Rimgaudas Sinkus  

Rimgaudas Sinkus  

VIII. UGNIES GARBINTOJŲ KARALIUS

Seliamonas… Fragmentuokime šį žodį: Sel Lia Monas. Fragmento Sel (Les) – Med kilmė (veiksmas vyksta Medojos karalystėje) abejonių nekelia. Fragmentas lia galėtų reikšti natą. O žodis monas? Kalbant apie mainus, mumyse yra žinomas posakis: „Mainas – monas, kas apgauna, tai tas ponas.“ Šią frazę sakydavo tėvas, nors pats nemainikaudavo. „Monas – tai prigavimas,“ – sakydavo. Bandykime suprasti visą karaliaus titulo prasmę: Sėlis, skleidžiantis prigaunantį garsą lia. Tačiau, kas prigaudinėja? Akys krypsta į netoliese esančią Gizos piramidę: Cheopso piramidės pagrindo kraštinės ilgis yra 230,2 m, aukštis – 146,6 m briaunos ilgis – 186,19 m. Žinodami garso sklidimo greitį, randame, jog vėjas, braukdamas per šią briauną, skleidžia 1,77 Hz dažnio garsą. Tai – garsas, esantis aštuoniomis oktavomis žemiau už pirmosios oktavos „lia“ virpesį. Storas, labai storas šitos lia skambesys, todėl ausis jo nepagauna (reaguoja nuo 17 Hz). Štai ir prigavimas – garsas yra, bet jo ir nėra.
Cheopso piramidę statė sėlių – medynų karalius Selliamonas, todėl netenka stebėtis, kad buvusi Vilniaus piramidė, statyta jau kitos kartos medynų (Medininkai), taip pat „dirbo“ lia diapazone, tiktai girdimame. Išeitų, staugiančio vilko legenda turi realų pagrindą. Selliamonas (vad. Saliamonas) buvo ir tautinių mažumų, gyvenusių valstybėje, karaliumi. Taip pat, kaip ekscelencija Valdas Adamkus yra ir lenkų, rusų, karaimų bei kitų tautybių žmonių, gyvenančių Lietuvoje, prezidentas.
Skaitome Egipto „inventorinę stelą“, kur parašyta, jog Didžioji piramidė pavadinta Isidės vardu. Norėdami surasti prasmę, „pakasinėkime“ šį pavadinimą: Isida – Si ida – Si dia – si tia. Pavadinimas sako, jog si (čia) yra Tija. Padarę ekskursą į dabarties medynų gyvenamas vietas, Dysnų ežero (ir ne tik) aplinkos žmones išgirsime kalbant: „Ti padabok, ti paklausyk…“ Visai kitaip tada suskamba Dysnų ežero ir Dysnos upės pavadinimai: Ti’snų ežeras, Ti’snos upė. Tuomet supranti, jog pats Dysnų kraštas anksčiau vadinosi Ti’sna arba Ti’ja. Išeitų, karalius Selliamonas Didžiąją piramidę pavadino žodį „ti“ sakančių žmonių garbei.
Kita vertus, tijai dar kalba: „Kū sakai? Kū čia bepadarysi…“. Ši kalbinė savybė anksčiau neliko nepastebėta prie Kaspijos jūros ir Europoje. Genties kelią atspindi hunų – kūnų, kitur vadinamų kūmanais, kelias. Artėjant į dabartį, ilgesnį kūnų apsistojimą Gudijoje liudija senasis pavadinimas Kūtija. Dabar jau tampa suprantama Kukutėlių – Kūkūtėlių, Kuktiškių – Kūktiškių bei kitų miestelių ir kaimų su kū dvigarsiu pavadinimų kilmė.
Medynai turėjo savo deivę Medeinę, kuri pavaizduota Egipto dievybių panteone. Nors ji čia tituluojama kosmoso tvarkos palaikymo dievybe Maat, tačiau tikrąjį jos pavadinimą simbolizuoja raidė M viršum galvos (žr. hieroglifų abėcėlę). Kaip galėjo vadintis dievybė, pavaizduota su lapuočių medžių karūna ir giria ant nugaros? Jeigu čia pavaizduota giria, tuomet pirmoji šio žodžio raidė G pasako, jog tai – dievas Girinis.

