Kryžiaus
kelias arba Via Dolorosa Jeruzalėje - tai brangiausias krikščionims
kelias. Šiuo keliu nuo pasmerkimo mirčiai vietos iki Golgotos, kur buvo
nukryžiuotas, su kryžiumi ant pečių praėjo mūsų Išganytojas.
Kiekvieną penktadienį trečią valandą po pietų krikščionys, atvykę iš visų
pasaulio kampelių, prisijungia prie pranciškonų procesijos, kad praeitų
Jėzaus pėdomis ir dar kartą pergyventų jo paskutines valandas. Devynios
Kryžiaus kelio stotys yra išdėstytos siaurose senamiesčio gatvelėse, o
penkios paskutiniosios - Šventojo Kryžiaus bažnyčioje, kuri stovi Golgotos
kalno vietoje. Visos stotys yra pažymėtos koplytėlėmis arba altoriais, kur
galima sustoti pasimelsti ir apmąstyti, kas čia vyko.
Nepaisant turgaus triukšmo ir minios grūsties gatvėse, ėjimas tuo keliu,
kuriuo už mus kenčiantis Jėzus praėjo paskutinę savo žemiškojo gyvenimo
dieną prieš du tūkstančius metų, gali mums tapti jaudinančia dvasine
patirtimi.
Giesmė einant į I-ąją stotį:
Dangaus šventieji angelai, pravirkit, *
ašaros graudžios, iš uolų pabirkit, nes žmonių širdys didžiai nedėkingos,
* negailestingos.
I-oji stotis.
Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti
|
|
|
Garbiname Tave,
Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį
|
Šioje vietoje buvo
Antonijos tvirtovė ir Pretorijus, kur įvyko Piloto teismas ir Jėzus buvo
pasmerktas mirti. Bažnyčia pranciškonų vienuolyno kieme mums primena
Jėzaus nuplakimą ir vainikavimą erškėčiais.
Jėzus stovi prieš Pilotą. Netgi toks kaip dabar - sumuštas, išjuoktas,
apspjaudytas, pasruvęs krauju ir neteisingai pasmerktas mirti - Jis yra
didingas ir ramus, nes dega vieninteliu troškimu: įvykdyti savo Tėvo
valią, kad ir kiek tai kainuotų. Tai sielos ramybės paslaptis, kurią
pažįsta tik tas, kas panašiai kaip Jėzus prašo šviesos pažinti Dievo valią
ir jėgos ją įvykdyti, kas ima savo kryžių ir su Jėzumi taria: Teesie Tavo
valia.
Viešpatie, išmokyk mane būti teisingu su visais žmonėmis. Suteik drąsos
neiti į kompromisus su savo sąžine ir padėk su ta pačia ramybe kaip Tu
prieš Pilotą priimti tas neteisybes, kurios neišvengiamai ištinka mane
šiandien.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į II-ąją stotį:
Imi Tu kryžių, o mes nuo jo bėgam: * ne
Dievo valią - smagumus pamėgom. / Mokyk mus, Jėzau, lengvesnį už Tavo *
nešt kryžių savo.
II-oji
stotis. Viešpats Jėzus paima nešti kryžių
|
|
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Jėzus su džiaugsmu
pasitinka ir apkabina jam uždedamą kryžių. Šią akimirką Jis mato tave ir
mane
Mato mūsų nesėkmes, puolimus, nuodėmes, kančias, bejėgiškumą, netgi
beviltiškumą
Jo akyse sušvinta iš Jo Širdies trykštančios meilės
šviesa. Jis ima kryžių už tave ir už mane, nes myli mus. Jis ima kryžių,
kad ir mes turėtume drąsos imti savo pareigų, savo kasdienybės kryžių, kad
Jo meilės pavyzdys sustiprintų mus, kai atrodys, kad mūsų kryžius per
sunkus, kai norėsim jį mesti ir pabėgti.
