Aleksandras Kavoliūnas

Pasaulių sankirtoje

apie anapusinį pasaulį, spiritizmą ir kt.

Dažnokai tenka išgirsti žodžius kosmosas, marsiečiai, ufonautai. Pasirodė piktoji dvasia su ausytėmis, – jau ufonautai. Lakūnas nufotografavo švytintį objektą, – jau ir sensacija. Dar taurelę vieną kitą maktelėjo viršaus, – ir NSO už lango. Lyg angelai neskraido ir nespinduliuoja. Gerti mažiau reikia. Kosmo centrai, kosmoso „gyventojai“. Kas dar šiandien mus traukia? Blogieji angelai taip pat skraido, vaikšto, kalba ir moko. Juk jie nematomi? – pasakysi. Bet užtat – girdimi. Kiek tu įlindęs į dvasinį pasaulį su melo terba ir kuo ji didesnė, tuo daugiau velnių tau kalba – už įvairių tavo įsivaizdavimų, veikiau „tiesų“, stovi dvasios, kurių šiame pasaulyje milijardai. Du trečdaliai – Dievo angelų, vienas – šėtono. O tas vienas trečdalis, išvarytas iš Dangaus už sukilimą prieš Viešpatį, ir „kabina makaronus“. Ir daro tai jau septintą tūkstantmetį. Tad nieko nuostabaus, kai juos susitinki pasaulių sankirtoje.
Šiomis, Vėlinių ir Advento, dienomis pasirodė itin daug straipsnių – tiek interneto svetainėse, tiek laikraščiuose – apie skaistyklą ir pomirtinį gyvenimą. „Žmogus, netekęs mylimojo, nors ir vaikšto žeme, gyvena vien prisiminimais, graužiamas kaltės jausmo“ – rašo vienur. Ypatinga žiūrėjimo į veidrodį technika (ŽVT), pasak tokio R. Mūdžio (Raymond Moody), „suteikia žmonėms galimybę išvysti mirusių artimųjų dvasias praktiškai bet kuriuo metu, ir tai palengvina gyvųjų skausmą“ – rašo žurnalistė bulvariniame laikraštėlyje. „Nuo senų senovės žmonės naudodavosi poliruotomis taurėmis, pripildytomis vandens, stikliniais rutuliais ir taip bandydavo patirti įvairių regėjimų...“ – rašoma ten pat. Toliau dar gražiau: „ŽVT padeda visiškai nauju ir saugiu būdu įsiskverbti į anapusinį pasaulį. Ir čia, kitaip nei knygose ir kino filmuose, šmėklos ne baisios, o geranoriškos… Po tokių susitikimų žmonės dažniausiai nurimdavo supratę, kad jų artimieji ten laimingesni, nei buvo gyvenime. Ir patys patikėdavo, kad kiekvieno mūsų ten laukia šviesos, o ne tamsos karalystė“.
***
Apie tamsos ir šviesos karalystes. Spiritizmas tebevilioja žmones visame pasaulyje. Kaimo gyventojai traukia pas karpų užkalbėtojas, žiniuones ir aiškiareges. Viena tokia moterėlė gali būti viso kaimo nelaimių priežastimi. Būtent ji, o ne kas kitas, pritraukia dvasines blogio jėgas į tą vietovę ar miesto rajoną, kurioje ji gyvena ir vysto savo veiklą.
Tikrai yra žmonių, kurie mato antgamtinį pasaulį. Teko kalbėtis su viena moteriške turguje. Ji man papasakojo, kaip jai būna baisu, nes nuolat mato piktąsias dvasias, besislepiančias už to ar kito žmogaus. Toks dvasių matymas – aiškiaregystė, yra viena iš okultizmo formų. Įspėjau ją, kad nebendrautų su mirusiais, nesvarbu, ar tai „artimieji“, ar „buvę draugai“, nes tuo metu, kai gedime, netyčia galime pradėti bendrauti su „mirusiuoju“. Tada ir prisistato demonai, apsimetę išėjusiais anapilin artimaisiais ir imituoja jų balsus. Šita piktųjų dvasių rūšis – familiariosios arba giminės dvasios (apskritai dvasios nei miršta, nei kur dingsta – jos amžinos), – gerai juos pažinojo, todėl be vargo apgauna patikliuosius. Dvasios yra itin kruopščios ir gali atkartoti ne tik kažkada pasakytus žodžius, bet ir atkurti žmogaus, kurį cituoja, balso tembrą bei toną.
