Rimgaudas Sinkus  

IX. KAUNO FENOMENAS

Gali kilti mintis, jog Vilniaus piramidės atvejis Lietuvoje yra atsitiktinis. Sutapimu galima manyti esant ir strėlių antgalių su Egipto hieroglifais, rastų prie Vilkaviškio (J. Šeimio kolekcija), atsiradimą Lietuvoje. Ar yra pas mus daugiau Egipto civilizaciją atspindinčių objektų? Ieškome. Vartome knygas ir, žvelgdami į Stp. Kolupailos knygoje „Nemunas“ (1940) aprašomas Kauno apylinkes, randame įdomių dalykų. „Jau XIV šimtmetyje buvo stengtasi tvarkyti Nemuno vagą, iškeliant iš dugno pavojingus akmenis. J. I. Kraševskis mini kažkokio Ryvijaus (gal T. Narbuto aptikto Rivijaus proprosenelis?) 1380 m. kroniką, kurioje aptariamas plukdomųjų upių valymas prekybos tikslais“, – rašo Kolupaila. Iš kur tiek akmenų? Knygoje pasakojama, kad žemiau Rumšiškių prasideda patys sunkiausi ir garsiausi Nemuno „slenksčiai“ – Velnio Tiltas, arba Bičenėtai. Čia Nemunas, nepajėgęs pragraužti Tursono kalno, aplenkia jį ir, ties Rumšiškėmis radęs tarpelį, prasiveržia toliau. Glausdamasis prie aukšto dešiniojo kranto ties Aštrago kalnu, jis 4 km atkarpoje iki Dvareliškio nukrenta 1,4 m; upės nuolydis čia daug didesnis už vidutinį tarp Birštono ir Kauno. Labai smarki srovė, – vasarą 1,3-1,6 m/s, pavasarį iki 2,5 m/s, – plauna dugną, iš kurio kyšo dideli akmenys, lyg tyčia primėtyti į upę. Tarp akmenų lieka siauras ir kreivas kelias, kuriuo sunku vairuoti laivą arba sielį. Ši rėva buvo laikoma ypatingai pavojinga dar dėl to, kad tiesus, beveik 3 km ilgio Nemuno ruožas nukreiptas į žiemių vakarus. Dažnai pasitaikantis vakarų vėjas spaudžia laivą prie dešiniojo kranto.
Toliau Kolupaila rašo, kad gudai sielininkai davė tai rėvai keistą Bičenėtų vardą, o kitą, dar pavojingesnę, žemiau Gastilonių pavadino Bičių vardu. Tai lyg patvirtina lietuviški vardai – Velnio Tiltas ir Velnio Pirtis. Velnio Pirtis – Bičių rėva. Velnio pirtimi ją vadina žmonės. Nemuno vaga čia labai plati ir sekli, pilna akmenų. Rėva pasižymi ypač dideliu kritimu: 1,5 km ruože vanduo krinta 0,6 m ir nuolydis čia didesnis už Velnio Tilto. Ties Pažaisliu yra dar viena – Kamendulės rėva. Glogeris mini čia didelį akmenį Velnio Pirties vardu. Kiti akmenys – Karališkoji Kamera, Jočis, Dziadzka ir kt. Jis nurodo dar daug didelių akmenų vardų Nemuno ruože iki Kamendulės žemiau Bičių: Obelinis, Matulis, Raudonasis, Plokščias ir kt. Mums žinomos dvi rėvos – Žirgas ties Jakštonių kaimu ir Bajorė – ties Žiegzdrių kaimu. Pasibaigus rėvų ir didelio kritimo ruožui, Nemunas nurimsta ir keičia savo būdą. Švelniais vingiais neaukštuose smėlio krantuose artėja jis prie Kauno. Gražią dešiniojo kranto kalvą stilingais kupolais puošia Pažaislio vienuolynas. Ties Jiesios žiotimis, kairėje, išliko atvira kalva, jos forma sako, kad senovėje čia buvo sargybinis piliakalnis. Tai – garsusis Napoleono kalnas. Pionieriams Napoleonas buvo įsakęs žemiau Jiesios per Nemuną nutiesti tris pontoninius tiltus kariuomenei persikelti, puolant Rusiją. kiekvienas 250 m ilgio pontoninis tiltas buvo sudarytas iš 75-ių dalių.

