Pranciška Regina LIUBERTAITĖ


 

Apie širdies vietovę - tėviškę

 

Prisiminimų vakaras 

 

Vakarais tėvo rožinis
Šiugždina tylą tarp pirštų.
Saulėlydis apsibrozdinęs
Dievo paveiksle numiršta.

Sode sudejuoja apuokas,

Šikšnosparnis sklando angelu,

Vaiduokliai patamsy juokias,

Paleisdami smagų gandą.

Eiklus baltakartis iš pasakos

Pro langą į šviesą sužiūra:

Jaukiai spragsi ugniakuras,

Jaunystės ugnį atkūręs.

Vėjas stogu lekiodamas,

Duris lyg vagis paklebena,

Vėle kamine suvaitojęs,

Nykstančią praeitį mena:

Sutrūko seniai tėvo rožinis,

Netyčia užkliuvęs už pirštų...

Akimirka skausmą užgožusi,

Prisiminimais atvirsta.

 

2004

 

 

Širdies vietovė: vakaras prieš audrą

 

Vakaro tylą iščirškia svirplys:

Tėvo šešėlis padangėje stovi,

Žvengia papievyje rūko arklys

Iš gimtosios mano vietovės.

Šnabždina meldus ančių būrys,

Už piliakalnio vėjas gula,

Rausvina dangų pavakarys

Saulei nuleidus lino gobtuvą.

Širdis šokinėja kaip vyturys:

Motina debesį balint padžiovė,

Kilsteli dulkių kibus sūkurys

Mano širdies vietovėj.

Tiesiu rankas užverti duris:

Skelia žaibas dangaus šventovę.

Auksu nušvinta pats vidurys

Būties neramioj tvirtovėj.

 

2004

 

 

 

Atmintis. Tėvų jaunystė

 

Ant kalno kas rytą saulėja,

Vėjo bangelė nuslysta rugiais:

Jų mintys dausose su vėju –

Žydi varpos baltais plaukais.

 

Liūlėjo tamsa liūdna jaunystė

Ant rugienų skausmu nukirsta:

Kuo turėjo jie atžalas vystyt,

Kai siautė dvasios neregiai,

Kai mirtis iš eilės šienavo

Ir kaltus, ir visai nekaltus...

Tada jie iš skausmo dainavo

Ilgais neramiais vakarais...

Ir tikėjo... užaugs dar dorais

Jų vaikai liūno sutemoj gimę...

Pageltusioj nuotraukoj liūdi

Sujaukti ir išduoti likimai...

 

Žvelgia liūdnom gerom akim

Pro amžinybę žvaigždėtą

Su šviesia šviesia viltim:

Augs vaikaičiai be rūpesčio,

Be vargo kantriai kieto.

 

Ant kalno baltuoja plaukai

Rugiais į nuokalnę saulėtą –

Lengvo rūko apjuosti laukai

Jaukiausioj pasaulyje vietoj.

 

2008

 

 

Motinos žvilgsnis

 

Niekas taip nesaugos,

Tik motinos švelni ranka.

Niekas labiau nelauks,

Kaip meilės sklidina širdis

Ir miglose sustingęs žvilgsnis.

Niekas o niekas taip negedės

Numirusio mažo ar jauno,

Tik kraujuojanti jos siela.

 

Paukščio giesmė skaidrės

Liūdnų akių švytesy

Ir murmėjimas tariant maldą

Ar pirštu vedžiojant knygą

Dūzgiant amžių rateliui,

Atminty įsirėš į kaulų smegenis.

 

Laimins kryžiumi

Skirtus likimo kelius

Ir stumtels gyveniman…

Eikit. Išeikit.

 

Pasikliauk jos globa

Ir jos žvilgsnyje jauskis saugus

Kaip amžinas mylimas

Vaikas…

 

2007

 

 

Šiek tiek žinių

 

1.