Priminsiu, kad Dievas griežtai draudžia tokią veiklą, nes ji užtraukia toli siekiantį prakeikimą: „Vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu (būrimais, astrologija, hipnoze, Taro kortomis), turi mirti; juos užmuškite akmenimis; jie patys kalti dėl savo mirties“ (ST, Kunigų 20, 27). Juk tu nežinai, kur tavo artimieji, ar danguje, ar pragare, – tegul geriau Tėvas pakalba su tavo išėjusiaisiais…
Piktosios dvasios nevaržomai juda laike ir erdvėje, ir kas, jei ne jos, geriau žino, kada ir kaip pakenkti žmogui. Išvarytos iš Dangaus už sukilimą prieš Dievą, jos turi tik vieną tikslą, – kuo labiau trukdyti Evangelijos plitimui žemėje. O didelė dalis žmonijos net neįtaria, kad jos egzistuoja.
Nematomas priešas pats pavojingiausias. Todėl šėtonas sapnuose ir naudoja prieš mus mylimų, kažkada gyvenusių žmonių veidus! Kai tu matai priešą puolant tave lazda, žinai, iš kur pavojus, ir gali jam pasipriešinti. Bet jei tu nuolat sapnuoji juos ir, dar blogiau, pradedi su jais bendrauti, žinok, kad tai yra demonai, kurie prisiima mylimųjų pavidalus. Įspėju, kad tokia ilgalaikė veikla gali mus nuvesti į spąstus, kurių pavadinimas – spiritizmas!
Didelis noras greit ir neskausmingai kompensuoti sielos skausmą gali nuvesti į priklausomybę nuo įvairių sielos norų. ,,Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus“ (NT, Hebrajams 4, 12). Štai dėl ko, jei nuolat skaitoma Biblija, įvyksta teigiami pasikeitimai ne tik žmonių sąmonėje, jų kūnuose, bet ir visuomenėje, – nes Dievo Žodis turi galią, Jis ir Visatą išlaiko.
O siekiant dirbtinai, ne Dievo žodžiu, nuskausminti sielą, dažnai griebiamasi stiprių, greitai veikiančių trankvilizatorių, kurie yra tiesiausias kelias į narkotikų pasaulį. Esu skaitęs atsivertusio į Kristų induso R. R. Maharadžos knygą „Vieno guru mirtis“. Štai ką jis rašo apie narkotikus: ,,Rimtai susimąsčiau ir pradėjau melstis dėl to, kad tiek daug narkomanų, nors anaiptol ne visi, išgyvena tą patį kaip ir jogai – tik pirmieji vartodami narkotikus, o antrieji per rytietišką meditaciją. Sužinojau, kad narkotikai sukelia panašią kaip ir meditacija sąmonės būseną, sudarydami galimybę demonams (piktosioms dvasioms, velnio angelams) manipuliuoti neuronais smegenyse ir sukelti tariamai tikrus išgyvenimus, kurie tačiau yra ne kas kita, tik apgaulinga, veikianti sielą gudrybė“.
Kita piktojo gudrybė yra alkoholis. Dar viena gudrybė – laisva meilė, kuri pasąmonėje užfiksuoja malonų atsipalaidavimą. Ir kai atsiranda nauji sunkumai, siela vėl daro tai, ką jai pasufleruoja pasąmonėje išlikusi greito malonumo, sielos nuskausminimo, informacija – daryk tai, ką aną kartą darei (paleistuvauk), tada greičiau skausmas praeis. Tas skausmas gali būti ir artimųjų netektis, darbo, kaip pagrindinio pajamų išteklių šaltinio, praradimas ir t. t. Šėtoniška jėga sielą traukia prie meditacijos, laisvo sekso, narkotikų, alkoholio, Rytų misticizmo, jogos, kad tik toliau nuo Dievo ir Jo Kristaus. Bet priešpastačius sielai Dvasios norus ir patarimus, rezultatai gaunami visai kitokie: ištvermė, charakterio tvirtumas, valios užgrūdinimas, sielos nuskaistinimas. Šios savybės yra pagrindiniai ir svarbiausi būdo bruožai pakeliui į dangų. Toks būtų pagrindinis žmogiškos prigimties įstatymas: „veiksmai ugdo įpročius, įpročiai formuoja būdą, būdas – valią, o teisingai suformuota valia yra charakteris“ – E. Miurėjus (Andrew Murray).
