teateinie Tavo
teišeinie mano
J.A. nuotrauka, 2007
Autorius režisierius, dramaturgas, rašytojas, poetas, dainius, 5-ių vaikų tėvas VYTAUTAS V. LANSBERGIS.
Vytautas V. Landsbergis
gimė 1962 metais. Vilniaus universitete (anuomet VVU) baigė lietuvių
kalbą ir literatūrą. 1987 m. išvyko į Tbilisį studijuoti kino režisūros.
Vėliau stažavosi Niujorke, Jono Meko filmų antologijos archyve, jaunųjų
Europos teatro režisierių kursuose Anglijoje.
Viena iš Vytauto kūrybos sričių teatras. Jis yra parašęs pjesių,
kurių dauguma jo paties pastatytos Šiaulių dramos teatre. Pagal Rudnosiuko
istorijas, Obuolių pasakas bei Angelų pasakas Lietuvos teatruose yra
pastatyta keletas spektaklių. O pagal knygą Arklio Dominyko meilė V.
V. Landsbergis yra parašęs libretą operai.
Kita kūrybos sritis kinas. Vytautas talentingas režisierius,
pastatęs jau daug nekomercinių, tačiau populiarių filmų tokių kaip
Tėvas, Koncertas, Švendubrės šamanas, Penkios novelės apie
Stasį, Pragaras, Jono Meko antologija, Niujorkas mano šuo,
Verdenė, Iš niekur, į niekur. Pirmieji filmai dokumentiniai
portretai apie originalius, kitaip mąstančius ir gyvenančius žmones,
kurie nebūtinai yra garsenybės. Vėliau pradėjo kurti filmus apie
Lietuvos istoriją. Dar vėliau vaidybinius filmus. 1993 m. Vytautas
įkūrė studiją A propos, kurioje kuriami filmai apie lietuvių
rašytojus.
Vytautas, studijuodamas Vilniaus universitete, daugiau nei 10 metų šoko
ir dainavo VU folkloro ansamblyje Ratilio. Vėliau dažnai dainuodavo
sau ir vaikams, pritardamas gitara. Taigi iš tos meilės lietuvių
liaudies dainoms, sutartinėms ir baladėms 2004 m. gimė dviguba
kompaktinė plokštelė Kaimiečių mantros, o 2005 m. - kompaktinė
plokštelė Žiauriai gražūs romansai. Dar vėliau kompaktinės plokštelės
formatu išleista pasaka Dominyko meilė.
O geriausiai Vytautą pažįsta tikriausiai vaikai - kaip dėdę, kuris rašo
gražias pasakas. Pasakų jis yra sukūręs daug ir net keletą knygelių
išleidęs, kurias mėgsta ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.
Nuo pirmo kurso Vytautas pradėjo kurti eiles, o didžiausiu savo mokytoju
laiko Marcelijų Martinaitį. Pagal šio poeto eiles Vytautas dar ir dabar
sukuria nemažai dainų. Šiuo metu jis jau yra sukūręs apie dvidešimt kino
filmų, septynias pjeses ir nemažai eilėraščių tiek vaikams, tiek
suaugusiems.
Savo vaikams prieš miegą Vytautas seka pasakas. Seka seka, o po to jas
užrašo...
(Pagal rasyk.lt)
Interviu - pasakos vaikams ir nevaikams.
*****
LUNATIKŲ FOLKLORAS
skiriama Ramunei
Eik paimk atvyniotą knygelę iš angelo
stovinčio virš jūros ir sausumos.
Aš nuėjau pas angelą ir paprašiau,
Kad duotų man knygelę.
Jis man atsakė: Imk suvalgyk ją!
Ji bus karti viduriuose, bet burnoje ji bus saldi kaip
medus.
Aš paėmiau knygelę iš angelo rankos ir ją suvalgiau.
Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus,
Bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto.
Apr 10
ankstyvo ryto radijas
už stiklo tiksi lietaus
tiksliai apskaičiuotos
sekundės
7:35
nuo jūros ateis
uraganas Anatolijus, Europoje
žus trylika žmonių
juos prispaus griūvantys medžiai
o kur dėtis man
šitą rytą besižvalgančiam
pro savo akiduobių langus
į apniukusį
uždelsto
veikimo
dangų
ant peties tupintis varnėnas
ankstyvą pavasarį
šlepsint paskutinei šlapdribai
giedant susigėdusiam varnėnui
atgailaudamas šliaužiojau po apleistą
seniai jau užmirštos vaikystės kiemą
ragaudamas vos prasikalusias rūgštynes
(jų skonis nesikeičia, keičiamės tik mes)
užkandęs užkopiau į voratinkliams išnuomotas
šarvojimo sales ir veidrodžių koridorius (rojalis baltas
karstelis vaikiškas, žvakidės sidabrinės su išraižytais
močiutės inicialais OL) nusiminusio veido skuduru
išvaliau mirusiųjų kambarius, iškuopiau
kasdienybės dulkes ir išmečiau visas kaukes
susikaupusias per ilgą (sakytume dramatišką)
šituos namuos gyvenusių žmonių spektaklį
per vieną petį mėčiau kaukes koks geras buvau
per kitą koks blogas - sūnus meilužis brolis vyras
lietuvis menininkas tėvas vadovas sodininkas tarnas draugas
kol tapau tuo kuo esu niekuo
kol nutūpė varnėnas ant peties
ir baigės šlapdriba
aukštas Aukštadvario dangus
kasmet pavasarį
po žydinčią gėlių pievą
aklųjų ekskursiją vedžioja
patyręs kvapų ekspertas:
štai meilės kvapas
prisimenat turbūt pavasarį
kai kalas medžių pumpurai
tarsi mergaitei krūtys
keliaukime toliau
prisirpę žemuogės ir lūpos
griaustinis, vasara, lietus
(už miesto smilkstantys durpynai)
o štai ruduo
nuvytusių gėlių ir žvakių kvapas
dar naftalinas, ašaros, vėluojantis
ieškojimas prasmės
jau atsikvėpkim - po rudens
mus apsupa svaigi
bekvapė amžinybė
sniegas
sustokime ratu
moko kvapų ekspertas
kai ištarsiu sudie
mes ištirpsim, pabusim
bekūniuos ūkanų toliuos
ir viskas, ką beprisimintumėt, tuoj pat
bus susapnuota ir atnešta
ant to debesėlio aukštai
aukštai
virš Aukštadvario
bažnyčios
autostrada
didelėm bekraštėm akim
ji stovi prie greitkelio
ištiesusi ranką stabdo mus
besiveržiančius į mūšį
riaumojančiom savo
mašinom
būk palaiminta
skaisčioji mano mergaite
(melsk už mus nuvažiavusius)
dabar ir savo meilės
valandą
baltadvaris
konvulsijose miršta vėjas
į lapų spąstus įsipainiojęs, ir nei vienos
savęs negailinčios minties: tik taburetė po klevu
(diagnozė nagai ir snukis) Marija Marija galulaukėj
nedarniai giedojusių moterų vasara eina į pabaigą
pamatau tave iš tolo, ateini takeliu liepų alėja
tiesiai iš XIX amžiaus pabaigos: balta kepuraitė (ar ne
tokias
Paryžiuje dėvėdavo Manet, Seurat pozuotojos?)