Steponas Kolupaila mini, jog 1803-1807 m. m. buvo vykdomi Nemuno tyrinėjimo ir reguliavimo darbai: valomas Velnio Tiltas, padarant 225 m. pločio ir 0,8 m minimalaus gylio farvaterį. Iš rėvos 1855 m. buvo imami akmenys Kauno krantinės mūrijimui, tačiau vietos gyventojai priešinosi ir caro policija turėjo “įtikinėti” pakrančių savininkus, kurie nenorėjo leisti imti tų akmenų. Daug akmenų iš Velnio Pirties rėvos išimta 1874-1875 m. m. ir sukrautas išilginis pylimas prie dešiniojo kranto, o 1890 m. akmenis ėmė Kauno tvirtovei statyti.
Toliau pažymėsime, jog, kad ir kaip buvo ardomi slenksčiai, akmenų, išsidėsčiusių skersai Nemuną, pėdsakai išliko. Paskaitykime vėlesnių laikų Broniaus Kviklio įrašą knygoje “Mūsų Lietuva” (II t., 1991), kur sakoma: „4 km. į šiaurės vakarus nuo Rumšiškių, prie Nemuno, yra senas Gastilionių kaimas, tipiškas senomis sodybomis. Čia yra Brigytos kalnas, nuo kurio gražiai matyti Nemuno ir plačiosios apylinkės vaizdai. 1923 m. čia atkelta iš Dvareliškio ir žemiau Bičenėtų rėvų įtaisyta vandens matavimų stotis. Giliau įsižiūrėjus į Nemuną, buvo galima pastebėti skersai upę einančias tris pagrindines akmenų eiles. Tai Nemuno slenksčiai Bičenėtai, vietos žmonių vadinami Velnio Tiltu, į kurį dažnai suduždavo laivai, sieliai, baidokai. Apie tilto atsiradimą panemunių gyventojai pasakoja tokią legendą. Gilioje senovėje akmeniniuose rūmuose, kurie sergėjo dešinįjį Nemuno krantą, gyvenęs turtingas dvarininkas ir turėjęs labai gražią dukterį. Bajoro rūmai visada buvę pilni jaunų svečių – mergina patikusi visiems. Jų tarpe smagiausias buvęs niekam nežinomas svetimšalis, kartkartėmis nešiojęs vokiškus drabužius. Sakėsi atkeliavęs iš tolimos šalies, kilęs iš aukštos giminės. Šeimininkas jį labai vertinęs. Kiti svečiai į jį kreivai žiūrėję: svečias vengęs koplyčios, o prie gražuolės vis arčiau slinkęs. Kartą pasisakęs merginai mylįs ją ir norįs vesti, drauge pridėjęs esąs ne žmogus, o velnias. Mergina netekusi žado, tačiau veikiai atsipeikėjusi ir pasakiusi tekėsianti, jeigu jis per vieną naktį pastatysiąs per Nemuną tiltą. Naktį ji pastebėjusi, kad velnias labai stengiąsis, verčiąs akmenis į vandenį, tačiau ką jis pastatąs, vanduo vėl užverčiąs. Velnias vėl verčiąs didžiausias uolas, rodos, nedaug betrūksta iki tilto, tačiau tuo metu pragystąs gaidys: velnias tik sucypęs ir dingęs srovėje. Nemunas sau plaukiąs tarp akmenų; krante gulįs didžiulis akmuo su išspaustomis velnio nagų žymėmis.

Velnio Pirties rėva (Stp. Kolupaila)

 Mitai, legendos, aprašymai dažnai apvelkami romantikos, mistikos rūbais, tačiau išlaiko racionalius buvusių įvykių atšvaitus. Taip pat legendos svarbiems dalykams atminti gali būti kuriamos specialiai, tikint sulaukti žmonių, gebančių jas iššifruoti. Ta proga Kembridžo universiteto (D. Britanija) senųjų laikų specialistas Džonas Ivimy rašo: “Antikos tyrinėtojai tradiciškai ignoruoja pasakojimus apie magiją, kaip nevertus dėmesio, bet mums bet kuris kerėtojo lazdos ar burtininko lazdelės paminėjimas kvepia moksline laboratorija”.

