Rimgaudas Sinkus  

X. BŪNA, ESYNA, AŠ’A

Žvelgdami į Fosterio Flinto ledynmečio sąlygų žemėlapį, galime suprasti, jog to meto oras, tinkamas baltosios rasės žmonių gyvenimui, buvo ne tik šiapus, bet ir anapus ekvatoriaus. Vertinant Žemės ašies pasvirimą, ana pusė buvo vėsesnė ir „vidutinių platumų“ juosta ėjo netoli ekvatoriaus. Kaip anie, anykščiai, galėjo vadintis? Antikos šaltiniai: Erastofenas, V-VI stelos, Silko užrašai, Al-Jakubi ir kiti. mini Afrikoje buvus Nūbiją ir nūbių tautas. Norėdami suprasti, kokios tai tautos, fragmentuojame žodį Nūbija – Būnija – Būna ir matome, jog žodis Būna (Būta) atitinka veiksmažodžio būti tikrinio daiktavardžio formą. Būnos (būtos) būsenoje gyventojai būna, esi, gyvena.
Senovės arabų istorikas Ibn-Chaukal’as veikale „Žemės paviršiaus knyga“ apie žemes, esančias viršum Nilo upės, rašo: Į vakarus nuo Nilo (krypties) yra upė, tekanti vakarų pusėje, - didelė, vandeninga, vadinama Baltuoju Nilu (Zayras, – aut.). Pagal ją gyvena tauta iš nūbių. Tarp Baltojo Nilo ir pagrindinės Nilo srovės krypties, apie kurią kalbėjome anksčiau, Alvos šalyje yra pusiasalis, ribos kurio nežinomos; jame gyvena įvairūs laukiniai žvėrys. Pusiasalyje gyvena nūbiai, kursiai (kursi) ir tokie (žmones), apie kuriuos gauti žinių neįmanoma dėl jų šalies neprieinamumo.
Kas ta Alvos šalis? Fragmentuokime pavadinimą: Alva – Alava. Alavu vadiname gamtinį metalą, kurį sudaro 10 stabilių izotopų. Pažvelgę į naudingų iškasenų žemėlapį, pietiniame Afrikos žemyno „pusiasalyje“ pastebime tris alavo sankaupas, todėl Ibn-Chaukal’o minima Alvos šalis atitinka Alavo šalį. Tai, kad Zayro (Kongo) upė Ibn-Chaukal’o raštuose vadinama Baltuoju Nilu, yra natūralu, nes įprastas Nilas senovėje buvo vadinamas Egipto Nilu, o kitos didelės upės taip pat buvo vadinamos Nilais. Pavyzdžiui, Senegalo upė turėjo Baltojo Nilo vardą, jos pradžia (Bakoje) vadinosi Antruoju Nilu, Ugandoje yra Alberto Nilas, raštuose minimas Makdašų Nilas, įtekantis į Indijos vandenyną, ir t. t.
Ibn-Chaukal’as rašo, kad Alavo šalyje gyveno nūbai – būnai. Ar jie paliko pėdsaką pavadinimuose? Paliko. Vartome pietinės Afrikos administracinius žemėlapius ir matome miestus, upių vardus, susijusius su egzistenciniu žodžiu „būti“: Zayre stovi miestas Būnija, nuo jo į vakarų pusę - Būta, Tanzanijoje - Bū(n)koba, Kenijoje – Būna, Būterė. Arčiau Indijos vandenyno yra fonetinių darinių, susijusių su esamuoju žodžio „būti“ laiku: Mesina – m. Esina - medynų Esyna, Siena – Syena – Esyna, Masanžena – m. Esanžena – medynų Esa če(na), Zavis - (a)zavis – (E)savis.
Tenka apgailestauti, kad Pietų Afrikoje užkariautojai dalį gyvenviečių, miestų pavadinimų pakeitė į okupacinius. Pavyzdžiui, Kolsbergas, Džordžas, Kvynstaunas, Pitersburgas ir panašiai, ir net ištisa teritorija buvo pavadinta fermerio Rodes’o vardu – Rodezija. Tačiau senų pavadinimų išliko pakankamai daug.

