Rimgaudas Sinkus  

XVIII. ISTORIJA PAREINANT Į LIETUVĄ 

Kultūriniu senosios Afrikos židiniu yra laikomas Egiptas. O apie tai, kas buvo iki Pusiaujo ir už jo iki Antarktidos žinių labai mažai. Paslapties šydą atskleidžia serijos Reader‘s Digest mokslo knyga „Tiesa apie istoriją –  nauji faktai, keičiantys praeitį“ (išvertė leid. Alma littera, Vilnius/2010). Platumomis aukščiau už Egiptą yra žemės Pusiaujas ir už jo plytinti pietinė Afrika: kaip tik ten žemės paviršiuje atsirado protingas žmogus Homo sapiens. Jis skynė vaisius, medžiojo žvėris, rūpinosi savo šeimomis ir gyveno bendruomenėmis. Knygoje rašoma, kad 160 000 m. atgal Rodezijoje (dab. Zimbabvė, Zambija) archeologai atkasė naują žmonių rūšį Homo rhodesiensis, kitaip, Homo sapiens. Tyrėjai A. Capon, J. Ewing, J. Ferner ir kt. knygoje rašo: „Mokslininkai, remdamiesi genetiniais tyrimais, sugebėjo įrodyti tai, kuo kai kurie paleontologai jau seniai buvo tikri: mūsų atsiradimas nebuvo vienos rūšies evoliucionavimas į kitą“. Homo sapiens atsirado iš karto dvikojis, ką rodo knygoje įdėti paveikslėliai, todėl nieko nėra verti vadovėliai, kuriuose rodoma, kaip darbo ir sąmonėjimo procese beždžionė nuo keturių kojų kyla ant dviejų ir taip tampa žmogumi.

Tai, kokia kalba kalbėjo Homo sapiens baltieji žmones, sako 2016 m. japonų mokslininkų tyrėjų paskelbta medžiaga, kurioje sakoma, jog 9-10 tūkst. metų atgal indoeuropiečiai kalbėjo lietuviškai – tai reiškia, jog nuo Homo sapiens atsiradimo laikų prigimtinė šviesios odos spalvos žmonių kalba buvo lietuvių kalba. 160 tūkst. m. atgal, gyvenant Afrikoje, ašigalius ir Europą buvo sukaustęs ledynmetis (ledai buvo atėję prie Minsko), todėl Rodezijoje buvo vėsu, nors pusiaujyje pliaupė lietūs, buvo drėgna ir perkūnavo. Vos atsiradusių Homo sapiens žmonių tuomet buvo mažai, gal šimtas kitas, kadangi prieš 10 tūkst. m. (JTO skaičiuotė) žmonių pasaulyje tebuvo 2 milijonai. (Pav. 1. Kvartero ledynmečiai ir tarpledynmečiai, - LTE, t. 6, leid. Mokslas, Vilnius/1980).

  AISIA   

 Apie hetitus, kurių palikuonimis esame, yra žinoma mažai. Tai – indoeuropietiški garamantai, kurie ledynmečiu, įskaitant Indijos vandenyno krantus, gyveno šiaurinėje Afrikoje. Indijai tada priklausė trys vandenyno krantai, tokios kaip Didžioji Indija (Indostano pusiasalis), Vidurinioji Indija (Arabijos pusiasalis) ir Vidinė Indija, įskaitant Egipto civilizacijos Raudonosios jūros pakrantėje fenomeną („Istorija Afriki“, leid. Nauka, Moskva/1990). Ledynmečiu, taigi, gyvenome ne tik kad į šiaurę nuo Žemės pusiaujo, bet ir į pietus, abipus jo palikdami tvirtus mūsų kultūrinio gyvenimo ten paminklus, tokius kaip Auksanijos karalystė su auksumiečiai prie Raudonosios jūros (iki šių dienų randama aukso), užrašai Egipto piramidėse, miestas Kapsa su kapsėnais šiaurėje;  upė Rytas (teka iš rytų į vakarus), sausupė Lietauka, miestas Ašis pietuose. Ledynmečiui traukiantis, dalis garamantų sausuma persikėlė gyventi į Mažąją Aziją hetitų (he‘titai – ce titai – čia ti‘tai), tariančių ti vietoje ten, pavadinimu gyventi prie Van(d)o ežero, ką fiksuoja ir Ch. L. T. Pišel‘is knygoje „Žemaitija“ ir iki šių dienų skambantis miestas Kaunas turkų Anatolijoje.