Padėklo kompozicija nesunkiai perskaitoma: grybas – g, ilgas (padėklo linija) – i, ranka – r, urvas (pirmasis apskritimas) – u, letena (viršuje) – l, ilgas (brūkšnelis) – i, ąsotis – a, siūlas (dešininė kompozicija) – s, ilgas (kitas brūkšnelis) – i, urvas (antrasis apskritimas) – u. Tuomet, perskaitome: giruliasiulia = girulia si ulia = girulią cy ulia = girulių čia uliavonė (gyvenimas). Tikėsime, jog gerai perskaitėme. Tačiau atidesnė užrašo studija taip pat praverstų. Kitoje rankoje Girinis laiko indą, iš kurio pila „mintį“. Tai, kad ranka eina nuo galvos, rodo dvasinį šios kompozicijos pobūdį. Paskaitykime viršuje: gardas (kryžiokas) – g, takoskyra – t. Ką reiškė santrumpa G. ir T.? – Girulių Trakas. Dvasine prasme tai reiškia, jog giruliai ėjo savo tikėjimo traku (keliu): garbino Saulę, medžius, kūreno šventąją ugnį. Šis tikėjimo kelias vėliau gavo Zaratrustos pavadinimą, o lietuvių gentys jį vadino dar Dangės – Dangaus keliu.
Girinio karūnos medžių skaičius rodo, jog vyraujanti tauta turėjo 4-ias sandraugos gentis. Tikėtina, jog tai buvo lietuviai, kūtijai, alytai ir …(?). Tą patį dvasinį kelią išpažino dar penkios (suskaičiuokime) atskiros parodytos tautos: latviai, žemaičiai, bartai, …(?), …(?) su gentimis. Mes Šiaurinėje Afrikoje sudarėme Medį, kuris vėliau išsiskleidė šiaurinėje Europos dalyje. Didelę jėgą – devynias galybes turėjome. „Skaičius devyni … yra simboliškas ir dažnai randamas lietuvių mitologijoje“ (Lietuvių mitologija, t. 1, psl. 193, leid. Mintis, 1995). Čia mes šiek tiek aplenkėme knygos tekstą, tačiau neaiškumai išsispręs vėliau, kai kalbėsime apie Viduriniąją (Centrinę) bei Rytinę Trakijas.
Filologė Margarita Lužytė iš Pasvalio mane pavadino „žodžių archeologu“, todėl „pakasinėkime“ žodį „giruliai“. Žodis „giruliai“ turi geografinės aplinkos prasmę ir išreiškia žmones, gyvenančius girioje, tačiau religine prasme žodis giruliai reiškia ir „giriose apeigas atlikinėjančius žmones“. Tokie žmonės (žr. religijų žinyną) buvo zoroatristai, Zaratrustos išpažinėjai. Taigi, bendra religine prasme tarp girulių ir zarių galime dėti lygybės ženklą – medžių, Saulės garbinimas, ugnies kultas buvo jų žynių luomo kasdienybė. Kalbinę ugnies garbintojų priklausomybę galime atskirti pagal girulių pavadinimo invariacijas: medynai, sėliai, derevlianai (drevlianai), girivičiai (krivičiai – kirivičiai). Ar žodis „heruliai“ patyrė transformaciją, ar ne, sunku dabar pasakyti.
Nagrinėdamas herulių etninės priklausomybės klausimą, Albertas Vijūkas – Kojelavičius šitaip rašo (Lietuvos istorija, psl. 44 – 45, leid. „Šviesa“, Kaunas, 1989): „Vis dėlto dėl vieno dalyko visi sutaria: visoje Europinės Sarmatijos dalyje, apimančioje Prūsiją, Žemaitiją, Kuršą, Livoniją, Estiją, Lietuvą, Jotvingiją, arba Poleksiją, ir kai kurias kitas žemes, gerokai toliau nuo Venedų jūros esančias, kitados gyvenusios tautos, kurių ir kalba, ir kilmė bendra su lietuviais. Vieni juos taria buvus gotais, kiti – kimbrais, atsikėlusiais iš Gotų vandenyno salų. Kadangi šios labai gausios tautos, palikusios savo senąsias sodybas, pasklido įvairiausiais vardais šaukiamos po visą Europą, tadgi nesvarbu, kokiu vardu svetimšaliai rašytojai vadina tuos, kurie mūsiškių vardijami prūsais, lietuviais, žemaičiais, latviais, jotvingiais, polovcais, pečenegais. Man, ieškančiam išeities iš tokių abejonių, kai reikalo esmė paremiama tiktai spėliojimais, daug padėjo