Būna, Esyna, Aš’a

Ką garbino būnai, esiai? Į Kongo (Zayro) upę įteka intakas Ubangis. Norėdami suprasti prasmę, fragmentuokime pavadinimą: Ubangis – ūb angis – Bū(n) Agnis. Išeitų, būnai garbino ugnį (agni = ugnis). Zambezės upės intako pavadinimas yra Sinkute River. Fragmentuojame: Sinkute – si inkutė – si yngutė – si Ugnytė upė (river, angl. – upė). Miestas Isangis, esantis Zayro ir Lomamio upų santakoje liudija, kad jis yra Isangis – si agnis – cy Agnis. Miestai Kabvė – Gabvė, Gabora, Minga – m. inga – medynų Agni, Mugnulė – m. Ugnulė - medynų Ugnulė, Gaboronė – Gaboranė, Gabra Kenijoje, Sienanga – esinų Agna liudija tą patį. Iš pateiktų pavyzdžių matome, jog Būnoje ir Esynoje buvo garbinama ugnis (gabija) ir saulė (ra), čia buvo deivės Gabijos tėviškė. Pavadinimus iš ten atsinešėme ir į dabartį: Jiesia – ji Esia, Jieznas – ji(s) Es(y)nas – jis Esynas, Elizava – li(t)Ezava - litEsava Šakių rajone. Punia prie Nemuno sakosi esanti Būnia, Butrimonys tvirtina, esantys Būtrymonys, tai yra Būtoje rymantys onys (anys, jie). Būtingė pajūryje komentarų nereikalauja. Ąžuolų Būda turėtų vadintis Ąžuolų Būta, dar yra Būtėnai, Butiškiai ir kitos Būt – vietovės. Suprantama, jog, eidami iš „buvusios“ Afrikos iki čia, palikome daugybę savų pavadinimų.
Pavyzdžiui, Sienų – Syenų - Esynų miestai liko prie Zambezės (Siena), Nilo (Siena – dab. Asuanas), Italijoje (Siena), Prancūzijoje (Siena – dab. Paryžius), taip pat Esuja, Belgijoje (Essenas – se S(y)enas – cia Esynas), Vokietijoje (kitas Essenas). Taip Vėlgi, Būtan’as (Bulgarija), Būtendorf’as (Vokietija), Būt’as prie Mančesterio (Anglija), Mbūt’as (Mauritanija), upė Būton’ė (Prancūzija), Būtijalo (Somalis), Būtuan’as Filipinuose, Būtang’o salos (Tailandas) prie Malaizijos, sala Būtung’a (Indonezija), miestas Būturlino prie Gorkio ir Būturlinovka prie Lipecko, taip pat Būtaš’o ežeras prie Čeliabinsko (Rusija).
Kalbant apie esių (esėjų) buvimą prie Negyvosios jūros, galime pateikti enciklopedinio tomo (LTE, 3) ištrauką: Gyvavo (esėjai) II a. pr. m. e. II pusėje – I m. e. a. Judėjoje. Vieni iš krikščionybės pirmtakų, judaizmą jungę su pitagorizmu. Buvo susijungę į asketiškas žemdirbių ir amatininkų komunas. Smerkė vergovę, karus, prekybą, nepripažino kraujo aukų, iš dalies laikėsi celibato, didelę reikšmę teikė kūno švarai (praktikavo ritualinius apsiplovimus), siejo ją su dvasiniu tyrumu. Būnų, esių kelias iki dabartinių teritorijų yra ištisa epopėja.
Popiežius Benediktas XVI 2007 m. Didžiojo Ketvirtadienio pamaldose Jėzų (Jesus) susiejo su esėjais (esiais) pareikšdamas, kad Jėzus Velykas šventė bent diena anksčiau, nei dauguma to meto žydų. Be to, popiežius Benediktas XVI patikslino, jog Evangelijose pastebėtus prieštaravimus galima paaiškinti Jėzaus kilmės iš esėjų hipoteze. Ši žinia apskriejo pasaulį, tačiau ji nebuvo staigmena, nes kai kurie tyrinėtojai ir anksčiau manė, jog Jėsus buvo esėjas, tai yra indoeuropietis. Išeitų, Kristaus istorija yra esių (esėjų) istorijos dalis. Norėdami išaiškinti, ar Kristus tikrai buvo esėjas, fragmentuokime šį vardą: Jėzus – j(is) esus – jis esus. Taip pat: Kristus – sy trkus – cy tr(a)kus. Tyrimas patvirtina popiežiaus Benedikto VI hipotezę, jog Jėzus Kristus buvo esėjas – trakas, t. y. indoeuropietis. Tad išeitų, jog Kristaus istorija yra mūsų pačių epas.