Hetitai, pareinant į šiaurę, Gizos piramidžių komplekse paliko tekstus, kurie įskaitomi lietuviškai. (J. Šeimys „Egiptas, skitai, lietuviai runomis“, leid. Piko valanda, Marijampolė/2006). Toks tekstas yra įrašytas ir Heike Owusu knygoje „Symbole Ägyptens“ (Schirner Verlag, Darmstadt, Germany, 1998) pateiktame deivės Maat paveiksle (Pav. 2. Deivė Maat).  Šį simbolį Heike Owusu aiškina kaip abstrakciją, perkeltine prasme susijusią su kosminės tvarkos Žemėje palaikymu, tačiau, naudodamiesi J. Šeimio skaitymo Egipto užrašuose būdu, tikrą užrašą paveiksle skaitome sekančiai::

-          krūties pusapskritimis – p, ausies landa urvas – u, smakras – s, lankelio ilgis – i, akis – a,  ausies urvas – u, lankelio ilgis – i, akis – a, smakras – s ir surenkame žodį pusiauias = pusiaujas (ekvatorius). Pradedant plunksnos viršumi ir toliau nugara, renkame tokias daiktų pavadinimų raides:

-          plunksna – p, ilgis (brūkšnelis plunksnoje) – i, akis – a, sėdmenys – s, ilgis (brūkšnelis plunksnoje) – i, audeklas – a ir susirenka tikras Maat vardas piaisa – Pi Aisia, kur, atmetus matematikoje žinomą konstantą Pi = 3,14, lieka gražus lietuviškas vardas Aisia: taip išaiškėja žodžio aisčiai (lot. aestis) lietuviškasis imperatyvas. Jos vyras, suprantama, Aisius.

Aisiai atėjus į Europą, ji „gauna“ europietišką vyrą su kepure vardu Aita – šis vardas lotyniškai užrašytas paveiksle, kuris aptiktas Orko kape netoli Romos. Aita čia vaizduojamas su Vilko kauke (Pav. 3. Aita, jos vyras, Europoje). Jei žvelgsi į dangų Afrikoje, Zodiako žvaigždyne dominuos Liūtas, tačiau, pareinant į Lietuvą, Europoje vietoje Liūto tose pačiose žvaigždėse gražiai atrodys Vilkas (Pav. 4. Vilkas Liūto žvaigždėse šiaurėje). Pėdas, parėjęs į Lietuvą, Aita spaudžia akmenyse (Pav. 5. Aitos pėda Migiškėse prie Alantos).

Dedame Aisios figūrą kaip atitinkamo mastelio žemėlapį Afrikos žemyno viduryje (Pav. 6. Aisia Afrikoje) ir skaitome joje įrašytą tekstą toliau:

-          nosis - n, lankelio ilgis - i, lūpos, akis – a, smakras – s ir taip susirenka žodis nilas – Nilas.

-          alkūnės kampas – k, ausis – a, mėšlavabalis akyje (skarabėjus) - m, krūties pusapskritimis – p, ausis – a, smakras – s ir taip susirenka žodis kampas;

-          peties vingis – v, ausis – a, nosis – n, sėdmens dubuo – d, akis – a, smakras – s ir taip susirenka žodis Vandas.

Sujungę žodžius Aisia, Nilas, kampas, Vandas, pusiaujas su Aisios vaizdu žemėlapyje gauname, kad AISIA, apimanti Nilo kampus, pusiaują, Vando ežerą ir einanti tolyn į pietus, galva su pėda kaktoje simbolizuoja vietą, kurioje buvo atrastas protingas žmogus Homo sapiens Rodezijoje.

