Liubertaitė_eilėraščiai

Autorė – poetė ir prozininkė PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ (g. 1950 m. Kėdainių raj., Liolių km.). 1967 m. baigė Šėtos vidurinę mokyklą, o 1972 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lietuvių kalbos ir literatūros specialybės kursą.
Dirbo Pabiržės ir Biržų mokyklose, Biržų miesto bibliotekoje, Kultūros skyriuje, Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje. 1981 m. persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo redaktore stiliste įvairiose organizacijose ir leidyklose. Pranciška Regina yra LVA Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės pirmininkė, intensyviai rūpinasi lietuvių kalbos išlikimu.
Slapyvardis - Laukinė Piliakalnio Radasta (Radasta).
Pirmuosius eilėraščius paskelbė Kėdainių ir Biržų rajono laikraščiuose. Vėliau prozos ir poezijos kūriniai spausdinti leidiniuose „XXI amžius“, „Šeimininkė“, „Šiaurės Atėnai“, „Bitutė“, „Draugas“, „Dienovidis“, „Literatūra ir menas“, „Lietuvos aidas“; pastaraisiais metais - interneto svetainėse bernardinai.lt, Lietuvos.net, rašyk.lt, žaliažolė.lt, savokampas.nuxit.net.
Išleistos poezijos ir prozos knygos: „Atminties keliais“, „Vilties ženklai“, „Užmirštas dienoraštis arba Pavėluota pirmoji knyga“, „Vaikštau tik kartą žeme...“, „Į baltą erdvę...“, „Šauksmas“, „Praeities elegija“, „Įdrėskimai“, „100 haiku Vilniui“, „Mirksnio švytėjimas“.

Angelų vasaros giesmė

Atvilnija aukštyn kildama
Giesmė iš daugybės lūpų:
Džiugesys virpant žodžiams erdvėj
Virsta medžių tyliu šnarėjimu,
Šiurpesiu lapų, šnabždančių paslaptis,
Vasarą per šienapjūtę patirtas…
Nusileidžia giesmė ir pasklinda
Žemės rūkais lyg laumės sijonais,
Lyg varpo gausmu, aidinčiu per lauką
Iki sodybos tylios vienatvės
Į užgultą vienišos senutės ausį…
Atvilnija giesmė angelų iš vaikystės
Sapnų ir tylios maldos palaimos,
Apgaubusios mėnesiena sodo medžius,
Kai šešėliai, šakomis susikibę,
Vaikšto jutimų gelmėj ar minčių labirintuose,
Nugrimzdę į gelmę didžios paslapties…
Skaidrus pirmutinis saulės akordas,
Paukščių sparnų atsargus šnaresys,
Diriguojantis vėjo staigus judesys –
Ir vilnija atgal į nežinomą aukštį giesmė,
Lydima ilgesingai tylios gamtos dermės,
Angelų lūpomis aidėdama erdvėmis…

2004

Angelo baltos lelijos

Kai sužiūra tamsa į priblėsusius langus,
Kai šikšnosparnis šnarina mingančią tylą,
Nusileidžia į žemę baltas rudenio angelas
Ir lyg apverktas pranašas tyliai prabyla:
Apie saulės į rudenį nusitrynusią žymę,
Kol velėja undinės rūko žlugtą papievy,
Apie medžių kasmet vis storėjančią rievę
Ir mintis, kurios sklando ar tyli nurimusios.
Atminty dega dienos, jų aistringas pavėsis,
Užmaršty supas žlugtas baltos debesijos.
Baltas rudenio angelas šaukia lelijas
Atsibudus viltingai antrąkart sužydėti.
Gęsta saulės plėnėtos padangių žarijos,
Diržta rudenio norai į žemę įliję randėti.
Danguje skleidžias angelo baltos lelijos,
Liūdesys kad dienų tamsumu neskaudėtų.

2007

Kalėdų angelai

Leidžiasi spiečiai ant žemės baltų angeliukų –
Supasi snaigės iškritę iš Dievo širdies.
Supasi šviesūs pulkeliai, vis supas ir supas.
Dievo širdis atsileis, žvarba ugnine neledės.

Dievas šįvakar po žemę angelus sklaido:
Sklando lengvučiai pūkai virš laukų platumų.
Uždega angelas žvaigždę virš šąlančio veido:
Siaučias pirkelės akių ramuma – namų jaukumu.

Gniužteliu rankoje snaigę kaip gėlą neramią:
Delną kutena plastėjimas snaigės širdies.
Leidžias pulkai angelų į užmingančią žemę,
Saugo spindėjimą jaukų Betliejaus žvaigždės.

Dar į duris vis pastuksena senelis Kalėdų:
Snaigės per naktį jo sapną į dangų lydės.
Supasi vygės, sugirgždina stalą ne bėdos –
Viltys snaigelėm sugrįžta iš Dievo širdies.

2007

Lietaus angeliukas

Rudens takeliu per pievą
Basom kojytėm
Lietaus angeliukas atbėga…
Šlapiom rankytėm
Palanges teškena…
Seno lango ašarą šluosto,
Susitaršiusį gluosnį paglosto
Ir, nubėgęs atgal per pievą,
Verkia debesų koplyčioj
Už rudens…

2003