Al – MASUDl, AL - JAKUBI

Nūbus (būnus), gyvenusius Pietų Afrikoje, aprašė ir arabų istorikas bei geografas Al-Masudi, kuris knygoje „Aukso ir brangakmenių plovimas“ pasakoja: „Paklausė jo apie nūbius (būnus – aut.) ir jų žemę, ir jis atsakė: Jie turi veislinių arklių, kupranugarių, karvių ir avių. Grynaveislius žirgus naudoja jų valdovas, tačiau didžioji jojamų gyvulių dalis paprastų žmonių tarpe – sunkieji arkliai. Jie leidžia strėles iš neįprastos formos lankų ir nuo jų šaudymą iš lankų perėmė Chidžazo, Jemeno ir kiti arabai. Nūbiai (būnai) – tai tie, kuriuos arabai vadina „šaudančiais į akių vyzdžius“; pas juos auga palmės, vynuogės, dura, bananai ir kviečiai. Žemė jų – lyg būtų Jemeno žemės tęsinys. Turi nūbai saldžių citrinų, panašių į pačius didžiausius, kokių yra islamo žemėje.
Kitas istorikas, Al-Jakubi, parašęs knygą „Istorija“ (Tarich), pateikė musulmoniškojo pasaulio žinių apie Afriką sąvadą. Vartant knygos puslapius matosi, jog žinios, perduotos Al-Jakubi plunksna, atkeliavo ne tik iš „jaunų“, bet ir iš labai senų senųjų laikų, todėl daugelio pavadinimų tyrinėtojai negali identifikuoti. Pateikiame Al-Jakubi knygos „Istorija“ (Tarich) ištrauką.

