Rimgaudas Sinkus  

XI. ŽVAIGŽDĖLAPIS



Ankstesnėse knygos dalyse didžiausią dėmesį kreipėme į dalies mūsų žmonių, gyvenusių Afrikoje, buvimą, parodėme anų laikų sąsajas su dabartimi. Traukimasis nuo Afrikos karščių, visgi, užtruko ilgai, nes reikėjo iki Lietuvos „prisikasti“. Kelius nuo Afrikos iki dabartinių platumų brėšime vėliau, tačiau dera pasakyti, jog tie, kurie atkeliavo, čia, kur gyvuojame iki šiol, jau rado žmones, kalbančius ta pačia kalba. Kas tie pirminiai žmones? Atsakymas glūdi Lietuvos Rytų Aukštaitijoje – ten, kur yra gražiavietė, vadinama Paūkoje ir ežeras Daglėjus. Paūkojė stovi prie Ūkojo ežero, nuo jos į visas puses plyti ežerų vandenys. Pavadinimai dvelkia senove, o archeologiniai radiniai liudija akmens amžiaus laikus. Ar tik kirvukus mokėjome gaminti? Anaiptol. Maždaug 25 km spinduliu esantys pavadinimai liudija, jog supratome ir žvaigždžių kalbą. Ar tikrai taip? Išsiaiškinimui patalkins Z. Sviderskienės knyga „Žvaigždynai“ (Mokslas, Vilnius, 1983) su žvaigždėlapiu ir smulkus „Rytų Lietuvos ežerų labirinto turistinis žemėlapis“ (Briedis, Vilnius, 2000).
Ūkojas… Kiek piečiau esantis ir įstrižas Aiseto ežeras kelia mintį, kad jis gali atitikti žvaigždėmis ūkanotą Paukščių Tako išraišką: Paūkojė, gražiavietė prie Ūkojo, tuomet atspindėtų Mirfako žvaigždę, spindinčią ūko įlinkime. Patikriname: taip, tinka. Įdomų ieškojimą tęsiame į šiaurę, kur aptinkame ežerą Daglėjus. „Išslaptinti“ pavadinimą lengva: Daglėjus – Lad. g. ėjus – Ladų grįžulo ėjus – saulių grįžimo ėjus.  Išeitų, ežeras atspindi tašką, apie kurį ratu eina ir grįžta „saulės“, t. y. žvaigždės, o pats ežeras yra to rato (ekliptikos) centras. Kylame žemėlapiu aukštyn ir, kiek į dešinę, aptinkame ežerėlį Gulbinas. Pagal kampą ir atstumus matosi, kad jame projektuojasi Gulbės žvaigždyno šviesulys Denebas, todėl tampa akivaizdu, jog aptikome žemiškąjį atlasą, pavadinimais orientuotą į dangaus žvaigždes. Patikrinimui, eikime ežerų labirinte ratu, įsižiūrėdami į vietovardžius. Matome, jog 30 km atstumu nuo Daglėjaus pietuose telkšo ežeras Telys. Teliu aukštaičiai tebevadina jautį, todėl šis pavadinimas liudija, kad pataikėme į Jaučio (Tauro) žvaigždyną. Žinodami, kad žvaigždyne yra ūkas su kyšuliu, įvardintu Žirgo (Arklio) galva, šalia pamatome Žirgelio (Sirgelis) ežerą. Netolimas ežeras Kerotis (Kerotys) primena apie Krabo ūką Jautyje, o Balčiukas su ežeru Šventas atspindi baltąjį Aldebaraną ir „šventas“ Sietyno žvaigždžių pabiras.

