|
APIE
DIEVO MEILĘ
PAGAL GIESMIŲ GIESMĘ
2006 m. išleistos Šv. Teresės
Avilietės knygos
Apie Dievo meilę vertėjo įžanga
Dvasia ir kūnas, vidus ir išorė yra pagrindinės gyvenimo prieštaros.
Gyvenimas būtų beveik darnus, jei jame būtų vietos ne tik kūnui, bet ir
dvasiai, ne tik išoriškumui, bet ir vidiniam gyvenimui. Šiuolaikiniame
gyvenime ryški išoriškumo persvara. Didžiausia vertybe tapo medžiaginė
gerovė, o kūnas garbinimo objektu. Gyvename formų ir daiktų pasaulyje.
Šiuolaikinės technologijos pagamina vis daugiau, vis įdomesnių ir
įvairesnių daiktų. Daiktų blizgesys užvaldo mūsų dėmesį. Jų nereikia
ieškoti jie yra čia. Daiktai patys save teigia ir rodo.
Nematomas vidinis pasaulis savęs neperša. Jį pastebėti, o tuo labiau
atverti jo duris, reikia nemažai pastangų. Vidinis pasaulis yra tarsi
baikštus, šalia nutūpęs paukštis. Jei vos išvydęs skubėsi prie jo
išgąsdinsi ir jis nuskris. Leiskime jam pačiam priartėti prie mūsų.
Vidinį pasaulį galima pajusti, nors jis nereikalauja mūsų dėmesio. Ar ne
todėl dažniausiai jis lieka apleistas? Galbūt vidinio pasaulio ieškoti
pradedame tik supratę, jog koks gražus bebūtų išorinis pasaulis, jis
nepatenkins mūsų ilgesio.
Net ir daugelis tikinčiųjų yra nusivylę. Sąjūdžio atnešta religinė
laisvė nepripildė bažnyčių lankančiųjų padaugėjo tik pirmaisiais
metais. Dabar bažnyčiose žmonių dar mažiau nei prieš Sąjūdį. Skelbiamas
išorinis religingumas, yra daugiau statistinis ir nepatenkina visų
žmonių. Žmonės nerado, ko tikėjosi. Ieškantiems, bent kol kas,
bažnyčiose vietos nedaug. Ieškoti tenka patiems. Dažniausiai ieško Rytų
religijose ar Naujojo amžiaus (New Age) judėjime. Tik nedaugelis žino,
kad toli ieškoti nereikia. Tačiau tai, kas arti, sunkiai pasiekiama.
Krikščioniškosios mistikos lobynas lieka užvertas.
Anksčiau nebuvo itin svarbu plačiai atverti mistikos lobyną, tačiau
šiais laikais tai padaryti tiesiog būtina. Labai išaugo žmonių
išsilavinimas bei sąmoningumas. Bet ar religija suvokiama giliau? Nors
daug kas pasikeitė, bet nepakankamai. Pasaulyje ir religijose vykstantys
pokyčiai rodo, kad atėjo metas, kuomet nuo kiekybės reikia pereiti prie
kokybės. Tačiau ar pribrendome tokiam kokybiniam šuoliui?
Šv. Teresės Avilietės raštai dvelkia viduramžiais ir ne kiekvienam
suprantami. Daug kas pasakytų, kad jie neatitinka mūsų laikų dvasios.
Tačiau šiuolaikinis jaunimas skaito dar sunkiau suprantamus kitų
religijų senuosius tekstus. Skaito, nes juose randa tai, ko nepaliečia
laiko vėjai.
Tokie yra ir Avilietės, ir apskritai visi krikščioniškosios mistikos
raštais. Tik kitų religijų mistiniai raštai, bent kol kas, yra lengviau
prieinami nei krikščioniški. Laikas keičia tik paviršines formas. Kaip
ir dykumų vėjas: keičia tik kopų formas, o smėlis išlieka tas pats.
Giliausioji religijos esmė žmogaus ir Dievo vienybė išlieka visada.
Visais laikais būdavo abejojama, ar reikia plačiai skelbti mistinius
raštus, ar jie nepakenks. Pirmojo Teresės Avilietės raštų leidimo
įžangoje magistras Tėvas Luis de Leonas (1587 m.) rašė: Panagrinėkime
trijų tipų žmones. Pirmieji praktikuoja vidinę maldą, antrieji galėtų
praktikuoti, jei norėtų, o tretiesiems, tai daryti kliudo luomas.