Al-chabaš’ų ir juodųjų karalystės… Kas dėl nūbų, taigi jie, kuomet persikėlė į vakarinę Nilo (krypties) pusę, atsidūrė koptų karalystės kaimynystėje, o jie, įsikūrę ten, buvo Baisaro b. Chamo b. Nojaus palikuonys. Nūbai (būnai) dėl to virto dviem karalystėmis. Viena jų – karalystė tų, kurie vadinasi mūkūrra. Jie gyvena į Rytus ir į Vakarus nuo (dabartinio) Nilo (krypties), o jų valstybės sostinė yra Dunkula. Jie yra tie, kurie su musulmonais gyvena taikiai, mokėdami jiems al-bakt’ą (duoklę). O jų šalis – finikinių palmių, vynuogienojų ir pasėlių šalis, o karalystės tįsa – keliauti apie du mėnesius (kelio).
Antroji gi nūbų, kurie vadinami alva, karalystė pagal didumą yra didesnė už mūkūrra karalystę; jų sostinė vadinasi Suba. Jiems priklauso plati šalis, besitęsianti maždaug trijų mėnesių kelio atstumu. O Nilai pas juos prasideda iš kelių šakų.
Al-būdž’ių karalystė. Jie įsitaisę tarp Nilo (ištakų) ir jūros; pas juos yra kažkiek karalysčių – kiekvienoje šalyje atskiras valdovas. Al-būdž’ių karalystės pradžia – nuo Asuano (kurio?) ribos, o tai – paskutinė musulmonų sritis ir tęsiasi ji į pietus tarp Rytų ir Vakarų (nuo Nilo) iki Barkat’os ribos. Šitie al-būdž’iai yra giminė, kuri vadinama nakys, jų karalystės sostinė vadinasi Chadžar’as. Jiems priklauso gentys ir dinastijos kaip pas arabus, tame tarpe al-chadarib, chidžab…ir az-zanafidž. Jų šalyje yra aukso, brangakmenio, smaragdo telkinių; al-būdž’iai su musulmonais gyvena taikoje, ir musulmonai dirba jų šalies kasyklose.
O antroji al-būdž’ių karalystė yra karalystė, vadinama vardu Baklin, ji gausi miestais ir yra didelė. Šie al-būdž’iai tikėjimu panašūs į magus ir dualistus. Ir Alachą, didis jis ir šlovingas, jie vadina Zandžyr Aukščiausiasis, o šaitaną (velnią) vadina Sacha Charaka. Tai jie pešioja savo barzdas, ištraukia savo priekinius dantis ir apsipjausto. Jų šalis – lietinga šalis.
Po to seka trečioji karalystė, vadinama Bazin, ji ribojasi su (žmonėmis) iš nubių su karalyste Alva, o su žmonėmis iš al-būdž’ių su Baklin’u ir su jais kariauja. O jų pasėliai, vaisiai, kuriuos jie valgo … ir tai, ir pienas – maistas jųjų.
Ketvirtoji valstybė vadinasi Džaryn; pas juos yra didis valdovas. Ir valdos jo – tai, kas plyti tarp miesto, kuris vadinasi Badi (o jis yra Didžiausiosios jūros pakrantėje) ir Barkat’o karalystėje Baklin, ir vietos vardu Chal ad-Dadžadž. Tai – žmones, kurie ištraukia savo priekinius dantis, sakydami: „Nebus pas mus dantų, panašių į asilo!“, ir jie išpeša savo barzdas.
Penktoji karalystė – ta, kurie vadina save kata’ai; tai paskutinioji iš al-būdž’ių karalystės. Jų karalystė plati – nuo vietovės, kuri vadinasi Badi, ribos iki vietos, kur vadinasi Faikūn. Kata’ams priklauso sutvirtintas pasienis ir didelė galia. Pas juos yra karių apmokymo laukas, vadinamas Dar as – Sava; jame rūpestingai mankštinasi jauni žmones, besiruošdami karui ir mūšiams.
Po to seka šeštoji karalystė – tai valstybė an-nadžaši; tai didelė šalis, turtinga teigiamybėmis. Jos sostinė – Ka’bar, ir arabai visą laiką vyksta į ją prekiauti. Jie turi didelių miestų, ir jų pakrantė (vardu) Dachlak. Tie, kurie al – chabaš’io šalyje yra valdovai, priklauso didžiojo karaliaus valdžiai, paklusdami jam ir mokėdami (duoklę) chardž’ą. An-nadžaši’ai priklauso jakovitų tipo krikščioniškajai tikybai.
Al - chabaš’ų viešpatavimo riba – prie zindžių, o tie prigludę prie as-Sindo ir prie tų šalių, su kuriomis (šis) ribojasi. Al- chabaš’as, be zindžių, taip pat priglunda prie (sričių), besiribojančių su as Sind’u ir al-Kūrak’u. Jie – tauta, pasižyminti taupumu ir širdžių (tikėjimo) vieningumu.
Kalbant apie juoduosius, kurie nukeliavo į vakarus ir nuėjo al-Magribo kryptimi, tai jie žemes tarp savęs padalino ir pas juos atsirado kai kurios karalystės. Viena pirmųjų (susidariusių) valstybių yra karalystė az-zagava; jie gyvena vietovėje, kuri vadinasi Kanem. Jų būstas – nendrinės lūšnos, ir jie neturi miestų. O jų valdovas vadinasi kakūra. Ir yra tarp az-zagava skirtingų, vadinamų al-chūdin, ir turi jie karalių, ir yra jis iš az-zagava (tarpo).