AISČIŲ AISIA IR LIETUVA

 Žiūrėdami į pusiaujo tautų padėtį Afrikoje matome, kad pietinė Vando ežero pusė, kur anuomet pliaupė galingi lietūs, yra apgyvendinta sukumų genties žmonėms, kartu stebint, jog, einant už pusiaujo, jie sukasi galva žemyn. Todėl teritorijai pritaikėme pavadinimą U(ž)sukama – Usukama. Kartu matome, kad ant „kreivo“  Žemės pusiaujo apskritimo gyvenantys bantų tautelės žmones tebeturi pavadinimą  k(e)reiviai – kreiviai, o aukščiausioje, kaip ir Žemės pusiaujas, supakuotos dovanos vietoje, minint bantus, iki šios dienos teberišam bantą (kaspinas).

Mvanza, stovintis Viktorijos ežero (Vandas) krante, yra sukumų genties sostinė: atstatome pirminį jo pavadinimą: (M)vanza – (M)van(d)za – (M)van(d)sa -  Van(d)sa -- sia Vand – Vand – Van.

Pusiaujyje aisčiai lietuviai galėjo gyventi arba jį tyrinėti galėjo tik tuo metu, kai planetą buvo suspaudęs ledynmetis. Šylant, kaito ir pusiaujas, todėl vieni aisčiai Afrikoje nuo jo pasitraukė link Gerosios Vilties rago, o kiti apsistojo šiaurinės Afrikos plotuose: dykumose ten tekėjo upės, buvo ežerų, priekalnėse augo lapuočiai miškai. Žmonių buvo labai mažai – pagal JTO skaičiuotę visame Žemės rutulyje prieš 10 tūkst. m. gyveno 2 mln. gyventojų, ką bekalbėti apie jų, kartu ir mūsų, kiekį dešimtis tūkstančių metų atgal. Maisto ir vietos tada užteko, tačiau viskas esminiai pasikeitė, kai ėmė šilti orai: aisčiams (baltams) Afrikoje greit pasidarė karšta ir, pareinant į Lietuvą, dėl maisto ir būsto reikėjo kovoti su tundrų ir miškatundrių diktuojamomis gyvenimo sąlygomis. Ėjimo procesą komplikavo ir tai, kad ledai du kartus grįžo atgal (F. Kavoliūtė, Lietuvos gamtinis pamatas, VU, 2012) ir trintuko būdu trynė mus nuo žemės paviršiaus iš naujo. Tūkstančius metų per aukštus Pirėnus, Balkanus ir Apeninus, Alpes, Dunojų, Karpatus, Dnieprą ir Pripetę, Vyslą ir Valdajus mes ėjom į Lietuvą, pasiuntę prieš tai forpostus prie Baltijos, ką puikiai atspindi 9,6 tūkst. m. ir 9,3 tūkst. m. senumo struktūrinės astronomijos observatorijos Palangoje ir Vilniuje, 8,4 tūkst. m. senumo žynio kapas Biržulio ežero saloje (Donkalnis) Žemaitijoje.

Daugybės metų ėjimo link Baltijos pradžia yra išlikusi ir mitologijoje. Mat, senasis Vano (dab. Viktorija) ežeras yra pusiaujyje, kur, žiūrint į dešinę, į kairę, į priekį arba atgal, žvilgsnis atsiremia į horizonto tuštumą. Išeina, kad čia buvo stovima tuščiausioje (vanus, lot. - tuščias), aukščiausioje ir šviesiausioje Žemės rutulio vietoje – kaip tik tokius šviesiausieji, stovintys aukščiausioje ir tuščiausioje žemės vietoje van‘ų ir aisių  vardais mitologijoje save prisimena iš aisčių kilę germanai su skandinavais. Aisios vyras Afrikoje, suprantama, buvo Aisius.

Nuo Nilo šiaurinės Afrikos plotų aisčiai Europoje išsišakojo į devynis po saule esančius naujus pasaulius (šakas), kas atitinka lietuviuose išlikusį nusistebėjimą: „O žmonių?! Devynios galybės!“. Po tris gentis kiekvienoje iš galybių buvo ir tą lietuviams gyvenime primena medicininės užpiltinės pavadinimas Trejos Devynerios saikingam pasisveikatinimui.

