Pristatome tikėjimo liudijimą, pratęsiantį VYDIJOJE „anapusinę“ temą,
pradėtą Glorijos Polo ir Betės Ydi ir tekstais

Jei žmogus myli Dievą, mylės ir žmogų, ir tada jam nekils abejonių kaip elgtis, matant stokojantį. Tokios meilės šaknys išaugins ne tik ištikimybę santuokoje, moralumą versle, bet ir meilę Tėvynei, sveiką patriotizmą. Nes Dievui svarbi ir tauta, ir jos kalba, ir kasdieniai paprasto žmogaus pasirinkimai.
 

Aleksandras Kavoliūnas

Netikrų dievų laidotuvės

liudijimas

Esu 57 metų. Pirmą kartą Evangeliją išgirdau 1993 metais, kai į Vilnių buvo atvažiavęs pamokslininkas iš Švedijos. Tų pačių metų vasarą kartu su savo vaikais – penkerių metų sūnumi ir septynerių metų dukra – išpažinome Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją, pakvietėme Jį į savo širdis. Prieš tai iš gėlių sudėlioję ratelį, visi trys priklaupę ant kelių aplink jį, susikabinę rankomis šaukėmės Viešpaties. Ir Jis atėjo…
Bet po to, iki 1995 metų, pergyvenau septynias operacijas. Manau, kad dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi iki įtikėjimo buvau įklimpęs okultizme: būrimas kortomis, čigonės pranašavimas, kompiuterio sudaryta astrologinė prognozė mano gyvenimui, kodavimai, hipnozė bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t. t.
Visa ši okultinė praeitis leido šėtonui reikalauti mano gyvenimo. Bet mes žinom, kad jis – liūtas be dantų, nes juos prieš 2000 metų jam išmušė kitas liūtas, – iš Judo giminės. Galiu net vietą nurodyti, kur vyko didžioji kova – Golgotos kalno ringe. Pranašumas buvo akivaizdus, – velniui laimėti Jėzus nepaliko jokių šansų! Maža to, nužengęs į pragarą, nuplėšė priešui maršalo antpečius ir parodė, kas yra vienintelis Viešpats danguje, žemėje ir po žeme!
Taigi, grįžtu prie asmeninio liudijimo. Pirmasis netikras dievas mano gyvenime buvo raumenys – štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė. Ir baigėsi atitinkamai, nes okultinė mano praeitis atnešė prakeikimą, lydintį kiekvieną tokio pobūdžio veiklą: lygioje vietoje lūžo koja, dvigubas kulkšnelių lūžimas. Ligoninėje paremontavo, įgręžė kojon septynias vinis ir paleido.
O po metų, dviese su žmona keliant nedidelį staliuką, trūko dešinės rankos dvigalvis raumuo (bicepsas), nors iki to laiko sportuojant nieko neatsitikdavo – kilnojau štangą, mėčiau dvipūdę. Tuo metu bicepsai buvo mano pasididžiavimas, ir būtent čia įvyko fiasko – mano raumenys neatlaikė! Taip mirė pirmas netikras dievas mano gyvenime – raumenų tvirtovė.
Ištvėręs šias operacijas netekau pasitikėjimo kai kuriomis savo gyvenimo atramomis. Kadangi reikėjo aprūpinti šeimą, teko eiti dirbti ten, kur niekada neičiau, jei ne fizinės traumos. Ta vieta tapo Gariūnų turgus. Pasitvirtino liaudies išmintis: „Nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti pačiam gerti“.
Ten, Gariūnuose, įvyko lemiami pokyčiai mano gyvenime. Susipažinau su tikinčiais prekiautojais, kurie man padovanojo Naująjį Testamentą. Tokios knygos, tarp tūkstančio kitų, dar nebuvau turėjęs. Todėl šiandien esu labai dėkingas už man parodytą dėmesį, nes nebuvau lengvai sukalbamas žmogus.
Ilgainiui, kadangi gerai sekėsi, turguje uždirbtus pinigus padėjau į firmą palūkanoms gauti, – panorau tapti turtingu, kol vieną dieną sužinojau, kad firmos direktorius su mano ir kitų indėliais paspruko į užsienį. Taip mirė antras dievukas mano gyvenime, kurio vardas – finansinis saugumas!
Kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatė trečiasis – malonumų ieškojimas. O kaip gi kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves? Alkoholis, draugų kompanijos ir panašiai… Žinoma tiesa, kad išgėrus bet kokią alkoholio dozę sumažėja moralinis imunitetas – žmogus tampa ne toks atsparus įvairiems gundymams. Blogi dalykai, kaip ir geri, turi savybę didėti ir prasideda iš pažiūros labai nekaltai. Kadangi buvau drovus, – paleistuvauti nemėgau, tai liko šie ,,džiaugsmai“: alkoholis, nikotinas ir netyčia, vietoje vaistų nuo skausmo, pakliuvę narkotikai, broliai trynukai. Tai piktosios dvasios, vykdančios misiją žlugdyti ir nuodyti mūsų kūną, kuris yra Šventosios Dvasios šventovė. O jeigu prie visų šių ydų dar prisideda nesantuokinis lytinis gyvenimas – ištvirkimas (gyvenimas susidėjus), ar paleistuvystė (santuokinė neištikimybė), – padėtis tampa itin rimta!
„Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ (1Korintiečiams 6, 18–19).
Ir kitoje vietoje: „…joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės“ (Efeziečiams 5, 5).
Taip byloja Dievo Žodis! Mes būsime teisiami, t. y. duosim apyskaitą Viešpačiui ne tik už savo talentų panaudojimą, bet ir už savo kūno priežiūrą, – kaip ūkvedžiai ir prievaizdai, kaip elgėmės su mums Jo patikėtu turtu šioje žemėje!
Kadangi 1979 m. koncertuodamas Alytuje susirgau geltlige, tai nedaug reikėjo, kad išsivystytų kepenų ir kasos uždegimas bei tulžies akmenligė, – mat beprekiaudamas turguje, dar grojau vestuvėse, kavinėse ir restoranuose, taip uždirbdamas šeimai, o dar daugiau pradirbdamas. Buvau tiek pasinėręs į gyvenimo malonumus, kurie ne tik kad neatnešė nieko pozityvaus, bet žlugdė taip, kad aplinkui nebemačiau nieko, tik save – šokinėjau nuo vieno kraštutinumo, prie kito…
Visais laikais netikintys žmonės gyvenime renkasi laikinas atramas – pinigai, valdžios troškimas ar gyvenimo malonumų garbinimas – „kol jaunas, linksminsiuos, o atėjus laikui atgailausiu, ir viskas bus gerai…“
Ne, nebus gerai, nes iliuzijos greitai išsisklaido ir neatlaiko nei gyvenimo, nei laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas ir atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojamas bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
* * *
Trumpas žvilgsnis į praeitį… 1965 metais, išmokęs pagrindinius gitaros akordus, parodžiau juos draugams, tarp kurių buvo visiems gerai žinomas, deja, jau anapilin išėjęs Vytautas Kernagis, – ir įkūrėme ansamblį „Aisčiai“. Grojom mokyklos šokiuose, pasisekimas buvo nepaprastas. Teko groti ir už mokyklos ribų, net vestuvėse kavinėje, o anais laikais tai buvo gana didelis pasiekimas…
Su V. Kernagiu suvalgėm ne vieną pūdą druskos, kol gyvenimas, veikiau moteris, pakoregavo savaip… O Vytą ir daugelį ansamblio „Aisčiai“ narių, groti išmokiau aš. Kiek vėliau mane pakvietė groti bosine gitara į tuo metu labai populiarų VISI ansamblį „Geležinis vilkas“. Tik Dievas žino, kaip tokį pavadinimą toleravo ano meto valdžia!
Netrukus mano draugas ir kolega V. Kernagis įkūrė ansamblį „Rupūs miltai“, į kurį groti pakvietė ir mane. Na, o tuo metu dar sudalyvavau Kęstučio Antanėlio statomoje roko operoje „Jesus Christ – superstar“, kurioje atlikau Poncijaus Piloto ariją, be to pridainuodavau „back ground“ vokale. Iš tiesų įdomūs žmogiškojo gyvenimo vingiai – nuo sielinio roko operos veikėjo, pasmerkusio mirti Jėzų ant kryžiaus, iki antgamtinio, bet realaus susitikimo su Kristumi ligoninėje, – tik ne kaip su operos personažu, bet visatos Viešpačiu!