Gimiau tuoj po vidurnakčio

Naujųjų keliant varganas taures,

Baimei tvyrant sunkmety,

Su svarstymais išveš ar neišveš.

 

Galbūt dėl to tamsos bijojau

Ir vakaro šešėlių paslapčių,

Kai pūgai siaučiant sutema klajojo,

Paslėpdama vaiduoklius už kerčių.

 

Sena čigonė kartą man išbūrė

Šlovingą ateitį, o gal… ir ne…

Aš gyvenau, svajojau, kūriau

Lyg užburta kankinamam sapne.                                     

 

2.

Gimiau gražiausios šalies

Nuostabiausioj pasaulyje vietoj:

Lietuvos vidury prie Obelies,

Piliakalnio pašonėje už Šėtos.

 

Po vaikystės metų šešerių

Braidžiau purvus Papurviuos.

Gulė ant manęs iš pakelių

Pasikėlę Liolių kelio dulkės.

Blaškė vėjai darganoj šalti,

Mokė būti akla ir beteise.

Netikėjo – bus laikai kiti:

Eilėmis į gimtinę pareisiu.

 

2001 

 

 

Pro tėviškės langą

 

***

zvimbčioja musė

į murziną stiklą

prasiveria laikas

 

***

puošiasi obelis

miglota suknia

žydės pavasaris

 

***

nerimauja varnėnas

už inkilo lango

katės akys

 

***

klegena gandras

ant lizdo krašto

nusileido vakaras

 

***

gurkšteliu iš gilybės

dangaus šulinio

apsvaigo oras

 

***

kliunkteli varlė

kūdros vandenin

neria mėnulio delčia

 

***

aikčioja žvaigždelė

padangės skreite

sūpuojasi naktis

 

2005

 

 

 

Žiemos vakaras

 

Susirenka kirviai

Į temstančią gryčią,

Sustoja pasieniais

Vandens kibirai.

Ateina pailsę,

Darbų nuvaryti

Ilgi žiemos vakarai.

Sustingsta baidyklės

Iš pasakų grįžę,

Pasuolėj, palangėj,

Tamsiam tarpdury…

Kai uždega lempą

Ir uždega stiklą,

Tas šmėklas išvaiko

Jaukus žiburys.

Dejuoja ir verkia –

Gal skundžiasi tykiai,

Tarytum suošia

Po krosnim giria.

Dūzgena ratelis,

Ridenasi šnekos

Jaukiam žiemos vakare…

 

1972

 

 

Tėvų namai

 

Tėvų namai – palaimintas kampelis

Su vaikiškais džiaugsmais,

Su nuoskaudų kerčia.

Čionai prasideda ir baigias kelias,

Čia skaudžiai juntama būties delčia.

Kas kartą grįžta į svajonių raistą

Rudens šalna paženklinta galva.

Ir skausmą ryjam tartum kartų vaistą,

Nes šitaip nyksta Lietuva…

 

1973

 

 

Motinos akys

 

Motinos akys per visą dangų

Kiekvieną žingsnį žemėje saugo.

Motinos meilė per juodą naktį

Šviesia ramybe tamsą praauga.

Motinos žvilgsnis plačiau už jūrą

Kiekvieną dieną mane paglosto.

Kiekvieną naktį širdies skalsumą

Tiesia per dangų žvaigždynų juosta.

Kiekvieną dieną mano šaukimą

Ji tik viena visatoj išgirsta.

Tik josios meilė mano likimą

Saugo kaip šventą dievišką pirštą.

Motinos akys per visą dangų

Žiūri ir mano žvilgsnį nušviečia.

Veja tamsumą, viltį išrango

Šviesa visatoj Sietyno spiečiaus.

Motinos akys per visą dangų

Tarsi Marijos globa virš marių.

Motinos siela visatos langu

Dievišką šviesą į žemę žeria.

