Reikia nenustoti kalbėti apie meilę

„Vaikų literatūra yra didžiausias džiaugsmas – kvailiodamas gali kalbėti apie tai, kas kalbant rimtu veidu būtų jau panašu į mokymus ar pamokslus“, - prisipažįsta vaikų rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis. Tarp jo išleistų knygų tokie kūriniai kaip „Rudnosiuko istorijos“, „Obuolių pasakos“, „Arklio Dominyko meilė“, „Angelų pasakos“. Tačiau rašytojas neapsiriboja vien knygų rašymu, o su bičiuliais aktoriais jas įgarsina, leidžia audioformatu, pagal jas kuria spektaklius ir važinėja po Lietuvą, susitinka su jaunaisiais skaitytojais. (...)

Ką Jums reiškia būti vaikų rašytoju? Juolab rašytoju, kurio knygas skaito ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Kur yra tas aukso viduriukas?
Atsakymų gali būti daug. Visų pirma, pasaka nėra bestuburis, infantilus žanras, skirtas vien tik vaikams ar suvaikėjusiems žmonėms. Tai bene gražiausia, pozityviausia prozinės raiškos forma, verčianti spręsti klausimus, problemas. Ne veltui modernioje psichologijoje dažnai naudojamas pasakos rašymo principas – per tai žmogus įvardija bėdą, kuri jį kamuoja - ir visiškai nesvarbu, ar jis rašo apie kiškį, ar musę. Tačiau parašymu, tuo įvardijimu, niekas nesibaigia, nes geroje pasakoje neturi likti jovalo ir netvarkos. Nevykusi būtų pasaka, kurios siužetas toks – gyveno gyveno, nusiminė, nuėjo ir nusiskandino... Privalai išspręsti tai, kur atsidūrei.
Maždaug taip ir rašau – stebiu egzistuojančias savo ar savo pažįstamų vaikų charakterių problemas, baimes, kompleksus, jų troškimus ir mėginu šiuos klausimus gvildenti žvėrelių pasakėlėse, retsykiais pridėdamas truputėlį arkliško humoro. Tokia maža psichoterapija. Tačiau tai nėra grynai terapinės pasakos. Prie viso to prisideda ir absurdo poetika, autoironija, nes žmogui sveika pasijuokti ir iš savęs paties, savo rimtumo, pažiūrėti į viską lyg iš šalies.
Pasaka „Pelytė Zita“ prasidėjo nuo dažnai pasitaikančios visų vaikų baimės – baimės netekti mamos. Ėmiausi šią problemą spręsti pasitelkęs paprastą dėsnį – baimė pritraukia jos realizaciją. Taigi turime nustoti bijoti dar prieš tam įvykstant. Tai lyg sąmoningo vaiko ugdymas: jei kažko bijai, tavo psichomotorikos magnetas ima judėti kaip tik ta linkme ir gali pritraukti nelaimę. Tokia buvo šios pasakos užuomazga – neteisingo galvojimo prevencija. Paskui jau viskas klostosi lyg savaime.

O Rudnosiukas?
Pirmąsias „Rudnosiuko istorijas“ studentaudamas rašiau savo bičiuliams studentams, mėgindamas parodijuoti Vytės Nemunėlio sukurtąjį Rudnosiuko įvaizdį ir vaizduodamas jau visiškai naują, kitonišką „tarybinį, socialistinį“ Rudnosiuką, kuris gali sėdėti bare, vaišintis milicininkų bananais ar rašyti eilėraščius, o ne tik augti be kelnyčių ir bėgioti vien namie.

Tačiau Jūs nevengiate po kurio laiko tas istorijas perrašyti, pakeisti. Susidaro toks įspūdis, kad pasaka Jums – lyg gyvas organizmas, kuris keičiasi keičiantis ir laikui.
„Rudnosiuką“ perrašyti buvo būtina, nes užaugo kartos, kurioms kai kurios („sovietinės“) pirmosios knygelės realijos jau buvo sunkiai beatpažįstamos. Neseniai perskaičiau „Angelų pasakas“ ir supratau, kad jas taip pat reikėtų kiek pakeisti. Pirmas impulsas visada būna gaivališkas – imi rašyti, apsidžiaugi pavykusiu rezultatu, bet praėjus keleriems metams perskaitai, susinervini ir supranti, kad įmanomos tam tikros korekcijos. Nors kai kas dėl tokių taisymų labai pyksta. (juokiasi)

