Laiko skaičiavimas. Rimgaudas Silvestras Sinkus

Rimgaudas Sinkus

VII. LAIKO SKAIČIAVIMAS

Ekskursas

Skaitytojams paklausus dėl praeitoje dalyje Planetinė erdvė Jono Lasickio užrašytų dievybių vardų patikimumo (Šluotražis – koksai čia „dievas“?), galima atsakyti, jog balandžio mėnuo yra pavasarinio apsitvarkymo, švaros metas. Šį mėnesį vyksta 6 virsmai, todėl bent vieną jų sarmatai ar žemaičiai galėjo vadinti apvalymo priemonės vardu – Šluotražis, taip pat šiuo vardu galėjo vadinti visą balandžio mėnesio žemės apvalymo virsmų ciklą. Nuostabą, atrodytų, kelia ir kitas pavadinimas - Bentis. Fragmentuokime: Bentis – Nebtis – Neb(ū)tis – Nebūtis. Šis pavadinimas gali būti tiek virsmo pavadinimas, tiek susijęs su visu vėlių, mirusiųjų minėjimo ciklu, vykstančiu lapkričio mėnesį. Reikia pastebėti, jog J. Lasickis, aprašydamas kontaktus su žemaičiais ar sarmatais, sako, kad dievukų prasmę „jie labai nenorom krikščionims atskleidžia“, todėl tikėtina, jog sakralinėmis paslaptimis su svetimaisiais lietuviai nesidalino ir pavadinimus galėjo sąmoningai iškreipti.
Skaitytojai stebisi: argi galėjo Aukso salos civilizacijos lygis būti toks aukštas, kad siekė žinias apie žmogaus genetines struktūras? Atsakant buvo įsigilinta į genetiką, kur profesorius Algimantas Sinkus pateikė pasaulinėje praktikoje žinomus DNR struktūrų tipus. Sulyginus juos su tautinio rašto ornamentais matosi, kad DNR struktūra sudaryta iš šešiakampių žvaigždučių A, T, G, C..., užpildytų „įspūdžiais“ (schemoje jų nesimato), o tautiniuose raštuose taip pat yra šešiakampės formos kompozicijos, kurios užpildytos spaudais (mintimi). Kas mūsiškiams prisakė šitaip austi, nežinia. Žmogus gimsta su paveldėtais DNR įspaudais, turinčiais pirminę informaciją, pagal ją elgiasi ir gyvenimo bėgyje įspaudžia naują informaciją.

Pav. 1. DNR ir tautinių raštų struktūrų tipai

Taigi, tautiniai raštai gali „kalbėti“, perduoti žinias. Juose slypi užkoduotos mintys: krikštui kuriami vieni raštai, vestuvėms antri, laidotuvėms treti, šokiams ketvirti, rankogaliams penkti, staltiesėms šešti, lovatiesiems septinti, rankšluostinėms aštunti, suolsėdžiams devinti ir t. t. Raštai kalba linijų vingrumu, spalvų deriniu ir toks kūrinys skleidžia bangas, nevalingai veikiančias pasąmonę. Meno srityje galėtų būti dailininkas Virginijus Kašinskas, kuris tautinio rašto kodais perteikia informaciją ir, žiūrint į paveikslą, šis atgyja. Taip atsitiko 2006 metais A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje, kur vyko dailininko kosmogoninių paveikslų paroda. Pilietis Vykintas S., įsižiūrėjęs į tautiniais raštais koduotą paveikslą, pajuto matąs langą į kitą pasaulį. Jame ėmė rodytis miškas, laukymė: „Viskas beveik kaip žemėje, - sakė Vykintas S., - tačiau žmonės kitokie“. Vadinasi, menininkas tautiniu rašto kodu perteikė informaciją apie kosmosą, „išZIP-ino“ rašto informaciją. Autoriui maloniai sutikus, pateikiame kosmogoninio paveikslo kopiją skelbimo apie tapybos darbų parodą fone.

Pav. 2. Foninio paveikslo kopija.