Volfgango Lazijaus teoginys, kad senovėje šios tautos buvo vadinamos herulais. Jisai, praėjusiame šimtmetyje parašytuose raštuose mokslingai nagrinėdamas Šiaurės tautų klajones, 20-oje knygoje, paminėjęs herulus, pasakoja, kad jų likučiai, išvyti iš Italijos, buvo įsikūrę Melagopolio apygardose ir dabar vadinami verulais. Jų kalba esanti skirtinga nei aplinkinių tautų, ir rašytojas, norėdamas parodyti skaitytojui tos kalbos įvaizdį, surašė uolekties dydžio raidėmis šventąją maldą jų kasdiene šnekta. Atidžiau ją skaitydamas, suvokiau, jog ši kalba visai ta pati, kokia šiandien šneka lietuviai ir latviai. Todėl vargu ar galima abejoti, kad senovės herulai turėjo sodybų ir gavo pradžią Lietuvoje bei kitose šios genties žemėse. Šį spėjimą patvirtina ir tai, kad herulų įstatymai ir papročiai tokie patys, kokius, kaip pateikia įvairūs šaltiniai, turėjo lietuvių protėviai."
Kadaise susitikime su žurnalistais archeologė Marija Gimbutienė kalbėjo: „Nereikėtų nustebti, jeigu lietuviai pasaulio istorijoje išnirtų visai kitais pavadinimais.“  Ši iškiliosios mūsų laikų amenybės įžvalga šiandien jau pildosi.
Nesvetimas girulių (zarių) tikėjimas buvo ir romėnuose. Cezario valdymo laikais zoroatristiniai įsitikinimai buvo įvardinti pačiame jo karališkajame varde: Cezaris – Ce zaris – Čia zaris. Itališkas vardas Čezaris reiškia religinę kategoriją (čia zaris), tačiau patys italai vargu ar tai įsisamoninę. Rusai žodžio „carj – sarj“ kilmės iš „zarj“ irgi neatseka. Dabartinėje istoriografijoje žodis „rasai“ (ypač rusiškuose tekstuose) naudojamas etnine prasme, nors jis turi platesnį, religinį, kontekstą. Norint šį žodį teisingai suprasti, reikia fragmentuoti: rasai – sarai – zariai. Dabar aiškesnė darosi Zarasų, Raseinių, Rasytės, Rasų (kapinės) pavadinimų kilmė, tačiau vargu ar derėtų šitą transformaciją taikyti Rasų šventei. Stebint, kaip Saulės spindulių ugnys žėri rasų lašeliuose ankstyvą birželio rytą, norom nenorom imi garbinti rasą kaip lašą, simbolizuojantį gyvybę. Neveltui Joninių šventę net medikai laiko data, tinkama giminei tęsti. Tuomet ieškome paparčio žiedo miškuose, pievose, maudomės įvairių spalvų aistros lašeliuose.
Kaipgi su kunigaikščiais? Matome, jog LDK Didysis kunigaikštis Algirdas buvo girulis. Fragmentas al rodo, jog Algirdo dinastinės šaknys siekė Alio, tai yra Aukso salos (Atlantidos) istorines ūkanas. Didysis kunigaikštis Gediminas (Gedemynas – Ge medynas – Čia medynas) buvo medynas. Medynai turėjo gerą žynių luomą, kur žyniai buvo vadinami kūnikais (kunigais). Tai, kad LDK Didysis kunigaikštis Algirdas išpažino zarių, garbinusių ugnį, tikėjimą, liudija titulas, kuriuo jį vadino krikščioniškasis Konstantinopolis: Ugnies Garbintojų karalius (Lietuvių mitologija, 1 t., psl. 487, leid. „Mintis“, Vilnius, 1995). O apie visą Lietuvą ten pat rašoma: „Ugnies kultas, labai gerai suprantamas šiaurės krašte, girių, sutemų ir šalčių šalyje, buvo toks būdingas Lietuvai, jog dar XIV a. ją vadino „ugnies garbintojų“ kraštu“. Vadinamieji „pagonys“ veidu buvo atsisukę į ąžuolus, giraites, dangų, deives, dievaičius, ugnį ir už jų nugaros stovėjo galinga zarių (dangių) tikėjimo religija.
Kaipgi gyveno mūsų tautiečiai tūkstančių metų gilumo šuliniuose? Kaip išliko nesusimaišę su svetimais, neišsibarstė? Kokias paslaptis, užtikrinančias išlikimą, galėjo žinoti? Paslapčių čia  būta, ir ne vienos. Bent trejetą jų bandysim atskleisti.