 MOKSLINĖ  LABORATORIJA 

Sekant Džonu Ivimy, susimąstykime, patyrinėkime ir papunkčiui pakomentuokime Velnio Tilto aprašymus bei išlikusią legendą:
a) giliau įsižiūrėjus į Nemuną, galima buvo pastebėti skersai upę einančias tris pagrindines akmenų eiles: žodis “giliau” reiškia, jog akmenų eilės glūdėjo ir po vandeniu;
b) valymo darbų metu (1803 – 1807) buvo padarytas 225 metrų pločio farvateris.  Napoleono pastatyti pontoniniai tiltai kirto 250 m. vandens ruožo plotį: minimi skaičiai liudija, kad Nemunas ties Kaunu turėjo stabilaus pločio vagą;
c) akmenys Kauno tvirtovės statybai, pylimo įrengimui, kranto tvirtinimui ir pan. turėjo būti imami iš ten, kur sausa, todėl slenksčiai, “išlipę” į krantą, nukentėjo labiausiai;
d) legendoje minimas aukštos kilmės tolimas žmogus, kartkartėmis nešiojęs vokiškus (vokietiškus) drabužius ir, velniu virtęs, palikęs akmenyje savo nagų žymę (tikėtina, trišakį ženklą): velnias asocijuojasi su juoda spalva (atvykęs iš Afrikos žemyno). Prisiminkime mįslę: „Šakė dvinagė, vokiški rūbai, antverniška šnekta, - kas tai?“ Atsakymas: „Kregždė“. Ir atvykėlis, ir kregždė vilki vokiškais rūbais. Sugretinus išeitų, jog atvykėlis taip pat turėjo kalbėti „antverniška šnekta“. Kokia? Fragmentuokime: antverniška – antaverniška – ant varėniška šnekta. Kas yra „ant varėniškių“ šiauresne kryptimi? O gi keletas Vokių, esančių Vilniaus – Trakų apylinkėse. Todėl netenka stebėtis, kad tiek svetimšalis, tiek kregždė pavaizduoti apsirengę vokiškais (vokietiškais) rūbais – abudu kilę iš ten pat. Prie Vokių upių gyveno (ir tebegyvena) medynai, todėl akivaizdu, kad Kauno slenksčius senovėje, lietuvių genties pakviesti, statė medynai kū’tai, priklausę varėniškių patarmei;
e) žmogus vengė koplyčios: išeitų, jis buvo senųjų amžių „pagonis“;
f) svečias atvyko į rūmus, kur gyveno dvarininkas ir lankėsi daug svečių. Vadinasi, žmogus atvyko ne į palaidą balą, o į karalystę (rūmai) ir tiltą statė jau susitvarkiusioje visuomenėje.
Sprendžiant pagal velnio išvaizdą (juodas), slenksčius statė į Vokes atkakęs buvęs „egiptietis“. Todėl povandeninio tilto sumanymas turėjo atitikti senosios Egipto civilizacijos rangą.
Ar tikrai taip? Patyrinėkime slenksčio paskirtį inžinierine prasme. Tiltas buvo nuolat apsemtas, t. y. virš jo tekėjo vanduo. „Spūskas“, – šitaip rusišku žargonu galima būtų sakyti, prisiminus vandens malūno konstrukciją. Tačiau malūnui tokio masto „spūskas“ būtų buvusi per didelė prabanga. Išeitų, povandeninis tiltas atliko kitokią funkciją.

