|
APIE BALTUS
Balta baltų ugnis
Balta baltų ugnis išdegins
Negandas ir tamsą,
Pasklidusią pasaulin.
Tebūna taip.
Balta baltų ugnis
Nuskaidrins sielą,
Vilties nušviestą,
Tikėjimo pakeltą
Į baltų erdvę baltą.
Tegu išsipildo.
Balti šyvio karčiai
Iššluostys tolius.
Žalčiai, žiedais surizgę,
Švelniais liežuviais
Nuplaus padangę,
Gedinčią baltos šviesos.
Tegu įvyksta.
Ugnis skaidri, balta
Įsiliepsnos į baltą,
Švarią baltų erdvę.
Tebūna taip.
Baltas baltų žyny,
Sudėliok sukapotą žaltį.
Ištark mūsų slaptą burtažodį.
Tegu išsipildo.
2005
Baltų karalystės vizija
Žemės klajoklių tauta
Baltų balta karalyste,
Pasakoj tu užburta,
Rūko šydu apgaubta,
Užjausta saulės blyksnio.
Baltų genčių karūna
Pykčio audroj nublanko
Atplaukė kraujo puta
Į melagingą krantą.
Keršto pavirtus auka,
Baltų šviesi karalyste,
Gulbės plunksna balta,
Iš debesų numesta
Leidžia mano viltims išlikti.
Dvylika brolių tvirtų
Juodvarniais sklando.
Sesė juos šaukia vardu
Atsako nesuranda.
Saulės svajoklių tauta
Baltų balta karalyste,
Aukso virtai moneta,
Pagrobta apgavystėm
Tikiu, vieną dieną sugrįši.
Nauja. Skambi ir tvirta.
Kaip saulė pavasariais grįžta.
2004
Joninių naktį
Devyni kupolės žolynai
Ateitį spės laumės lūpomis
Prie laužo Joninių naktį,
Dūmais pakvipusią.
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia trumpiausią naktelę
Margaspalviai Joninių vainikai
Galvą apjuos vasaros žolynais
Visatos ratu nuo raganos kėslų,
Nuo piktos akies nužiūrėjimo
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia šviesią naktelę
Vidurnaktį nusiprausę rasa,
Ieškosim paparčio žiedo
Gyvybės vandens prisisėmę
Iš tamsžalių miško šaltinių.
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia laimės naktelę
Spėlionės
1. Apie ievą
Užsklendė
Žinojimą tavo žaltys,
Obuoliu gundęs
Rojaus sode.
Jutai nelaimės
Kartėlį ir sopulį
Nežinią širdyje,
Kuri virto aitra
Kekėj žiedų,
Kur pavasarį
Skleidžia baltumą
Ir
Geliantį Rojaus ilgesį
Į erdvę toliausią
2. Apie rūtą
Lietuvių darželio gėlė
Ir vardas mergaitės,
Nuėjęs į dykras,
Kur protėviai mušės,
Klajodami vandenį
Gėrė Dunojaus,
Prie Kretos laiškus
Palikę ant akmenų,
Vėlino vardą užkeiktą
Mergaitės paprašę įspėti,
Išaiškint jo prasmę
Kaip rūtos žalumą
Gotų genčių nežinioj,
Germanų puikybėj
Ar ant kalno alyvų
Torų raštuos
3. Apie rožę
Braukia
Vakarės žaros
Purpurinį švelnumą,
Ant lūpų suvirpa
Lašelis ryto vėsos.
Įtraukia salsvo kvapo
Šnervės, jusdamos
Kraujo tvaiką.
Atsirita
Jis baltomis erdvėmis
Iš negyvų vandenų
Ir smėlio dykynės,
Kur pusbroliai žaltį
Su dalgiais apstoję,
Rožės dygumą
Nuo jo karūnos nulaužo
Ir spengia tyla,
Kaip sąžinė smaugiama
2003
Septyni šienpjoviai šią vasarą
Iš septynių pabudo trys
Jiems žemės pievos neberūpi.