Aš taip pat ne su visais „Rudnosiuko istorijų“ pataisymais sutikau.
Sykį „Rudnosiuko istorijų“ pasaką apie žvairą erelį skaičiau vaikams, o salėje sėdėjo žvairas berniukas, ir aš supratau, kad kartais neatsakingai juokaudamas gali padaryti pedagoginių klaidelių, kurios, tiesą sakant, visai nebūtinos. Yra dalykų, iš kurių nereikėtų juoktis, nes taip gali padaryti daugiau žalos. Taip atsirado kvailas erelis, o ne žvairas.
„Arklio Dominyko“ pasakoje, netyčia bejuokaujant, atsirado kalambūras apie varlę, kuri taip išsigando, kad jai „net smilgos į antrą galą neįkištum“. Toks liaudiško frazeologizmo pritaikymas varlytei suerzino kai kuriuos tėvus, kad jų vaikai nepradėtų eksperimentuoti ta linkme... Tad perleisdamas knygą į jų pastabą atsižvelgsiu.
Sudėtingiausia numatyti ribą, kur taisymas yra geras, o kur jau teksto gadinimas. Anksčiau, pavyzdžiui, leisdavau sau pajuokauti juodais kalambūrais – „viskas būtų gerai, jei ne tas gyvenimas“. Tačiau dabar, kai matai, kiek jaunų žmonių savo noru pasirenka mirtį, nebesinori juoktis panašiomis temomis, nes už žodį „reikės atsakyti kaip už daiktą“.

Ar rašydamas knygą Jūs įsivaizduojate savo skaitytoją? Tai yra visų pirma galvojate apie vaikus ir jiems skiriate savo pasakas?
Visaip būna. Kartais pamąstau, kad gal ir ne vaikams skirtos kai kurios pasakų knygos, o jų tėvams. Arba Seimo nariams. Ypač tos apie meilę.
Vienoje Kauno mokykloje mergaitė paklausė: ar jūsų knyga „Briedis Eugenijus“ apie alkoholiką? Sutrikau, bet pagalvojęs turėjau sutikti, kad taip, tai pasaka apie didelį, kompleksuotą ir liūdną žvėrį, kuris mano, jog yra negražus ir niekas jo nemyli. Dėl to jis mėgsta murksoti pelkėje, ryti girtuokles ir mėlynes...
Jei pamėginčiau įvardyti knygos „Briedis Eugenijus“ adresatą – tai, ko gero, būtų knyga vaikams apie neteisingą suaugusiųjų meilės supratimą. Bet kartu ji skirta ir tėvams, kurie skaitys šią knygą vaikams ir aiškins, kad žmonių (gyvulių) meilė kartais būna egoistiška, savanaudiška, ir ją galima pakeisti į dievišką meilę, kuri neteisia, nepavydi, viskuo džiaugiasi.
Vienas iš mano mėgstamiausių kūrinių iki šiol yra „Mažasis Princas“. Ir iki šiol aš nežinau, kam jis skirtas. Mano devynerių metų dukra dabar skaito šią knygą ir džiaugiasi. Ir aš skaitau, ir esu laimingas. Tai knyga - ne vieno lygmens, ir skaitytojas pagal savo brandą iššifruoja ir pasiima tai, ką sau atranda. O lapės dialogas su princu – kaip ją prijaukinti - tiesiog biblinis:
– Eik šen, pažaisime, – pasiūlė mažasis princas. – Man labai liūdna...
– Aš negaliu su tavim žaisti, – tarė lapė. – Aš neprijaukinta.
– A, atsiprašau, – tarė mažasis princas, bet pagalvojęs pridūrė, – o kas yra prijaukinti?
– Tai toks dalykas, kuris pernelyg dažnai pamirštamas, – tarė lapė. – Tai reiškia „užmegzti ryšius“...
– Užmegzti ryšius?
– Žinoma, – tarė lapė. – Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jeigu tu mane prijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
Ši knyga dar sykį parodo, kad reikia nenustojant kalbėti apie meilę.