Kuriems žmonėms galėtų būti pavojinga šiuos raštus skaityti? Ar tiems,
kurie gyvena dvasinį gyvenimą? Jiems tikrai ne, nes tada apskritai
kenksminga būtų žinoti tai, ką ir taip pats darai. O tiems, kurie galėtų
gyventi dvasinį gyvenimą, jeigu norėtų? Dar mažiau pavojinga, nes šiuose
raštuose jie ras ne tik nurodymus, bet bus paskatinti ir padrąsinti. Juk
tai yra labai gerai. Ir pagaliau, ar šių raštų skaitymas galėtų būti
kenksmingas tretiesiems? Argi jiems pavojinga sužinoti, kaip meilingai
Dievas bendrauja su žmogumi? Sužinoti, kokį Dievą mato tie, kurie visko
išsižada? Kokią palaimą Jis suteikia sieloms? Sužinoti, kokios yra tos
dvasinės saldybės, kurias Jis duoda joms ragauti, ir kaip Jis jas
skaistina? Ar šiuose raštuose yra kas nors tokio, kas nepasitarnautų
išganymui tų, kurie juos skaito? Ir kas yra juose, kas neskatintų
stebėtis Dievu ir neragintų Jo mylėti? Jeigu stebėjimas išorinių Dievo
darbų sukuriant ir valdant pasaulį yra mokykla, skatinanti visus žmones,
tai kaip tada Jo paslaptingų stebuklų žinojimas galėtų kam nors
pakenkti? Net jeigu ir kas nors neteisingai suvokdamas ko nors nustos,
ar būtų teisinga sulaikyti daugelį nuo to, kas jiems būtų labai
naudinga?
Tai labai svarbu žinoti šiuolaikiniam žmogui, nes Teresės Avilietės ir
kitų mistikų raštuose aprašomas sąmonės būsenas jau tyrinėja
transpersonalinė (užasmeninė) psichologija. Tokios sąmonės būsenos jau
nebevadinamos psichiniais sutrikimais, bet altered states of
consciousness (kitokiomis arba išplėstosios sąmonės būsenomis). Nors
ši naujausia psichologijos sritis dar nėra pripažinta akademiniu lygiu,
bet tai tik laiko klausimas. Transpersonalinė psichologija dažnai
naudojasi įvairių religijų mistikų patirtimis. Fizinės ir mistinės
tikrovės sąlytį jau prieš keletą dešimtmečių savo knygoje Fizikos Dao
aprašė kvantinės fizikos specialistas F. Kapra. Nenustebkite, jeigu XXI
amžiuje fizikos kurso paskaitų sąraše bus ir paskaitos apie meditaciją,
teigia fizikas G. Zukav. Meditacija (pasak Teresės Avilietės vidinė
malda) tai transracionali patirtis, reikalinga ir šiuolaikiniam
fizikui, ir tikinčiajam, bet krikščioniškoji teologija tikėjimą
tebeaiškina racionaliai. Mistikų raštai yra ta versmė, kuri galėtų
atsverti per didelį šiuolaikinio žmogaus išoriškumą ir racionalumą. Ar
nebus taip, kad tikintiesiems transracionalios patirties teks mokytis
pas fizikus?
Šiuolaikinio žmogaus pasaulio suvokimas ir teologinis pasaulio
aiškinimas skiriasi, bet ne taip labai kaip anksčiau, kai mokslas vengė
menkiausios transcendencijos. Galima sakyti, kad fizika jau įveikė
materijos ir dvasios dualumą, o teologija vis dar negali įveikti
vadinamojo ontologinio dualizmo tarp Dievo ir kūrinio. Nors Jėzaus
mintis aiškiai rodo į Kūrėjo ir kūrinio vienovę: Aš vynmedis, o jūs
šakelės (Jn 15, 5); Jau nebevadinu jūsų tarnais (...) jus aš vadinu
draugais (Jn 15, 15); Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo
Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse (Jn 14, 20); Tegul visi bus viena!
Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad
pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs (Jn 17, 21).
Šv. Jėzaus Teresė Avilietė (1515-1582), kartais dar vadinama Didžiąja,
gimė ir gyveno Ispanijoje. Šešiolikos metų ji pradėjo mokytis Avilos
miesto augustijonų mokykloje, bet dėl ligos mokslus nutraukė. 1535
metais, būdama 20-ties metų, įstojo į karmeličių vienuolyną Aviloje. Nuo
pirmųjų dienų ji praktikavo vidinę maldą. Iš pradžių su pertrūkiais, nes
iki 1540 metų labai sirgo ir daug kentėjo. Daugiau kaip dvejus metus ji
buvo suparalyžiuota.