Be to, mes žinome, kad žmogus, kovojantis ir pasitikintis vien tik savo jėgomis, gana greit užkietina savo valią. Gi pasitikintis Dievu ir Jam savo problemas pavedantis asmuo niekada nebus sugėdintas, nes ,,ištikimas Tas, kuris pažadėjo“.
Tad grįžtant prie apgaulingų būdų ir kelių sielai nuraminti, reikia pasakyti, kad kai kada geriau tą skausmą panešioti ir leisti Dievui bei laikui jį užgydyti. Tai tiktų ir eutanazijos idėjų neutralizavimui, nes siela kančioje apsivalo ir turi šansą išsigelbėti į amžinybę, šaukiantis kančios metu Gelbėtojo Jėzaus.
***
Tiek interneto svetainėse, tiek laikraščiuose apie pomirtinį gyvenimą klausiama: „Nejaugi Dievas, būdamas toks geras, įkūrė koncentracijos stovyklą? Ne Dievas, bet šėtonas, būdamas nuo pat pradžių žmogžudys, veda sielas į pražūtį. Ir ne Dievas įsteigė pragarą, bet velnias, apgaudamas milijonus sielų, ten vedamų. Ir kažin ką jos, tos apgautos sielos, išrėš tiems, kurie suokia melą suplonintais liežuviais, kai jie patys ten pateks? Ar ne laikas palikti ramybėje Šventajame Rašte aiškiai neįvardintas, bet kažkieno įsteigtas tarpines poilsio stotis tarp žemės ir Dangaus, kaip tai nutiko su Limbus Infantum vieta? Matyt, pasitarus su Dangum ir gavus iš ten leidimą, buvo nuspręsta, kad vaikai po mirties „eis“ tiesiai į Dangų, o ne į laikiną stovyklą kažkur tarp žemės ir Dangaus. Kiek reikia turėti arogancijos, kad šitaip manipuliuoti Biblijos ir amžinybės sąvokomis!?
Dievui nereikia koncentracijos stovyklų. Klausimas būtų toks: kam tada Jis leido niekinti savo Sūnų tokiu mastu, jei išgelbėjimą galima pelnyti indulgencijomis ar panašiomis manipuliacijomis apie tarpines sielų poilsio stovyklas tarp Dangaus ir žemės?! „Vargas tiems, kurie vadina pikta geru ir gera piktu, kurie paverčia tamsą šviesa ir šviesą tamsa, kurie padaro kartų saldžiu ir saldų karčiu“ (ST, Izaijo 5, 20).
„Bijokite to, kuris nužudęs turi galią įmesti į pragarą. Taip, sakau jums. Šito bijokite!“ (Luko 12, 5). Ar parašyta, kad bijoti to, kuris nužudęs įmes į kokią tarpinę stovyklą, o po to už kažkieno kažkam sumokėtus pinigėlius žemėje leis nukeliauti į Rojų? Pragaras yra galutinė stotelė atmetusiems Kristų, kitos ir tarpinės nebus. Juk seniai žinoma, kad būtent šis ir kiti panašūs melai Šv. Rašto atžvilgiu pagimdė Reformaciją Europoje.
Ir jei reformacija tuščias reikalas, tai kas (ir dėl ko) tada atsiprašė už G. Galilėjaus, M. Koperniko, tūkstančių protestantų persekiojimus bei žudymus praeityje, – ar ne Vatikanas? Katalikų kunigas jėzuitas A. Saulaitis, būdamas jėzuitų ordino provinciolu, taip pat yra viešai (Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje) atsiprašęs už jėzuitų ordino klaidas ir už kontrreformaciją.