Viešpatie, leisk man suprasti, kad mano kryžius yra neišvengiamas ir kad
Tu visada ateini padėti man jį nešti, nes Tu mane myli. Mokyk mane
palengvinti naštas kitiems ir tuo parodyti savo meilę Tau.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į III-ąją stotį:
Širdie, pažvelki ir susigraudinki, *
skubėk apverkti Jėzų iškankintą. / Žengia keliu jis kruvinas ir puola * į
kietą uolą.
III-oji
stotis. Viešpats Jėzus parpuola po
kryžiumi
|
|
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Moralinis nuopolis,
silpnumas, nuodėmė buvo svetimi Jėzui dalykai, bet Jis puikiai žinojo,
kaip dažnai kūnas patraukia žemyn net pačią uoliausią dvasią. Jis pažino
žmogaus valią, kuri, nors ir būdama iš esmės gera, gali nusileisti iki
žemiausių nuopolių. Todėl Jis panorėjo patirti visišką kūno bejėgiškumą po
kryžiaus našta. Bet Jėzus bejėgiškai parkritęs išbuvo tik akimirką. Jis
tuoj vėl ryžtingai pakyla ir žengia toliau link Kalvarijos, kiekvienu savo
žingsniu mokydamas mus, kad net visiško pralaimėjimo, didžiausio silpnumo
momentais mes galime pakilti ir, dieviškos jėgos remiami, žingsnis po
žingsnio žengti link galutinės pergalės.
Viešpatie, leisk man Tavo prie žemės palinkusiame veide įskaityti žodžius:
Tai, ko tu vienas negali, kartu mes galime. Padėk man,
stiprink mane, aš noriu prisikelti.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į IV-ąją stotį:
Lyg saulė, mėnuo - du dangaus žibintai*
draugėn suėjo, abu iškankinti.
Nuo didžio skausmo liovės jau spindėję,* šviesybę lieję.
IV-oji
stotis. Viešpats Jėzus susitinka savo
Motiną
|
|
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Čia susitinka
dvi meilės srovės, išsiveržusios iš dviejų skausmo iškankintų širdžių.
Tikroji meilė net didžiausiame skausme suspindi džiaugsmu, išvydus tą,
kurį myli ir kuris supranta jo kančią. Tikroji meilė negali būti kliūtis
malonei, priešingai, ji padrąsina ir suteikia jėgų aukai ir savęs
užmiršimui.
Jėzaus akyse matome kančią dėl Motinos pažeminimo. Ji yra liudininkė
savo Sūnaus tariamo pralaimėjimo. Visi rodo į ją pirštais ir tyčiojasi.
Jėzus taip norėtų apsaugoti ją nuo tos paniekos
Viešpatie, mokyk mane visada pirmiausia galvoti apie kitus.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į V-ąją stotį:
Kai jau galiausiai jėgų nebeliko* ir
Kirenietį Simoną sutiko,
Liepė pagelbėt Jėzui iškankintam,* kryžių paimti.
V-oji
stotis. Simonas Kirenietis padeda
Viešpačiui Jėzui nešti kryžių
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Simonas
Kirenietis yra ne tik istorinė asmenybė. Jis yra milijonų žmonių, taip
pat mano ir tavo įvaizdis. Mes negalime pasirinkti savo
kryžiaus, mums jis uždedamas. Ir mes nešame jį kaip Simonas Kirenietis,
nes neturime kitos išeities. Bet mes žinome, kad Simonas prieš savo
priverstinės kelionės pabaigą gavo malonę suprasti savo privilegiją: kad
jis su Kristumi eina į Kalvariją. Mes taip pat žinome, kad ir mes
gauname tą malonę, ir tada nusiminimas ir neviltis tampa džiaugsmu.
Jėzaus akyse nušvitęs palengvėjimas, kad atsirado žmogus, kuris dalinasi
jo našta ir jo skausmu, moko mane, kad ir aš galiu sušildyti draugą
tyliu buvimu šalia, rankos paspaudimu, užjaučiančiu žodžiu. Ačiū Tau,
Viešpatie, už draugus, kai man pačiam taip reikia jų pagalbos
Pasigailėk mūsų,
Viešpatie! / Pasigailėk mūsų
Giesmė
einant į VI-ąją stotį:
Krauju aptekęs, prakaitu pasruvęs,*
niekad toks liūdnas Viešpats nėra buvęs, -
Šluosto jo veidą Veronika meiliai,* nes Jėzaus gaili.