Kosmose gali egzistuoti įvairios gyvybės formos. Kalbant apie žmogaus gyvybę, reikia pažymėti, kad jos egzistavimą užtikrina kraujas. Ką reiškia žodis kraujas? „Kraują,“ – atsakome negalvodami. Tačiau autoriui Jurbarko krašte teko girdėti kitą, archainį, šio žodžio kirčiavimo būdą – kraujas su dešininiu kirčiu ant a. Šitoks kirčiavimas išryškina žodžio kraujas priklausomybę nuo prasmės įkrauti. Išeitų, pirminė žodžio „kraujas“ prasmė yra „įkraujas“, ir ji reiškia turinį, kuriuo įkrautas mūsų organizmas. Žinome, jog ši mūsų įkrova yra raudona, tačiau tai, kad ji gali būti ir kitokia, rodo Pietų Amerikos Titikakos ežero salos ūrų (uros) gyventojų atvejis. Šių žmonių (paskutinysis mirė 1962 m.) kraujas buvo ne raudonas, o juodas. Toračų (toradscha – vok.) gentis, gyvenanti Sulaus jūros salose Ramiajame vandenyne, tvirtina, kad jų protėvių kraujas buvo baltas. Kyla klausimas: kokios spalvos ir sudėties galėtų būti organizmo „įkrova“ planetoje, kur vietoje vandens telkšotų skysto amoniako jūra? Aišku, įkrova būtų su nemažu amoniako kiekiu gyslose. Taigi, kitų planetų gyventojai, jei tokie būtų, skirtųsi nuo mūsų organizmo įkrauja (įkrova) ir natūraliai egzistuoti Žemės sąlygomis negalėtų. Nebent, skafandrų apgaubti, galėtų būti pas mus svečio teisėmis. Kirčiuodami žodį kraujas su archainiu kirčiu ant a, mes liudijame, jog anksčiau apie kosmines dausas žinojome kur kas daugiau, negu manyta.