 TINKAMAS ZARATRUSTOS (DANGAUS) SKLEIDŽIAMŲ BANGŲ SĄVEIKOS VERTINIMAS

Žemės paviršiaus dariniai (kalnų grupės, slėniai, vandens paviršiai, girios, pievos ir pan.), trykštantys iš Žemės gelmių energijos šaltiniai skleidžia gyvybinio dažnio bangas. Dangaus bangos kontaktuoja su jomis. Rytuose tai vadinama In ir Jan energijų sąveika. O kaipgi mes, žmonės? Mus veikia sąveikos harmonija arba disharmonija ir stengiamės disharmonijos išvengti. Ilgesnis buvimas kitur veikia destruktyviai. Nors vidaus imuninėje sistemoje turime rezervą gal dviems žmonių kartoms, tačiau, numatant iš svetur sugrįžti, privalome nuolat atnaujinti imuninės sistemos rezervą: lankyti Lietuvoje tėvų, senelių kapus, melstis, dainuoti, šokti.
Naujose vietose derėtų burtis į etnines draugijas, stengiantis išlaikyti ne tiek materialinį, kiek dvasinį bendravimo pobūdį: pinigais įtvirtintas gyvenimas svetur tėra gyvenimas zombių teisėmis.

 EVOLIUCIJOS DĖSNIŲ PAISYMAS

Kaip medis  auga, žydi, nyksta, taip ir gentinė bendruomenė pereina tris raidos etapus: kilimą, klestėjimą, kritimą. Pirmajame etape genties potencija didėja, antrajame bujoja ir klesti, trečiajame etape potencija nyksta, bet lieka išmintis. Tokį gyvenimą galima sulyginti su sūnaus, tėvo ir senelio santykiais. Pirmajame etape sūnus turi būti klusnus, kantrus, imlus ir privalo augti. Antrajame, tėvo, etape energija liejasi per kraštus: klesti menai, ekonomika, sprendimai būna apgalvoti, valdoma be priekaištų, karai laimimi, atremiamos priešų užmačios. Trečiajame, senelio, etape pradeda trūkti jėgos, gentį kamuoja nostalgija praeičiai, turtinę negalią bandoma kompensuoti imperiniais karais, sandėriais. Tačiau išmintis (švintoji dvasia) pasilieka. Kilimo etapas yra pati silpniausia genties evoliucijos vieta, nes atsiradę „gelbėtojai“ dažnai būna apsišaukėliai svetimtaučiai. Šiame etape palankią veiklos dirvą taip pat randa genties (tautos) kenkėjai: narkotikų gamintojai, vagys, palūkininkai, svetimi tinginiai ir t. t. Jiems veikiant, gentis jaučiasi kaip vaikas statinėje, prikalinėtoje vinių, todėl reikalinga klestinčios genties parama.
Gilinantis į rašytiniuose šaltiniuose atpažintų lietuviškų genčių kelius, pastebime, jog iš Afrikos eita ne mažiau kaip po tris vienetus. Atrodo keista, kodėl vieni kitų „neprarijome“, neasimiliavome, naudodamiesi silpnumo faze? Pasirodo, jog, norint išlikti, rijimas būtų buvęs katastrofiškas pačiam rijikui. Sudėlioję genčių potencijos balansą matome, kad „rijimas“ (asimiliavimas) pasibaigtų paties rijiko katastrofa. Genties evoliucijos etapas yra 1500 metų (300 + 900 + 300). Įvertinę šių evoliucijos laikotarpių trukmę (papirusas Sankt-Peterburgo muziejuje), galime apčiuopti genčių išlikimo taisyklę.

Dvi gentys, kaip matome, žlugtų, nes kilimo ar kritimo fazėse nebūtų trečiosios palaikančios jėgos, kurios potencija „padengtų“ pirmąsias. Kuo daugiau genčių yra sandraugoje (tautoje), tuo sandrauga atsparesnė. Gentys ir tautos gyvenime keitėsi fazių vaidmenimis, tačiau nuo Aukso salos (Atlantidos) laikų veikė griežtas įstatymas: ginklo vieniems prieš kitus – nekelti.