VI-oji
stotis. Veronika nušluosto Viešpačiui
Jėzui veidą
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Veronika parodė
tikrą užuojautą kančioje, prasiverždama pro minią nušluostyti prakaitą
ir kraują nuo Jėzaus veido. Ji mokėjo mylėti - duoti neskaičiuojant. Ji
nepaisė pavojų, paniekos, minios įtūžio. Jos širdį ir protą vedė
vienintelė mintis: čia yra kančia, skausmas, čia yra nusilpęs žmogus, -
ir aš galiu palengvinti jo kančią. Už jos meilę Jėzus atsimokėjo meile.
Tai didžioji meilės pamoka: Tik duodami mes gauname!
Viešpatie, išmokyk mane visada būti dėkingu, visada nešti
meilę kitiems. Išmokyk pastebėti kito kančią ir niekada
neatsisakyti sustoti prie kenčiančio žmogaus.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į VII-ąją stotį:
Vis puola, drasko jį beširdžiai
žmonės,* kojomis spardo, stumdo be malonės.
Prie miesto vartų antrą kartą virto* nuo smūgio tvirto.
VII-oji
stotis. Viešpats Jėzus parpuola antrą
kartą
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Jėzus suklumpa
dar kartą, kad parodytų begalinį žmogaus trapumą ir kad visų amžių
žmonės galėtų semtis iš jo drąsos vėl ir vėl pakilti iš pasikartojančių
puolimų. Mūsų gyvenimui taip būdinga sugrįžti į senas klaidas ir
nusiminti, prarasti drąsą. Čia mes matome begalinę Dievo kantrybę su
mumis, ir mūsų širdies gelmėse prasiveržia vilties versmė ir ryžtas
pamėginti dar kartą. Mūsų lūpos šnabžda dėkingumo maldą, kad Jis
supranta mūsų nuodėmingumą, silpnumą ir nesėkmes.
Viešpatie, mokyk mane suprasti kiekvieno žmogaus silpnumą ir niekada
nepasmerkti net žemiausiai puolusio žmogaus.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į VIII-ąją stotį:
Sutikęs būrį moterų graudingų,* Jėzus
ramina verkiančias gailingai.
Liūdinčias guodžia, surakintas skausmo* iš meilės jausmo.
VIII-oji
stotis. Viešpats Jėzus ramina
verkiančias moteris
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. |
Jeruzalės
moterys, pamačiusios šią siaubingą procesiją, pravirksta iš natūralios
moteriškos užuojautos. Jėzus atsigręžia į jas ir ištaria tuos mums gerai
žinomus žodžius: Jeruzalės dukros, verkite ne manęs, bet verčiau savęs
ir savo vaikų. Jis nepaniekina jų jausmų, tačiau sustato dalykus į savo
vietas ir atkreipia jų dėmesį, kad daug svarbiau negu užuojauta kitam
yra tikras gailestis dėl savo nuodėmių. Juk būtent mūsų nuodėmės yra
šios kruvinos kelionės į Kalvariją priežastis ir todėl kiekvienąkart,
kai apmąstome Jėzaus kančią, pirmiausia turėtume apverkti save ir savo
nuodėmes, dėl kurių Jėzus turėjo visa tai iškentėti. Priešingu atveju
mūsų ašaros ne tik nebus nušluostytos, bet liks bevaisės ir amžinybėje.
Jėzaus akyse spindi kančia, nes žmogus nesuvokia amžinybės, kurią Jis
dabar nupelno jam, vertės.
Viešpatie, tegul kiekvienos mano dienos svarbiausias klausimas bus: O
kokią vertę tai turės amžinybei? Išmokyk mane surikiuoti dalykus pagal
tikrąją jų vertę.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į IX-ąją stotį:
Mielasis Jėzus puola trečią kartą,*
puola tyriausias už mane nevertą,
Bet ir vėl kelias, ima savo kryžių,* mirt pasiryžęs.