***
Sieliniai, neatgimę iš Dvasios žmonės, kupini melagingų žmogiškų doktrinų, bet ne Tėvo Dvasios apreiškimo, nuolat interpretuos Šv. Raštą taip, kaip jiems patogu. Todėl nesvarbu, kokį postą kuris ir kur užima, kokį rangą. Tiesa tokia – šiame gyvenime neburnok prieš Dievą, bijok Jo, išskaistink save, savo poelgius, savo motyvus, gerbk Tėvą ir Jo Dvasią, nes Šventoji Dvasia ištiria ne tik žmogaus gelmes, bet ir paties Dievo Tėvo.
...O dėl žmogaus kritimo, tai didesnė tragedija kažin ar kada yra ištikusi žmoniją. Juk ne Dievo angelai verčia žmones ištvirkauti, bet šio amžiaus tamsybių valdovai, valdžios, ne žemiškos (juo labiau ne NSO), bet dvasinės blogio jėgos danguje (Efeziečiams 6, 12). O jei ne, tai ką tada Jėzus išvarė iš gadariečio: „Išėjusios (iš apsėstojo) netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė“ (Morkaus 5, 13). Ir jei ne demonai, tai kas gi privertė tą legioną kvailų kiaulių mestis į ežerą?
Kas klykdamas ir smarkiai jį purtydamas išėjo iš kurčnebylio (Morkaus 9, 25–26)? Kam skirti ir ką reiškia šie žodžiai: „Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti, ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus“ (Morkaus 3, 14–15). Negi kiškius iš morkų laukų? Ar tas dvasias, kurios pašauktos kankinti žmogų? Nes kaip kitaip paaiškinsi pedofilų nusikaltimus, savižudybes, žmogžudystes? Ir ar ne velnio pasityčiojimas iš žmogaus yra homoseksualų ir lesbiečių gyvenimo būdas?
Aš dalyvavau sąšaukoje už Tautą ir Dorą 2005 m. surengtoje akcijoje prieš gėjų paradą Vilniuje. Ir kai vienas itin piktas homoseksualus asmuo pradėjo savo propagandą, priėjau prie jo ir... apkabinęs pasakiau, kad Dievas jį myli, bet tai, kuo jis užsiiminėja, nuves jį į pražūtį. O kad pražūties nasrai yra plačiai atverti, abejonių nekyla. Juk jau sutarėm, kad Jėzus po mirties prisikėlė, ir žemės gelmėse (pragare) pamokslavo ten esančioms dvasioms (1Petro 3, 19), kurios pateko už neklusnumą Dievui, nekalbant apie tai, kad Jis gyveno.
Turtuolis, kuris kentėjo pragare, taip pat nėra išgalvotas personažas ar biblinis sceninis vaidmuo aktorystei – ši ištrauka nėra palyginimas, bet tikrovė – vargšas elgeta Lozorius yra Jėzaus matytas asmuo, kurį taip pat pažinojo šimtai to meto žmonių, vaikščiojusių pro šalį kiekvieną dieną ir mačiusių, kaip jis dienų dienas gulėjo prie turtuolio vartų su ištiesta ranka. Jėzus pasakoja: „Kentėdamas pragare, jis (turtuolis) pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje‘ (Luko 16, 23–24). Tad ši vieta, kurioje jis kenčia, tikrai nepanaši į Druskininkų kurorto garų vonias ar karšto vandens versmes Birštone...
Liberalioms jėgoms pavyko nustumti Biblijos tiesas į pasakų lentyną, kur ji baigia užtrokšti nuo melą skleidžiančiųjų. Jei nuosavų tiesų aiškintojai kasdienę hipnozę vadina dieviška psichologine priemone sielai apsivalyti, tai visai nestebina, kad apreiškimas apie sielos amžinybę yra taip iškraipomas.