Ištrauka rodo, jog Al-Jakubi bei kitų arabiškai rašiusių istorikų knygos turėtų būti peržiūrėtos „lietuviškomis“ akimis. Šalys, vietovės, karalystės, miestų pavadinimai čia dažnai „persidengia“ (vienų vadinami vienaip, kitų – kitaip), jie gali priklausyti ir ne tiems patiems laikams, todėl atidesnis raštų nagrinėjimas, būsimos lingvistinės, etnografinės ir archeologinės ekspedicijos į Pietų Afriką būtų ateities kartų darbas. Mes gi pateikiame pirminę šios ištraukos sampratą.
Atmetus arabiškąjį priedą „al“, galime suprasti, jog „būdžiai“ knygoje suprantami kaip Būnos gyventojai būnai. Žodį „chabaš’ai“ fragmentuojame: chabaš’ai – gabaš’ai – Gabijos aš’ai. Matyt, paklausus „kas čia esi?“, būdavo atsakoma: „Aš (čia esu)!“. Yra juk upė Šašis – ši aš, miestas Mašava – m. aš’ava Afrikos Esavoje. Ir Lietuvoje yra Šyša – šy aš, kaimas Ašaša – aš aš’a. Kuo pasižymėjo šitie ugnies ir saulės garbintojai? Pagal į Al-Jakubi raštus tai buvo tauta, „pasižyminti taupumu ir širdžių (tikėjimo) vieningumu“. Alvos karalystės, kurioje yra kelios Nilo šakos, išsiskyrė upių gausa, todėl sostinės Subos pavadinimas įprasminamas nesunkiai: Suba – s(i) uba – cy Upa. Karalystė Baklin – Gablin – Gabijų Nilas buvo gabijų (ugnių) valdoma teritorija. Knygoje pasakojama, kad būdžiai (būnai) aukščiausiąjį dievą Alachą vadino savaip – Zandžyr Aukščiausiasis. Fragmentuokime: Zandžyr – Saantžyr – sia ant žyr’o Aukščiausiasis. Žyra yra žvaigždėmis žėrintis dangus (plg. žyranderis – žvakių sietynas; liustra, rus.). Išeitų, savo vyriausiąjį dievą būnai apibūdino „Ant Žvaigždžių Aukščiausiojo“ vardu. Žodis Dunkula, tikėtina, fonetiškai skambėjo kaip Duonkula (kirtis ant duon) ir tai buvo vieta, kurioje buvo auginami, kuliami bei valomi javai. Šios vietos identifikavimas galėtų būti sietinas su Zimbabvės miestu Bulavajas, kur fragmentuodami gauname: Bulavajas – labu vajas – Labų javas. Miestas Balovalė paaiškina čia gyvenusius „labus“, kurie valė javus: Balovalė – labovalė. Pažymėtina, jog Karaliaučiaus rusai lietuvius iki šiolei tebevadina „labusais“. Zayro upės pradžia upė Lualaba – lua Laba irgi atspindi prie jos buvusių gyventojų labių etninę priklausomybę. Fragmentas lab - bal apėjo pusę pasaulio ir, kartu su mumis, apsistojo prie Labės ežero Aukštaitijoje krantų. Fragmentas labas dorovine ir vienijančia prasme yra toks stiprus, kad priešiškus mums, labiams, žmones iki šių dienų tebevadiname nelabaisiais.