 

2006

 

 

Artimiesiems

 

Mielieji, man vis dar atrodo,
Kad sėdite visi ramiai už stalo.
Dar sėdite prieš naktį, tylite,
Kaip paskutinėj vakarienėj liūdite.
Mama ir tėvas vėl ramiai nekalbūs.
Nebuvo ne tarp mūs dviveidžio Judo,
Jo pabučiavimo nė vienas nesulaukėm…
Tylu prie stalo, tuščia ir nyku taip,
Tik lanksto vėjas vyšnią geltonplaukę.
Mielieji mano, jūs čionai dar sėdite,
Dar atminty matau šiltus žvilgsnius
Ir žodį tariamą girdžiu tarsi palaiminimą jaukų
Prie vakarienės stalo prieš nakties duris.
Artėjate iš praeities, mintis sujaukę,
Vėl grįžtate į paslaptingai tolimą nežinomybę…

Sėdėjote prie stalo šitaip, rodos, kaip sapne:
Iš ryto ir per pietus, vakare, pakol lemtis
Mįslingai pabučiavo. Ne Judo bučiniu, oi, ne.
Į kaktą. Kaip angis. Tyli mirtis.

Nebuvo šitie bučiniai kaip išdavystė,
Padėję slėpiniams staiga many sušvisti.

 

2005

 

 

Prie Kūčių stalo

 

Susėsime prie Kūčių stalo.

Plevens vėl žvakė…

Mirusiems lėkštelės…

Maldas kalbės mama –

Rauda užstrigs kaip kąsnis…

Paskui valgius palaimins

(Dvylika – toks paprotys).

Sulaužys paplotėlį,

Išdalys: linkėsim laimės,

Sveikatos ir stiprybės,

Svajonių išsipildymo,

Gyvenimo šviesesnio…

Sėdėsime prie Kūčių stalo

Tartum kažką išdavę,

Nesupratę ar pasmerkę…

Kas metai vienas nesugrįš…

 

2003

 

 

Amžinas paveikslas

 

Žvilgsnis iš seno lango,

Iš baltos užmaršties obels,

Iš nuotraukos tarsi iš rūko

Širdyje atminimą prikels.

Ir žodis, duris pravėręs,

Atgal į skausmą pareis,

Pirštai darbuos sugrubę

Sapno atvirlaiškį skleis.

Į viltį susupus palaimink,

Sužvarbusių klysti neleisk:

Sklaidysis patirtos baimės,

Apšviestos rimties spinduliais.

Ir šypsena ta, ir tie žodžiai,

Minčių šviesuma – tikri.

Lieki minčių vandenyno

Ūkuos kaip burė skaidri.

 

Amžinas tavo paveikslas

Atminimų altoriuj – gilus.

Panirs į pojūčių aikštę

Ir sklis pilnaties sidabru.

 

2007

 

 

Mirusiai seseriai

 

Kasmet sugrįši potvyniu staigiu

Ir vyšnios žiedlapiu rausvu, trapiu…

Įbrisi vasara žydėjiman rugių,

Plevensi pievoje greitu drugiu…

Medaus kvapu pasklisi iš gėlių…

Tik nepareisi dulkinu keliu….

 

2000

 

 

Varpo verksmas

 

Širdy suskilo tuštuma

Lyg gelmėse nutrūkęs

Varpas dar vaitotų,

Skausmingais dūžiais

Belstų į padangę

Ir atgalios į bokštą

Rišamas prašytųs…

Renku kraujuojančias

Jo varines šukes

Ir aidą tolstantį

Bintuoju tartum žaizdą,

Rūkų balzamais

Vis glaistau kas rytą.

Juoda gelmė po kojom,

Varpo gausmas virpantis

Balton erdvėn pakyla.

Dejuoja žemė,

Rudenio pilna –

Minčių brūzgynuos

Varpo verksmas tyla…

 

Nors ne.

Jis aidi užmirštuos pasauliuos –

Bet niekas jo aidėjimo negirdi,

Sudūžtančio į iškankintą širdį…

                                 

2004

 

 

Mirusiai Mamai

 

Senam sode skarelė neboluoja

Ir šilto žvilgsnio nebėra languos.