***
Dar apie sielas, kurios ieško santykių su gyvaisiais... Vienas didžiausių kada nors piktojo sugalvotų melų yra apokrifinės antros Makabiejų knygos įtraukimas į Bibliją. Štai čia velnias ir pakišo daugeliui koją – spąstai paspęsti. Daugelis mano sutiktų žmonių, tame tarpe ir pažįstamų tikinčiųjų, yra pakliuvę į šiuos spąstus. Ir keisčiausia – tose vietose, kuriose turėtų būti saugiausia, – beskaitant Šventajame Rašte patalpintą – tik ne kanoninę, bet apokrifinę – antrą Makabiejų knygą: „Todėl jis (Judas) ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš šios nuodėmės“ (2 Makabiejų 12, 46).
Šios eilutės kontekste yra pasakyta, kad kai kurie Judo pusėje kovoję vyrai žuvo dėl nuodėmės – po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasti stabų atminai, kuriuos nešioti žydams draudžia įstatymas. Visiems buvo aišku, kad dėl to vyrai žuvo, čia omenyje turimas gamtos dievų garbinimas žydų tautoje, kas labai būdinga ir lietuvių tautai. Taigi, Judas nusprendė, jog melsdamiesi už žuvusius, jie aukos tinkamą Dievui auką, kad mirusieji būtų išlaisvinti iš šios okultinės bei stabmeldiškos nuodėmės (2Makabiejų 12, 40–42). Priminsiu, kad antroje Makabiejų knygoje aprašyti įvykiai yra 175–134 m. pr. Kristų.
Apokrifinės knygos nėra Šventojo Rašto kanonas, todėl daugelis kaip klupo, taip ir tebeklumpa melsdamiesi mirusiems, nors, skaitydami toliau, pamatytume, kad tas pats Senasis Testamentas aiškiai įspėja apie bet kokių kontaktų su anapusiniu pasauliu grėsmes (Kunigų knyga; 1Kronikų 10, 13) – juk nei tu, žmogau, žinai, nei ką, kur tavo artimieji, o melsdamasis ir kalbindamas anapilin išėjusiuosius, prisišauksi piktųjų dvasių. Be to, tikiu, kad Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, atėjusi į žemę vietoj Jėzaus ir dabar sulaikanti nedorybės sūnų (antikristą) bei smurtą žemėje, tobulai sutvarkė knygų seką ir skaičių Biblijoje! Ir Jos mokyti nederėtų.
Savo veikale „Adversus Haereses“ („Prieš erezijas“) Ireniejus (130–200 m. po Kr.) kalba apie „neapsakomą skaičių apokrifinių ir suklastotų raštų, kuriuos jie patys [eretikai] padirbinėja, siekdami sujaukti kvailių protus“. Tad mus tiesiog šiurpina Naujojo Testamento apokrifai: pavyzdžiui, viename iš seniausių NT apokrifų, „Kančios Evangelijoje“ skaitome, kad ,,Jis kentėjo ant kryžiaus, tačiau tai tebuvusi tik regimybė, nes iš tikrųjų Jis nekentėjęs, ir apskritai Jis buvęs be kūno, tik atrodė, kad Jis turi kūną“. Taip ir Senojo Testamento apokrifai neturėtų būti mūsų kelrodžiu, ir geriausia būtų, kad juos, jei kas to labai nori, išspausdintų atskira knyga.
Dar visai neseniai pakeitėme „laikiną“ Limbus infantum vietą mirusiems vaikams į kitą, amžiną ir nelaikiną. Tad, tikiuosi, suderinę savo nuostatas su Dangumi, pakeisime ir savo nuostatas dėl Senojo Testamento apokrifų.
***
Apie prakeikimus ir įvairius nužiūrėjimus. Tam tikrai politikų daliai reiktų itin moraliai elgtis, nes rinkėjai moka ne tik keiktis, bet ir prakeikinėti. Šį amatą įvaldę ir tam tikri profesionalai – aiškiaregiai, būrėjos, ekstrasensai ir visa piktojo kariauna. Neapsaugotam žmogui tai labai pavojinga. O kaip apsisaugoti? Yra toks mokslas – Kristaus mokslas, – ir kas nežino šio mokslo arba netiki juo, pakliūna į rimtus gyvenimo spąstus. Paulius nuolat mums primena, kad yra nematomo pasaulio jėgos, kurios manipuliuoja žmonija. Kaip? Apie tai ir bandome čia kalbėti.