 Žirgelio galva Jaučio (Tauro) žvaigždyne

 Į kairę nuo Telio ieškome ryškių Oriono žvaigždžių sankaupos ir suprantame tokia esant Indrajų ežerą. Indraja mūsų mitologijoje yra Saulės duktė ir daugiskaitoje reiškia „saules“. Šienpjoviuose (Orione) iš tikro yra daug šviesių žvaigždžių (Betelgeizė, Rigelis ir pan.), o įstrižą Šiekščio, Ilgio ir Indrajų liniją galime sutapatinti su Oriono „diržu“.
Išilgai Paukščių Tako juostos „teka“ Aiseto ežeras. Anapus kranto, penkių kilometrų atstumu vienas nuo kito, matosi du kaimai – dvyniai su tapačiais pavadinimais Paeisetė II ir Paeisetė II. Akivaizdu, jog šie kaimai, esantys anapus Aiseto, išreiškia Dvynių žvaigždyno Alfa ir Beta žvaigždes. Saulei esant vasaros zenite, medikai rekomenduoja pasirūpinti gyvybės užmezgimo reikalais, todėl su dviguba energija reikia „patrinti“ panas: kaimai Panatrytis ir Panatrytis II  įsakmiai liepia per Jonines tai ir padaryti.
Einant aplink centrą, toliau aptinkame Vorėnų kaimą. Čia, projektuojant į dangų, turėtų būti Vėžio žvaigždyno „kakta“, išreikšta žvaigždžių spiečiumi. Voro kojas (Vėžio žnyples) aptinkame iškart: į šonus stirkso kaimų Šakiai ir Šakeikiai (Kašeikiai) pavadinimai. Išeitų, Vorėnai atspindi Vėžio žvaigždyną. Kulionių piliakalnis, esantis pagal spindulį tolėliau, primena galimus kūlimo darbus, jeigu tik oras gražesnis leidžia
Liūtas yra didelė katė. Kačiūnai, Kačiūnų piliakalnis patvirtina Liūto ir Mažojo Liūto priklausomybę katėms. Netoliese esanti Krušuonos (Krašuonos) upė liudija žinomą kačių energiją „morčiauti“.
Berenikės Garbanas atspindi „susiraizgę“ Rūzgiškės, o rugsėjo mėnesio ryšį su jaujomis, atspindi Jaujreliai (Jaureliai). Berenikės Garbanas danguje perskiria šešėliniai ruožai, - žemėje jie pažymėti Šešėlių miško ir Šešėlių kaimo pavadinimais. Ežeras Paštys primena, jog rudens lygiadienio taškas, esantis Mergelėje už Garbanų, slinkdamas neša žmonėms žinias.
Einant pagal laikrodžio rodyklę aukštyn, aptinkame ežerais išreikštą Skorpiono uodegą. Ją sudaro lenkta Ilgio, Žvirgždelio ir Žvirgždžio ežerų grandinė, nutaikyta į viršuje esantį antrą ežerą Paštį.
Perlipę dalį žvaigžių, stebime didelį Paukščių Tako augimą platyn, - ten yra mūsų galaktikos branduolys. Tai, kad žvaigždžių, ūkų ir spiečių čia yra tikrai daug, rodo žemiški Avilių, Mukulių, Rutuliškių pavadinimai. Atskira grupe praplatėjime išsiskiria Šaulio „lankas“, žemėje atspindėtas Šišponiškių, Varniškių, Betiškės, Jatkūniškių, Narkyčių piliakalnių linija. Tai, kad dėl Šaulio tikrai neapsirinkame, liudija čia pat stovintis ir kaimas Šauliai. Žvaigždyne yra išskirtinis ūkas M 20, kuris dalijasi į tris dalis, todėl ūkas vadinamas Trigubu. Šią ūko savybę senoliai pažymėjo Triponiškių kaimo pavadinimu.
Po Ožiaragiu esanti Mikroskopo ir Pietų Žuvies šviesulių linija, besibaigianti ryškia Fomalhauto galva su „ausimis“, tikėtina, senolių buvo vadinta Ausylu, nes būtent priešais šią liniją žemėlapyje stovi ežeras Auslas.
Kas galėtų atspindėti Ožiaragį? Žvaigždžių išsidėstymo konfigūracija čia primena gėrimo ragą. Geriamoje pusėje čia nuo krašto pilasi kelios neryškios žvaigždės, žemėje atspindėtos Indučių kaimo pavadinimu.
Vandenį Lietuviškajame Zodiake atstovauja ežeras Luodis. Luotą kai kurie aukštaičiai iki šiol tebevadina Luodu, o kaimų pavadinimai Luodkos, Luodžiai šitą nedviprasmiškai patvirtina.
Kas žemėje gali atspindėti dangiškąsias Žuvis? Pastebime, jog šis pavadinimas yra rašomas daugiskaita. Žuvų veisimas, auginimas ir žūklavimas anuometiniams žmonėms buvo didelis rūpestis. Tokį požiūrį atspindi ir piečiau Luodžio esantys ežerėliai – žuvys  su Rūpinskų ir Rūpinskėlių kaimais pašonėje.
Avino vietoje Lietuviškajame Zodiake yra pavaizduotas Banginio uodegos pelekas. Smūgis uodega, keliantis vandens ir vėjo gūsį, atsispindi ežero Vėjuonis (Vajuonis) pavadinime. Laukojo ežere yra graži uodegos peleko formos sala, o žemiau tyvuliuoja ir pats ežeras Pelekas.
Žemiau Vandenio (Luodžio) yra puiki spiralinė žvaigždžių galaktika, vadinama NGC 253. Pas mus, žemėje, ši vieta yra suprojektuota į Svetyčios upę ir buvusį Svetyčios ežerą (dabar pelkė). Tarp Svetyčios ir Peleko (Banginio uodegos) ryškumu išsiskiria „Avino galva“. Žemėje šia kryptimi yra Mekeniškių (Makaniškių) ir Degsnės kaimai. Gal Lietuvos Juodagalves avis (degsnes) buvome išvedę anksčiau, negu dar kartą jas išvedėme praeitame šimtmetyje? Juk daug seno darome iš naujo.
Apėję aplink Daglėjų visą ratą ir grįžę prie Telio, lietuviškąjį Zodiaką dabar jau galime vaizduoti popieriuje.

