|
Apie baltą erdvę
***
Vaikystėje
Baltos erdvės
Ieškojau,
Užspaudus
Pirštais
Obuolius akių
Žvaigždynai,
Plaukdami tamsioj
gelmėj,
Ryškia šviesa
skaudėjo
Giliausiuos
toliuos
Mažą žvaigždę
įžiūrėjau
Jinai švytėjo
jaukiai,
Į baltą erdvę
kviesdama
Ryškiau už saulę
Spindėdama
viliojo
2002
Tautosakinis
vienatvė
akla sesuo
vėjas
apkurtęs
brolis
po kojom
klampus
molis
gelmėse
begulįs
senolis
ruduo
dieverėlis
danguos
tiesia
žvaigždynais
kelią
mamužė
mėnulio
ūkuos
verpia
laukams
skrandelę
sustingdžius
kraitį
pūgoj
miglų
migluže
miglosiu
baltai
baltoje
erdvėje
žvaigždynų
patalą
klosiuos.
2007
Į baltą erdvę
1.
Sunkus minčių
dalmuo
Iš tolumos pažyra
Žodžiais, kurie
mintis
Naujas augina
Ir vėl paskleidžia
Į baltą erdvę
Ten bundanti
viltis
Su svajone dar
žaidžia
Ir skamba
prisilietusi
Prie lyros
O mintys meteorais
Iš gelmių vis
byra,
Kol jausmo stygos
virpa,
O laiko žingsniai
tyla
2.
Atklysta mintys
Iš sąmonės gelmių
Ir tolių migloje
Jaukia eilėraščio
Šviesa sušvinta
Kaip snaigės jos
Į laiko pusnį
krinta
Ir žėri gilumoj
Baltos svaigios
erdvės,
Lyg žiburiai
Nugrimzdusios
pilies
2001
Apmąstymai
esu
įsitvėrus
į ritmą
dienos
žingsniu
žvilgsniu
meile
viltim
abejone
žinau
užmigsiu
pabusiu
arba
išskrisiu
į žvaigždynų
tolius
baltoje
erdvėje
jaučiu
tampo
už virvutės
kaip lėlę
nė plaukas
nenukris
be Jo
valios
dar
judu
liečiu
žiūriu
suvokiu
džiaugiuosi
myliu
ir
neapkenčiu
bjauriuosi
piktinuos
g y v e n u
Nuojautos
1.
tyvuliuoja
skausmo ežerai
viltis vaivorykšte
sutviskusi
nušvinta
puslankiu
skliautuos
raibuliuoja
auksinė mintis
baltoje erdvėje
kaip atodūsis
žaižaruoja
suošus ugnis
atšvaitas
saulėlydžio
jaunystės vėjo
šuoras
nuslopsta
prigesta
išblėsta
2.
per skausmo
grindinį
keliais kruvinais
likimo pirštams
braukiant sutemą
nuo vystančios
žolės
atokvėpių minutėm
alsuoja
ateitis dygėta
šmėžuoja
jausmo išmylėtas
pojūtis į vaizdo
griūtį
vargo nugulėtą
būtį
be minties laukimo
nugalėtą
irimą
lėtą
at
ei
ties
3.
skaitau
lemties ženklus
rašytus žaibo
strėlėmis
dangaus bekraštėj
platumoj
suglundančius į
debesų pulkus
pūkų lengvybe
ūkuos skrajoja
šviesios skaidrios
mintys
sklandau
žvaigždynų
erdvėmis
baltų svaigiųjų
tolių eilėmis
palaimos įkvėpimo
mintimis
aukščiausiojo
šviesoj patylomis
tarpstu
tirpstu
ir
išsilydau
***
Pasitrauki,
naktie,
Kad šviesa
pasklistų iš lėto,
Pasitrauk,
neviltie,
Kad tamsa
nenugalėtų!
Pasitrauk,
nealsuok laukimu,
Negramzdinki
skausmo į tylą
Tegu juodosios
aistros,
Pasiskleidę
siausmu,
Baltoje erdvėje
suskyla
2002
Spalio erdvės
Baltų erdvių
lytėtas spalis,
Paglostytas
ramybės ir darnos,
Mintim suklusti ir
nurimti gali
Pačioj giliausioj
iš gelmių gelmėj,
Pačioj tyliausioj
sielos regimybėj,
Toli nuo pykčio,
keršto ir skriaudos.
Tiktai širdies
apmirusi dalelė
Paslėpus liūdesį
savy raudos
Ir dėl kitų iš
skausmo griaušis,
Kad jos suvokti
niekas dar negali.
Jinai viena
padebesiais skrajos
Ir grįš pavargus į
saulėtą spalį
Baltų erdvių
erdvyne slėpsis,
Kad skristų į
skaidresnę dalią.
Ruduo nutols
spalvom, erdvėm.
Su juo Praamžis
žilaplaukis spalis
Laukų paletėj
auksu išsilies.
2006
Per netektį į
atradimą
Per netektį į
atradimą,
Į naują potyrį
skaidrių
Minčių balton
erdvėn.
Svaigina aukščiai,
Nerimas svaigina,
Kaip neregį į
šviesą
Amžinas troškimas
Pašaukia iš šiltos
Ryškios minčių
srovės.
Pakylu į erdves
Ir į žvaigždynus
nirti,
Kerėti vėl
gyvenimo tąsa.
Kol gyvas manyje
vilties
Troškimas, žibėsiu
Erdvėje būties
šviesa,
Lyg grįždama į
baltą
Baltų karalystę
Baltiems obels
žiedams
Neleidusi nuvysti.
2006
Vakarėja
vakarėja
ir dienos
į rudenį
prarastas
laikas
atsitrenkęs
į aukštį
žvaigždynų,
baltųjų erdvių
platumoj
pasiklydęs
dar laikos
dar retėja
draugų
būreliu
skleidžias
minčių
vorele
į pasaulio
platybes
nuskriejęs
vakarėja
tikrai
vakarėja
apsunkus
diena
nevaldomai
silpsta
vakarėja
nuskriejus
į vėją...
2007
Pastelinis
ruduo baltose erdvėse
nublanksta sodo lapų raizginiai
tarsi delnuos pravirktų variokai
žolės kilimas nurudęs pilkšvėja
ruduo rausvai rusvai tapo peizažus
šviesėja kasdien dangaus platuma
lyg sugauta žuvis ant lyno švysčioja
nurimo siautulingi vandens verpetai
upės vaga aptingo rudens sapnu
jos srovė bučiuojasi su lietumi
minties ir jausmo rudens paletėj
teškenančiu ritmu rašo gyvenimą
tyška ruduo į auksaspalves balas
pastelę paliejęs sutviskėti saulėje
paskutine blyškia šiluma mėgautis
išbadėjusiam bekraujam uodui
lyg kasdien senstančiam artimui
linkstančiam į skeletėjančią nebūtį
skaidrėjant pasteliniam lengvumui
begalybės baltose erdvėse su rudeniu
auksu
žilpinant
į akis
2007 |