...Visą šią informaciją pateikiau todėl, kad visai neseniai, užsukęs į muzikos prekių parduotuvės „Tamsta“ koncertų salę, ant laiptinės sienų surengtoje nuotraukų parodoje radau savo pavardę, paminėtą trijų ansamblių sudėtyje. Tai buvo man netikėtas kalėdinis siurprizas! Bet didžiausi siurprizai laukė ateityje. Atsiprašau skaitytojų už tokį laiko šuolį savo liudijime...
***
Apskritai, – nors grojimas tais laikais man ir atnešė nemažai pajamų, bet džiaugsmo – ne... 1979 metais buvau pakviestas į Valstybinės filharmonijos ansamblį, vadovaujamą kompozitoriaus Miko Suraučiaus, kuriame grojau ir dainavau. Su ansambliu apvažinėjom visą Lietuvą, didesnius Latvijos miestus. Koncertavom Vidurinės Azijos šalyse: Kirgizijoje, Turkmėnijoje, Kazachstane.
Tais pačiais metais viename Lietuvos mieste po koncerto pajutau silpnumą: veidrodyje pamačiau pageltusius akių baltymus, net rankų pirštų nagai pagelto. Kadangi ir temperatūra pakilo, buvau priverstas gulti į ligoninę. Ten nustatė geltą. Grįžęs į ansamblį, nenustojau lankyti vakarėlių. Ir taip penkiolika metų, kol atėjo lemiami 1995-ieji.
Išbandęs visų trijų dievukų pagalbą, buvau paguldytas į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė – ūmus kasos uždegimas, pankreatitas. Kraujo sudėtis organizme pakito, bilirubino (tulžies pigmentas, kuris susidaro organizme, yrant hemoglobinui, rudi kristalai) kiekis viršijo 200, – gerokai daugiau, nei leistina norma.
Bet įdomiausia buvo tai, kas vyko man gulint ligoninėje. Mane paguldė į septintą palatą septintame aukšte, o lemiama operacija, po kurios keliai į praeitį buvo galutinai atkirsti, įvyko gruodžio septintąją dieną. Tik vėliau, jau susipažinęs su Biblija, sužinojau, kad skaičius septyni – tai dieviškas išbaigtumo, Šventosios Dvasios skaičius.
Ir jeigu ne Šventoji Dvasia, tai nežinau, kaip būčiau vėl ir vėl gulęs ant operacinio stalo, ant kurio toje ligoninėje teko lipti net keturis kartus. Ir kiekvieną kartą Jis (Viešpats Šventoji Dvasia) [autorius Šv. Dvasią įvardija vyriškąja gimine, - red. past.] mane guodė, ramino. O prieš kepenų operaciją, mintyse, lyg spalvotame kine išvydau vaizdus, kaip vienas bejėgis, kelionės metu sužeistas misionierius, už šimtų kilometrų nuo artimiausios apgyvendintos vietos, gulėjo Pietų Amerikos džiunglėse, ir jo žaizdose šliaužiojo kirmėlės. O aš juk buvau ne vienas, aplink mane buvo medicinos seselės, daktarai, palatos draugai, lankė žmona, artimieji… Beje, to misionieriaus pavardė – Briusas Olsonas, jo parašytą knygą „Briučka“ skaitė ne vienas.
Štai kokį Draugą ir Guodėją aš susitikau ligoninėje, ir ne vienai dienai, bet visam likusiam gyvenimui. Šios draugystės trukmė bei stiprumas priklauso tik nuo manęs. Mes drauge štai jau trylika metų ir nieks negali Jam prilygti, – be Šventosios Dvasios bendrystės net neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ir žinokite, kad tikinčiojo, atgimusio iš aukšto žmogaus gyvenime (NT, Jono 3, 7) viskas priklauso tik nuo jo bendradarbiavimo su Šventąja Dvasia!