pasuki pro dvarą (link manęs?) šypsaisi lieti pirštų galais
mano lūpas (ar ne šitaip bučiuojasi aklieji?) pirmiausia
išlaisvini mano kaklą pečius paskui akis rankas
vėliau kojas nugarą širdį, patepi galvą aliejais
sveika svajonių pilnoji (mėnesiena su tavimi)
pabunda lapuose vidurnakčio vėjas
išsilaisvina atpažintas
pamiltas nuskrenda
bandymas atrasti meninę formą pranašo žodžiams
prakeiktas kiekvienas kuris kybo
ant medžio prakeiktas kiekvienas
kuris kybo ant medžio palaimintas
kiekvienas kuris krinta nuo medžio
betliejus
prie atsarginių gimdyklos durų
tyliai privažiuoja automobilis užtamsintais langais
išlipa vyrai baltom pirštinaitėm, tiksliais judesiais
užsuka duslintuvus ant automatų galų, ginklus
pasikiša po iškrakmolytais gydytojų chalatais:
- kurioj palatoj gimė Išganytojas?
despotas
nuėjęs į mišką
sako medžiams
kodėl
visi kaip vienas
augate į viršų
kodėl jūsų paukščių
kiaušiniai apvalūs
ir margi tarsi akmenys
kodėl debesys virš jūsų galvų
plaukia ir plaukia kažkur pavėjui
matai
atsako jam debesys:
esam kas esam:
paukščiai
debesys
miškas
diena
ankstyvą rytą
nukritęs pievon paleistuvis rūkas
mylisi su rytmečio arkliais: jie
prunkščia aistringai, murkia
tarsi didžiuliams katinams
kažkas kasytų nugaras: paskui
medžių šakos sugundo bundantį vėją: debesys
pradeda koketuoti su saule: netrukus properšoje pasirodo
jos akinančiai žavios krūtys (tačiau tuoj pat ji susigėsta
vėl apsirengia)
štai taip prasideda diena šioj begalinėj meilės karalystėj:
sraigė
ropščiasi per mano delną, šliaužia per erogenines zonas
sekundė - ir pražysta pienės: sekundė - jos subręsta
sekundė dar - pražyla: išbarsto sėklas patvoriais
švelnus vakaris vėjas
(tu?)
ežeras
ką veiki be manęs
mano siela
aš meldžiuos
pakrantės melduos
mano mielas mėnuli
grybautojas 1967
pasiklydau Labanoro girioj prie Aiseto ežero liepą man buvo
penkeri
grybavom su tėvais atsimenu su visom nereikšmingom
liepos penkioliktosios smulkmenom:
11.55 intuicijos vedamas einu sparčiu žingsneliu vis gilyn
ir gilyn
tolstu į tankmę - žinau ten auga dideli baravykai - žymiai
didesni negu
turgelyje ant prekystalio arba sapnuose - jau matau jaučiu
rauplėtas jų kepurių formas, užuodžiu balkone saulėkaitoj
džiovinamų grybų kvapą, kuris it raganų monai vilioja mane
vis toliau
ir toliau į pelkynus, staiga o Dieve!!! 12.05 eglių bei pušų
tankmėj
maža pievelė, kurioj vienuolika baravykų o vienas jų
didžiausias
matyt šeimos galva arba senelis - lygiai toks pats
kokį sapnuodavau dar pavasarį Vilniuje, planuodamas ateities
įvykius - 12.09 atsargiai atsiklaupęs apžiūriu savo auką
galva didesnė už mano, kotas kietas 12.10 išraunu virpančia
širdim
ir krumpliais padaužau viršugalvį net skamba (taip visada
daro mano tėtis
norėdamas patikrint ar nesukirmijęs) 12.18 atsistojęs imu
dairytis
kas pirmas pamatys mane - šios pelkės nugalėtoją
kas pirmas pasakys tai bent, parodyk!!!