Takelį žiedlapiai balti nuklojo –

Gegutė tavo vardą užkukuos.

 

Iš atlaidų basa tu nepareisi

Po pažastim bateliais nešina,

Namuos jaukios ramybės nepaskleisi,

Širdis neverks dainoj kaip aimana.

 

Skriaudų skausmu vežimas nulingavo

Dausų kalnelin stingstančia tyla.

Kai bus ilgu, regėsiu veidą tavo,

Apgobtą lengvo rūko skarele...

 

2001 05 06

 

 

Numirusių dienų dvasia

 

                                      Mirusiam broliui

Numirusių dienų dvasia

Sklando dangaus

Šviesulių labirintais…

Įžiūrėjus vaikystės

Džiaugsmingą švytėjimą,

Sugrįžta į atmintį

Mažo baltapūkio

Liūdnom akim,

Išklypusiais bateliais,

Nubrozdintais keliais,

Margais marškinėliais….

Numirusių dienų dvasia

Plevena blankioj atminty

Laikino žemės praeivio,

Liūdesio piligrimo

Pasaulio rudens akyse…

Baimė apsigyveno

Šaltose akiduobėse

Su viltimi nenumirti:

Pasklisti erdvės skaidulų

Begaliniuos keliuos –

Paukščių Tako šviesybėj…

 

Numirusių dienų dvasia

Gyvena sustingus

Mano akių atminty…

 

2004

 

 

Vaitoja…

 

Dejuoja vėjas, ūkia kamine –

Vėle paklydusia iš skausmo rauda.

Rikiuojas mintys darganon eile,

Kaip kartų riešutą vienatvę gliaudo.

 

Kvatoja vėjas, laipioja stogais,

Į skardą lietumi šlapiai barbena.

Vėlės rauda šią naktį nusileis

Į debesį, kurį tas vėjas gena.

 

Pavirkdęs gailiai epušės lapus,

Klebens duris vidun įleisti.

Sulašins viltį, padalys perpus

Vargų ar skausmo tarsi vaisto.

 

Klos užmarštim apgijusias žaizdas,

Aptvers voratinkliu, užtrauks pelėsiu.

Tik to, ko niekas kitas nesupras,

Nesugrąžins, nors ir labai norėsi.

 

Nesugrąžins brangių tau artimų

Ir tos jaukios namų palaimos.

Sapnų, kuriuos vis nuolat pareini

Į savo liūdintį ir tuščią kaimą.

 

Vaitoja vėjas sielvarto rauda,

Skreite senas žaizdas užslėpęs.

Sušvis tavy kaip nebaigta malda

Apgesus atmintis minčių palėpėj.

 

2007

 

 

Prisiminimas

 

Mažos vaikų kojytės

Prisimins ražienas,

Subraižiusias padus…

Mažos vaikų rankytės

Pasiilgs per dieną

Mamos šiltos sterblės…

Mažos vaikų akytės

Žvelgs į vyturėlį

Virpantį su karščiu.

Mažos vaikų ausytės

Vakarais klausysis,

Kaip kurkia varlės

Baloj prie namų…

Mažos vaikų lūpytės

Vakare šnabždės:

– Mama, norim miego…

 

2000

 

 

***

 

Atsišaukia balso aidas

Iš vaikystės šulinio:

Nelįskit, veršiukas įtrauks! –

Baugino namiškiai visi…

Iš jo sėmė džiaugsmą…

Ir skausmą skandino…

Raibuliuoja bangelės –

Skamba dugno gilybėj

Balso nutrūkęs aidas…

Išsilygins gelmė…

Ir ramybė sustings

                              šuliny…

 

2002

 

 

Vaikystė

 

Vėjas pakluonėj gano

Didį pulką purių ėriukų.

Avinėliai danguj mekena -

Lietų šaukia perkūno ožiukai.