Kokią? Matyt vanduo, tekėdamas aprėžtu slenksčio ilgiu, nuo briaunos poveikio vibravo ir grojo žemąją natą lia. Slenkstis atliko smičiaus vaidmenį. Tai, kad buvo grojama būtent nata lia, rodo ant kranto stovinčio miestelio pavadinimas Paliamonas (Palemonas), kur dalelytė pa nusako, jog miestelis stovėjo palei lia moną. Šis iš VIII-os mūsų teksto dalies žinomas žodžių junginys (lia monas yra suprantamas kaip ausiai nepagaunama žemoji nata lia) leidžia manyti, kad šalia miestelio vibravo ausiai negirdimas garsas, kurį velnias, pasak legendos, palikęs “cypimu” srovėje. Hidroakustikos aspektais žiūrint, žemoji lia nata galėjo būti gaunama virpinant vandenį 186,19 m ilgio briauna. Ir, jeigu Egipto Didžiosios piramidės 186,19 m ilgio briauna virpino orą, tai Kauno slenksčio briauna virpino vandenį ir efektas gavosi tas pats – lia. Tokiu būdu aptikome trečiąjį atsineštą Egipto civilizacijos elementą.
Slenksčiai, keliantys negirdimą 1,7 Hz dažnio vandens virpesį, buvo trys, todėl įrenginys buvo galingas. Kam reikėjo šitos lia? Atsakymas paprastas: reikėjo sukurti gyvenimo erdvės harmoniją, analogišką senojo Egipto sąlygoms. Apie tokių sąlygų būtinybę, atkilus į naują vietą, kalbėjome VIII dalyje.
Gudų – kū’tų sielininkai slenksčiams davė pavadinimą – Bičenėtai. Bičių, kaip ne kaip, medynuose netrūko, todėl ir akmenimis papiltais vanduo atrodė nelyginant bičių amalas. Amalių miestelis, išdygęs ant kranto, tai paliudija.
Po sumontavimo slenksčiai tapo šventi, abipus Nemuno atsirado aukurai su žyniais, gyventojai saugojo Bičenėtus. Vėlesniais laikais, kai slenksčių paskirtis buvo užmiršta, akmenų ardymo darbus mini 1380-ųjų metų Ryvijaus kronika, iš to seka, kad „gulinčią“ piramidę lietuviai pasistatė anksčiau. Pradedant statyti, „velnias“ atvyko į susiformavusią karalystę (rūmai), nes kitaip didelius darbus atlikti būtų buvę neįmanoma.