tačiau aplink tyla tarytum pasakoj apie Jonuką ir Grytutę,
nesigirdi
net pliauskos dunksinčios į sausą medį vietoj pabėgusio iš
pasakos
tėvo - 12.20 nedrąsiai šūkteliu, paskui rėkiu jau garsiai
tėte tėte!!! 12.22 bėgu tolyn iš šio prakeikto raganų
pasaulio
tačiau greit pasidaro gaila tų monams paliktų svajonių grybų
12.26 apsisuku ir sugrįžtu atgal į stebuklingą pelkės pievą
kur auga dešimt dar nenurautų ne šio pasaulio baravykų
12.30 traukiu juos iš sąmanų pasąmonės su šaknimis ir žemėm
ir
12.32 paslepiu po krūmu (matyt galvodamas, kad čia netrukus
grįšiu
su tėvais) o pats 12.35 vėl išsikėlęs didžiausio baravyko
vėliavą
einu ieškot tėvų dar sykį einu bet kur, 12.50 sustoju, 12.52
vėl einu
12.56 vėl sustoju klausaus tylos, bet anei balso, išskyrus
dūzgiančias muses, išskyrus mano besiblaškančią, numirti
bijančią
nebedidvyrio širdį, aš rankoj spaudžiu didžiausią savo
svajonių baravyką
bet baimė katastrofiškai auga 13.15 ji jau didesnė už patį
didžiausią baravyką,
už mano mintis ir prisiminimus, už visus prieš miegą
palapinėj prie Aiseto girdėtus
pasakojimus apie nuodingas gyvates, ne kartą įgėlusias mano
seseriai, apie vilkus
kurie žiemą tupi ant kelio ir nepraleidžia kaimiečių,
važiuojančių rogėmis į Stirnius
14.15 prisimenu ir briedį
aš nemačiau, tik pasakojo įlūžo žiemą eidamas per ežerą ir
vasarą, kai
gaudydavau lydekas baidare irdamasis palei
meldus matydavau dugne
jo griaučius 15.20 visas minčių chaosas susipina į vieną
aiškų vaizdinį -
iš šito sapno nebeįmanoma išeiti, sugrįžt į Vilnių, pas
kiemo draugus
sugrįžt į žiemą, į vaikų darželį Raudonosios Armijos
prospekte, kur viskas
daug saugiau, negu šioj girioj
17.20 atrodo tuoj ims temti aš pradedu vėl bėgti rėkdamas
18.12 lekiu miško proskyna bet kur, pametęs baravyką, protą,
kol
19.00 išgirstu vėliau ir pamatau savo išsigandusį tėtį,
paskui
19.18 ir mamą, seserį seniai jau ieškančius manęs bekraštėj
girioj ir
tąsyk viskas baigiasi gerai
tačiau dabar
praėjus trisdešimt penkeriems metams
jau visai kitoj kito tūkstantmečio vasaroj sėdėdamas prie
lango 10.15
klausydamasis dūzgiančių musių simfonijos Z dur aš viską
prisimenu
tą stebuklingą pievą su milžiniškais grybais
(kokių daugiau šitam gyvenime jau niekad neberasiu)
ir suprantu, kad iš tos pelkės dar neišėjau
dar vis esu ten pat 11.00
gurmanai
pro durų apačią verčiasi dūmai
iš degančios tėvų bibliotekos
po slidų parketą blaškosi stirna
(kažkoks kareivis apibintuota galva
įmetė granatą pro atvirą langą lyg žaistų)
tarnaitė skrenda stalo paviršiumi neliesdama
šio eilėraščio (ji iš kitos epochos stilistikos
pasąmonės) tėvas užsideda neperšaunamą liemenę
po to uždeda seseriai motinai man laužo apanglėjusias
knygas
valgykit: tarnaitė degančiais istorijos puslapiais
padengia stalą svetainėje: pelenais barstosi galvą (prasti
mūsų popieriai) virtuvėj nušauna išsigandusią stirną
pašarvoja ją sidabro lėkštėj: vienas jūsų
mane išduos sako tėvas linkteli galva
tarnaitė eina prie lango kviečia
sužeistą savo sužadėtinį kareivį
sodina prie stalo vaišina jį granatų sultimis
iš mano tėvo iš mano iš stirnos burnos
happy birthday
tą sekundę
kai išsiveržia
aimana
susigėdusi saulė
pasislepia už debesio
ant šakos
nusileidžia angelas
tupi ir žiūri
į mus
pievoje
iliuzijų teatro artistai
tuomet Dievas tarė: Tebūnie šviesa!
ir šviesa pasirodė.
Dievas matė, kad šviesa buvo gera
tad sujungė žiūrovus ir sceną.
iš gyvenimo vėlių
jis atsikelia anksti rytą (jis tai mudu)
ant pirštų galų išeina iš namų
(mums tebemiegant)
tyliai užveria duris už savęs
lipa ant kalno mato
debesų properšoj saulė
skrenda gulbių trikampis
pakyla vėjas šiurendamas
sausą pernykščią žolę
ir jis pajunta
j a u
kaimynė
laistydamas kiemo žolę
matau ją - droviai nuleidusi akis
vaikšto gatvės kelkraščiu palei tvorą
vaidindama
kad esame nepažįstami
arba tarsi atsitiktinai
susitinku ją parduotuvėj
eilėje prie duonos -
matyt norėdama įtikti man
ji irgi perka
tuos pačius produktus
kaip aš
o kartais
pirmuosiuose dienraščių puslapiuose
ji publikuoja erotiškas
savo aukų nuotraukas
žinodama kad kaip nors
atsitiktinai, gal prieš miegą
vartydamas laikraštį
vis tiek ją prisiminsiu
o naktimis vienintelė
neišduodanti, nepaperkama
įsimylėjus mane ligi grabo lentos
kojūgaly budi kaimynė mirtis
niūniuodama po nosim mudviejų sapnus
žvilgsniu nurenginėja mano kūną
matuojasi sielą kelionei
kaprizinga karalaitė
skliautai koridoriai aidintys žingsniai tarnai
nešantys pusryčiams padėklus egzotiškų Afrikos vaisių
ir prijaukinti liūtai - nuobodi kasdienybė mergaitės
kurios mama valdo šiuos rūmus ir visą šalį man buvo
šešeri metukai - atsikėliau nevalgius nuo pusryčių stalo ir
nuėjau
ilgais koridoriais ieškoti mamos, kaukšėdama karališkom
kurpaitėm - man nusibodo prabangi kalėjimo vienatvė
tarnai bandė atkalbėt atseit mama labai užsiėmusi
(žinom mes tuos jos užsiėmimus - meilužiai, kurie paskui
sušeriami liūtams, kad niekas nesužinotų - apie tai
ne kartą esu girdėjus iš tų pačių tarnų
gašliai juokaujančių patamsy) atvėrusi
sunkias karalienės miegamojo duris iš tolo išgirdau
aistringą
šnopavimą - ant žemės mėtėsi šarvai ir kardas
mama atsikėlusi paklausė - ką čia darai? o aš
supykusi, kad ji (kaip visada) neturi laiko savo vienturtei
dukteriai
išbėgau į kiemą gerai pažįstamais labirinto takeliais
(juose pasiklysdavo ne vienas teroristas)
išbėgau į mišką, palei pelkę, kur su tarnais ganydavom
liūtus
vis bėgau ir bėgau įširdus tolyn ir tolyn
nuo šio prakeikto nelaimingos mergaitės gyvenimo
skubėjau teisdama savo motiną ir rūmų bohemos tuštybę
jaučiausi nereikalinga ir užmiršta, todėl beveik sąmoningai
paslydau ir gana greit radau ramybę uždususi pelkių
ramybėje...
