Rimgaudas Sinkus  

XVII. EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ – KELIONINIS LIETUVIŲ EPAS

Prof. dr. Valdas Žulkus, Palangoje kasinėjęs Birutės kalną ir pagal stulpelių žymas aptikęs kryptinę XII a. astronomijos observatoriją (Palangiškiai pagonys, 2005), rado du apskritimus, kurių vienas buvo dukart didesnis už kitą. Trečio, kuris ėjo aplinkui dukart mažesnįjį, tėra pasilikusi žyma. Pratęsus matematinę logiką, šių eilučių autoriui pasidarė aišku, kad anksčiau prieš kryptinę čia stovėjo struktūrinė astronomijos observatorija, turinti 9,6 tūkst. metų senumą (kn. II, XV d. Sumanioji baltų kultūra). Observatorijos amžius buvo nustatytas pagal dabartinį žvaigždės Regulas padėties, lyginant su ankstesne Regulo padėtimi Liūto žvaigždyne, kampo tarpusavyje skirtumą (1˚ = 72 m.). Toks amžius lietuviuose ir baltuose nėra riba, kadangi, be Varaklani Latvijoje (26,6 t. m. atgal), prof. habil. dr. Algirdas Girininkas prie Gargždų surado žmogaus rankų apdirbtą šiaurinio elnio ragą, kurio amžius siekia 43 tūkst. metų atgal..

Koks tuometinis buvo žmogaus išsivystymo laipsnis, nusako archeologijos profesorės Rimutės Rimantienės žodžiai: „Homo sapiens – protingasis žmogus, kurio giminei ir mes priklausome, jau prieš 35 tūkstančius metų buvo lygiai taip pat fiziškai, psichiškai ir protiškai išsivystęs kaip ir mes. Nuo tų žmonių mus skiria tiktai patirtis, kaupiama ir perduodama iš kartos į kartą (Lietuva iki Kristaus, VDA leidykla, Vilnius/1995)“. Buvom tada mes gamtonys: tuokėmės, turėjom vaikus, mušėmės, šventėme, gyvenome pagal darnos su gamta dėsnius, o dórai sergėti turėjome visavertę religiją (prof. dr. Rimantas Balsys).

Kas buvo anksčiau? Anksčiau buvo ledynmetis, kur mes, pasitraukę į šiaurinę Afriką, galėjom gyventi šilčiau. Ten anuomet buvo savana, o priekalnėse žaliavo ūksmingų lapuočių miškai. Buvo gausu ežerų, upių ir, nors visa dabar atsidūrę po smėliu ir karšta, tačiau Nilo upė tebeteka iki šiol. Tuo tarpu hieroglifų raštas ant piramidžių (Juozas Šeimys) liudija buvus čia ir lietuvišką kalbinę aplinką.

Be to, remiantis knygos „Afrika seniausių ir vidurinių amžių istorijos šaltiniuose“ (leid. Nauka, Maskva/1990) žemėlapių duomenimis, yra nustatyta, kad šiaurinės Afrikos ir Arabijos pusiasalio plotuose buvo, kai kur tebėra, gyvenviečių su pavadinimais Kapsa, Ąžuola, Auksuma, Girėnai, Merga, Kurtuva, Salala, Ėja ir pan. rinkinys. Jį pavaizdavome R. Flinto knygos „Žemės istorija“ pastarojo ledynmečio laiko žemėlapyje (p. 1 Lietuviški pavadinimai šiaurinėje Afrikoje). Žemėje tuomet buvo mažai gyventojų (R. Flintas), todėl maistu, gaminiais su kitos odos spalvos žmonėmis galėjome keistis be didesnių mūšių ar rietenų.

Pav. 1. Lietuviški pavadinimai šiaurinėje Afrikoje.

Kai po ledynmečio ėmė šilti, vieni grįžom į Šiaurę, o kiti pagal Nilo upę aukštyn kirtom pusiaują ir apsigyvenome Afrikos pietuose. Čia nuo Ašmenos (Ašies menos), kaimo Ašaša – aš Aša (dab. Kabeliai) Lietuvoje iki Afrikos upės Šašis – aš Ašis veda tiesi linija (pav. 2 Lietuviškoji ašis). Sustojome, nes į veidus padvelkė šaltis nuo Antarktidos.

O kelią pietų ir atgal kryptimis atskleidžia pasakos „Eglė žalčių karalienė“ tekstas (LIETUVIŲ LIAUDIES PASAKOS , UAB Jotema, Kaunas/2008).