  BIČENĖTAI

Norint pastatyti „gulinčią“ piramidę, reikėjo turėti gebėjimus ir resursus, prilygstančius dabartinės Kauno HE užtvankos statybai. Žemės kasimo ir krovinių kėlimo mašinų anuomet nebuvo. Nebuvo ir betono skiedinio, darbus reikėjo atlikti rankomis. Čia veikti tikrai buvo ką: sudėti į slenksčius ir „pribarstyti“ į vagą apie 100 tūkst. tonų akmenų, sukasti žemę, suplūkti molį, pastatyti užtvaras, sukonstruoti laikinus tiltus ir t. t. ir t. t. „Barstyti“ akmenis į vagą po slenksčių reikėjo praktiniais sumetimais, – kitaip, būtų išplautas Nemuno dugno gruntas. Sprendžiant techniškai, veikti galima buvo ir dirbtinėje vagoje, po to tik užliejant slenksčius vandeniu. Šitokią galimybę liudytų Tursono kalno, į kurį rėmėsi Nemunas, pavadinimas: Tursonas – Duršonas – Durų šonas. „Jeigu buvo šonas, tai turėjo būti ir pačios durys“, – sakytume. Pro tokias „duris“ galėjo būti padarytas Nemuno vagos apvedimas. Nors, kita vertus, kalno pavadinimas galėjo būti ne „durų šonas“, o „dūrio šonas“, nes Nemunas toje vietoje graužia, „duria“ kalną aštria vandens srovės linija. Tuomet pirmoji versija nepasiteisintų.
Vienaip ar kitaip, slenksčiai buvo padaryti, tačiau naudotis jais vietoje brastos neleido religiniai įsitikinimai, – trikdyti slenksčių „grojimą“ kojų, vežimų ratų, arklių kanopų bildesiu būtų buvusi tikra šventvagystė. Šventvagyste būtų tapęs ir atramų tiltui virš akmenų pastatymas. Tiltą reikėjo statyti kur nors šalimais, o tai – irgi nemenkas darbas. Seni, labai seni šitie laikai. Darbai buvo daromi turint egzistencinį tikslą – perteikti erdvinę ir socialinę aplinką, buvusią anuometiniame Egipte. 
Pirmasis Palemono vietovės pavadinimas buvo Gesaldonos (Br. Kviklys). Norint suprasti esmę, fragmentuokime šį pavadinimą: Gesaldonos – ge saldonos – čia Lazdonos, t. y. permestos akmenų „lazdos“. Išeitų, Lazdonų pavadinimą į Paliamono vardą atvertė žyniai, kad amžių gausme neprapultų idėja sistemos lia, kuri dera su Aukso pjūvio skaičiumi 0,618. „Lia mono“ galybę patvirtina kairėje Nemuno pusėje įsikūrusi Vaišvydava – šia V. vydava – čia Vilnijos vydava. Išeitų, jog Paliamono vibraciją “matė” visa Vilnija ir pulsavimas įtakojo Nemuno upės baseiną bei požemio vandenis, kartu su juos lydinčių ežerų labirintais. Nors vandens tekėjimo greitis per slenksčius yra mažesnis už vėjo švilpimą Didžiosios Egipto piramidės briaunomis, tačiau skysčio tankis didesnis ir vibravimas persiduoda penkis kartus greičiau, negu oru. Pavyzdžiui, Nidą, Gardiną arba Šventosios upės aukštupį Kauno pulsuojanti lia pasiekė per 2 minutes. Tačiau šitą vibraciją reikėjo sustiprinti, kad neišnyktų. Tuo paaiškinamas aukurų tinklo su šventyklomis įsteigimas, kur žyniai, pasitelkę į pagalbą planetų skleidžiamas bangas, reljefo ypatybes, juslių energiją ir vaidilučių giesmes, gaubė Nemuną, žemę, kosmosą ir žmogų harmonizuojančiomis bangomis. Intakuose galėjo būti parengta ir daugiau slenksčių, tik apie juos nežinome, nes akmeninės natos lia „stygos“ gali veikti ir kitose oktavose. 
|„Lietuvoje buvo įdiegta kryptinga aplinkos sveikatinimo programa“, – sakytume dabartinėmis dienomis, o senieji mintį reiškė paprasčiau: „Šaukite, nors jūsų šauksmas tebūtų šauksmas tyruose, nes tiktai šauksmas dykumas gali paversti žydinčiais sodais“ – rašė karalius Seliamonas savo Išminties knygoje, privertęs balsu lia šaukti Didžiąją piramidę senųjų laikų Egipto platumose.
Minėjome, kad harmonizavimo darbą išmanė žyniai, tačiau kaip jie tai darė - nežinome, nes žynių luomas sunaikintas, todėl aplinkui Kairą buvę sodai pavirto dykumomis. Kitų upių baseinuose ir ežeruose galėjo būti kitoks harmonizavimo dažnis, pavyzdžiui, paremtas nata si. Tuo paaiškinamas faktas, kad žmonės, atvykę gyventi į svečią aplinką, jaučiasi negerai. O mes, pasąmonėje atmindami trijų lazdų pulsavusį tinklą, kartojame, kad Kaunas – Lietuvos širdis. Buvusi. Nors menamoje erdvėje tebeegzistuojanti.