užtat dabar ankstyvą XXI amžiaus rytmetį dar snausdamas
išvydau ant pelkės krašto gulintį šešerių metų mergaitės
batelį,
paskui tarnus, kurie vedami nužudyti už tai, kad neišsaugojo
jaunosios princesės, paskui mamą, kuri dėl šios mano kvailos
savižudybės nesijautė kalta ir nebuvo
aš viską išgirdau užuodžiau prisiminiau
ir pabudau šaukdamas: mama
karalystė
išvesk mane iš proto
jei būsiu vertas pamilti
parvesk mane atgal
kai būsiu vertas numirti
leisk priimti Tave
su meile ir džiaugsmu:
kad viskas
ką darai per mane
pasisektų
lydeka
kol aš paviršiuje gulėdama
grožėjausi žiemos žydru dangum
pro upės ledo glotnų atvaizdą: atėjo žvejys
iškirto eketę mano apyžlibėj aky
nusiprausė rankas mano
sukaustytos sielos ramybėj
ir užmetė tinklus mano viduriuos
neklausdamas mano leidimo
(mano nuodėmių atleidimo)
neklausydamas mano prisiminimų
sapnų kurie plaukė šnibždėjosi
ankstyvą rytmetį krauju
pražydusiuos pražilusiuos
žvejo plaukuos
šiam amžinybės upokšnyje
per netikėtą
pavasario ledonešį
lunatikas
paryčiui į kambarį įskridusi zylė tupi ant komodos ir stebi
mane
lengvu lunatiko žingsniu lipantį pro miegamojo langą tiesiai
vaikystėn
į savo mokyklos klasę kur netoli lentos pasikoręs mokytojas
kreiduotais pirštais, nelaimingu isterišku balsu vis dar
grūdantis mums galvon
savo suluošinto gyvenimo šukes: žmona išėjus pas fizinio
lavinimo mokytoją vaikai vartoja
narkotikus, kepenys
nebeveikia, prostata: šis košmaras tęsiasi dvylika metų, kol
patenku pas
psichiatrą, kuris iškart viską supranta be
žodžių: tik padėti negali niekaip: pats sakosi turįs perdaug
asmeninių problemų: nebent pasiūlo lėtai nusižudyti
tabletėmis: vidurnaktį
išlendu pro beprotnamio grotas, uždusęs bėgu per švintantį
Vilnių: sutinku poetą už Katedros,
glamžantį mūzos papus:
jis inkščia skanduodamas: aš mano man manyje, o mūza
prievartaujama
šaukia: tau tik seksas galvoj, gyvuly, ar
supranti ką nors apie tikrą dieviškąją kūrybą: pabandžiau
mūzą išlaisvinti, bet poetas buvo desantininkas - vienu
kojos smūgiu išlaisvino mane, atsidūriau pas
chirurgą:
palatoje grojo orkestras, nes jiems mano sulaužytas
gyvenimas tikra profesinė
traumatologų šventė, pro morgo
langą išlindęs pabėgau pas policininkus, norėjau įduoti
pasikorusį mokytoją, išprotėjusį psichiatrą, sužvėrėjusį
chirurgą
bet policininkai buvo labai užimti: ypač nakčia, kai
žmogžudžiams ir vagims
reikia skubios jų pagalbos, nebetekęs vilties ėjau keliais
pas kunigą
kuris pasislėpęs už altoriaus prekiavo vergas metrikais:
kada jūs mirėte?
tik vakar? už mirtį jūs skolingas dvidešimt litų plius
mokesčiai
pabėgęs iš bažnyčios grįžau atbulas į savo kambarį
kuriame ir rašau šį eilėraštį: ant komodos sucypsėjo zylė
ir išskrido pro stiklą: prasidėjo pavasaris: turėtum
atpažinti mane jau sugrįžtantį
iš nuopuolio iš didelio nuotolio
į žydinčius sodus į tobulus
man patinka vaikai
lyjalietusmanosaule
dažnainežinaukoašnoriu
manpatinkavaikai
nesjiežinokonori
lietusmanosaule
taiuždelstoveikimobomba
aširmanolietus
jaubaigiamtaveprisiminti
mįslė
kas ten šliaužia
nubrozdintais keliais
kas neša atgailos avinėlį
drebančiom rankom
kas spokso nublukusiom akim
pro spalvotą vitražą
šnibždėdamas
išgelbėk mus avinėli
nuo mūsų pačių
(vilkas)
mudviejų vėlinės
delfinai gimdo jūrose
paukščiai miršta ore
angelai užrakinti kalėjimų vienutėse
švenčia vėlines kosmonautų
vėlines angelų ir žiogų
vėlines visų mikrobų bei dulkių
taigi ir mudviejų
nature morte
ant stalo
puodelis neišgertos kavos
dar šiltos artimųjų nuotraukos
žvakigalis, smilkstanti nuorūka
išdraskytas tuščias lizdelis
eilėraščio kuris šiąnakt
nugaišo net neprasikalęs
tupiu lesyklėlėj už lango
žvelgiu kaip tęsias kambary
kraupus vakarykštis eilėraštis
nebeatsimenu
kaip lengva paslysti nuo tilto nukristi: koks siauras
takelis link mėnesienos (atkreipkite dėmesį teisėjau
jis mato paslėptus daiktus: sidabro gėles žvakides
netgi šaukštus: jis valgo komuniją kapoja lyg tortą)
o gatvėje laukia juodas eskortas, užsako muziką
sena prostitutė (ji nusižudė buvau dar negimęs)
kodėl gimei - netikėtai paklausia, pabėgu
slepiuos šaltam bažnyčios rūsy, pasiverčiu šikšnosparniu
tu vis dar čia? (aidas) kam visa tai? (aidas)
kam šis žaidimas? ar ne geriau staigus prisikėlimas? (tyla)
už altoriaus šnopuoja prijaukintas grifas