 Lietuviškasis Zodiakas

 Pastebime, kad esami žvaigždžių sambūrių pavadinimai remiasi lietuviškojo Zodiako reikšmėmis. Kačiūnai, pavyzdžiui, vėliau buvo paversti Liūtu ir Mažuoju Liūtu, užsilenkę Ilgys, Žvirgždelis ir Žvirgždys po Paščiu pagal uodegos formą buvo pavadinti Skorpionu. Narkyčių, Jatkūniškių, Betiškių ir Varniškių piliakalniai, kartu su Mažvilių kalnu, atspindintys įtemptą lanką (saidoką), tik vėliau buvo pervadinti Šauliu vietoj Saidūno: į tai rodo pirminis kaimo Sadūnai – Saidūnai pavadinimas. Vandenys savo pavadinimą gavo pagal plaukiojimo vandenyje įnagį – luodą (luotą). Žuvų neršto metą atspindintis Pelekas (kaimas), Vajuonis – Vėjuonis (ežeras) ir Laukojys su charakteringa „uodegos sala“ paviršiuje transformavosi į žvaigždžių Banginį, Telys – į Jautį, Taurą ir panašiai.
Kas „nupaišė“ Lietuviškąjį Zodiaką ir kada? Išaiškinimui, atkreipkime dėmesį į darinį, kuris gali nešti žinią. Tai – ežeras Paštys Skorpiono uodegos gale. Žemišką Paštį suprojektavę į dangiškąjį Skorpioną, gauname 17h 45° tašką. Kadangi turime ir „jaunesnį“ Paštį, galime teigti, jog „senasis“ Paštys rodo į pirminį rudens lygiadienio laiką, egzistavusį Zodiako kūrimo metu, o antrasis atskleidžia lygiadienio taško slydimo efektą.  Laiko skirtumas Zodiake tarp dabartinio rudens lygiadienio taško Mergelėje ir pirminio Paščio pagal Z. Sviderskienės žemėlapį sudaro 101 laipsnio kampą (centras18h 66°) ir tai atitinka 7272 metų laikotarpį. Prieš sukuriant žemėlapį, reikėjo jau turėti organizuotą valstybę, todėl lietuvių žinios savo valstybę pradėjus 5509 m. prieš Kristaus gimimą (Algirdas Gustaitis, Dniepro upė ir aplinka nuo prieškristinių laikų, psl. 195, Raštija, 1991), o tai yra 7517 einamieji metai nuo dabartinio 2008 m. po Kr. momento, yra ne iš piršto laužti. Valstybę, suprantama, turėjo sudaryti ne mažiau kaip 3 tinkamai organizuotos gentys (žr. VIII d.), nes kitaip nebūtume išlikę. Valstybėje turėjo būti ne mažiau kaip 3 x (15 ar 20 tūkst.) = 45 tūkst. arba 60 tūkst. žmonių, ir ji buvo karalystė.
Lietuviškasis Zodiakas yra unikalus tuo, kad jame, neskaitant solidaus amžiaus, yra sutelkta dangaus sandaros ir žemės gyvenimo vienovės išmintis. Matosi, jog „paišant“ žvaigždėlapį reikėjo matyti žemę iš viršaus. Tai – ne naujas teiginys. Pavyzdžiui, didelius Naskos dykumos piešinius Pietų Amerikoje kažkas irgi turėjo „paišyti“ skraidydamas. Vieni tvirtina, kad tas „kažkas“ buvo indėnai (jie neprisipažįsta), o kiti sako, jog tai – ateivių iš kosmoso darbas. Nežiūrint ginčų, buvo atliktas eksperimentas – išaustas anų laikų audinys, sukonstruota gondola, užkurtas lauželis ir, gondolą išpūtus šiltam orui, žmonės pakilo į orą.