 Pav. 2. Lietuviškoji ašis.

EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ
(originalas)

Kitą kartą senų senovėje gyveno senelis ir senelė. Turėjo jie dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė.

Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsirengti. Jauniausioji tik žiūri – jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jį varyti. Bet žaltys atsigręžė į jauniausiąją ir prašneko žmogaus balsu:

    - Duok, - sako, - Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!

Apsiverkė Eglė: kaip ji gali už  žalčio tekėti! Paskui tarė rūsčiai:

    - Atiduok marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykęs!

O žaltys vis savo:

    - Duok, - sako, - žodį, jei tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu.

Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio. Po trijų dienų žiūri – visas žalčių pulkas šliaužia į jų kiemą. Nusigando visi, o žalčiai knibždėdami tik karstosi, rangosi, vyniojasi. Piršliai tiesiog sugarmėjo į vidų pasitarti su tėvais ir nuotaka. Iš pradžių tėvai nesutiko, nenorėjo tikėti, bet ką padarys su tokia žalčių knypava, noromis nenoromis turi atiduoti jauniausią ir gražiausią dukrelę. Bet vis geruoju nenusileidžia. Žalčiams liepia lukterėti, o patys eina pas seną kaimynę ir viską išpasakoja. Toji sako:

    - Lengva apgauti žaltį: vietoj dukters duokite jam žąsį, ir paleiskite pasiuntinius.

Taip ir padarė. Davė baltą žąsį, ir piršliai su ja iškeliavo. Netrukus išgirdo žalčiai berže gegutę kukuojant:

    Kukū kukū, kukū kukū,

    Apgavo jus:  

    Vietoj marčios davė jums baltą žąsį,

    Kukū kukū!

Žalčiai grįžta, pikti išmeta žąsį ir reikalauja marčios. Tėvai, senosios kaimynės patarti, duoda jiems baltą avį. Pakelėje gegutė vėl jiems kukuoja:

    Kukū kukū,

    Prigavo jus: -

    Vietoj marčios davė jums baltą avį,

    Kukū kukū!

Grįžta žalčiai šnypšdami ir vėl reikalauja marčios. Dabar davė jiems baltą karvę. Bet gegutės perspėti, vėl grįžta dar labiau įtūžę, gąsdindami sausra, tvanu, badu už duotojo žodžio negerbimą. Namiškiai Eglę apverkė, o gegutė pakelėje kukuoja:

    Važiuokite, skubėkite,

    Vedys martelės laukia!

Pagaliau Eglė su visais palydovais priėjo pajūrį. Ten ji susitiko belaukiantį gražų jaunikaitį. Šis pasisakė, kad yra tas pats žaltys, lindėjęs jos marškinių rankovėje. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves – tris savaites linksminosi, šoko, ūžė.

Žalčio rūmuose buvo visko pilna, ir Eglė aprimo, palinksmėjo, pagaliau ir visai pamiršo savo tėviškę.

Praėjo devyneri metai, Eglė jau susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo ir vienos dukrelės – Drebùlės. Ji buvo jauniausia. Vieną kartą vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:

    - Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eime jų kada nors aplankyti.

Tada ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą giminę. Ir parūpo jai, kaip jiems tenai sekasi: ar besveiki, ar begyvi, ar seniai jau gal numirę. Ir taip ji trokšta eiti ir pasižiūrėti savo tėviškės. Jau tiek metų nebuvusi, nemačiusi savųjų, labai išsiilgusi jų. Bet žaltys nenori nė klausyti.

    - Gerai, - pagaliau atsakė vyras, aplankyti leisiu, bet pirma suverpk šitą šilkų kuodelį, - ir parodė jai ratelį.

 Žaltienė įkibo į ratelį, verpė dieną naktį. Verpė verpė, bet šilkų kuodelis nemažėjo. Mato, kad čia apgaulė: kuodelis, matyt, užkerėtas. Verpsi neverpsi – vis tiek nesuverpsi. Eina Eglė pas vieną senę, kur netoli jų gyveno – pas žiniuonę burtininkę. Atejusi dejuoja:

    - Močiute širdele, pamokyk, kaip šitą šilkų kuodelį suverpti.

Senoji išpasakojo, kaip ir ką reikia padaryti.

    - Įmesk, - sako, - į ugnį, kada kūrensis, kitaip niekados nebaigsi verpti.