IX-oji
stotis. Viešpats Jėzus parpuola trečią
kartą.
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. |
Paskutinis
Jėzaus puolimas prieš Golgotos viršūnę
Nebėra jėgų, akys užmerktos,
lūpos praviros
Tačiau liko noras eiti iki galo, užbaigti auką už tave
ir už mane
Kokia pamoka mums! Taip, gyvenimo kelyje ir mums ne kartą
atsitinka kažkas panašaus: visiškas nusivylimas artimu žmogumi,
begalinis kūno nuovargis, pasidavimas viliojančiai pagundai
O, kad mes
tada prisimintume Jėzų, parpuolusį Kalvarijos kelyje, ir taip kaip Jis,
tą akimirką sutelktume paskutines jėgas dar kartą pakilti ir sugrįžti
prie Dievo. Nuo šiol, eidami gyvenimo keliu, kur nuolat susiduriame su
nesėkmėmis, puolimais, nuodėmėmis, galime būti tikri: Dievas niekada
nenusivilia mumis, Jam nėra beviltiškų atvejų.
Dieve, prisimindami trečiąjį Jėzaus puolimą, prašome Tavęs: būk
gailestingas mums, kai sergame fiziškai arba dvasiškai. Pasigailėk visų
pasaulio pavargėlių!
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į X-ąją stotį:
Švenčiausią kūną nuogina gėdingai,*
nuplėšia rūbą ranka nemeilinga.
Vėl naujos kančios, kraujo srovės teka, * vėl žaizdos dega.
X-oji
stotis. Viešpačiui Jėzui nuplėšia
drabužius
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Iš Jėzaus atima
paskutinį drabužį. Jis sutinka prisiimti ir šią kančią - gėdą pažemintam
ir nuogam stovėti besityčiojančios minios ir kareivių akivaizdoje. Jis
trokšta padėti mums suprasti, kad tikroji žmogaus gėda yra ne kūno
nuogumas, bet nuodėmės, kurios sudarko ir sužaloja sielą.
O Viešpatie, tą valandą, kai besiartinanti mirtis atims iš manęs
paskutinius brangius dalykus, kuriais norėsiu prisidengti, aprenk mane
savo malonės ir gailestingumo drabužiu, kad jis paslėptų ir išgydytų
mano sielos žaizdas ir paruoštų susitikimui su Tavimi.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų
Giesmė
einant į XI-ąją stotį:
Plėšo lyg žvėrys Avinėlį šventą,*
tempia prie kryžiaus Jėzį iškankintą.
Vinimis kala, tampo šventą kūną:* greičiau težūna !
XI-oji stotis.
Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Išsekusį Jėzaus
kūną kareiviai šiurkščiai paguldo ant kryžiaus ir negailestingai perkala
vinimis rankas ir kojas. Tos vinys - tai mano ir tavo nedėkingumas už
tas nesuskaičiuojamas Dievo meilės dovanas, kuriomis Jis apipila mūsų
gyvenimą. Jėzus moko mus nesistebėti ir kantriai priimti skausmą, kai
nuo mūsų nusigręžia tie, kuriems mes parodėme daugiausia meilės, kai už
gerumą mums atsilyginama patyčiomis ar net pykčiu.
Viešpatie, tegul mane visada stiprina žinojimas, kad Tu niekada
nenusigręši, kad Tu visada pasiruošęs atleisti, o Tavo rankos yra
ištiestos ant kryžiaus tam, kad apkabintų grįžtantį sūnų paklydėlį.
Suteik man kantrybės priimti ne tik kitų žmonių nedėkingumą, bet ir savo
paties silpnumą.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į XII-ąją stotį:
Kelia į aukštį Viešpatį prikaltą,* už
mus kaltuosius jį, visai nekaltą.
Tarp piktadarių stato ir palieka,* visi išjuokia.
XII-oji stotis.
Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Pagaliau atėjo
Jėzaus Valanda
Žmogaus neapykanta pasiekė savo viršūnę: jis nukryžiavo
Dievo Sūnų! Bet tuo pačiu savo viršūnę pasiekė ir Dievo-Žmogaus Meilė:
Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.