Ką daro žmogus, kai jį nužiūri ar nelaimės nuolat lanko jo namus, ir tai tęsiasi iš kartos į kartą? Ieško atsakymo. Pas ką? Pas įvairaus plauko ezoterininkus. Tai ekstrasensai – radiastezininkai, spiritistai – mediumai, Kabalos žinovai, virgulininkai, transcendentinės meditacijos kultivuotojai, jogai, astrologai, hipnotizuotojai, būrėjai iš arbatos ir kavos tirščių, telepatai, aiškiaregiai ir t.t.
O pas ką tu eini? Kuo tiki tavo „konsultantas“, koks jo motto, ir ar jis tiki Kristumi? Daugelio žmonių problemų šaknys glūdi giliai dvasiniame pasaulyje, ir jų autorius tikrai ne Kristus. O jei ne Kristus, tai kas? Jeigu ne Dievas, tai kas? Atsakymas turbūt aiškus. Viešpatie Jėzau, Tavo vardu atsižadu tų dvasių šaukimosi, – štai koks turėtų būti tavo širdies noras po panašių seansų. Dėl tokio neišmanymo ir turime tautoje tiek savižudybių. Piktosios jėgos per mūsų nežinojimą ir įsipainiojimus į Dievo uždraustą veiklą įgauna teisę žudyti žmones, pavyzdžiui, pasakyti: „Šok iš devinto aukšto...“, ir vieną dieną nušoksi, nes pasipriešinti nebesugebėsi.
Tokius negatyvius pasireiškimus kaip prakeikimas – šeimose ir visuomenėje – lydi nuolat pasikartojančios avarijos keliuose, savižudybės, nelaimingi nutikimai, priešlaikinės vyriškos lyties asmenų mirtys, – dar daug ką galima būtų išvardinti. Tai demonai (piktosios dvasios), uždaryti tavo šeimoje, kankina ir siunčia įvairias vizijas, nes nei mes, nei mūsų proseneliai neatgailavome už savo ir protėvių nuodėmes. Tačiau pakvietus Kristų į savo širdį ir atgailavus už tėvų nužudytuosius ar praeityje įskaudintus žmones, giminės dvasios pasišalins, daugiau nebekenkdamos šeimai! Kai kas pergyvena ir netiki, kad prakeikimas liausis graužti jų šeimas. Todėl nenori nieko nei daryti, nei stengiasi ką nors pakeisti savo gyvenimuose. Bet Geroji Naujiena yra ta, kad Jėzus Kristus sutraukė bet kokių prakeikimų pančius!
Todėl žiūrėkime, pas ką einame konsultuotis dėl tam tikrų problemų, pavyzdžiui, dėl prakeikimo ar nužiūrėjimo. Dar daug yra dalykų arba reiškinių, garbinamų visuomenėje, kurių šaknys gana abejotinos. Bet apie juos gal kitą kartą.
Dvasinės būtybės, demonai daug ką gali. Pakanka pamatyti vien tik Sai Babos triukus, kurie yra realūs, kad suvedžiotų daugumą: „Ano nedorėlio atėjimą, šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai...“ (2 Tesalonikiečiams 2, 9). Dvasios (kritę angelai) patarinėja ir kužda apie karjerą, apie tai, kaip investuoti („čenelingo“ kursai), kuo tu būsi – gal premjeru, o gal meru ir t. t. Kadangi dvasios gyvena laike – dabartyje, ateityje ir praeityje – tad nieko nuostabaus, kad per mediumus ir pasako, kas kuo bus. Ir tai nėra akių dūmimas, kaip magų DiArchy triukai, bet tikri ir realūs demonų sukeliami reiškiniai, kai daiktai atsiranda iš oro arba dingsta tau akyse. Tai – materializacija ir dematerializacija. Ir tai tik maža dalis antgamtinių dalykų, vykstančių aplink mus, kuriuos sukelia demonai. Yra ir toks fenomenas, kaip perėjimas kiaurai sieną – aporte, pavyzdžiui, D. Koperfildo perėjimas per Kinų sieną stebint daugybei žiūrovų. Ir dar daug ko yra. Bet... Jei tai gali piktojo angelai, tai kaip nepalyginamai daugiau gali Dievas, Visatos Kūrėjas. Nes kipšas viso labo – tik plagiatorius.