Eglė parėjusi ir įmetė kuodelį į krosnį, pakurtą duonai kepti. Šilkai tuoj supurškė, ir Eglė pamatė rupūžę kaip gerą kultuvę besiraitant ant ugnies: ta rupūžė ir leido iš savęs verpiant šilkus. Suverpusi, Eglė vėl prašo žaltį nors kelioms dienoms pas tėvelius paviešėti. Dabar vyras ištraukė iš po suolo geležines kurpes ir sako:

    - Kai jas suavėsi, tada galėsi keliauti.

Apsiavė ji tomis kurpėmis, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis, kur tik pagriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Minsi neminsi – jų visam amžiui užteks. Eina vėl pas senę burtininkę patarimo prašyti. Senutė pamokė:

    - Nunešk kurpes kalviui ir paprašyk, kad jis pagruzdintų jas žaizdre.

Ji taip ir padarė. Kurpės gerai padegė, ir Eglė per tris dienas jas nuplėšė.

Atėjusi pas vyrą vėl prašo, kad leistų jai tėvus aplankyti.

    - Gerai, - sako žaltys, bet eidama turi išsikepti bent kiškio pyrago lauktuvėms, ką gi duosi brolių ir giminių vaikams?

O pats liepė paslėpti visus indus, kad Eglė negalėtų išsikepti ragaišio. Eglė mąsto, galvoja, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišį be dubens. Ir vėl kiūtina pas žiniuonę. Senutė pataria:

    - Ištepliok raugu rėtį, pasisemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame ragaišį.

Žaltienė taip ir padarė: užmaišė, iškepė ir turėjo jau ragaišį. Dabar ji atsisveikino su vyru ir išėjo, vaikais vedina, į tėviškę. Žaltys palydėjo, perkėlė per marias ir įsakė, kad viešėtų tėviškėje ne daugiau kaip devynias dienas ir vėl grįžtų.

    - Kai grįši, - sako, - tai eik viena su vaikais ir, atėjusi ant jūros kranto, taip šauk mane:

    Žilvine, Žilvinėli,

    Jei tu gyvas, - pieno puta,

    Jei negyvas, - kraujo puta…

- Ir jeigu, - sako jis, pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą, esu žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite, kaip mane šaukti reikia.

Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti atgal.

Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko. O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti pas žaltį nebereikėtų. Ir sutarė iškvosti vaikus, kaip jų motina, sugrįžusi prie marių, šauks savo vyrą, o paskui, nuėjus į pamarę, jį pašaukti ir užmušti.

Taip nutarę, pirmiausia išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią. Apstojo jį ir kamantinėjo, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti negalėjo. Paleisdami pagrasino nieko nesakyti savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui Beržą, bet ir iš tų nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukterį Drebùlę. Toji iš pradžių taip pat sakė nežinanti, bet, pamačiusi iš po skvernų kyšant rykštes, tuoj viską išplepėjo.

Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, patraukė į pajūrį. Atsistojo ant kranto ir šaukia:

    Žilvine, Žilvinėli,

    Jei tu gyvas, - pieno puta,

    Jei negyvas, - kraujo puta…

Kai tik tas atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo jį. O sugrįžę namo, nieko neprasitarė Eglei, ką padarę.

Praėjo ir devynios dienos. Eglė atsisveikino su visais, nuėjo į pajūrį ir šaukia Žilviną:

    Žilvine, Žilvinėli,

    Jei tu gyvas – pieno puta, jei negyvas – kraujo puta…

Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo ji savo vyro balsą:

    - Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, kaip mane šaukti, jiems išdavė Drebùlė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į vaikus, tarė Drebùlei –

    Kad tu pavirstum į drebulėlę,

    Kad tu drebėtum dieną naktelę,

    Kad tau išpraustų lietus burnelę,

    Kad iššukuotų vėjas galvelę!..

Sūnums –

    Stokit, sūneliai, stipriais medeliais, -

    Aš, jūsų mamelė, liksiuos eglelė.

Kaip ji ištarė, taip ir įvyko: ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji mūsų medžiai, o drebùlė šiandien, mažiausio vėjo pučiama, pradeda drebėti už tai, kad ji, stovėdama prieš dėdes, išdavė savo tikrą tėvą ir motiną.

EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ
(patikslintas tekstas)

 Kitą kartą senų senovėje gyveno senelis ir senelė. Turėjo jie dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė. Gerai gyveno, bet vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo jos ant kranto apsirengti. Jauniausioji tik žiūri – jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jį varyti. Bet žaltys atsigręžė į jauniausiąją ir prašneko žmogaus balsu:

-      Duok, - sako, - Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!