Nuo 1555 metų Teresei atsivėrė vidinis pasaulis ekstazės, regėjimai
bei nuolatinis Dievo jutimas tapo jos gyveni-mo dalis. Vidinio gyvenimo
patirtį ji aprašė keliose knygose. Gyvenimas autobiografinė knyga,
kurioje aprašo savo kelią į vidinį pasaulį (1998 m. išleista
lietuviškai), Tobulybės kelias, Vienuolynų steigimas (2004 m.
išleista lietuviškai), Apie Dievo meilę, Sielos šauksmas į Dievą,
Vidinė pilis. Yra palikusi daug nedidelės apimties rašinių ir labai
daug laiškų.
Teresė Avilietė yra karmelitų vienuolijos atnaujintoja. Ji įsteigė
šešiolika atnaujintų basųjų karmelitų vienuolynų. 1672 metais Popiežius
Grigalius XV paskelbė ją šventąja, o 1970 m. ji paskelbta Bažnyčios
daktare. Teresė Avilietė ir jos mokinys šv. Kryžiaus Jonas, Bažnyčios
daktaras, yra ispanų literatūros klasikai. Net sovietmečio laikų
studentai, studijuojantys užsienio literatūrą, būdavo supažindinami su
jų raštais.
Brandžiausias Teresės kūrinys yra Vidinė pilis (Il Castello Interiore,
1575 m.), parašytas gyvenimo pabaigoje. Tačiau mieliausias jai pačiai
yra Apie Dievo meilę. Visus didžiuosius savo veikalus Teresė rašė
vykdydama klusnumo įžadą, t. y. pildydama dvasinės vyresnybės nurodymus.
Tačiau šią knygą ji parašė savo noru. Regėdama didelį vidinio gyvenimo
nesupratimą, ji panoro pasidalyti tuo, ką pati patyrė apie sielos ir
Dievo meilę. Knyga Apie Dievo meilę parašyta pagal Senojo Testamento
knygą Giesmių giesmė.
S. Gedos versta ir S. Krasausko iliustruota ši ST knyga 1983 m. Lietuvos
skaitytojams buvo pristatyta kaip pasaulinis meilės (tarp jaunuolio ir
merginos) poezijos šedevras. Šv. Jėzaus Teresė Giesmių giesmės
simboliuose ir žodžiuose įžvelgė kitokią prasmę tai kūrinys,
apdainuojantis Dievo ir sielos meilę. Kai kurie Giesmių giesmės
simboliai daugumai sukelia visai kitokias asociacijas. Tačiau šventoji
pabrėžia, kad tai yra simboliai. O simboliai visada yra daugiaprasmiai,
turintys nepaprastą galią. Išgirdus šią giesmę giedant lotyniškai,
sako šventoji, nors ir nesuprasdavau jos žodžių, mane pagaudavo
ekstazė.
Knygoje Apie Dievo meilę bene labiausiai išryškėja Teresės Avilietės
mistikos žemiškumas, moteriškumas ar vakarietiškumas. Vyriškoji arba
rytietiška mistika yra labiau linkusi pakilti į ekstazę, susivienyti su
Dievu ir pasilikti patiriamoje palaimoje. Kitaip sakant, tokia mistika,
kurios ryškus atstovas buvo ir šventosios mokinys šv. Kryžiaus Jonas,
kviečia pabėgti nuo šios žemės kančių ir vargų. Šv. Jėzaus Teresei
ekstazinis susijungimas su Dievu tėra tik žiedai arba užkopimas į kalną.
Ekstazinėje palaimoje sustiprėjusi siela turi nusileisti nuo kalno,
kitaip sakant, sugrįžti į žemę ir veikliame gyveni-me subrandinti sielos
ir Dievo meilės vaisius.
Mes visada klausiame: kas geriau, svarbiau ar vertingiau vidinis ar
išorinis gyvenimas, ekstazinė palaima ar kančia, dvasia ar kūnas ir pan.