Neatpažinti griuvėsiai Zambijoje

Karalystė Bazin galėjo būti vertinama kaip žema vieta Bazin – Nizba. Žodis „nizba“ yra rusiškas žargonizmas su žodžiu „niz“ (žemoje vietoje esanti vieta). Tikėtina, jog išsireiškime kurie ištraukia savo priekinius dantis, yra įsibrovusi perskaitymo klaida: vietoje žodžio „ištraukia“ turėtų būti žodis „patraukia“, t. y. pridengia, todėl šį Al-Jakubi knygos sakinį derėtų skaityti šitaip: Tai – žmones, kurie patraukia savo priekinius dantis, sakydami: „Nebus pas mus (matyti) dantų, panašių į asilo!“, ir jie išskutinėja savo barzdas. Aprašomi žmonės, matyt, buvo su dideliais ūsais, sudarančiais „patrauktų“ dantų įvaizdį. Valstybė al-Kurak, tikėtina, buvo apgyvendinta dabartiniais ukrainiečiais (kurak – ukr’ak) ir kroatais (kroat – kruat – ukr’at), taip pat kuršiais. Gi zindžiai gyveno prigludę prie as Sindo – S(i)indo – cy Indo, tai yra Indijos vandenyno krantų.
Senovinis tekstas yra gausus indoeuropietiškais pavadinimais. Dar daugiau jų išlikę dabartiniuose šitų vietų žemėlapiuose. Zambijoje: Lunga, Serovė, Isoka – si Oka (oko, rus. – akis), Čiendžis - čy Endžis (end, vok. – galas), Lūšiotas, Zayre: Čela – čia Iela (iela, latv. - gatvė), Maringa – Marių agni (ugnis), Rūkis – Kuris (ukrai, kursis), Itūla – Liūta arba ti Ūla, Lova, Gūlos krioklys (gūl, rus. – gaudesys), Bumba, Kisanganis – Ki(j)sanganis – kijų sia Agnis, Pūnia, Konge: Rūsė (miestas ir upė žemumoje), Zimbabvėje: Šamva, Rūtenga, Tanzanijoje: Rūkvos ež., Rungva – rungo formos upė, Rungva (miestas), Mo(a)rogor’as – Maragor’as kalnas – Marių kalnas (gora, rus. – kalnas), Ugala, Geita – keita (tarm. - kieta), Mara (upė), Itigis – It(t)igis – ti kytis (kietas), Mera (ugnikalnis), Kenijoje: Milgis (sausupė), Kitalė – Kijtalė – Kijų talė – Kijų slėnis (Tal, vok. – slėnis), Būterė, Vanga, Idžara – či Ara (saulėtoji), Rigmijas (giruliai?), Čyra – čy Ra (saulėtoji), Galana, Ugandoje: Aruja, Ašva, Sesės salos – se Esės salos, Ruandoje: Kigalis – Kij galis, Kyvaus – Kij vaus ežeras, Pietų Afrikos respublikoje: Ritas – Rytas (upė, kuri teka iš Rytų), Kopis, sausupių tinklas Botsvanoje Letiahau – Lietauha - Lietuva, miestai Ansleitas – s(ia) ants Liet(avos), Kalvinija, Sakas (upė), Palacve – Palatsvė – Palatvė (miestas).
Suvokus, jog fragmentas kij pirmine samprata reiškė gij, tai yra giją (nytį, atšaką, „lazdą“, atskirtį ir panašiai), istorijos gausme galime atpažinti slovakijus, ruskijus, čekijus, kijtaicus, graikijus, turkijus, marokkijus, lytov(s)kijus, žmutskijus (žemut. kijus) ir panašiai.