Apsiverkė Eglė: kaip ji gali už žalčio tekėti! Paskui tarė rūsčiai:

-      Atiduok marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykęs!

O žaltys vis savo:

-    Duok, - sako, - žodį, jei tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu.

Ausytės geltonos. Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio. Po trijų dienų žiūri – visas žalčių pulkas šliaužia į jų kiemą. Nusigando visi, o žalčiai šnibždėdami tik karstosi, rangosi, vyniojasi. Piršliai sugarmėjo į vidų pasitarti su tėvais ir nuotaka. Iš pradžių tėvai nesutiko, bet ką bedarys su tokia žalčių knypava, noromis nenoromis turi atiduoti jauniausią ir gražiausią dukrelę. Bet vis geruoju nenusileidžia. Žalčiams liepia lukterėti, o patys eina pas seną kaimynę ir viską išpasakoja. Toji sako:

-      Lengva apgauti žaltį: vietoj dukters duokite jam žąsį ir paleiskite pasiuntinius.

Taip ir padarė. Davė jiems baltą žąsį, ir piršliai su ja iškeliavo. Netrukus išgirdo žalčiai berže gegutę kukuojant:

   Kukū kukū, kukū kukū,

   Apgavo jus: -

   Vietoj marčios davė jiems baltą žąsį,

   Kukū kukū!

Žalčiai pameta žąsį šalin, grįžta ir reikalauja marčios. Tėvai, senosios kaimynės patarti, duoda jiems baltą, didesnę už žąsį, avį. Pakelėje gegutė, kur viską išmano, vėl jiems kukuoja:

   Kukū, kukū,

   Prigavo jus:

   Vietoj marčios davė jums baltą avį,

   Kukū, kukū!

Žalčiai grįžta, pikti išmeta žąsį ir reikalauja marčios. Tėvai, senosios kaimynės patarti, duoda jiems baltą avį. Pakelėje gegutė vėl jiems kukuoja:

   Kukū kukū, kukū kukū,

   Prigavo jus: -

   Vietoj marčios davė jums baltą avį,

   Kukū, kukū!

Grįžta žalčiai šnypšdami ir vėl reikalauja marčios. Dabar davė jiems baltą karvę. Bet, gegutės perspėti, vėl grįžta dar labiau įtūžę, gąsdindami sausra, tvanu, badu, už duotojo žodžio negerbimą. Namiškiai Eglę apverkė, apraudojo ir atidavė geltonom ausytėm, žalčiams. O broliai sekė ją dangumi per žvaigždes pasikeisdami. Vedasi žalčiai Eglę, o gegutė pakelėje kukuoja:

   Eikite, plaukite ir paskubėkite,

   Vedys martelės laukia!

Sausuma, upėmis ir vandenais išteka Eglė tada su visai palydovais į pajūrį. Ten ji sutiko belaukiantį gražų jaunikaitį. Šis pasisakė, kad yra tas pats žaltys, lindėjęs jos marškinių rankovėje. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikia išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves – tris, savaites linksminosi, šoko, ūžė.

Žalčio rūmuose buvo visko pilna, ir Eglė aprimo, palinksmėjo, pagaliau ir visai pamiršo savo tėviškę.

Praėjo devyneri metai. Eglė jau susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo ir vienos dukrelės – Drebùlės. Ji buvo jauniausia. Vieną kartą vyriausias sūnus, besiausdamas tarpe medžių, paklausė Eglės:

    - Mamyte, kurgi gyvena tavo tėvai? Eime jų kada nors aplankyti.

Tada ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą giminę. Ir parūpo jai, kaip  jiems tenai sekasi: ar besveiki, ar begyvi, ar seniai jau gal numirę. Ir taip ji trokšta eiti ir pasižiūrėti savo tėviškės. Jau tiek metų nebuvusi, nemačius savųjų, labai išsiilgusi jų. O čia Drebùlė jai dar zyzia:

    - Mama, jei nevaliosi, pusilas mane neš.

Bet žaltys nenori nė klausyti.

    - Gerai, - pagaliau atsakė vyras, - aplankyti leisiu, bet pirma suverpk šitą šilkų kuodelį, - ir parodė jai ratelį.

Žaltienė įkibo į ratelį, verpė dieną naktį. Verpė verpė, bet šilkų kuodelis nemažėjo. Mato, kad čia apgaulė. Kuodelis, matyt, užkerėtas. Verpsi neverpsi – vis tiek nesuverpsi. Eina Eglė pas vieną senę, kur netoli jų gyveno – pas žiniuonę burtininkę. Atėjusi dejuoja:

    - Močiute širdele, pamokyk, kaip tą šilkų kuodelį suverpti.