Pasakose Jūs kalbate apie dalykus, kurie yra visiškai nevaikiški, pavyzdžiui, įvairios baimės ar mirtis. Tai gerokai skiriasi nuo to, ką dažnas mūsų esame patyrę sovietmečio auklėjime – apie labai daug ką buvo kalbama paslapčiom, aptakiai, kuriant įvairiausius, net keisčiausius paaiškinimus, o dažniausiai išvis nekalbant. 
Nestudijavau rimtų pedagogikos mokslų, todėl nežinau, kokio amžiaus vaikams jau galima ar kaip reikia kalbėti apie vienus ar kitus dalykus. Viso to mokiausi iš savo vaikų. Kadangi užauginau penkis, turėjau galimybę stebėti, ką kokiu tarpsniu jie priima ir ką kada jiems galima sakyti. Yra temų, kuriomis galima kalbėtis pakankamai anksti, kad vaikai žinotų apie išėjimą - mes nesame čia amžinai, tačiau mūsų sielos amžinos, gyvena ir po mūsų kūno mirties. Apie tai yra pasaka „Arklio Dominyko meilė“. Rugiagėlė čia įkūnija tą laikinumą ir kartu amžiną ciklą – atsikartojimą, atgimimą pavasarį.
Kiekvienas istorinis laikotarpis turi ir savo pedagogiką. Kai skaitai J. Basanavičiaus surinktas pasakas, kuriose šitiek vulgarybių, imi galvoti, jog visuomenė tuomet buvo pakankamai atvira, žinojo, kaip papasakoti, kaip pasijuokti iš įvairių, šiandien sakytume, nepadorių dalykų. Tačiau tai ne pornografija, ne gašlumas, iš to tiesiog juokiamasi. Tokių pasakų esama visų tautų liaudies pasakose. Natūralų bręstančio vaiko suinteresuotumą anuomet visuomenė sprendė tiesiog pasakodama pokštus ir anekdotus.
Tačiau šiandien mūsų visuomenėje, ypač kultūroje, neretai pastebimas kitas „nutylėjimo“ lygmuo: kūrėjai dažnai atsiduria ties pasirinkimo galimybe – ar pasakoti tai, kas yra individualu, asmeniška (anot V. Bložės, mene ir įdomiausia tai, kas privatu), ar prisitaikyti prie žiūrovų skonio ir įpročio vartoti (dažnai) greitą ir lengvą maistą. Kaip įmanoma suderinti lengvą, žaismingą formą ir gilų, prasmingą turinį? Man ypač patinka Felinio, Joseljanio ar Kusturicos sukurti filmai – jie tarsi juokaudami pasako reikšmingų dalykų. Gal todėl man taip artimas yra vaikų literatūros žanras – čia aš atrandu galimybę žaisti, o žaidimo metu gali pasakyti ir tai, kas yra svarbu.

Kokius laikus šiandien, Jūsų manymu, Lietuvoje išgyvena vaikų literatūra?
Manau, kad gerus laikus. Tai išties renesansas. Gali būti, kad jam padarė įtaką komercinės aplinkybės – suvokimas, kad vaikų literatūra pelninga ir amžina veik kaip graboriaus amatas – vaikai vis gimsta ir vis nori kažką skaityti ar žiūrėti. Todėl šiandien Lietuvoje leidžiama labai daug vaikiškos literatūros. Visa tai yra gerai, nes atsiranda daug autorių, tekstų, žodžiu, konkurencija – pradeda rašyti net tie, kurie vaikams niekada nerašė.
Šis klimatas geras ir todėl, kad Lietuvoje gyva geros vaikiškos literatūros tradicija dar nuo Vinco Pietario, Prano Mašioto, Vytės Nemunėlio. Kadangi yra geras pamatas, yra nuo ko atsispirti, su kuo ginčytis, ką paneigti. Kaip analogiją galima paminėti situaciją Lietuvos kine. Čia kaip tik ir nėra to laiptelio, kurio galėtum siekti, o paskui nuo jo atsispirti. Neturime geros, konceptualios vaidybinio kino mokyklos – pavienių autorių bei jų darbų yra, o tradicijos kaip tokios – ne. Gal todėl su vaidybiniu kinu pas mus taip riesta. Tuo tarpu dokumentika (po R. Verbos, H. Šablevičiaus ir kt.) gyvuoja kaip reikiant.
Vaikų literatūra yra didžiausias džiaugsmas – kvailiodamas gali kalbėti apie tai, kas kalbant rimtu veidu būtų jau panašu į mokymus ar pamokslus.