„MEDŽIO DEIVĖ“ – 
KELIO IŠ AFRIKOS  Į LIETUVĄ BEI LATVIJĄ ŽEMĖLAPIS

 Heike Owusu knygoje „Symbole Ägyptens“ Heike Owusu pateikia Medžio deivės, išpaišytos ant sienos Egipte, paveikslą. Jis mano, kad paukščiai paveiksle įprasmina mirusių sutuoktinių sielas, o pati deivė vaišina jas valgiais su gėrimais. Dedame Medžio deivės pagrindą mastelyje ant šiaurinės Afrikos žemėlapio taip, kad, kamienu užklojus Europą šaknys liktų Afrikoje, ir, naudodamiesi J. Šeimio metodika, skaitome valgių bei gėrimų kompoziciją sekančiai (Pav. 7 Medžio deivė):

a)      grybas – g, ilgis (padėklo brūkšnys) – i, ranka – r, urvas – u (pirmas apskritimas), letena viršuje – l, ilginis (dangtelio linija virš ąsotėlio) – i, ąsotėlis – ą, skliutas (segė) – s, ilginis (padėklo linija po skliutu) – i, urvas (antras apskritimas) – u, letena viršuje – l, ilginis – i, ąsotėlis – ą,  kur, išskyrę raidžių seką giruliąsyulią atskirais žodžiais, gauname sakinį: girulią sy ulią – girulią cy ulią – girulių čia ulionė, t. y. girulių ėjimas;

b)      pylimo iš ąsočio viršuje kompoziciją įvardiname sekančiai: vingiuota takoskyra – t, ąsotis – a, kryžiokas – k, ąsotis – a, ąsočio snapelis – s, = takas;

c)      ąsočio laikymą  su kitomis Medžio dalimis taip perskaitome: keturi ąsotį laikantys pirštai – k, jie laiko ąsotį – a, apsiaustas gaubia medį – m, ranka laiko padėklą – p, medį gaubia apsiaustas – a, ištįsusi nosis, lyjant ir esant šaltam orui, reiškia snarglį – s, = kampas;

d)     žiūrint į visą simbolį, jame matome medžio liemenį – l, padėklo ilginius – i, spyglius šakų pradžioje, kas rodo giriose esant eglių – e, viršuje yra takoskyra – t, apsiaustas gaubia nuo lietaus ir teikia užuovėją – u, ant padėklo yra teikiamas valgis – v, padėklo ilginis – i, teikia užuovėją apsiaustas – a, padėklo kitas ilginis – i, = lietuviai;

e)      apsiausto viduje matome, kad jis gaubia devynias sakas (šakas) - s, kartu stebint, kad padėklą laiko trys pirštai, = devyni, trys;

Apjungę sakinio girulių čia ulionė ir žodžių takas, trys, devyni reikšmes, gauname loginę Medžio deivės išraiškos idėją – girulių čia ulionė trijų lietuvių genčių liemens taku, kampais išaugant į devynias tautų šakas.

Kamieno šaknys maitinasi hieroglifo, kurį riboja ilgos linijos su viduryje žydinčių viksvų (papirusai – pluoštinis viksvos augalas) skėčiais, jų sėklomis . Skaitome hieroglifo užrašą iš apačios į viršų:

-          ilginis – i, sėklos akutė – a, viksvinis skėtis – v, sėklos akutė – a, ilginis – i ir gauname žodį iavai  = javai.

Išvada: šiaurinė Afrika aisčiams (baltams) anksčiau buvo neišsemiamas aprūpinimo javais (grūdinės sėklos), žuvimi, audeklo pluoštu, apranga ir apavu (žvėrių oda) šaltinis.