ŽEMAIČIAI

Žemaičiai sudarė žemės, t. y. žmonių, gyvenančių „žemiau“, šiauriau nuo saulės, giją. Jie gyveno žemesnėse nuo ekvatoriaus platumose. Būdamas žemaitis, Simonas Daukantas šią aplinkybę žinojo, todėl žemaičius vadino žemės (žiemos) žmonėmis, o ir žemaičiai save vadina „žemės žmonėmis“. Pažymėtina, jog mūsų planeta biologinės gyvybės egzistavimo galimybių prasme nuo Saulės yra toliausia, t. y. „žemiausia“ planeta, todėl įprasminta natūraliu „Žemės“ pavadinimu.
Išeitų, jog, tolstant nuo pusiaujo, „žemėjame“. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose raštuose atsiranda pavadinimas Samogitia, kas nedviprasmiškai reikštų Žemogijtija. Žemių šalis dar buvo vadinama Samotracia, kas reikštų Žemotrakija. Senųjų raštų pavadinimai, kur fragmentai Sam, Zam, Zem yra žem transkribcija, leidžia atlikti žemaičių identifikavimą, laikant juos žemiais (žiemiais).
Zimbabvėje teka Zambezės intakas pavadinimu Mazojė – Zamojė – Žemojė. Zambezės upės pavadinimas gali būti įprasmintas kaip Zambezė – Žem. b. esė – žemių būnų Esė arba Ežia. Gal būtent čia Afrikoje prasidėjo žemaičių gija ir deive Žemyna?
Žemas, pelkėtas vietas galima prilyginti rūsio, kuris kasamas drėgnoje, žemoje vietoje sampratai. Tai gražiai iliustruoja pelkėta upė Rūsė Konge. Gal čia prasidėjo rūsgija – ruskija?.. Kita vertus, rūsyniškąsias žemes vadinome ir žemomis (ne žemės!) kalnų atžvilgiu vietomis, todėl tarp žodžių rūsynė ir žemuma sąlyginai galime dėti lygybės ženklą. Metraščio užrašas načalo rūskoi zemli turėtų būti verčiamas kaip rūsyniškosios (ne rusiškosios) žemės pradžia. Ir tikrai, pažvelgę į geografinį Europos žemėlapį matome, jog Kijevo miestas stovi žemumos, besidriekiančios toli į pietus, pradiniame taške.
Sausupės drėksta ir vėl išdžiūsta. Mirksi, taip sakant. Mirksėjimo (drėkinimo) funkciją atlieka vokas, todėl gyventojai tokiose vietose galėjo būti vadinami ir vokiečiais (kirtis ant ie).
Sausupių būsena priklausė nuo lietaus, tirpstančio sniego, ledo, todėl buvo vadinamos lietaukomis, lietuvomis, lietavomis, ledavomis bei vandomis (vadomis). Sniego tirpimo procesas dar galėjo būti vadinamas sniegsprūda, tai yra „sprūstančiu“ sniegu. Ji pasižymi polaidžiais, upėmis ir upeliais. Tokia sniegsprūdos upė yra kairysis Dunojaus intakas Prūtas – (s)Prūdas, o ežeras, maitinęsis besitraukiančio ledyno vandeniu, buvo (ir yra) Prūtas – (s)Prūdas Ignalinos rajone. Šalis, kurioje anksčiau buvo sėte prisėta „sprūdų“, galėjo vadintis (s)prūdsija – prū(d)sija – prūsija ir jos žmones atkeliavo į Europą.

DIEVYBĖS

Būna Pietų Afrikoje turėjo savo dievybę. Ją vaizduoja piešininis Egipto hieroglifas, vadinamas Anubio vardu: Anubis – Anūbis – Būna (j)is vardu. Anubis gali prisistatyti ir pats: Anubis – si Buna – cy Būna.

Dievybė Anubis

„Šuniška“ hieroglifo veido išraiška rodo, jog Būna egzistavo tuomet, kai Žemės ašis didžiuoju precesiniu keliu ėjo pro senovėje vadinamą Šuns (dab. Sirijaus) žvaigždę. O ir miestas Sirius prie Johanesburgo PAR kalba tą patį. Koks tai laikas? Astronomijos žinios liudija, jog Saulė lygiadienio taške arčiausiai Sirijaus atsidurdavo būdama Dvynių žvaigždyne 9 150 m. pr. Kr. laikotarpiu. Taigi, skaičiuojant nuo dabartinių 2008 m., Būna (Esėja) egzistavo prieš 11 158 metus. Tuomet kodėl knygų autoriai kalba apie islamą, kurio anuo metu ir su žiburiu nebūtų buvę galima rasti? Derėtų priminti, jog „arabiško“ rašymo metu jie, prisiminus amerikietį Bergmaną, privalėjo būti arabų bažnyčios tarnaitėmis.
Sausupių tinklo pavadinimas Letiahau – Lietauha – Lietuva dabartinėje Botsvanoje ten, kur buvo „lietuviškų“ genčių arealas, sako, jog šioje teritorijoje gyveno lietuvių gentis. Kartu „užgimė“ ir deivė Lietuva.
Įdomus Pietų Afrikos faktas yra lietuviškų fragmentų ira, irijus buvimas pavadinimuose. Be miesto Sirius – cy Irius prie Johanesburgo, Tanzanijoje yra ir miestas Iringa – Iri inga, upė Zayras – cia Iras. Žodis „ira“ atspindi veiksmažodžio irti daiktavardinę formą. Išeitų, jog ten, kur aptinkami tokie vietovių pavadinimai, būna ira, betvarkė. Išeitų, jog ši ira (suirutė) prie Zayro - Zairo krantų buvo žinoma ir senaisiais laikais. Dabartinių Sirijos, Irako, Irano valstybių angažavimasis iros linkme tokią prielaidą patvirtina.