paskui nusimeta juodą mantiją (rubuilis) klykteli
pakyla virš bažnyčios ir užsimovęs chirurgo pirštines
susminga tiesiai į kepenis (negi nei viena dar ne visai
nuvytusi meilužė
nebeišgirs ką šnibžda sapnuose bežadė nukraujavus donžuano
siela?) jis sulesa talentą pragertą be saiko
jis paima už rankos esu vėl vaikas
išsiveda (mus) pro bažnyčios vartus: išdidus
sugniaužęs saujoj širdį (tarsi juokaudamas) klausia
koks tavo vardas jaunasis prometėjau
nebeatsimenu tėve
nepasibeldusi
praplauki be garso
virš svetainėje tiksinčio laikrodžio
virš indaujos kur tyliai sudzingsi
testamentinės taurės -
tuoj pat ir kiti indai atpažįsta tave
pasipuošus besiplaikstančiom užuolaidom
pažadini mane į lūpas ir kambarys pakvimpa
rugiagėlių dar pienių mėtų ajerų (kuriais skalauji galvą)
aromatais tu papuoši mane savo glamonėmis vedi
palei bažnyčią pro kapines pro greitkelį
nusifotografuoti prie vidurnaktį
suvažinėto šuns
taškas
obuolio valgymas
kai lupi plonai obuolio žievelę
raikai jį skiltelėmis ir valgai:
tai nėra poezija
tai obuolio valgymas
o kai kelies ankstyvą rytą
ir sėdiesi prie stalo rašyti:
tai nėra poezija
tai tik rašymas
tačiau vieną dieną
kai nebebus obuolių
ir kai ryte nebepabusi, obuoliai
liks be tavęs
prisiminsi kaip plonai
lupdavai obuolį
raikydavai jį skiltelėmis
ir dėdavai vaikams į pražiotas burnas
o jie tarsi lizde paukščiukai
cypsėdavo reikalaudami dar ir dar
ir kai nebebus nei stalo nei ryto
nei lizdo galbūt tą akimirką
ir gims pirmoji eilutė
pralaimėtojo laiko
pergalei
pirmykštis žmogus įsimyli vaidilutę
kiaurą dieną
po didžiuliu ąžuolu kūrename šventąją ugnį
su jauna pradedančia vaidilute, o vakare
susikaupia grėsmingi debesys
ir pasipila lietus
ant skaisčios vaidilutės galvos
aš glostau ją dangstau ąžuolų vainikais, bet ji
nenurimsta, tik verkia labiau ir labiau
kol suprantu koks esu neskaistus jeigu šitaip
lyja ir lyja
pakniopstom
mano siela ropščias į ąžuolo viršūnę
šnopuodama: tegu trenkia mane Perkūnas
aš myliu tave vaidilute šnibždu debesims, kol
pateka saulė ir paukščiai
ima giedoti
o mano miela vaidilutė
pro drėgnus ąžuolo lapus
droviai nusišypso ir sako tu viską
sugadinai savo skubėjimu
šis lietus buvo būtinas
nuskaistinti
mūsų mintims
pirmykštis žmogus pamato vorą
pernakt žvejojau žeberklu
bet nei vienos karališkos lašišos
tiktai dugnu išskobto luoto
ropoja juodas padaras (ir vėl šį rytą pusryčiams
juoda našlė - vorų nemėgstu o ypač tų kurių patelės
apsivaisinusios suvalgo savo vyrą) tačiau gamta
nežino mėgstu ar nemėgstu: štai trenkia žaibas netolies
prasideda audra, nevaldomas luotas blaškosi po šėlstantį
ežerą, kažkas pasąmonėje blyksteli (matyt fotografuoja
deja nefokusas) tik spėju pamatyt danguj suraibuliuoja
neišspręsti žvaigždžių kryžiažodžiai, neišmelsta
Perkūno dieviška malonė, regiu dugnu
apvirtusios primityvios valtelės
keliauja mano siela vieniša
nevalgoma ir susikūprinus
pirmykštis žmogus vaikšto po apanglėjusį mišką
ugnis yra vyras
o moteris vanduo
užvirti trokšdamas vanduo
saulėkaitoje išgaruoja, pasiverčia
lengvu ūku droviom svajonėm, tačiau netrukus
apsiniaukia pasunkėja nuo žemiškų troškimų pajuoduoja
(aistringai slenka debesys įsielektrinę netilpdami savy
sukaupę rojuj išsvajoto virimo ilgesį) netrukus į akiduobes
kapteli pirmosios dangiškos ašaros, atsiveria akivarai
prie raisto skalbiančios laumės suaimanuoja gundančiai
nebeiškentęs prasiveria dangus: į žemę trenkia meilės žaibas
užsidega sausuolis (mudu) įsiplieskia ugnis vanduo išsyk
užverda
lig paryčių geriame aviečių arbatą griaustinis tolsta už
jūros
žuvėdros klykdamos ištirpsta horizonto link, tu miegi
padėjus galvą sau ant kelių, šypsaisi
vėjas nešioja pažeme
degėsių smilkalus
pabėgimas iš kalėjimo
štai veidrodėlis profesoriau
įkalkit vinutę sienon prie gulto
pasikabinkit šią šukę virš išmatų kibiro
ir eikite kasdien išpažinties: kol veidrodėlis
pajaunės: kol pasens: kol praeis kalėjimo vienatvė:
kol ateis suvokimas, kad viskas
ką matote aplink
tėra didžiulis veidrodis:
prižiūrėtojai teisėjai
beržas vėjuje už grotų
vaikas smėlio dėžėj
žvaigždės danguj
viskas
profesoriau
esate
jūs
pokaris
matau savo praėjusį gyvenimą - man dvylika metų
guliu po lova ir stebiu kaip vyrai auliniais batais
kambary sušaudo mano tėvą ir motiną
guliu nedrįsdamas net pajudėti, kol po poros dienų