Senoji išpasakojo Eglei, kaip ir ką reikia daryti:

    - Įmesk, - sako, - į ugnį, kai saule kūrensis, kitaip niekados  nebaigsi verpti.

Eglė parėjusi ir įmetė kuodelį į saulės ugnį, pakurtą duonai rudai iškepti. Balti šilkai tuoj supurškė, ir Eglė pamatė rudą rupūžę kaip gerą kultuvę besiraitant ant ugnies: ta rupūžė ir leido verpiant iš savęs šilkus. Suverpusi, Eglė vėl prašo žaltį leisti nors kelioms dienoms pas tėvelius paviešėti. Dabar vyras ištraukė iš po suolo medžio, bronzos ir geležines kurpes ir sako:

    - Kai jas suavėsi, tada galėsi keliauti.

Apsiavė Eglė tomis kurpėmis, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis daužo, kur tik pagriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Minsi neminsi – jų visam amžiui užteks. Ir eina ji vėl pas seną burtininkę patarimo prašyti. Senutė, gi, Eglę pamokė:

    - Nuneški kurpes kalviui ir paprašyki, kad jis pagruzdintų jas žaizdre.

Ji taip ir padarė. Kurpės gerai padegė ir Eglė per tris dienas, kurios, atrodė, slenka amžiais, jas nuplėšė. Atėjusi pas vyrą vėl prašo, kad leistų jai tėvus aplankyti.

    - Gerai, - sako žaltys, - bet eidama, turi išsikepti bent kiškio pyragą lauktuvėms, ką gi duosi brolių ir giminių vaikams?

O pats liepė paslėpti visus indus, kad Eglė negalėtų išsikepti ragaišio. Eglė mąsto, galvoja, kaip kiškiu einant aplinkui balas, čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišį be dubens. Ir vėl kiūtina pas žiniuonę. Senutė pataria:

    - Ištepliok raugu rėtį, pasisemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame ragaišį.

Eglė taip ir padarė: ištepė dugną žemėtu raugu, užmaišė ragaišį ir, kai šis pakepė saulėje, turėjo jau kiškio pyragą iš grybų, uogų jos sudarytą beeinant. Dabar ji atsisveikino su vyru ir išėjo, vaikais vedina, į tėviškę. Žaltys palydėjo, perkėlė per paskutines marias ir įsakė, kad viešėtų tėviškėje devynias dienas ir vėl grįžtų.

    - Kai grįši, - sako, - tai eik viena su vaikais ir, atėjusi ant jūros kranto, taip šauk mane: „Žilvine, Žilvinėli, jei gyvas, - atplauki pieno balta puta, jei negyvas, – atplauki kraujo raudona puta...“.

    - Ir jeigu, - sako jis, - pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo raudoną putą – aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite, kaip mane šaukti reikia.

Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti atgal.

Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.

O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti pas žaltį nebereikėtų. Ir sutarė iškvosti vaikus, kaip jų motina, sugrįžusi prie šauks savo vyrą, o paskui, nuėjus į pamarę, jį pašaukti ir užmušti.

Taip nutarę, pirmiausia išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią. Apstojo jį ir kamantinėjo, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti nebegalėjo. Paleisdami pagrasino nieko nesakyti savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui Beržą, bet ir iš tų nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukterį Drebùlę. Toji iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet, pamačiusi iš po skvernų kyšant rykštes, išsigandusi tuoj viską išplepėjo.

Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, patraukė į pajūrį. Atsistojo ant kranto ir šaukia: „Žilvine, Žilvinėli, jei gyvas – atplauki pieno balta puta, jei negyvas – atplauki kraujo raudona puta“. Kai tik tas atplaukė,tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo jį. O sugrįžę namo, nieko neprasitarė Eglei, ką padarę.

Praėjo ir devynios dienos. Eglė atsisveikino su visais, nuėjo į pajūrį ir šaukia Žilviną: „Žilvine, Žilvinėli, jei gyvas, - atplauki pieno balta puta, jeigu negyvas, - atplauki kraujo raudona puta!“. Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant su bangomis kraujo raudoną putą. Ir išgirdo ji savo vyro balsą: „Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, kaip mane šaukti, jiems išdavė Drebùlė, mūsų mylimiausioji dukrelė“.