 Ekskursas
Skaitytojas paklaus, kuriame evoliucijos etape esame dabar: kylame,  klestime, ar leidžiamės žemyn? Sprendžiant šį, ne tokį jau paprastą uždavinį, derėtų grįžti į praeitį.
Uvarovo metraščių rinkinio dokumente Nr. 279 rašoma: „Parašyta metais 6362-aisiais. Rūsyniškosios žemės pradžia. … Buvo pas juos kariaunų valdžia miestų miestams, todėl  teisybės nebuvo. Ir kalbėjo: „Paieškokime sau kunigaikščio, kuris valdytų ir teisybės žiūrėtų.“ Ir nuvyko jie už marių pas variagus ir kalbėjo variagams: „Nors žemė mūsų ir didelė, bet tvarkos pas mus nėra.“ Tada davė jiems kunigaikščiai tris brolius kartu su savo giminėmis ir pasiuntė juos į Novgorodą; ir valdė vyriausiasis pačiame Novgorode, ir vardas jo buvo Liurik’as, ...“.
Liurik’as? Taigi, Liurikas – Liurigas – Girulis. Girulį su komanda variagai paskyrė į pagalbą Novgorodui. Už tokią pagalbą rusai gerą draugą ir šiandien tebevadina „kiriucha“, tai yra „giriucha“. Į rūsyniškosios žemės pradžią (nereiškia, jog vien rusiškosios) Girulis atvyko 6362 metais. Ši Uvarovo metraščio žinia gali daugiau pasitarnauti latviams (Riga – Giria).
Lietuviškų genčių vienijimosi laikotarpiu Vašvasekas (Vaišvilkas) tošiniame pranešime, kuris buvo rašytas runomis karaliui Mindaugui (J. Šeimys, „Gališkos runos“, psl. 33, leid. TeleSATpressa, Marijampolė, 2003) be kitų duomenų nurodo datą: 1254 m. po Kr. ir jiems atitinkančius 6309-uosius metus, einančius Vilniuje. Tuomet, dabartiniai 2007-ieji, metai būtų 7062 metai, einantys Vilniuje. Iš Vašvaseko pranešimo matome, jog Vilnius jau prieš 7062 metus buvo minėtas rašytiniame dokumente, rastame kasinėjant Novgorodą, ir pažymėtas Nr. 199.
Lietuva – tai tauta, sudaryta iš genčių. Kuriai genčiai galėjo priklausyti Vaišvilkas? Vaišvilkas (Vašvasekas) buvo Mindaugo sūnus. Platesne prasme sūnumis anais laikais buvo vadinamos giminiškos vasalinės gentys ir titulas Vaišvilkas galėjo turėti tokios genties teritorinę arba tarminę žymę. Fragmentuojame: Vaišvilkas – šia V. Vilkas – Čia Vilkas (iš) Vilniaus. Teritorinė žymė yra akivaizdi: medynų. Vaišvilkas, būdamas Vilniuje, vadovavo medynų – kūtijų kunigaikštijai, ir tas pranešimas buvo rašytas Vilniuje (J. Šeimys). Tuo tarpu Mindaugas galėjo būti iš Vidurio Lietuvos, nes jį (be Vaišvilko) ypač palaikė Deltuvos (Deltuva – Leduva – Lietuva) kunigaikštis Lengvenis. Vaišvilkas Lietuvos vienijimo tikslams naudojo slaviškų genčių karius ir tai rodo, jog medynai neturėjo organizuotos kariuomenės formuočių (kilimo fazė). Slavai per Vaišvilką norėjo „pasiimti“ gudus (kūtijus). Kai Vaišvilkas kartu su Lengveniu atrėmė sąmokslą, už paslaugą savo kunigaikštiją tikrai „atidavė“ Švarnui, puikiai žinodamas, kad be genčių Išmintingųjų Tarybos pritarimo toks „atidavimas“ negalioja. Piktumo pagautas, Levas Danilovičius Vaišvilką nužudė: „Sūnau mano Jurijau, nežygiuok vienas kartu su lietuviais, nužudžiau aš jų kunigaikštį Vaišelgą, jie gali atkeršyti,“ – rašė laišką sūnui į Melniką Levas Danilovičius (Vladimiras Pašuta, „Lietuvos valstybės susidarymas“, Vilnius, 1971). Vaišvilkas ne mažiau už Mindaugą pasitarnavo Lietuvai susijungti po lietuvių genties vėliava.