mane iš palovio ištraukia mūsų buvus tarnaitė Aldona
ji vedasi mane - mikčiojantį praradusį kalbą - į mišką
į eigulio trobelę pelkėse - esu čia maitinamas, prausiamas
paguldomas į lovą, o ji atsigula šalia ir mane
dar vis drebantį glosto ir glosto, kol užmiegu, o vakare
į trobelę ateina uniformuoti vyrai atremia į sieną ginklus
ir valgo kalbėdami pusbalsiu, karščiuoju, visą naktį
šaukiu Aldoną, bet ji neateina, einu jos ieškoti ir randu ją
gretimam kambary, besimylinčią su partizanų vadu
(aš irgi norėčiau su tavim mylėtis, bet matyt esu dar per
jaunas
neturiu uniformos nei ginklo) todėl kitą dieną
kai eigulio trobelėj lieku vienas (man griežtai prisakyta
dienos metu lauke nesirodyt) imu naršyti kambarius
randu Lietuvos kareivio uniformą - tokias dėvi partizanai
(tą rytą į žvalgybą jie išėjo apsirengę kaimiečių rūbais)
apsirengiu ją, užsiraitoju per ilgas kelnių klešnes ir
išėjęs į mišką
imu jausti, ką jaučia tikras partizanas
einu bėgu per krūmus, pasislėpęs už medžio stebiu
įsivaizduojamo priešo judėjimus, metu granatą ir jaučiu
kaip mano kūnas prisipildo jėgos (tokį mane tikrai turėtum
pamilti)
išeinu į vieškelį, kažkoks senis veža pilną vežimą obuolių
iš sodo
(bobų vasara) sėdžiu ant vežimo galo ir mataruoju kojom iš
posūkio
pasigirsta sunkvežimio burzgimas, išnyra sunkvežimis matau
kėbule
stribai ir girtos bobos, senis sako bėk kvaily
šoku bėgti į mišką, bet vėlu mane pagauna daužo kankina
kol pasakau, iš kur gavau tą prakeiktą uniformą
pačios egzekucijos nerodo
tik girdžiu, kaip jie supa eigulio trobelę
prasideda susišaudymas - nenoriu nieko girdėti
nenoriu dalyvauti akistatoj su sudaužyta išprievartauta
Aldona
kuri man spjauna į veidą ir sako: išgama, paskui
mudu išveda į kiemą ir sušaudo
dabar suprantu (mylimoji) kas tiek metų
nesąmoningai slėgė mane (atsuku filmą atgal ir tol
stebiu finalinius kadrus kol nebeverkiu kol tu
priėjus nebespjauni o tik nusišypsai liūdnai
tai karas vaikeli)
pralaimėjimas
XII-XIII šimtmetis:
Kernavės valdovas išvyksta kelionėn
paskyręs mane vadovauti, jei užpultų kas nors
kol jo nebus pilyje
aš stoviu kuore ir matau Neries vingį
upe atplaukia laivai juodomis vėliavomis
dalį ginkluotų vyrų siunčiu iš pilies į miškelį prie upės,
uždegam ugnį
kuoruose, kad siųstų kuo greičiau pagalbą nuo Dūkšto, o
patys
užsibarikaduojam, verdam vandenį, dervą, ruošiamės
apsiausčiai
priešas išsilaipina, sėlina link pilies matau kokios silpnos
jų pajėgos
(matyt, jie bus gavę klaidingą žinią nuo išdaviko, kad
valdovas
išvykęs kariaut ir tikėjosi, kad kariuomenės pily nebebus
cha cha cha)
atsidaro pilies vartai ir raitųjų mūsiškių būrys priešus
puola ir mindo
miške paslėptoji vyrų kuopa juos apsupa iš užnugario ir
išskerdžia
o aš einu pakrante, spardydamas upėn lavonus
man perdurtas petys (jį skauda lig šiolei)
kol užuodžiu degėsių kvapą sklindantį iš miško ir prisimenu,
kad būtent ten
mano dvaras tarp pelkių, kur laukia žmona ir du mažamečiai
vaikai
(matyt išdavikas tai žinojo ar priešo kariuomenės dalis
eidama mišku atsitiktinai mano dvarą užtiko), puolu rėkdamas
bėgti
nors jau puikiai žinau ką rasiu sudegę vaikų, žmonos
kauleliai
inkščiantis šuo besiknaisiojantis nuodegose
ir aš
ligi gyvenimo galo gyvenantis vilko oloj
nebekalbantis, mintantis žiogais ir skruzdėlėm
apžėlęs, apėjęs kirmėlėm ir utėlėm
pralaimėjęs
prostitutė
atleiskite leiskite
pasilikti šioj prašmatnioj vitrinoj
raudonom besiplaikstančiom užuolaidom - aš jau seniai
pilnametė aš laukiuosi
angelo jis dirba sargu
pareidavo paryčiais
nebepareina
pupa
lipu aš į dangų
krapštydamas nosį
net keista baugu man
kaip tu sužinosi
kur mums susitikt
už kurio debesies
kur man galvą padėt
paskutiniam atodūsiui
ant tavo plunksnelių
peties
ramybė
teateinie Tavo
teišeinie mano
siela važinėjasi rogutėmis
neverkit pas kapą
kalbėjo Julius Janonis
džiaugdamasis, kad netrukus
bus laisvas nuo savo džiovos, o štai
daktaras J. Basanavičius rašo
kad rytprūsiuose nabašninką
pasisodindavo prie vaišių stalo ir
vaišindavosi, juokaudavo ir džiaugdavos visi
kad tik numirėlio siela nenuliūstų ir ginkdie nepasiliktų
blūdyt po kambarius užverktom akim
o kuo greičiau keliautų sau pas pasiilgtą viešpatį
taip ir mano siela
važiuoja rogutėm nuo kalno, juokiasi
tolsta nuo ašarų pakalnės
dainuodama: ašara Dievo aky
Lietuva, ko tu verki?