Laiko skaičiavimas

Laiką skaičiuojame ciklais: gamtos, žmogaus gyvenimo, trumpais žemiško ar ilgais kosminio gyvenimo tarpais. Metinį gamtos ciklą patogu vertinti pavasariu, vasara, rudeniu ar žiema, pasmulkinant mėnesiais ir dienomis. Žmogaus gyvenimo ciklus patogiausia vertinti vidutiniška gyvenimo trukme, taipogi kartomis. Trumpą žemišką ciklą gerai pradėti kokiu nors įvykiu, pavyzdžiui, pastačius naujo miesto vartus, pažymint garsaus karaliaus valdymą, išsilaisvinus tautai iš vergijos, įvykus gamtinei katastrofai (potvynis, sausra, liūčių metai) ir panašiai. Metinį gamtos ciklą nesunku sekti pagal Saulę arba Mėnulį. Vidutinis žmogaus gyvenimo ciklas priklauso nuo geografinės padėties, socialinių sąlygų ir kiekvienai tautai (valstybei) yra skirtingas, kur žinoma, jog per vieno žmogaus gyvenimą kartos keičiasi 2-3 kartus.
Senovėje žmogaus gyvenimo trukmė buvo skaičiuojama ir pagal Veneros slinkimo bei grįžimo į senąją padėtį danguje ciklus, trunkančius po 8-erius metus. Skaičiavimas pagal Veneros slinkimo tarpsnius (ciklus) pastebėtas tiriant Centrinės bei Pietų Amerikos senųjų gyventojų religijas, jų istorinius paminklus, kur Aušrinė buvo garbinama kaip dievybė. Mūsuose 8-erių metų ciklas taip pat buvo įaugęs į kasdienę žmogaus santykio su gamta, buitimi ir kosmosu būtį. „Istorija byloja, kad paskutinįjį tūkstantmetį prieš krikščionybės atsiradimą Senajame pasaulyje laikas buvo skaičiuojamas pagal 8 metų kalendorių, - rašo Ginas Žiemys (Austėjos gimimas, leid. Naujasis lankas, 2001, Kaunas), – VI a. pr. Kr. jį į apyvartą įvedė babiloniečiai. Be to, eneida buvo naudojama net III a. po Kr. … Ji apima laiko, erdvės, dieviškąją, astralinę, socialinę ir kitas dimensijas“. Knygoje rašoma, jog, remiantis stebuklinėmis pasakomis – austėmis ir istoriniais šaltiniais, yra atstatoma senoje Lietuvoje buvusi 8 metų ciklo laiko skaičiavimo sistema. Čia daug vietos skiriama Venerai – pagrindinei 8 metų ciklo „kaltininkei“, atstatomi keli senieji Veneros pavadinimai. Ilgiau sustojama ties dvigubo 8 metų ciklo fenomenu. Nors knyga skiriama astroetnologamas, folkloristams ir archeomitologams, ji galėtų būti įdomi visiems indoeuropietiškos kultūros tyrinėtojams.
Šališki valdovai, skelbiantys, kad tik nuo jų prasideda tikroji tautos ar pasaulio istorija, subjektyvumas, tautų persikraustymai sąlygoja tai, kad neturime tęstinio kalendoriaus. Sakymas „nuo krakusmečio“ yra nuoroda į labai senus laikus, tačiau to krakusmečio datos nežinome. Šiais laikais, datavimą bandoma vykdyti radiokarbono būdu, kuris vadinamas C14 metodu, ir apie tai jau rašėme. Metodo pagrindą sudaro liekamosios C14 radioaktyviosios anglies atomo dalies organinėse medžiagose nustatymas. Šis metodas yra netikslus ir todėl derinamas su kitais datavimo būdais. Nustatant laiką vien C14 būdu, galima labai apsirikti ir, nors pačia technologija neabejojama, archeologai pastebėjo, jog matavimas gali duoti žymias paklaidas. Ši problema iškilo jau pačioje C14 metodo taikymo pradžioje: žurnale „Science“ (1959 m., Nr. 130) aprašoma, kad radiokarbono metodu bandyta nustatyti sugautų moliuskų amžių ir pasirodė, kad jiems …2300 metų. Žurnale „Nature“ (1970 m., Nr. 225) pateiktas atvejis, kai C14 metodu buvo nustatinėjamas organinės medžiagos, buvusios statybiniame Anglijos rūmų skiedinyje, amžius. C14 metodas parodė, kad rūmai pastatyti prieš 7370 metų, tuo tarpu tikrai žinoma, kad jie iškilo vos prieš 738 metus. Buvo datuojamas ir nušautų ruonių amžius, kur C14 metodas rodė, jog jie plaukioja vandenyje jau 1300 metų. Šie rezultatai paskelbti žurnale „Antarctic Journal of the United States“ (1971 m., Nr. 6). Atsižvelgiant į panašius faktus, mokslininkai nutarė, jog C14 būdu galima datuoti tik labai senus organinės kilmės daiktus, jų atsiradimo laiką siejant su dešimčių ar net šimtų tūkstančių metų senumu. Skelbiant „jaunesnių“ radinių datas, reikalingas koordinavimas su kitų mokslo sričių specialistais.
Matome, jog tikslaus datavimo problema yra labai aktuali, todėl ieškomos išeitys ir siūloma, pavyzdžiui, pastatų amžių nustatyti pagal kolonų deformacijas, nusėdimą, keramikos gaminių amžių testuoti pagal archeomagnetinį ar termoliuminescentinį būdus ir panašiai. Šie amžiaus nustatymo metodai taip pat yra ginčytini. Vadinasi, nėra tikrai patikimo daiktų amžiaus nustatymo būdo ir tokia situacija kelia sumaištį archeologų bei istorikų tarpe. Galop buvo rastas kompromisas: „Tas ir tas daiktas priklauso tokiai ir tokiai epochai, nes jis panašus į tokį ir tokį jau surastą tos epochos daiktą“, – sakoma. Tačiau kas nustatė anos ar tos epochos laiką? Čia remiamasi autoritetais, kurie tyrinėja archeologinius radinius laiką, šifruoja raštijos paminklus. Priklausydami kuriai nors religinei konfesijai, vienai ar kitai tyrėjų mokyklai, tie autoritetai būna šališki. Vokiečių mokslininkas G. Brugš’as konstatuoja: „Nežiūrint į visus atradimus egiptologijos srityje, datavimo skaičiai iki šiol yra labai nepatenkinami“. Tokią padėtį patvirtina faktai. Pirmasis Egipto faraonas buvo Menas, tačiau jo įžengimo į sostą metus vokiečių specialistai netgi tarpusavyje traktuoja labai skirtingai: Unger’is – 5613, Brugš’as – 4455, o Bunsen’as nurodo 3623 m. pr. Kr. laiką. Ne mažiau margos žinios apie Meną yra ir prancūzų mokslininkų darbuose: Šampoljonas – 5867, Palmer’is – 2224 m. pr. Kr. ir t. t. Žinoma, ne kiekvienam gali šauti į galvą paskaityti Egipto piešininius hieroglifus lietuviškai.
Sakkara. Čia, Nilo upės kairiajame krante buvusiame sakų mieste (Sak kara), 16 km. atstumu nuo didžiosios Cheopso piramidės, yra faraonų nekropolis, jame į viršų šauna apie 60 m. aukščio Zosero piramidė. Kurių sakų? Tikėtina, jog kaunių, jau anksčiau aptiktų prie Akabos įlankos Raudonojoje jūroje. Toje šešių laiptų piramidėje yra ir faraono laidojimo kambarys, išrašytas piešininiais senųjų Egipto laikų hieroglifais, tie rašmenys yra žinomi „Piramidžių tekstų“ vardu. Turinyje yra daug seniausius laikus menančių įrašų, kurių prasmė dar nevisiškai nustatyta. Visgi perskaityta, jog svarbiausios teksto vietos kartuše (ovale) yra užrašytas faraono vardas: „Unas“. Aplinkui kartušą yra išrėžtos žinios apie jo gyvenimą ir tai, jog Uno siela ateityje turės atgimti Šienpjovių žvaigždyne. Ar tikrai viskas taip? Pateikiame „Piramidžių tekstų“ užrašo dalį su kartušo fotografija.