***
…Tačiau grįžkime prie keturių operacijų, pergyventų toje ligoninėje. Trys iš jų buvo be kraujo, kitaip sakant – mikro operacijos. Būtent jos buvo pačios baisiausios, nes be įprastos narkozės. Jų metu į gerklę įstatomas vamzdelis, japoniškas zondas, į kurį kišama viela, kurios pagalba „žvejojama“. Žvejybos vieta – kasos ir kepenų latakai, žvejybos objektas – tariamai iš tulžies pūslės iškritę akmenukai, užkimšę latakus. Kadangi nesu medikas, tad visų niuansų nepasakosiu, tik noriu pasakyti, ką jaučia siela: begalinę baimę, mirties alsavimą ir klaikią nežinią dėl ateities, kur praleis amžinybę, jei mirs be Jėzaus…
Ko gero šie išgyvenimai vėliau ir pastūmėjo mane melsti Dievą, kad parodytų man pragarą ir aš veiksmingiau liudyčiau Evangeliją! Į šią maldą Viešpats atsakė maždaug po pusantrų metų. Bet apie tai vėliau.
Pirmoji mikro operacija truko apie valandą. Medikai specialiu vamzdeliu sujungė kasą ir kepenis, kad nutekėtų pūliai ir skystis. Kai tik tai pavyko padaryti, tas vamzdelis, prieštaraudamas visiems fiziniams dėsniams, – bet neprieštaraudamas, kaip dabar gerai suprantu, dvasiniams, – antgamtiška jėga buvo išmestas lauk. Kas jį išmetė ir kodėl? Tada dar nežinojau… Tik vėliau supratau, kad tai angelas išmetė, nes neatgailavau!
Po savaitės mane pakartotinai paguldė ant operacinio stalo. Operacijos metu daktaras vaikščiojo aplinkui, švelniai „keikdamas“ aparatūrą, ir vis klausinėjo asistentės, ar ji ką nors mato… O kadangi ji nieko nematė, tai mano ausys, tarsi lokatoriai, tik ir laukė, kada gi jie pasakys ką nors gero?!
Šįkart, po valandos ir keturiasdešimties minučių, aš dužau širdyje, tyliai pravirkau ir ištariau: Jėzau, ateik į mano širdį, leisk man užauginti vaikus, o po to kaip nori... Tik man ištarus šiuos žodžius, kurie išėjo iš mano sielos gelmių, chirurgas sušuko: „O, aparatūra pradėjo veikti, į palatą jį…“
Po mėnesio man buvo atlikta paskutinė, ketvirta operacija. Kadangi mano šeimoje buvo ne vienas medikas – teta, žymi pediatrė, mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė, L. Steponaitienė, 1973 m. žuvusi lėktuvo katastrofoje; žmona – medicinos seselė, sesuo – gydytoja, – tad numaniau, kas manęs laukia…
Prieš operaciją gydytojas pasakė, kad nebijočiau, nes išpjaus tik gabalą kepenų. Tačiau to daryti nereikėjo – po operacijos, kurios metu išpjovė tik tulžies pūslę, daktaras pasakė, kad mano kepenys kaip jauno žmogaus! Ar tai maža Dievo dovana, – išgydytos kepenys?!
Po operacijos visos dienos buvo antgamtiškumo liudijimas. Gydytojų konsiliumas į mane žiūrėjo kaip į gyvą stebuklą. Mano nuotaika buvo puiki! Ant staliuko, palatoje, atsirado Naujasis Testamentas ir krūva prirašytų lapų, kuriuose bandžiau gvildenti okultizmo temą, nors patį Naująjį Testamentą laikiau rankose tik keletą kartų...
Dar gulėdamas ligoninėje, išgirdęs žodžius ir muziką savo viduje, lyg kažkas kuždėtų, ką ir kaip rašyti, pradėjau kurti dainas. Beje, gulint ligoninėje man atsivėrė dar viena dovana – meldžiantis už ligonius traukėsi net vėžiniai susirgimai.