 

Žvelgiu į tą pasakų šalį,

Užburtą svajų karalystę,

Kur saulė baltais takeliais

Nusivedė mano vaikystę.

 

2000

 

 

Iš vaikystės aidų

 

Sapnuose nuolat bėgu maža

Per rasotą atvėsusią žolę,

Vėl atklydus vaikystė basa 

Vingiuojas daina be žodžių.

 

Tie takeliai vilčių kupini

Atboluoja iš vakaro tolių

Ir nugrimzta lyg vandenin

Vaizdinys seno sodžiaus.

 

Atminty glosto rūko vėsa

Nušalnojusius motinos plaukus,

Obelis su žvaigždynų rasa

Jos pareinančios vieškeliu laukia.

 

Užsiskliaudžia mintis ir jausmai

Gimto namo jaukioj palaimoj.

Laksto stogu lietaus lašai,

Veja tolin šiurpstančią baimę.

 

Prie vartelių seniai užvertų

Išdejuota giesmė suspengia,

Kai takelyje žingsnių šiltų

Aidą skausmas gėla aprengia.

 

Gegute suvaitoja miškuos

Baltas laikas paklydęs, saulėtas

Vėl skrajoju vaikystės sapnuos

Debesim virš nasturtų ir mėtų.

 

2008

 

 

Tėviškei

 

Tu – mano laisvė,

Tu – mana vergovė.

Tu – mano skausmas,

Tu – tyli kančia.

Po kryžium pakelės

Apmirus stovi,

Drebule virpi

Apleistam raiste.

Tu – duonos trupinys

Nuo kasdienybės stalo,

Nukritęs dulkėsna

Nešluotos pastalės…

Dažnai pavargusi,

Rami be galo,

Tiek daug iškentusi,

Įpratusi tylėt.

Pakelk akis,

Kukliai nuleistas,

Tvirtai ištiesk

Sugrubusias rankas.

Ramybė dvasios 

Tegu šviesą skleidžia

Maldoj, darbe

Ir šventės verpete.

 

2000

 

 

Pakelės kryžiui

 

Ką saugai vėjų pagairėj?

Kokią paslaptį griovio slepi?

Ar pražuvusią viltį meilės,

Ar numirusį skausmą širdy?

 

Ar sugėrė žemės krūtinė

Šūvių aidą ir liepė tylėt?

Ar atlėkus kulka sidabrinė

Paliko prie griovio gulėt?

 

Ką slepi šitoj kryžkelėj vėjų?

Kieno kančią neši ant pečių?

Dievas žino, kad dar turėjai

Atgimimo sulaukti vilčių…

 

2000

 

 

Sena svirtis

 

Girgžda svirtis, siekianti vandens,

Kaip ištroškęs pakeleivis gerti.

Kiek ji matė darganų rudens!

Kiek pūgų jai prireikė ištverti…

 

Kiek gyvenimų nubėgusių tolyn

Gal į nebūtį, o gal į naują būtį

Palydėjo žvelgdama gilyn,

Slėpdama lemtingą laiko griūtį.

 

Buvo ji sodybvietės pradžia

Ir viltim ištroškusio budėjo…

Suposi joje tyli kančia,

Kai į kelią skubančius lydėjo.

 

Girgžda svirtis, vėjo supama,

Palikta viena prie seno klevo.

Žvelgia vis į kelią kaip mama,

Nes vaikai į miestą išvažiavo.