Į dangų dairos šienpjovys,
Nakties tyloj išbraidęs upę:
Prabustų broliai septyni
Šilta liūtim patvintų lankos,
Sušvistų dalgiai žvaigždėmis
Į žemę ašmenis įlenkę.
Erdvė neskendėtų rūkuos,
Jei žvaigždžiaakiai sau miegotų
Iš septynių prabudo trys
Šienauti dangų ūkanotą.
2004
Naminė lino staltiesė
Atsibunda margaraštė mintis ir klajoja vakarais
Tarp miškų ir vingiuotų balsvų lauko takelių
Ieškodama staklių senų atsisėdus įausti svajonę.
Virš šitos žiemos dienomis austos staltiesės
Tavo akių šviesa dar plevena aukštybėse.
Rankų šiluma iš nyčių ir šaudyklės atsklinda
Nuo staklių, kurios liūdi kamaroje tavęs,
Audėjėlės iš tolimo kaimo tarp girių gūdumos,
Kai pavasaris ausdavo tavo mintis daržuose,
O seklyčioje ilsdavo nytys lyg sūpuoklės vaikams.
Tu išėjai su šaudykle rankoje, kad siūlas paliktų
Ištiestas kitai po tavęs audėjėlei į ateitį austi
Mintis ir svajas tulpelėmis, ornamentais, zigzagais,
Kurie nusidriekia į pasaulio platybes paprastu darbu.
Pavirtęs grožybe ant lovų, stalų ir garbingoje vietoje
Kabančiu rankšluosčiu šalia nuotraukų protėvių,
Stebinčių šį nuostabų virsmą tavo minčių ir svajų.
Begalybė tolesnė už tęsinį pakeisti audimą šviesa
Tos naminės lino staltiesės, kuri jungia ir skiria namus:
Atnešdama į pasaulį lopšį, iškeltą aukštyn į padangę,
Ir nunešdama nublankusius likimus į baltas erdves.
2007
Prūsų ąžuolai
Ko gi liūdit, rūstūs ąžuolai,
Žilą praeitį savy sustingdę?
Saugot pakeles it nebyliai
Rievėse užslėpę amžių rimtį.
Prisiugdė dvasios neregių,
Numarinusių būties jutimą,
Pristatyta žemėje stabų,
Kad slopintų alkų atminimą.
Atsibuskit, prūsų ąžuolai,
Sušlamėkit atgimimo viltį!
Prūsų žeme, pasmerkta tylėt,
Herkaus dvasioj iš gelmių pakilki!
2002 m. rugsėjis
Lietuvių kalbai
Su ja mes lyg su pamote,
Kurios mylėt nenorim
Jinai gi mūsų pramotė,
Ori žila senolė
Kiek ji vaikų vaikaičių
Pasauliui užaugino
O mes lyg prašalaičiai
Ją išvaryt mėginam
Blizgučiais menkaverčiais,
Ne perlais padabinę,
Keiksmažodžiais užvertę
Ir kvaišaluos skandinę
Grožybę jos išmainę
Į pigią erzelynę,
Pardavę ar iškeitę
Po kojomis pamynėm.
Jinai kantri vargdienė,
Nelaisvės iškankinta
Kaip amžių karalienę
Turėtume branginti...
2002
Lietuvai
Atsistojai basa ant ledyno
Virš žvaigždynų pakilo galva.
Gilią viltį ir skausmą pažinęs,
Atpažins ir tave
Lietuva!
Iš klajonių ilgų po žemyną
Tu prie Baltijos rymai gyva.
Atkaklumą ir vargą pažinęs,
Atpažins ir tave
Lietuva!
Žilą praeitį mirga žvaigždynai,
Amžių paslaptį slepia kalva.
Deivės raktais lobius atrakinęs,
Atpažins ir tave
Lietuva!
2003
|