juk nėra jokios priežasties
nesidžiaugti
sūnus paklydėlis
pilnatis
turėtų greitai švisti
iškišęs lekuojantį liežuvį
per samanas lekia vilkas mato
galulaukėje ganosi stirnos
užuodusios jo kvapą stirnos pakelia galvas
ir purpteli tarsi kurapkos išsisklaido
tačiau jo žvilgsnis greitas ir tikslus tuoj pat
jis keičia taktiką puola
pasiveja jaunesnę, nepatyrusią o gal truputį sergančią
pirmiausia atskiria nuo bandos, tikslus šuolis - stveria
už gerklės bloškia žemėn stovi uždusęs
be jokio vertinimo stebi, kaip auka konvulsijose nukraujuoja
tuoj pat atsėlina iš miško sėbrai kartu su išbadėjusiais
vaikais
seneliais karšinčiais giminėm, jie drasko aukai vidurius
urzgia
iššiepę kruvinus snukius, tik vienas jų matyt nebrendyla
nuėjęs stovi miglotoj pievoj dar vis negalėdamas patikėti
nejaugi tai aš: mato tekančią saulę: nejaugi tai aš
mato besiganantį arklį: nejaugi tai aš: girdi kurkia varlės
ir jaučia rasa lėtai užkrinta
ant jo aksominių
akiduobių
Šiaulių dramos teatras
I
vidurnaktį
kai teatro scenoje susirenka artistai apšvietėjai
asistentai dailininkas kompozitorius ir režisierius
ir kai jie pradeda skaityti atrodytų visai nekaltą pjesę
kai pjesė paryčiui praranda nekaltybę, artistai
juokiasi nujausdami premjerinio spektaklio rojų
užuosdami aplodismentų kvapą ir net nepastebi
kad scenos palubėj prie pat prožektorių
jau tupi būsimo spektaklio angelai
II
nuo tos akimirkos
artistų žingsniai sulėtėja o žvilgsniai tampa
atidūs švelnūs užsiplikom čiobrelių arbatos
prisimenam vaikystės smulkmenas prie ežero
rinkom žemuoges pasiklydau mačiau gyvatę ant kelmo
tėtis nupirko dviratį ir viskas ką beprisimintumėm
čia pat pavirsta vynu - džiaugiamės kas benutiktų
pamilstame save (nebereikia nieko vaidinti) o teatro siela
gyvenanti žiūrovų salės gale, paskutinės eilės šešėlyje
(prieš dešimtmetį scenoje miręs artistas) visa tai
stebėdama šnibžda
dar nepabuskit, nes pabusite irzlūs, prisiminsite
nuoskaudas įtarimus
pavydą, jus apims didybė, gimstanti iš nepasitikėjimo
savim (t.y. šio teatro angelais), jus užpildys
neišsipildžiusių troškimų sacharinas - pradėsite vaidint
gyvent ir mirti dirbtinai, o angelai
tyliai išskris po pirmosios premjeros
palikę jus pasiklydusius bekraštėj scenos dykvietėj
ištroškusius ir vienišus, nebevaisingus
III
paskui daugelį metų
vėl scenoj teks smilkyti smilkalus, degint žvakes
dainuoti angelams ala lietuvių liaudies mantras
(pakelk mane Gabrieliau virš scenos
paversk mane šviesa, prožektorium)
kol vieną dieną, po vakarinės repeticijos
suklups artistas vaidindavęs arkangelą prie rojaus vartų
ir ims klūpodamas verkti
pajutęs kad jam
atauga sparnai
IV
vidurnaktį
dekoracijų kambary
klyktels apuoko iškamša
švintant pakils virš teatro
ir išgaląstu profesionalo žvilgsniu
supjaustys šio rytmečio peizažo
dekoracijas
šunsnukis
prisikelsiu sekmadienį
užsidėsiu rožinius akinius
ir išeis iš skerdyklos
išdidi mano iškamša
pirmiausia išganytos
bus avys, paskui kiškiai
netrukus ir visi kiti
kuriuos esu kadaise suėdęs
(arba nors truputį ragavęs)
kur mano rožiniai akiniai
kur paskutinio atodūsio
ovacijos
tarsi
kas stebi mane
pro kankorėžių tankmę
iš aukščiausiosios eglės viršūnės
kas traukia į gelmę
suėmęs už srūvančių akių
žvelgiu į verdantį šaltinio dugną
tarsi kalbėčiau su savim
plaukiu paviršiumi tarsi laimingas
prisirpusiom lūpom skabydamas lėtai
laukinius pakrančių serbentus tavo krūtis
tarsi tave myluočiau tarsi mane
girdėtum
teisėjas ir auka
kas nusidėjo, teisėjau, kad mes šitiek metų
kovojom be teisės laimėti, susisprogdindavom bunkeriuos
dėdami granatas prie savo nustebusių veidų
radijo aparatui tebetransliuojant
Amerikos balsą iš Vašingtono
mes patys ar mūsų tėvai?
kas nusidėjo, tardytojau, kad šitiek metų
inkšdami lyg gyvuliai graužėme medžių žievę, dvėsėme
slėpdami savo apanglėjusias šypsenas Sibiro šachtose
mes patys ar mūsų tėvai?
kas nusidėjo, tardytojau, kad sugrįžę tėvynėn
radome savo dukras koketuojančias su jų prievartautojais
radom save lojančius iki užkimimo, teisiančius
kaip ir patys kadaise buvome nuteisti -
kas kaltas, teisėjau mes patys ar mūsų tėvai?
nei jūs patys nenusidėjote, nei jūsų tėvai - šitaip
jūs buvote mokomi meilės, nes tiktai taip jumyse
tegalėjo apsireikšti Vyriausio Teisėjo darbai.
