius Grigalius XIII nutraukė Basųjų karmelitų persekiojimus, išleisdamas bulę, kurioje juos pripažino kaip atskirą provinciją su savo provincijolu.
Šv. Teresė mirė 1582 m. spalio 4 d., kanonizuota popiežiaus Grigaliaus XV 1622 m.
Teresės Avilietės regėjimai užrašyti knygose „Gyvenimas“, „Sielos šauksmas į Dievą“, „Vidinė pilis“, „Tobulėjimo kelias“ ir kitose.
Pagrindiniai šventosios atributai – jai širdį verianti liepsnojanti strėlė su įrašu Misericordiam Domini in aeternum cantabo („Amžinai giedosiu Viešpaties gailestingumą“) ir balandis, kurį šventoji regėjo savo vizijose.

Bernardinai.lt, 2007