Susigraudino Eglė, apsiverkė.  Vyro nors gaila, bet vėlgi keliauti iš čia, kur broliai, tėvai ir seserys esti, pati nebenorėjo. Ir atsigręžusi į vaikus, tarė Drebùlei: „Kad tu pavirstum į drebulėlę, kad tu drebėtum dieną naktelę, kad tau nupraustų lietus burnelę, kad iššukuotų vėjas galvelę!..“. Sūnums, gi, pasakė: „Stokit, sūneliai, stipriais medeliais, - aš, jūsų mamelė, liksiuos eglelė, kelionę pirmyn ir atgal su jumis besapnuojanti“.

Kaip ji ištarė, taip ir įvyko: ir dabar ąžuolas, uosis, beržas yra visų stipriausieji mūsų medžiai, o drebùlė ir šiandien, mažiausio vėjo pučiama, pradeda drebėti už tai, kad ji, drebėdama prieš savo dėdes ir nenorėdama grįžti atgal, pasakė šaukimo slaptažodį.

MOKSLINĖ LABORATORIJA

 Tūkstančių ir tūkstančių metų senumą turinti lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“ yra nusagstyta laiko, vietos ir klimato pasikeitimo rodmenimis (lot. indicator – rodmuo).

1. Žaltys keičia odą, bet gyvas lieka vistiek, todėl, žmogaus požiūriu, jis yra amžino laiko tėkmės rodmuo.

2. Dvylikos brolių buvimas yra susijęs su dvylikos mėnesių  ir dvylikos Zodiako juostos žvaigždynų egzistavimu.

3. Balta žąsis, balta avis ir balta karvė žymi ledynmečio sniego su ledais ėjimo ant mūsų tarpsnius.

4. Abi senutės žinojo, kad bus ledynmetis. Iš ankstesnės patirties žinojo.

5. Įvykių pradžios ir pabaigos vietą nusako Eglės, tėvų , seserų, brolių ir jūros joje buvimas. Tai Lietuva.

6. Pusilas (kitaip, busilas, gandras) – lietuvių tautosakoje yra vaikus atnešantis nuo Žemės pusiaujo (pusilo) paukštis.  

7. Kultuvė, kuria plaunami skalbiniai ant liepto, turi pailgą formą. Pasakoje turima omenyje, jog tai Drakono kalnų formos sinonimas..

8. Trejų kurpių trys amžiai atstoja Akmens, Bronzos ir Geležies amžius.

Sumuokime ledynmečių ir tarpledynmečių trukmę  (LTE, t. 6, Kvartero ledynmečiai ir tarpledynmečiai), nes jais pažymėta Eglės kelionė pirmyn ir atgal.

  0 tūkst. m. – nulinė data nuo atšilusio dabartinio tarpledynmečio pradžios;

10 tūkst. m. – dabartinio šilto tarpledynmečio eiga, į kurią įeina 2018 m. po Kr. laikas;

60 tūkst. m. – ledynmetis;

30 tūkst. m. – priešledynmetis, kuriame gyveno viena senutė;

40 tūkst. m. – ledynmetis, kurį apibrėžia šiaurinių medžių buvimas pietų pusrutulyje;

20 tūkst. m. – tarpledynmetis, kurio metu Afrikoje gyveno kita senutė;

160 tūkst. m. – tai Homo sapiens egzistavimo laikas.

Tuomet vaikščiojome, gal, dar keturiomis? Jokiu būdu, nes žmogaus kilmė iš beždžionės, kylant jai į erectus būseną, yra paneigta. Knygoje „Tiesa apie istoriją“ (Reader‘s Digest, liet. leid. Alma littera, Vilnius/2010), kur publikuojama praeitį keičianti medžiaga, yra sakoma, kad mokslininkai, remdamiesi genetiniais tyrimais, įrodė, jog mūsų atsiradimas nėra vienos rūšies evoliucionavimas į kitą, kadangi pastaruosius keletą milijonų metų gyveno kelios žmonių rūšys. Iš jų liko Homo rhodesiensis (žmogus rodezietis, aut.) – Afrikos pietų lygumų žmogus, kuris, tikėtina, prieš 160 tūkst. m. pradėjo evoliucionuoti į Homo sapiens. Tokiais esame mes.

Pridursime, kad žodį „tikėtina“ galima keisti žodžiu „tikrai“, ką rodo lietuviškos pasakos epo „Eglė žalčių karalienė“ iškodavimas. Išeitų, kad kaip Dievui į ausį nuėjo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus I. Kanto (1724 – 1804) parašyti žodžiai, jog  „lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologijos, bet ir tautų raidos paslaptis“.

XVIII dalis