Šventoji atsako: nei vienas, nei kitas jie abu turi būti kartu. Ji
kitaip neįprastai aiškina evangelisto Luko aprašytą Jėzaus viešnagę
pas seseris Mariją ir Mortą. Morta ir Marija turi būti kartu, sako
šventoji. Toks yra pagrindinis žemiškos, moteriškos ar vakarietiškos
(nežinau, kaip geriau pavadinti) mistikos principas. Avilietės gyvenimas
yra akivaizdi šio principo išraiška. Per savo gyvenimą ji ne tik parašė
minėtus veikalus, bet ir įkūrė šešiolika atnaujintos karmelitų
vienuolijos vienuolynų, išsibarsčiusių po visą Ispaniją. Tuo Teresės
Avilietės mistika skiriasi nuo nirvanos ieškančių rytiečių ir nuo jos
pačios mokinio šv. Kryžiaus Jono (1542-1591) mistikos, kuris savo
Dvasinėje giesmėje ragina neskinti kelionėje žemės žiedų, bet
nesustojant kopti aukštyn ir pasilikti dieviškoje palaimoje.
Tokią mistiką galima vadinti ir veikliąja meile. Vivekananda (1863-1902)
buvo pasipiktinęs Indijos jogų bei šventųjų neveiklumu ir žavėjosi
Kristumi. Jis yra pasakęs, kad už veiklią meilę išbučiuotų Kristui
kojas. Išorinį veiklumą priešpastatydamas vien į save nukreiptam
misticizmui, jis sakė, kol Indijoje bus nors vienas alkanas žmogus, visa
jo religija bus pamaitinti tą žmogų.
Dar geriau suprasime šv. Jėzaus Teresės požiūrį, trumpai panagrinėję
pastabas, kurias ji parašė Avilos vyskupo pavedimu, vertindama keturių
dvasiniame gyvenime patyrusių vyrų atsakymus į jiems pateiktą klausimą.
Tuometinis Avilos vys-kupas Alvaro de Mendoza pavedė šv. Kryžiaus Jonui,
kunigui Julianui iš Avilos, ponui Francui iš Salcedo ir šventosios
broliui Don Lorenco de Cepedai parašyti savo nuomonę apie Avilietės
vidinės maldos metu išgirstus Jėzaus žodžius: Ieškok savęs manyje.
Šventoji turėjo nuspręsti, kuris iš šių vyrų teisingiausiai įmins tų
žodžių prasmę.
Šventoji taip įvertino atsakymus (sutrumpinta): Atsakymuose kalbama apie
paslaptingus mūsų sielų sužadėtinio žodžius: Ieškok savęs manyje.
Ponas Francas iš Salcedo klysta tuos žodžius suprasdamas kaip Dievo
buvimo visuose daiktuose įrodymą ir stengdamasis išsamiai paaiškinti,
kad Dievas, kaip visur esantis, yra visame kame. Jis daug rašo apie
susijungimą (ekstazę) ir proto veiklą jame. Betgi yra žinoma, kad
susijungime protas yra neveiklus. Jei jis yra neveiklus, kaip tada gali
ieškoti? Labai patiko eilutė iš Dovydo psalmių: Noriu išgirsti, ką
Viešpats manyje byloja, tačiau čia ji visiškai netinka, nes pagal anuos
Sužadėtinio žodžius, mes turime ne klausytis, bet ieškoti.
Tėvas Julianas iš Avilos gerai pradėjo, tačiau nekaip užbaigė, todėl ir
jis neužsitarnavo garbės. Juk nebuvo reikalauta paaiškinti, kaip
nesukurtoji šviesa susijungia su sukurtąja, bet kaip mes turime savęs
ieškoti Dievuje. Taip pat nebuvo klausta, ką siela jaučia tokiame
intymia-me susijungime su Kūrėju, ir ar dar išlieka skirtumas tarp jos
ir Jo, kai jie susijungę. Juk tokioje būsenoje, mano nuomone, protas yra
nepajėgus svarstyti. Jeigu taip būtų, tai lengvai būtų galima suprasti
skirtumą tarp Kūrėjo ir kūrinio.
Dar jis sako: Jeigu siela yra nuskaidrinta. Mano nuomone, čia
neužtenka nei dorybių, nei sielos nuskaidrinimo, nes kalbama apie kažką
viršnatūralaus, ką Dievas suteikia tam, kuriam Jis nori. Tam padeda
ruoštis tik meilė. Aš atleidžiu jam klaidas už tai, kad jis neaiškino
taip plačiai, kaip mano tėvas ir brolis Kryžiaus Jonas . Jo atsakymas
puikiai tinka tiems, kurie norėtų Jėzuitų draugijoje atlikinėti įprastus
pratimus, tačiau jis nieko nerašo apie reikalo esmę.