Visgi, kokioje fazėje esame visa Lietuva? Tai, kad žemaičiai Vakaruose ir lietuviai (Panevėžys – Ukmergė – Kaunas) dabar yra klestėjimo fazėse, galime apskaičiuoti, tuo tarpu kitos gentys gal yra pereinamose fazėse. Tik Lietuvos Mokslo Akademija galėtų tokius teiginius patvirtinti arba paneigti. Dabar pažvelkime į Lietuvą kaip į tautą: po laimėto Žalgirio mūšio (1410 m.) pradėjome pastebimai ristis žemyn ir apie 1700 m. buvome suvaryti į ragą – prijungti prie Rusijos, tauta ir bajorai girtuokliavo, per mus skersai-išilgai žygiavo Šiaurės karo kariuomenės, siautė maras. Turėjo gi būti šiuo metu koks nors ženklas –  mūšis, žmogus, gaisras, žemės drebėjimas ar bet kas, kas žymėtų kritimo pabaigą ir kilimo pradžią. Nulį, taip sakant. Toks ženklas buvo: 1714 m. gimė Kristijonas Donelaitis, kuris pačiu pirmu sakiniu „Metuose“ deklaruoja „saulelės vėl atkopimą“. Fenomenalu: po 1714 m., pastebimai ėmėme augti: 1812 m. sudarėme Laikinąją vyriausybę, 1831 m. ir 1863 m. sukilome, atgavome spaudą, dalyvavome 1905 m. judėjime, valstybingumą atkūrėme 1918 m., atsiėmėme Klaipėdos, Vilniaus kraštus, kariavome partizaninį karą, aktyviai priešinomės okupacijai, įkūrėme Sąjūdį, vėl atgavome valstybingumą, įstojome į Europos Sąjungą, priklausome NATO, vykdome valdymo, komunikacijų ir energetikos reformas. Todėl, praėjus 300 metų nuo kilimo pradžios, tai yra 2014 m., imsime klestėti.

Genties dydis

Kokio dydžio gentis gali savarankiškai egzistuoti? „Izoliantais vadinamos žmonių grupės, kuriose yra ne mažiau kaip pusantro tūkstančio vedybinio amžiaus žmonių,“ – sako genetikos mokslas. Vadinasi, turėdami 1,5 tūkst. vedybinio amžiaus žmonių galime gyventi kur nors vandenyne ir genetiškai neišsigimti. Pridėkime nuostolius dėl karo, bado ir maro, kaip sakoma, tuomet pasirodytų, jog 15-20 tūkst. žmonių dydžio gentis, įskaitant jaunųjų tėvus, kūdikius bei senelius, sandraugoje su kitomis, galėtų gyventi jau ir žemyno sąlygomis. Taip ir gyvename, tačiau nederėtų pamiršti, jog vienas vienintelis branduolinis užtaisas gali visus priversti keltis svetur – sprogimo atveju vaikai iki 3 metų amžiaus evakuojami 300 km atstumu: štai kodėl stengiamasi pritarti tiems branduolinės energetikos projektams, kurie yra kuo toliau nuo savosios valstybės ribų..

ATEITIES VIETŲ KŪRIMAS

Minėjome, jog, be palankaus genčių etapų kaitos proceso, tautai būtini ir atitinkami aplinkos faktoriai: klimatas, reljefas, gebėjimas rezonuoti Dangaus planetinės erdvės bangas. Rezonavimą mūsų tautos atveju (Egipto laikų turtas) apibūdina Aukso pjūvio skaičius 0,618. Architektams žinoma šito skaičiaus eilutė, tačiau naudotis ja derėtų tinkamai: besaikis Mekos Juodojo Akmens matmenų mėgdžiojimas (pastatų kubai), dangoraižių adatų atitikimas Rytų šalių minaretams skaido koeficiento 0,618 kuriamus aplinkos derinius.
Kyla būtinybė numatyti ir ateities vietas: pasikeis klimatas ir turėsime grįžti atgal į Aukso salos platumas. Šį būsimą laiką laiškuose Cezariui nušviečia aiškiaregys Nostradamas: „… visi žus ir išliks tik istorija ir garsios vietos, kalbininkai padarys neprilygstamų atradimų apie mano aprašytą pasaulio supratimą. … Sugrįš monarchija, o vėliau – ir Aukso amžius.“  Pridurti čia jau nėra ką.

Tęsinys: IX dalis - „Kauno fenomenas“

I dalis