 Oreivis Vudmenas (Woodman) kyla virš Naskos

 Profesionalumo stoka, audžiant staklėmis, mūsiškių neapkaltinsi - audėme net 24 nyčių tankumo audinius, todėl eksperimentas rodo, kad ir mes galėjome skristi. Tačiau iš kur žinojome dangaus šviesulių judėjimo paslaptis ir orientavomės azimutuose? Klausimas kol kas lieka be atsakymo. Nustatę Lietuviškojo Zodiako sukūrimo amžių (5264 m. pr. Kr.), turėtume aptikti ir konkrečius paišymo autorius: čia padeda ežero Izitas pavadinimas. Jis plyti ežero Auslas ir galaktikos branduolį atspindinčio ežero Šventavo (šVencavo – Vencavo) tarpežeryje. „Išslaptinę“ pavadinimą, gauname, jog anuo metu čia šeimininkavo gentis  izitas – zi tias – cy tijas – čia ti’jas. Sakančių ti (ty) žmonių gentis Lietuvoje yra gerai žinoma. Izitas čia stovi 47 laip. kampu nuo pirminio Paščio, todėl išeitų, jog prieš pradedant „piešti“ Zodiaką evoliucionavome 3384 metų.
Ties šia data galima būtų ir apsistoti, jeigu prie Paščio nebūtų Daglėjo ir Daglėjėlio ežerų, skatinančių lyginti su centro Daglėjumi. Gal tai yra nuoroda, jog senasis rudens lygiadienio taškas (Paštys su dviem Daglėjais) aplink centrą jau yra apsisukęs du kartus? Tuomet Lietuviškasis Zodiakas pasentų 26000+26000=52000 metais ir jo nupaišymo datą žymėtų einamieji 59272 metai nuo šios 2008 m. dienos, o lietuvių įsikūrimo prie Izito pradžią atitiktų 60648 m. pr. Kr. momentas.
Šypsotis anksti: mokslininkai seniai kelia mintį, jog pastarasis ledynmetis buvo ne ištisinis, o slinko šilimo – šalimo laiko ruožais, todėl aukštaičiai galėjo įsikurti, atsitraukti ir vėl sugrįžti. Gal, remiantis tuo, apėję trečią precesinį ratą, prie senojo Paščio ateityje turėtume iškasti dar vieną - Daglėjūkščio - ežerą ateities kartoms?
Lietuviškajame Zodiake randame ženklų, derančių su kasdieniu gyvenimu:
Garneliai, km.
– zodiakinėje sistemoje atitinka rugpjūčio mėnesio gandrų išskridimo laiką;
Vėlučiai (Vilučiai), km.
– atitinka varlių užmigimo vėl po vasaros (Vėlinių) poziciją;
Ežeras Šiurpys, kartu su Raguoliuku, Raguolėliu ir Raguoliu, rodo ilgiausią ir šalčiausią gruodžio mėnesį, kur galima sušalti į ožio ragą.
Vėlionys, km.
atitinka varlių pabudimą vėl balandžio mėnesį (Vėlykos) po žiemos.
Dringis
, ežeras, rodo į pavasarį drengiančios darganos kryptį.
Atidžiau paieškojus, rate galime rasti daugiau pavadinimų, atitinkančių gamtos, gyvūnų ar klimato kaitos, susijusios su žvaigždėmis, sąsajas, todėl kiti tyrėjai lietuviškajame Zodiake aptiks dar ne vieną „gerą“ pavadinimą. Žvaigždžių judėjimas danguje yra nuspėjamas kompiuterinėmis programomis, tačiau autorius jų neturi ir kai kur galėjo apsirikti, galėjo ko nors neįžvelgti.