treniruoklis
gimimas yra mirtis
vaikystė yra senatvė
valgymas yra tuštinimasis
kalbėjimas yra kvėpavimas
mokslas yra išprotėjimas
kalėjimas yra laisvė
neapykanta yra meilė
paleistuvystė yra šventumas
nevaisingų sielų klonavimas
šėtono nuteisimas
gailestis sau, įvairios
savižudybių ceremonijos
žmonijos gelbėjimo ritualai
sapnai tikslai prasmė
ir kitos procedūros
trylika juodvarnių brolių
pirmas brolis motinos pienas
antras brolis rykštė per strėnas,
trečias brolis liejasi vynas
ketvirtas brolis tikras jau vyras
penktas brolis turtai iš rago
šeštas brolis pragaras sako
septintas skaistybė, aštuntas neturtas
devintas apakęs, dešimtas apkurtęs
saviškių išduotas vienuoliktas miega
ant veido jam krinta bunkerio sniegas
o dvyliktas brolis pakilt nebegali
tik plaka sparnais, tik daužos į žemę
jį juodvarnis angelas tempia lyg šunį
(net veidas pamėlęs iškištas liežuvis)
o tryliktas brolis sušaudytas stebis
jie žadėjo prikelt mus miškely
su kitais nebežydais
nebelietuviais
nebemanim
vakaras kambaryje be baldų
kuris esi
atleisk ir neleisk
man susigundyt
dabar ir mūsų mirties
nuojautoj amen
velykos
numirus musė tarp stiklų
karališki baldai išdalinti kandims
o kambariuos lėtai be vietos slankioja
užmigusių dvariškių sielos
dar surūdijus arfa, smilkalai -
iš lauko sklinda (atleiskite karaliau)
tarp lysvių kratomo mėšlo kvapas
apsiveršiavusios karvės ramybė
vaikelis gulintis ėdžiose
labas rytas
stiklo karste
pabudusioji
veidrodis
žmonės būna trijų rūšių:
žmonės-angelai
žmonės-žmonės
ir žmonės-velniai
kas esi tu, mano meile?
aš esu tavo veidrodis
vestuvės
klojime: po šiaudais po žeme po sūriu šimtmečių prakaitu
mano bunkeris (sliekai utėlės radijas blakės) ir kartą per
parą
(dažniausiai anksti ryte) ateinanti kaimynų mergaitė
atnešanti pieno medaus ir duonos: paskui visą dieną
ji vaikšto po kiemą dainuodama apie sakalą (jeigu netoli
stribai)
apie putiną (jeigu ramu) o kartais vidurnaktį mudu
išeinam pasivaikščiot (pamankštint mano sustirusius
raumenis)
ji vedasi pamiške link didelio ąžuolo kurį pasodinęs
jos senelis gimus sūnui: labas sako mergaitės tėvas
jis sėdi ant vėlių suolelio po ąžuolu (vis dar nustebęs)
sušaudytas, nuplėštom panagėm, išrengtas nuogai
bet negi dangaus vartininkas Petras žiūrės
kad būtų visi apsirengę: juokaujame, paskui
kiaurą dieną klausausi svaigaus tavo balso
sklindančio iš pievų prie upės: tu renki rūgštynes dilgėles
(dievinu rūgštynių sriubą bunkery o mažas būdamas
pakęsti negalėjau) jau dešimt metų tęsiasi šis košmaras
prisnūstu sapnuoju namus mamą seserį tėvą draugus
dainuodavom lig paryčių prie skautiško laužo: oi vėlus vėlus
vėlus vakarėlis: staiga nutirpsta širdis ir pabundu
vidurdienis: išlėk sakuole ilgai nesivėlink: stribai
atplėšia kluono duris mergaitę parbloškia ant šieno paskui
prievartauja paeiliui visa divizija pasakyk kurva
kur jis pasislėpęs mergaitė tyli skaistėja kyla į dangų
su kūnu ir siela, lieku vienas sulaikęs kvėpavimą
norus svajones (vesti tave nekaltoji) į bunkerį
ima veržtis dūmai taip lengvai manęs nepaimsit
įsidedu automato apkabą iššoku iš bunkerio
ant šieno nebėra mergaitės tik nekaltybės kraujas
tik išdaužyti dantys tik degančios kluono sienos
iššoku pro kluono duris šaudydamas į visas puses
rėkiu (tik negalima pykti įsižeisti priimti asmeniškai
sakydavo Lakštingala (galbūt todėl tiek metų
išliko nenušautas) nes tapsi pažeidžiamas: mokykis
iš sužeistos anties kuri neria į dugną įsitveria žolę snapu
ir numiršta amžinos ramybės vandenyne) nukaunu porą stribų
baigiasi šoviniai mane apsupa strazdanoti kaimynų bernai
(sėdėjom gretimuos suoluos) apčiuopiu: kišenėj granata
ant jos vestuvinis žiedelis: labas mergaite su bučiniu prie
žando
putinėli raudonasai putinėli tu žaliasai: ko pavirtai ant
šonelio
ant giliojo dunojėl
vėjas
neša
neša
neša
neša
atneša
pastato
paslepia
ir žiūri
ar
pastebėsi
vilko arija
tikiuos
kad tikiu
važiuoju
nes veža
o verkiu, kad tave
geriau matyčiau
mano miela
raudonkepuraite
žalgirio mūšis
jūs klausiate karaliau
kaip išmokau skraidyti:
tai tokia komos būsena
kurią pasiekti gali kiekvienas kareivis
kuris nors truputį domisi paukščiais
kuris po mūšio juos lesina ir kalbina
kol paukščiai pripranta prie jo
ir nebebijo
jie ima lesti kareiviams iš rankų
iš akių, minčių ir veido
kol vieną dieną
atsitūpę ant peties
čiulbėdami tiesiai į ausį
išduoda visas savo paslaptis
tada jau
galima keltis karaliau nuo žemės, galima
išskleist savo kruviną mantiją
ir skristi lauk iš mūšio lauko
užsitarnauton istorinėn
sklerozėn
žiema: matau medžius už lango
juodai įrėmintos
užuolaidose plazda
šio ryto liepų nuotraukos
(ne mano darbas, tardytojau)
jas išrengė nuogai
fotografas mėnulis
lange įamžino žiema
o mano stalas jau pašventintas
šio ryto liepžiedžiais -
keliu jų dubenėlį už medžius
kad atsiminčiau
ne vien tik gedulo akimirkas
bet ir prisikėlimo džiaugsmą
rašydamas eilėraštį
gerdamas liepžiedžius
pasiilgdamas tavęs
tardytojau
*****