Al-Jakubi knygoje minimi zindžiai: Al-chabašų viešpatavimo riba – prie zindžių, o tie prigludę prie as-Sindo ir prie tų šalių, su kuriomis (šis) ribojasi. Kas tie zindžiai? Sakoma, jog jie gyveno prigludę prie as-Sindo, tai yra prie Indijos vandenyno krantų. Juos knygose mini antikos laikų istorikai Ibn-Chaukal’as, Al-Idrisi, Jakut’as ibn Abdallach’as, Ibn-Saidas ir kt. Knygose nurodomos vietos, kuriose zindžiai prekiavo ir mainikavo auksu, magnetine geležimi, dirbo kasyklose. Skaitant susidaro vaizdas, jog jie gyveno rytinėje Afrikos žemyno pakrantėje nuo dabartinio Mogadišo šiaurėje iki pat Maputu pietuose. Zindžiai yra bendrinis pavadinimas ir jiems priklausė įvairiaspalviai gyventojai, apgulę turtingus miestus, prekyvietes, aukso kasyklas. Sostinę, netgi, savą turėjo. Apie ją pateikia žinias Jakut’as ibn Abdallach’as knygoje „Alfabetinis šalių sąrašas“: Landžuija… Tai – didelė sala zindžių žemėje. Joje yra zindžių karaliaus sostas ir prie tos salos iš visų pusių atplaukia laivai. Tačiau dabar jos gyventojai persikėlė iš jos į kitą salą, vadinamą Tymbatu. Salos gyventojai musulmonai. Fragmentuokime salos pavadinimą: Landžuija – ant Žulija. Išeitų, salos karalius karaliavo „ant“ žulijų, t. y. „ant“ žulikų ir buvo sukčių bei apgavikų valdovas. Zindžiai gyveno prie miestų, pačiuose miestuose, „žindė“ jų gyventojus.

Hieroglifas, vaizduojantis zindžią

Iš piešinio matome, jog karvės „kepurė“ atspindi pietinės Afrikos kontūrą. Kepurėje pavaizduota bulvė, underė (pintas indas) ir tulpė, „plaukai“ simbolizuoja vandenyno pakrantę, apačioje pavaizduotos susuktos linijos. Paėmę į rankas J. Šeimio hieroglifų abėcėlę (žr. I dalį), perskaitome, kaip ši karvė vadinosi: b – bulvė, u – underė, t – tulpė, a – antakis, a – akis, s – spyruoklė. Buta as – Būta aš, štai kaip prisistato žalmargė, kurią žinda zindžia.
Studijų metais gabumu pasižymėjo kėdainiškis Vytautas Balčius. Tačiau ne visi studentai buvo pavyzdingi: kiti nusirašinėjo atliktas namų užduotis, kontrolinius darbus. Vytautas neduodavo, pykdavo. „Padėk šitam atsilikėliui, - kartą paprašiau už kaimyną, – jam gresia pašalinimas iš instituto.“ Balčius paraudo ir atsiliepė: „Aš mokausi, plūkiuosi, o jis, neįdėjęs darbo, nori mane žįsti. Zindžia jis – štai kas! Ir tokiems kelio neduosiu!“ Vytautas paaiškino, kad karvę šeimininkas gano, šeria, prižiūri, o kas nors pripuola slapčia ir žinda iš spenio, vargo neturėdamas. Tada ir buvo suprasta žodžio zindžia – žindžia prasmė: nedirbant naudotis kitų triūsu. Jis gali būti ne tik vienasmenis, bet priklausyti ir atskirų gyventojų, tautinėms grupėms. Tokie zindžiai neseniai buvo sukrėtę Paryžių ir visą Prancūziją. Atvykėliai gyvena prie miestų arba atskiruose kvartaluose, dirbti nenori ir „žinda“ valstybės, gyventojų pinigus. Zindžiai – aktuali visų šalių ir, kaip matome, visų laikų problema.
 

 Tęsinys - XI dalis