 

 Grįžkime prie galaktikos, lietuviškajame Zodiake pažymėtos Svetyčios vardu. Apie ją Z. Sviderskienė rašo: „Žvelgdami į pietus nuo Banginio betos, surasime dar porą galaktikų: 10 ryškio spiralinę žvaigždžių sistemą NGC 247 ir Skulptoriaus žvaigždyno pakraštyje esančią NGC 253, už kurią šviesesnis ir gražesnis gal tėra tik garsusis Andromedos ūkas. Ją galima įžiūrėti jau pro stiprius žiūronus – matyti pailga balzgana dėmė. Pirmąkart šią žvaigždžių sistemą 1783 m. pastebėjo V. Heršelio sesuo Karolainė. NGC 253 nutolusi nuo mūsų 7 milijonus šviesmečių. Visai netoli jos yra mūsų Galaktikos pietų polius“. Minėtos knygos 184 p. astronomė pateikia gražią galaktikos nuotrauką. Pavadinimas Svetyčia yra kilęs iš kamieninio žodžio svetys.
Ką galime pasakyti apie galimus svečius iš Svetyčios? Ateivių iš kosmoso teorija turi daug šalininkų. Ja užsiimantys mokslininkai, tyrėjai bei eksperimentatoriai teikia vis naujus lankymosi iš svetur pavyzdžius, pradedant „kosmonautų“ piešiniais ant akmeninių sienų, šautinėmis kaukolių žaizdomis iš dinozaurų epochos ir baigiant neatpažintos technikos detalėmis. Darbuose teigiama, kad kiekvienas „svečių“  apsilankymas žmogaus evoliucijos tėkmėje suteikė galimybę revoliuciniam vystymosi šuoliui. Lietuviškasis Zodiakas, šiuo atveju, gal būtų tokio akmens amžiaus žmonių revoliucinio vystymosi šuolio pavyzdys? Turėjome kontaktą? Galbūt. Dar daugiau, – nuo smaigalio pirmyn platėjanti „uodega“ gali reikšti ne tik du apsisukimo aplink dangaus polių ratus, bet ir žinomą neribotą tokių apsisukimų seką.
Manymas, kad nėra greičio, didesnio už šviesos srautą, tarpžvaigždiniu mastu gali būti klaidingas, todėl atstumas iki Svetyčios galaktikos, matuojamas 7 mln. šviesmečių, gali  „žvaigždūnų“ negąsdinti, – jie valdo tobulesnes atstumo tarp žvaigždžių įveikimo technologijas. Visatos protas yra senesnis už Žemę.

 Tęsinys - XII dalis

 I dalis

 

Į puslapį VYDIJA