 

                                     2000

 

 

Praeitis. Rudenė nuotaika

Per naktį žemėn bumbsi obuoliai,
Kai sapnas verčiasi ant kito šono.
Svirpliai įrašo aitriai, atkakliai –
Rudens plokštelėn jaudulį geltoną.
Lašais kapsena rūko graudulys:
Palangėj džiūsta drėgstanti rankovė.
Sugirgžda durys, grįžta praeitis
Ir įsisiautus atminiman stovi.
Atplaukia vėl priblėsus tikruma:
Migloj ratelį suka žilstanti mama
Ir pasaką lyg rausvą kūdikį suvysto.
Vėl skleidžiasi regėta nykuma
Apie užburtą baltą karalystę.
Banguoja vėjas audžiamus raštus,
Šerkšnoja medžiai lino drobėm.
Diena nušvitus blausias pilkuma:
Tamsa iš žemės šviesą grobia.
Drėgmė išvarsto kūną šiurpuliais,
Geismus ir troškimus blėsina.
Ruduo į žemę žengia išdidžiai:
Prislėgęs sielą, ilgesį brandina.
Užsidega užgesęs žiburys
Troboj, kur užmarštis įmigus.
Minčių nutįsta klimpstantis korys
Ir jaudulys... su atmintim sulygęs...

Barbena lietumi į langą praeitis:
Dienų praėjusių skaidrumas nebegrįš.

                                        2008

 

Senos obelys

Sugirgžda sode senos obelys
Lyg moterys lino skarom:
Vakarais migdosi poteriais,
Rytais prausias rūko aušrom.
Laiko rato išlinkintos kojos,
Ligų ir skausmingų šalnų...
Dejuoja naktim senos obelys,
Išlankstytos vakarių audrų.
Rytą budina žydinčios obelys
Kaip vienuolės abitais baltais,
Stingstančios vėjo šokyje
Veidais iškankintais, kaltais.
Gelia prieš lietų kaip moterims
Žievę seną rievėto liemens:
Saulėj maudosi rymančios obelys,
Skausmą beria į tylą rudens.

Paplaikstykit prieš aušrą vėjyje
Iškerojusias skausmo šakas.
Sulinguosit labiau suvešėjusios,
Jei gręžiosit į saulę rankas.
Nebejaudins jūs, senos moterys,
Atminimų skubrių šnaresys:
Sumurmėję bitelių poterius,
Lenksit galvas tyliam liūdesy...

                                     2008

 

Vakaro melodija

Vilgo šuorais vakaro tolumas
Atšnarėjęs skalsokas lietus.
Virpesiais nuvilnija melodiją
Skaidrumu sušvytėjęs dangus.

Plaka pasagą žirgui lakštingala,
Kinko rūką, treliuoja žvaigždynams.
Įbanguoja melodijos ritmiką
Į sujudintą gamą žolynų.

Ima virpčiot žiogų ciksėjimu
Mėnesienoj rasa ant žolės.
Svaigią tylą braukia girgždėjimas –
Pievas grėbstys užkimus griežlė.

Širdimi jaukiai šaukia tolumą
Į vienatvę įaugus rimtis.
Vakarinė liūdna melodija
Glosto aitrą, ramina mintis.

Ir junti tartum bustų rytmetis
Pačiame nakties vidury...
Skausmu sudilgsėjusią atmintį
Glamonėja rūkų sūkurys.

                                      2008

 

Pro mano langą

Pro mano langą kaime žiūri miškas,
Rytinis čiulbesys prasiskverbia pro stiklą,
Bitelių mormorando nuramina mintį.
Pro mano langą debesų kaimenės
Nugano dangų iki pat žydrumo,
Kad šauktų lietų lyk lyk lyk paukštelis.
Pro mano langą žvalgosi kregždutės,
Į lizdą nešdamos šapus ir maistą
Vaikeliams savo stogo šelmeny.
Apstulbusios suvirpa drebulinės šerdys
Į mano langą žvilgsniams sudūrus
Obels viršūnėj seno varno... ir katės.
Už kelio klevas glumdamas nežiūri,
Kai prieš nakties saldybę panyru
Į nėrinius ir patalan įspraudžiu kūną.

Praeis kiek metų ir pro mano langą
Žiūrės tik laikas erdvėje paklydęs:
Žiūrės, stebėsis – nieko nematys...

Taip keista, kad neklausk...

                                       2008
 

 


Autorės pristatymas

Į puslapį VYDIJA