Visgi… Visgi, pas mus sodai dar tebežydi. Išeitų, jog Vilniaus piramidės, Lazdonų slenksčių praradimas lemiamo vaidmens krašto naikinimui nesuvaidino, nes yra Lietuvoje objektas, kurio neįmanoma nuversti ir kuris palaiko mūsų tautos genetinį virpesį. Kas jis? Su viltimi žvelgiame į žemėlapį: toks objektas yra Kuršių Nerija. Šio darinio linija rodo, jog nerija yra slenkstis, grojantis 0,0033 Hz dažnio vėjo nata lia iš vakarų. Galingą užuovėją turime, todėl svetimų atėjimas į Prūsijos žemę yra laikinas reiškinys. Tačiau tai, ką jie daro savojoje nerijos pusėje, turėtų labai rūpėti. Leisti viską daryti mūsų pusėje – taip pat blogai. Kuršių Nerija yra šventa vieta, todėl ne vietoje įspaustos „arklių kanopos“, svetimi tikėjimai blogina situaciją visame Nemuno krašto baseine. Užkariautojai, turėdami svetimo dažnio vibraciją, ilgiau pagyvenę, dvasiškai čia niekuomet nesijaus gerai. Adaptuotis „prūsais“ atvykėliai gali tiktai po keleto kartų su sąlyga, jeigu pažins senuosius žmones, priims jų gyvenimo būdą, papročius. Dauguvos (Gauduvos) upės baseinas gaudė arba gaudžia savuoju raktu, panašiu Nemuno bangai, todėl Žiemgaloje gal derėtų pastatyt stiprinančią piramidę. Ar atsirastų „žynių“, galinčių ją aptarnauti?..
Kokią vibraciją „pripažįsta“ prancūzai? Būtume tai sužinoję, jei Kaune stovėtų jų projektuotas „ledo gabalas“: pergales, ko gero, čia dažniau būtų šventę prancūzai. Na, negalime teigti, jog didelių pastatų, arenų, vandens telkinių, parkų, paminklų, meninių ar pan. objektų negali pas mus statyti užsieniečiai, tačiau išorės ir, reikalui esant, vidaus kontūrus, atliepiančius vienai ar kitai vibracinei bangai, turėtų sekti Aplinkos ministerija. Ar seka ji, ką „groja“ aukšti pastatai, iškilę vėjyje? Ką „dainuos“ būsimo stadiono plotai ir sienos Vilniuje? Ar nederėtų šiuo aspektu priimti aplinkosaugines normas? Rusijos Federacijoje jau „prikepta“ daug piramidžių, tačiau ar žinoma vibracijų įtaka gyventojams, gamtai? Ar derėtų leisti statyt panašius objektus netoli mūsų valstybės sienų? Yra aprašytas kankinimo būdas infragarsu: kalinys uždaromas į tuščią kamerą ir, nežinant, jis veikiamas negirdimo dažnio bangomis. Kalinį apima nerimas, baimė, išgąstis, pilasi kraujas iš nosies ir pan. Piramidžių keliamos bangos yra kur kas švelnesnės ir nebūtinai gali būti „blogos“, tačiau mokyklą šituo klausimu derėtų turėti.
Na, reikėtų pažvelgti dar į mitologiją ir, jeigu aptikome deivės Lazdonos būstinę, derėtų surasti ir Nerijos deivę. Kadangi Nerija, techniškai kalbant, turi išreikštą efektą „lia, la, le“, deivės varde reikėtų ieškoti fonetinės šito skiemens išraiškos. Pavartę „Lietuvių mitologijos“ (1995) pirmąjį tomą, aptinkame komentarą: „Laumė, dgs. Laumės (Narbuto vartojama forma Lauma yra netaisyklinga, o senoji lietuvių kalbos forma būtų Laumia). Etimologija neaiški. Žodynai ir su šiuo žodžiu pateikia visokių posakių: … Laumės papas „Laumės spenys“, t. y. „kaukaspenis“; Laumės justa, t. y. „vaivorykštė“ … “. Fragmentuokime Narbuto pateiktą vardą Lauma į garsinį Lia ūma ir pamatysime, jog šis pavadinimas prasmingas. Lietuvių kalbos žodynas  byloja, jog ūma tarmiškai reiškia staigų vėjo gūsį, taigi, garsinis junginys lia ūma reiškia vėjo gūsyje gaunamą natą lia. Šitaip gražiai, žodžiu Liaūma (Laumia), senoliai apibūdino Kuršių Nerijos akustinį reiškinį. Na, o žodžiai „Laumės spenys“ nusako išorinę Nerijos išvaizdą. Siauras tai spenys, todėl „Laumės justa“ (vaivorykšte) irgi su speniu perkeltine prasme asocijuojasi. Taigi, išeitų, jog deivės Laumės (Laumios) buvimo vieta yra Kuršių Nerija.

Tęsinys: X dalis - „Būna, esa, aš'a“

I dalis