DOVINĖS AKMUO –
KELIONĖS IŠ EGIPTO Į LIETUVĄ LIUDININKAS

 Dovinės upės krante gulėjo akmuo. Aptrintas toks, apzulintas. Juozas Šeimys, besidomįs krašto istorija, įžvelgė jame užrašą: tam turėjo atitikti metų laikas, debesuotumas ir saulės padėtis. Savininkas už jokius pinigus nenorėjo akmens judinti, tačiau, kai išgirdo, jog akmuo, bus pastatytas Marijampolės miesto skvere, atidavė: taip apie 2014 m. akmuo atsidūrė Marijampolėje prie gėlių turgaus. Užrašo, daryto senųjų hetitų runomis, jame beveik nesimatė, todėl jis buvo perrašytas ant plokštes, kur iškoduotas skamba šitaip: LiTu · NiLa · GYE · Tu, kas reiškia sakinį Lytų Nilo Gija esi Tu. (Pav. 8 Dovinės akmuo Marijampolėje). Lietuviams vienodai yra lietus ar lytus, todėl nėra abejonės, kad įrašą akmenyje gal 10 tūkst. metų atgal įrašė parėję nuo Nilo į Lietuvą aisčiai

Dėl piramidžių senumo, kuriose yra įrašų lietuviškai, vyksta ginčai, bet akmenys tyli. „Istorikai krikščionys pasaulietinę chronografiją padarė šventosios istorijos tarnaite“, - apgailestauja Amerikiečių chronografas E. Bikermanas sako, kad datas istorikai dėjo, atsižvelgdami į bažnytinės istorijos poreikius. O Wikipedija, pavyzdžiui, rašo, kad piramidės statytos 4000 m. atgal. Kaipgi, tada, savo ženklus ten galėjo palikti baltai? Kitaip dėl datos mano arabų istorikas Abu Zeidas el-Balchis, cituodamas seną įrašą, kur sakoma, jog Didžioji piramidė buvo pastatyta laiku, kai Lyros žvaigždynas buvo užėmęs Vėžio žvaigždyno vietą ir tai buvo nutikę 73.000 m. atgal.

Egiptologas Bezilas Stiuardas knygoje „Didžiosios piramidės paslaptys“ rašo, kad nėra įsitikinimo, kad piramidę statė tie, kurie dabar gyvena Egipte – išanalizavus ir blaiviai pasvėrus įrodymus, derėtų teigti, jog egiptiečiams sėklą pasėjo keli kolonistai, taikiai atėję į šalį ir pastatę Didžiosios Konstrukcijos statinį. Kolonistai išėjo, kartu išsinešdami ir žinias. Bezilas Stiuardas mano, kad Didžiosios piramidės statybą sumanė Išminčius, „kuris buvo baltųjų žmonių rasės civilizacijos atstovas, apdovanotas  moralinėmis, mokslo ir kultūros vertybėmis, kurios išsivystymo lygiu toli lenkė visas kitas civilizacijas“. Arabų legendos tvirtina, kad „Didžioji piramidė slepia praeities istoriją su ateities laikų vizija,“ – kolonistų baltų, taikiai atėjusių į šalį, ateities laikų viziją matome aisčių Aisios ir Medžio deivės simboliuose.

Pėda Migiškių akmenyje  prie Alantos yra daiktinis, parpėdinus į  Lietuvą, aisčių dalyvavimo Egipto civilizacijoje įrodymas. Ir tai – neskaitant daugybės vardinių įrodymų, tokių kaip ežeras Aisetas – Aisiatas – Aisia‘tas, gyvenvietė Naisiai – N. Aisiai – Naujieji Aisiai, miestelis Ei(k)šiškės ir t. t.

Priedai:

 Pav. 1. Kvartero ledynmečiai ir tarpledynmečiai, LTE, t. 6, leid. Mokslas, Vilnius/1980.

 Pav. 2. Deivė Maat (aisčių Aisia)

Pav. 3. Aita, jos vyras, Europoje

Pav. 4. Vilkas Liūto žvaigždėse šiaurėje

 Pav. 5. Aitos pėda Migiškėse prie Alantos

Pav. 6. Aisia Afrikoje. Vėsaus klimato juostoje – lietuviški pavadinimai
(paveikslas paimtas iš autoriaus rankraščio)

Pav. 7. Medžio deivė

Pav. 8. Dovinės akmuo Marijampolėje

Pav. 9. Aisia Afrikoje su Aita Europoje pareinant į Lietuvą