Ne vieną savo pasaką esate įgarsinęs, išleidęs kompaktines plokšteles su dainomis bei sekamomis istorijomis. Kuo Jums įdomus pasirodė šis žanras? Gal tai knygos mirties nuojauta?
Specialistai sako, kad šiandien audioknygos yra labiau perkamos nei įprastos, popierinės. Tai galime priimti kaip naują etapą kultūroje ar tiesiog susimąstyti, kodėl taip nutinka. Lietuvoje tai dar nėra taip radikaliai juntama kaip Rusijoje, kur mašinose įdiegus MP3 grotuvus audioknygų verslas itin suklestėjo. Matyt, ne už kalnų ši banga ir pas mus.
Žinoma, CD leidybos imiesi ne dėl komercinių išskaičiavimų. Gyvas garsas yra labai įdomi substancija – pasakodamas savo balsu gali perteikti niuansų, subtilumų. Kiekvienas skaitytojas, skaitantis knygą tyloje, suasmenina skaitomą tekstą ir į jį sudeda savo patirtį, akcentus. Tuo tarpu autorius įgarsindamas tekstus gali išryškinti tai, ką jis ir norėjo pasakyti. Tad su malonumu ėmiausi šių eksperimentų ir net draugų aktorių paviliojau, kad dainuotų ir skaitytų. Tai nelyg radijo teatras, kuris priimamas asociatyviai. Galų gale šios pasakos taip pat turi šiokią tokią psichoterapinę galią – jei vaikas prieš miegą yra neramus, irzlus, o mama neturi laiko ar jėgų jam paskaityti pasakos, tai audiopasakos kaip tik čia tinka. Jos atlieka savotišką lopšinės vaidmenį.

Šiandien išgyvename keistą laiką – šeima, apskritai tradicinės vertybės, neretai yra nustumiamos į šalį, o prioritetu tampa ne vaikai, santykiai tarp žmonių, o darbas, karjera, pinigai ir panašiai. Gal tarpusavio santykių atšalimas ir pagimdo agresiją, baimes, savanaudiškumą, galų gale, savižudybes?
Kiekvienas reiškinys turi ir teigiamą ir neigiamą ypatybes. Agresija, savanaudiškumas – yra tarsi neigiama ypatybė, bet tai truputį geriau negu apatija ar nieko nenorėjimas. Tačiau šiandien mūsų visuomenėje agresijos ir negatyvizmo yra akivaizdžiai per daug – ją mūsų tautinė žiniasklaida mėgsta itin dailiai išryškinti, o dažnai net skrupulingai persūdyti. Juk - ką mes matome (apmąstome) aplinkoje, tokie ir tampame. Kadangi šiandien veši jėgos ir pinigų kultas, tai apie visokius nusikaltėlius ir susikompromitavusius politikus žinome kur kas daugiau, nei apie gražius ir dorai dirbančius žmones.
Susitikimuose su vaikais kartais suglumstu uždavęs klausimą, kuo jie nori būti užaugę, ir išgirdęs kriminalinio pasaulio žmonių  pavardes. Tada supranti, kad galbūt jau esame pametę kelias kartas, nes nesugebėjome sukurti pozityvaus idealo, kuriuo galėtų didžiuotis, į ką lygiuotųsi mūsų vaikai. Švietimo sistemos spragas užpildė bulvarinė žiniasklaida, brukdama savo „idealus“. Jau ir psichologai sako, kad šiandien gyvename lėtinės savižudybės forma – apie save bei kitus dažniau galvojame negražiai, neigiamai. O žodis, mintis tampa kūnu... Tiesą sakant, tai yra nesąmoningos visuomenės bruožas – sadistinis šapų ieškojimas brolio (arba kaimyno) akyje, pasiėmus atsuktuvą, nepažvelgiant į rąstus savosiose.
Kaip galima tai pakeisti? Čia vėl sugrįžtame prie vaikų literatūros – auginti kitokią kartą, prisidėti prie kitokios jų sampratos formavimo. Susitikdamas su Lietuvos vaikais, matau bręstančią labai gražią vaikų-obuolių bendruomenę, kurie nuriedėjo toli nuo patręšusios „Komjaunimo tiesos“...
Indijoje yra labai gražus simbolis – lotosas – iš dumblo, smarvės išaugantis gražiausias, dieviškiausias augalas. Šiandien Lietuvoje jau tikrai gera, užrūgus terpė tokiai gėlei išaugti. Gal tie vaikai, nauja karta, ir yra mūsų viltis, kuri pakeis purvą kažkuo gražiu. Tada atsiranda optimizmo gyventi, kurti ir bendrauti.