Pav.3. „Piramidžių tekstų“ kartušas

Ovalo apatinis virvelės kryžiavimas rodo, kad tekstą reikia skaityti iš kairės į dešinę: apylanka – A, medis – M, sliekas – S, šuo – Š, arklas – A. Gaunasi tekstas A M S Š A. Kartuše, kaip įprasta, tekstas turi būti suprantamai skaitomas ir atvirkščia tvarka: A Š S M A. Dabar bandykime nustatyti, kas ilsėjosi šiame kape. Skaitant dešine kryptimi: A – Auksis, M – Medas, S – Seliamonas, ŠA - šia (čia). Skaitant atvirkščia kryptimi: AŠ – aš, S – Seliamonas, M – Medas, A – Auksis. Dabar šį karališkąjį tekstą galime suformuoti galutinai: „Auksis Medas Seliamonas čia“ ir „Aš Seliamonas Medas Auksis“. Štai ir atradome išmintingojo karaliaus Saliamono kapą! Dokumentuota istorinė aplinka verčia manyti, jog neapsirikome. Pirmasis vardas Auksis sako, jog karaliaus dinastija kilusi Aukso salos laikais. Ką sako antrasis vardas Medas? Pavartykime istorijos šaltinius, kur antikos istoriko Plinijaus Vyresniojo veikale „Gamtos geografija“ (VI, str. 169) apie senuosius Afrikos šiaurės rytų miestus parašyta: „Trogoditika, kurią senieji anksčiau vadino Mida (Meda), o kiti Midiojė (Medoja)…“, taip pat Heliodoro raštus „Etiopika“ (IX, str. 16), kur skaitome apie mūšį: „…jam priešais pajudėjo ir Gidaspas, kuris persams ir midams (medams) priešpastatė Mėros karius, besikaunančius sunkiąja ginkluote ir turinčius patirtį mūšiuose vienas prieš vieną…“. Net ir dabar lietuviai kartais ištaria mediai, o ne medžiai. Taigi, dinastinis Auksis buvo Medų, tarpe medžių gyvenusių žmonių valstybės valdovas. Čia susiduriame su vardų „rozete“: Medas - Seliamonas, kur vienoje pusėje yra natūralios prasmės žodis medas, medenis, o kitoje pusėje Medenį kitaip paaiškinantis junginys selliamonas – lesiamonas, o tai taip pat yra medas, medenis (slav. les – miškas, giria). Nereikia ir sakyti, jog medai (mediai) gyveno tarp medžių arba garbino juos, o kaimyniniai slavai praminė juos lesiais, ką mūsiškai priėmė savaip: lesiai – seliai – sėliai. Labiau į pietus, prie Nilo, kažkada gyvavo Mėros imperija: Mėra – Mė(n)Ra. Žinant, kad anuometiniame Egipte saulė buvo vadinama Ra vardu, galime teigti, jog tai buvo Mėnulį ir Saulę išskirtinai garbinanti dangių valstybė. Buvusi Mė(n)ros valstybės sostinė Mėra (Mėroja) iki šių dienų puikuojasi Nilo upės kilpoje. Iš ten per tūkstančių metų gausmą į dabartinę Lietuvą mes, dangiai, „atsinešėme“ upę Mėra (Mera) ir gyvenvietę Mėronys (Meironys), nes būtent šitaip vardus taria vietiniai gyventojai. Taip pat Dangę. Visi „slenkantys“ žemyn upe niliečiai buvo sakai - kauniai (kaun saką?), kurie, traukdamiesi iš byrančios Aukso salos ir nuo karščio į šiaurę, atsidūrė prie Akabos įlankos Raudonojoje jūroje krantų. Jie, Minijos (El Minya), Sėlos (Sella), Medenių (Medenit), Darasavos (Dar as-Sava), Kauno (karalystė Kata - Ka(un)ta) vardus nuo Nilo ant savo pečių atsinešė į Lietuvą.
Yra ir kita vardų „rozetė“: tai ežero Seliger pavadinimas Rusijoje. Iš jo išteka Volga. Tikrasis ežero vardas turėtų būti Sellytgir. Vidurinis žodžio fragmentas lyt sako, kad čia gyvena „lytuviškai“ kalbantys žmones ir paaiškina kokie: giruliai (geruliai), skaitant iš vienos pusės, ir lesiai – seliai, skaitant iš kitos pusės. Jų gyvenimo kelią brėžia Sėla ir Medeniai netoli Tauragnų, Medume už Zarasų Latvijoje, Medininkai prie Vilniaus, Medilas vakarų Baltarusijoje, Medynė į pietvakarius nuo Maskvos, jau nekalbant apie buvusią Medų (Midų) karalystę Vidurinėje Azijoje su sostine Ekbatan, kuri susišaukia su Akabos (Ekabos) įlankos pavadinimu.
Atkurdami DNR įspaustą atmintį, karves, išpuoštas aukso spalvos pienių vainikais, Mėronių kaimo gyventojai pavasarį plukdo į Lūšio ežero salą pasiganyti, o žiemą laukia naujo plaukimo į geltonomis pienėmis liulančią salą. Tuo savo veiksmu sėliai išreiškia viltį, kad ateis toks pavasaris, kai Aukso sala vėlei iškils į paviršių ir trauksim atgal senosiomis vietomis gyventi į naują pasaulį.
Ką sako „Piramidžių tekstų“ užrašymas, jog karaliaus Saliamono (Uno) siela turės atgimti Šienpjovių žvaigždyne? Išeitų, ties šiuo žvaigždynu karalius pasimirė ir, apsukęs kartu su Saule didįjį ekliptikos ratą, vėl atsidurs senojoje vietoje. Tai reiškia, jog medai žinojo apie precesinį laiką - Saulės didžiojo ekliptikos rato egzistavimą. Kompiuterinės programos pagalba pažvelkime, kada Saulė, mirštant Saliamonui, praskriejo pro Šienpjovių žvaigždyną: tai įvyko 7000 m. pr. Kr. laiku. Stop!.. Vadinasi, objektyvų laiką mūsų senoliai skaičiavo pagal Saulės kelią Zodiako žvaigždynų juostoje. Štai ir atsirado tas, pats patikimiausias mūsų laikas, pagal kurį buvo skaičiuojami tęstiniai metai. Jeigu tekste būtų paminėta ir konkreti žvaigždė (o taip gali būti), tai Saliamono mirimo datą žinotume beveik preciziniu tikslumu, tačiau dabar turime pasitenkinti vidutinišku skaičiumi. Patikrinkime, ar pakankamai teisingai Uno gyvenimo metus pasako egiptologai? Jie nurodo, kad iškilusis medas Saliamonas (Unas) valdė 2356-2323 m. pr. Kr. laikotarpiu. Pasirodo, egiptologai apsirinka 4677 metų į jaunėjimo pusę. Išeitų, Egipto istoriją reikia nukelti beveik 4700 metų atgal, jau nekalbant apie tai, kad reikės kažkur „padėti“ dar apie 10 tūkst. metų tarpą, norint sugrįžti atgal į realią Aukso salos (Atlantidos) laikų istoriją.

Tęsinys: VIII dalis - „Ugnies garbintojų karalius“

I dalis