Ir mes kiekvienas buvome tą valandą čia, Golgotos viršūnėje. Mes buvome
neapykantos pusėje, nes su kiekviena savo nuodėme padidinome Jėzaus
kančią. Dabar, būdami čia, kur Jėzus mirė, galime apsispręsti pereiti į
Meilės pusę: atsisakyti nuodėmių, būti tais, kurie lieja paguodos
balzamą į sužeistas širdis, ir tikėtis kartu su besigailinčiu piktadariu
išgirsti beveik neįtikėtinus Jėzaus žodžius: Dar šiandien su manimi
būsi Rojuje
Viešpatie, leisk, kad mano mirties valanda būtų laukimas džiaugsmingo
susitikimo su Tavimi. Bet tam reikia, kad mano gyvenimas būtų panaus į
Tavo Sūnaus gyvenimą
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į XIII-ąją stotį:
Širdis mylėjus plakti jau nustojo,*
Jėzus ant kryžiaus save paaukojo.
Kaip didi auka, kiek Dievo malonės,* vaduojant žmones.
XIII-oji stotis.
Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Minia
išsiskirstė, beliko tik Motina ir keletas ištikimųjų. Jėzaus kūnas
paguldomas į Motinos glėbį. Kraujuojančia iš skausmo širdimi ji švelniai
glaudžia jį prie savęs ir tyliai kartoja tuos prieš trisdešimt trejus
metus pasakytus žodžius: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man kaip
Tu pasakei. Tada buvo gavimo džiaugsmas, dabar - praradimo skausmas.
Bet vistiek: Tebūna Tavo valia! Kokia pamoka mums!
Viešpatie, leisk man net juodžiausią netekties valandą neprarasti
vilties ir tikėjimo, kad Tu žinai, kas yra geriausia, ir suteik jėgų
kartu su Marija kartoti: Teesie Tavo valia!
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Giesmė
einant į XIV-ąją stotį:
Eikim prie kapo Viešpaites mieliausio,*
verkim, raudokim širdimi karščiausia.
Štai kape guli, viską atidavęs,* mus išvadavęs.
XIV-oji stotis.
Viešpatį Jėzų laidoja
|
 |
|
Garbiname
Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį |
Einame prie
Jėzaus kapo. Tai liūdesio vieta, nes čia buvo paguldytas mirusio Jėzaus
kūnas. Kapas buvo užristas akmeniu, užantspauduotas ir dar saugomas
ginkluotų sargų. Kai kam tai buvo visiško Jėzaus pralaimėjimo įrodymas.
Bet tai mūsų vilties ir džiaugsmo vieta, nes
kapas tuščias! Jis
prisikėlė, Jo čia nėra! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?
Viešpatie, leisk man suprasti, kad man brangių žmonių ir mano paties
kapas yra tik slenkstis į laimingą amžinybę Tavo namuose. Išmokyk mane
dėkoti už tą laimę, kurią Tu pelnei mano sielai tokia brangia savo
Kraujo kaina.
Pasigailėk
mūsų, Viešpatie! / Pasigailėk mūsų.
Pabaigos giesmė:
Vardan kentėtų sopulių baisiausių*
maldauk, Marija, su mumis Aukščiausią.
Išprašyk ramios sąžinės malonę,* vaduoki žmones.
O kai sulauksim valandos mirimo,* išmelsk laimingą mums atsiskyrimą,
Išprašyk geros atgailos malonę,* vaduoki žmones.
Visoms toms sieloms, kurios kaina brangia* atpirktos Jėzaus, į
skaistyklą žengia,
Maldauk amžino atilsio malonės,* vaduoki žmones.
Pabaiga
Kurs už mus kaltus
kentėjai,* Jėzau Kristau, Dieve mūsų,
Būk mums gailestingas,* būk mums gailestingas! (3 kartus nuo pradžios)
Būk mums gailestingas!
XV stotis.
Viešpats Jėzus prisikelia
Iš
http://muziejai.mch.mii.lt/Birstonas/kasinsko_paroda
|