Negerai būtų, jeigu Dievo ieškoti galėtume tik tada, kai pasauliui jau
būtume mirę. Magdalena, Samarietė ir Kanaanietė Jį rado, kai dar nebuvo
mirusios pasauliui. Kryžiaus Jonas plačiai aiškina, kaip siela
susijungdama tampa viena su Dievu. Tačiau jei tai jau įvyko ir ši malonė
sielai jau yra suteikta, tai Dievas jos daugiau nekviestų Jo ieškoti,
nes ji jau rado Jį.
Apsaugok, Viešpatie, mane nuo žmonių, kurių dvasia sklando taip aukštai,
kad jie iš visko nori padaryti tobulą kontempliaciją. Beje, mes dėkojame
tėvui Jonui, kad jis mums puikiai paaiškino, ko mes jo neklausėme. Todėl
visada yra gerai kalbėti apie Dievą, nes iš to turėsime naudos tada, kai
jos mažiausiai tikimės.
Taip pat ir Don Lorenco de Cepeda buvo mums naudingas ir mes labai jam
dėkojame už eiles ir atsakymą. Nors ir jis pasakė daugiau negu supranta,
bet mes dėl malonumo, kurį suteikė jo eilės, atleidžiame jo menką
nusižeminimą, kurį parodo prisipažindamas, kad leidosi į tokius aukštus
dalykus. Taip pat atleidžiame jam už gerą patarimą pasišvęsti vidinei
maldai, kurio neprašėme.
Negaliu nuspręsti, kuriam iš šių vyrų suteikti pirmenybę, nes jie visi
atsakė klaidingai. Aš nei vieno nenoriu nuskriausti. Jūsų Šviesybe,
paveskite jiems pasitaisyti. Galbūt ir aš būsiu geresnė, nesekdama savo
brolio parodytu menko nusižeminimo pavyzdžiu. Visi šie ponai yra taip
aukštai, kad pralošė žaidimą, nes jie turėjo viena korta per daug. Nes,
kaip jau sakiau, tam, kuriam suteikiama tokia malonė, kad jo siela yra
susijungusi su Die-vu, tam Jis daugiau nesakys, kad jis turėtų Jo
ieškoti, nes tas jau rado Jį.
Šiame Teresės atsakyme nėra tiesioginio paaiškinimo, ką reiškia jai
duotas Jėzaus raginimas: Ieškok savęs manyje! Tačiau prasmę galima
suvokti iš netiesioginių šventosios užuominų. Visi keturi vyrai savo
atsakymuose rašė apie susijungimą su Dievu, t. y. apie pasyvumą,
pabėgimą nuo pasaulio. Bet kaip protas gali ieškoti, jei jis yra
neveiklus, atsako jiems Teresė, arba: Negerai būtų, jei Dievo ieškoti
galėtume tik tada, kai jau pasauliui būtume mirę. Ji kelis kartus
pabrėžia, kad turime ieškoti, o ne klausytis. Ieškoti tai veiklus
gyvenimas. Bet ieškoti Dievuje reiškia vidinį susiliejimą su Juo.
Būtent šis raginimas apjungia minėtą prieštarą: veiklųjį ir
kontempliatyvųjį gyvenimą, arba Mortą ir Mariją. Nors tu ir veiki,
tačiau veiki nebe tu, ne tavo ego, bet su tavimi susivienijęs Dievas.
Tai tokia sąmonės būsena, kai žmogus ir savo darbuose išlieka
susivienijęs su Dievu. Apie tokią sąmonės būseną savo raštuose Teresė
užsimena ne kartą.
Teresės Avilietės raštuose nuolat rasime įprastai mūsų sąmonei
nesuvokiamų, paradoksalių posakių: O palaiminga mirtis, suteikianti tokį
gyvenimą; Meilė sau virto šventa neapykanta; O gyvenime, kaip galima
gyvuoti, taip nutolus nuo to, kas yra Gyvenimas. Šie ir panašūs posakiai
mus glumina, verčia susimąstyti ir ieškoti arba sakyti, kad tai
kvailystės. Vieniems kvailystės, o kitiems brangus perlas, kurį atradęs
žmogus parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį (plg. Mt 13, 44-46).
Kelionė po Teresės Avilietės raštus, nors ir sunki, bet įdomi ir
atkakliuosius apdovanojanti.
Aleksandras Žarskus
|