***
Mielas žmogau, atmink! Jei eisi pas ekstrasensą ar į kokį kosmo centrą – vieną dieną žūsi ir dvasiškai, ir fiziškai, o amžinąjį gyvenimą praleisi kančiose, nesulyginamose su jokiais vaizdais, – net su tavo akyse žūnančia šeima, prievartaujama žmona ar vaikais. Ir dar milijonus metų, – kiekvieną dieną naktį, jei ten, pragare, yra diena, – kęsi nesibaigiančias patyčias būtybių, kurių net blogiausiame sapne neregėjai. O jei nori bent akies krašteliu žvilgtelti, kaip atrodo pragaras, tai pažiūrėk filmą „Svetimas prieš grobuonį“, – nors vaizdas bus toli gražu nepilnas, nes tavęs ten nebuvo.
O jei eisi pas Dievo žmogų, laimėsi amžiną gyvenimą. Kaip atrodo Dievo žmogus? Gali būti mažas ir storas, aukštas ir liesas, ne tai svarbu. Tačiau jei jis kalbės apie reinkarnaciją, ne pas tą patekai... Jei kalbės apie magiją, apie NSO, apie žvaigždžių padėtį, bėk iš ten, ir kuo greičiau. O jei paklaus, ar tavo siela išgelbėta, ar turi Kristų širdyje, tada patekai į geras rankas.
Dievo priešininkas ir žmogžudys (Jono 8, 44) nuo amžių pradžios trokšta įtakoti žmogų. Todėl su skausmais, kuriais kankina žmoniją, piktasis kartu pakišo ir ezoterinį masalą, kad žmogus ieškotų pagalbos pas jį – tame masale pilna tokių sudėtinių dalių kaip burtai, hipnozė, užkalbėjimai, kurie, nors ir įvilkti į kasdienį rūbą, gerai pažįstami tikintiems Viešpačiu Kristumi.
Jau geriau visą gyvenimą sirgti ir neieškoti „išgijimo“ pas okultistus, nei keliauti į pragarą: ,,Geriau aklam nueiti į Dangų, nei matančiam į pragarą...“, štai kaip Jėzus moko (Mato 5, 29–30). Panašiai Viešpats kalba ir kitoje vietoje: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“ (Mato 16, 26). Niekuo, nes nėra piniginio atitikmens sielai įvertinti: „Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekad neturėsi...“
Ir tikrai verta laikytis atokiau nuo spiritizmo propaguotojų ir neskaityti įvairiose sankirtose buitinių patarimų apie kasdienę hipnozę, autohipnozę, jogą ir pan. Štai su kuo mes flirtuojame, kai einame pas ekstrasensus, astrologes, kalbiname mirusiuosius ar tikime ir todėl žiūrime TV laidas „Su Palmira“, „Ekstrasensų mūšis“ – su pragaro jėgomis, kurios tik to ir laukia.
Profesinė kompetencija, specialybės įvaldymas tebūnie, – visa tai reikalinga ir būtina asmenybės ugdymui bei valstybės statymui. Bet nelįskime į abejotinas vietas ir sankirtas – ten, kur net Dievo angelai nevaikšto. Taip išsaugosime savo tautą nuo žlugimo – nebebūsime savižudžių tauta, ir ne tik apsaugosime valstybę nuo suniokojimo bei dirbtinio tautos naikinimo, bet ir išgelbėsime savo vaikus nuo pragaro vartų ir amžinos mirties.
Tad apsaugok, Viešpatie, nuo įvairių sankirtų ir paklydimų, į kuriuos veda melagingi ir pikti liežuviai.

2008 11 15