* * *
Žadėjau papasakoti apie atsakymą į savo maldą apie pragarą, nes norėjau efektyviai skelbti Evangeliją su jos šviesiąja ir tamsiąja pusėmis… Taip, aš regėjau pragarą. Dvi valandas mano siela buvo atsiskyrusi nuo kūno. Ten, aname pasaulyje, regėjau ugnies apimtus degančius žmones aukštyn iškeltomis rankomis. Bet labiausiai mane sukrėtė nevilties pilnos jų akys… Amžinybė kančiose, kurios niekada nesibaigs! Aš dar paklausiau: Jėzau, kodėl tiek mažai parodei? Atsakymas buvo: Kad neišeitum iš proto…
Kokia iš viso to seka išvada? Jono Evangelijoje 3, 16 parašyta: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Nuo ko nepražūtų? Nuo persivalgymo? Nuo persigėrimo? Nuo barnių?.. Ne!!! Iš amžinų kančių vietos – pragaro, štai nuo ko mus išgelbėjo ir brangia savo kraujo auka išpirko Jėzus!
Arba kas nors pasakytų, jog Buda ar Konfucijus gyveno anksčiau ir kalbėjo tariamai protingiau nei Jėzus? Argi dėl to Dievas atidavė savo Sūnų tokioms baisioms kančioms!?
Tai, kad Jėzus tikrai yra tas Asmuo, kokiu Jį vaizduoja Biblija, įrodo daugybė archeologinių, bibliografinių ir istorinių dokumentų. Jo gimimas, mirtis už mūsų nuodėmes ir prisikėlimas – nenuginčijami faktai! Budos, Mahometo, Konfucijaus ir daugelio kitų filosofų ar veikėjų žodžiai, pamokymai taip ir liko žodžiais, moralizmais. Vienintelis Jėzus Kristus – Žodis, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir Jam šlovė ir garbė per amžių amžius!
J. Gagarinas yra išdidžiai pareiškęs: „Skraidžiau stratosferoje ir Dievo nemačiau“. Taip sakydamas, kosmonautas tik parodė savo dvasinį aklumą, nes nesuvokė, kad tikrasis Dievas – nematoma būtybė. Norint Dievą, – apie kurį kalba kiekviena lauko žolelė ir kiekviena dangaus žvaigždė, – išvysti ar bent Jį pajausti, pirmiausiai reikia dvasiškai praregėti.
Skridau ir aš, tik ne ant sparnų, ir mačiau tą vietą, kurioje niekam nelinkėčiau praleisti amžinybės. Po to, kai savo liudijimą papasakojau kai kuriems Lietuvos dvasininkijos hierarchams, buvau pakviestas pasidalinti savo tikėjimu su „Mažosios studijos“, ,,Marijos radijo“ klausytojais.
…Pastaruoju metu rašau dainas vaikams, jas transliuoja krikščioniškos muzikos studija „GNC“ per „Žinių radiją“. Groju įvairiuose renginiuose, dainų vakaruose – dalyvavau krikščioniškos muzikos festivalyje ,,Sielos 2005“. Rašau straipsnius apie visuomenei svarbius reiškinius. Pagal juos parengta spaudai straipsnių knyga „Apie Dievą, valstybę ir kasdienybę“. Prieš kelis metus rengiau visuomenei paskaitas prieš okultizmą – parašiau dvi knygas šia tema. Pirmoji vadinasi „Jei mes tylėsim akmenys šauks! – evangelisto užrašai“. Tai dvylikos metų patirtys iš kelionių po Lietuvą ir toliau su Evangelijos žinia, misionieriško darbo ataskaita. Ši knyga neužilgo bus išleista, teliko tik piniginiai ir kai kurie techniniai dalykai. Antroji knyga vadinasi „Aklieji“, ji dar ruošiama spaudai. Tai gana plati studija apie sektas ir okultizmo plitimą Lietuvoje, nukreipta prieš visuomenę apraizgiusias baltąją ir juodąją magijas.
Ir dar ką noriu pabrėžti, – be Viešpaties Jėzaus aš nieko nebūčiau nei parašęs, nei sukūręs, bet seniai miręs ir degęs pragare!

2008 06 07