Šiandien kultūros, meno žmonės ypač pabrėžia nepakankamą mūsų valstybės dėmesį kultūrai bei švietimui. Rodos, per septyniolika nepriklausomybės metų čia buvo daug reformuota, eksperimentuota, tačiau ilgalaikių sprendimų – veik ir nepriimta. Pinigai skiriami, bet neretai atrodo, kad jie skiriami vien tam, kad būtų užčiauptos burnos.
Ši tema ypač skaudi. Prieš keletą metų Prezidentūra paskelbė istorinio vaidybinio kino filmo scenarijaus kūrimo konkursą. Sumanymas buvo labai geras – sukurti filmą Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui, kaip tautos savimonės ugdymo, vienybės ženklą. Buvo atrinkti du scenarijai, Š. Bartas ir R. Banionis dirbo, derino, kūrė, ministerija investavo nemažus pinigus į parengiamuosius darbus. Po šių Naujųjų metų buvo susivokta, kad pinigų filmui nėra ir nebus, o visos investuotos lėšos – nurašomos į nuostolius. Tačiau kadangi reikia pliusiuką užsidėti, tai nuspręsta sukurti kelis trumpus multiplikacinius filmus apie Lietuvos istoriją. Sakyčiau, nebrangiai ir puikiai išsisukta. Jei situacija tokia išties ir liks, teks tik apgailestauti. Buvom pastoję, bet netikėtai ištiko istorinis kinematografinis persileidimas.
Panašių situacijų per Nepriklausomybės laikotarpį jau esame prikaupę krūvas. Vaikams per aštuoniolikos metų laikotarpį buvo sukurti, atrodo, tik trys vaidybiniai filmai. Švedijoje kasmet sukuriama daugiau kaip dešimt. Todėl mūsų vaikai žiūri trečiarūšius terminatorius ir rembo, taip „trečiarūšiškai“ paskui jie ir auga. Nėra ko norėti, kad vaikai būtų labai gražūs, nes valstybė į juos neinvestuoja. Kultūra ir švietimas yra dvasia – jei ją suformuojame, ji lemia visa kita – ekonomiką, krašto raidą, žmonių tarpusavio santykius ir panašiai. Dvasia yra magnetas, kuriantis gėrį. Be jos sugebėsime suformuoti tik atgrasumą savo pačių kraštui – iškirsti miškai, užstatytos paežerės ir pajūris, akropolinė nykuma žmonių veiduose ir bendravime. Dvasia verčia kurti, grįžti į savo kraštą, lįsti į bunkerius, jei yra bėda. Tačiau jei dvasią panaikini, žmonės nebeturi jokių motyvų gyventi kitaip, ir belieka tik vergauti savo pilvui, mašinoms ir betonui.
Valstybė išties duoda milijonus kultūrai, tačiau kokiai, ką ta kultūra sėja? Indijoje mačiau spektaklį, kuriame neprofesionaliai, paprasta teatro kalba buvo aiškinamos Vedos. Keturis tūkstančius metų įvairiomis formomis toji tauta apmąsto savo dievų reikalus, ir jos dvasia gyva. Ir ne toks skaudus, nepakeliamas jiems tampa skurdas, nes jie kitur kreipia savo mintis. Tuo tarpu mūsų teatras gal yra išraiškingesnis, aukštesnio meninio lygio, bet kai pagalvoji, ką juo dažnai norima pasakyti, kokią žinią perduoda, suklūsti. Supaprastinus iki vaiko lygio galima kartais esmę nusakyti maždaug taip – žiūrėjau spektaklį ar kino filmą, kuriame buvo rengiamasi žudyti, žudoma, o paskui galvojama, kaip išsisukti nuo bausmės. Taip žmogaus galvoje buvo įdiegtas žudymo vaizdas – jis kurį laiką mąstys (sąmoningai ar nesąmoningai) tik apie šią situaciją, kurią matė. Jis „atjungtas“, tuo metu jam nekils mintis nei apie Dievą, nei apie gamtos saugojimą ar močiutės pervedimą per gatvę.
Pradžioje klausei, kodėl pasirinkau vaikų literatūrą. Būtent todėl, kad šis žanras leidžia kalbėti visiškai kitaip ir apie kitokius dalykus. Tai yra labai elementaru. Kartais mes kalbamės apie „Ū“ raidę, pamiršę „A“, „B“ ir „C“. Vaikų literatūra kaip tik ir yra ta pradžių pradžia.
Kai galvoju apie esminį dalyką, kurį esame pražiopsoję ir kurio be galo trūksta mūsų kultūroje, švietimo sistemoje, norom nenorom darausi davatka ir pradedu samprotauti apie Dievą. Vilius Orvidas H. Šablevičiaus filme yra gražiai pasakęs: „Jei devyniasdešimt devyni procentai tavo darbe bus gerai padaryti, bet nebus to vieno – Dievo – viskas nueis veltui, niekas neturės prasmės“. Tik per Dievo artumo, džiaugsmo išgyvenimą žmogus gali tapti atsakingas ir jautrus kitam.
Sako, kad žmogus, kuris gražiai ir prasmingai gyveno, miršta šypsodamasis, nes žino, kad viskas gerai. Jis padarė, ką galėjo. Gyvenimas yra šios šypsenėlės mokymasis...

Kalbino Gediminas Kajėnas, Bernardinai.lt, 2008