šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės
mažasis tobulumo kelias

Pristatome tik ką išleistą (2-asis taisytas leidimas, 2007)
G. Martin'o knygą „Mažasis tobulumo kelias“.

Vargu ar begalima nuosekliau ir išsamiau aprašyti šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės šventumo kelią, kaip tai padarė Gabrielis Martinas savo knygoje Mažasis tobulumo kelias. Ją reikia tiesiog imti ir skaityti, įsijaučiant ir sugeriant kiekvieną žodį. Pristatydamas šią mažą, bet labai reikšmingą šventumo suvokimui knygelę, norėčiau apmąstyti šioje ir apskritai visose knygose apie šventumą bei Evangelijose dažnai sutinkamą dvilypės žmogaus prigimties prieštarą.
Mažas, mažasis, mažoji – tai žodžiai, dažnai pasitaikantys Gabrielio Martino knygoje Mažasis tobulumo kelias. Galbūt todėl ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė vadinama mažąja.
Šiandieninėje Europos kultūroje niekas nenori būti mažu, likti nepastebėtu, nekalbant jau apie nuolankumą. Europos kultūra yra orientuota į asmenybės iškėlimą, į saviraišką, į sėkmę, į išraiškingą gyvenimo stilių ir į kitus, daugelį viliojančius dalykus. Tokio ar panašaus „didumo“ siekimas neskatina žmogaus dvasinio tobulumo ir tolina jį nuo dieviškumo.
Šv. Teresės mažasis tobulumo kelias yra visiška priešingybė tam keliui, kuris propaguojamas per visas žiniasklaidos priemones. Mažoji Teresėlė kviečia būti mažu, nepastebimu, nuolankiu, nusižeminusiu, kas yra bene sunkiausias dalykas, o ypač šiais laikais, kai visi nori ir raginami išreikšti save, kad ir nežmoniškais būdais.
G. Martino knygoje Mažasis tobulumo kelias rasime paradoksalių ir prieštaringų teiginių. Jis rašo, kad mažasis Teresėlės šventumo kelias yra visiems prieinamas ir lengvas, bet vėliau jis pastebi, kad tai nėra priemonė šventumui pasiekti be jokio vargo, kad šis kelias reikalauja ypatingo savęs išsižadėjimo ir pasiaukojančios meilės. Dvasiniame gyvenime, – rašo autorius, – juo labiau augi, juo turi darytis mažesnis. 
Ši keista prieštara paaiškėja gilinantis į esminį religingumą, kai pradedame suvokti, kad žmoguje yra dvi gyvybės, apie kurias kalbėjo Jėzus: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi nauda žmogui, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Taip šis prieštaringas teiginys užrašytas Evangelijoje pagal Matą (Mt 16, 25-26). Šį paradoksalų teiginį rasime visose Evangelijose (žr. Mk 8, 35-36; Lk 9, 24-25). Evangelijoje pagal Joną šis dviejų gyvybių slėpinys perteiktas panaudojant prilyginimą apie grūdą: Iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, – ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui (Jn 12, 24-25).
 Be abejo, žmogus yra nepalyginamai sudėtingesnis nei grūdas, tačiau tam tikra prasme ir grūdas, ir žmogus turi dvi gyvybes. Jei atidžiau įsižiūrėsime į grūdo ir iš jo išaugančio augalo gyvenimą, lengviau suprasime prieštaringą, Jėzaus dažnai minimą dviejų gyvybių slėpinį ir prieštaringas mintis apie mažąjį tobulumo kelią, kuris kartu yra ir lengvas, ir sunkus.
G. Martinas savo knygoje šių dviejų gyvybių, kurių viena turi augti, o kita mažėti, aiškiai neįvardija. Kartais jis vadina vienu ir tuo pačiu vardu – siela.
Grūdo gyvybės gana aiškios. Viena jų yra pats grūdas, kuris atitiktų žmogaus fizinį kūną, o kita – jame slypinti gyvybė – prasikala želmeniu, kai grūdas krinta į žemę ir numiršta. Žmoguje viskas daug sudėtingiau. Kalbėdami apie dvi gyvybes, mes dažniausiai omenyje turime kūną ir sielą. Tačiau Jėzus minėtose ištraukose iš Evangelijų nekalba apie kūno gyvybę. Nei graikiškame originale, nei vertimuose į kitas kalbas kūnas neminimas. Akivaizdu, kad, nepaisant visų pastangų, kūnas vis tiek numirs.
Kaip aiškina Šv. Rašto vertėjai į lietuvių kalbą Č. Kavaliauskas ir V. Aliulis, graikiškame originale keturis kartus pavartotas žodis psiche, kurį lietuviškai verčiame gyvybė, siela, asmuo. 25-oji eilutė, pasak vertėjų, kalba apie laikinosios gyvybės pražudymą, o 26-oji apie pakenkimą amžinajai gyvybei, sielai, sau kaip žmogui.
Sielos gyvybė gana aiški – ji yra svarbiausioji ir amžinoji žmogaus gyvybė. Tačiau kas yra toji gyvybė, kurią gelbėdami prarasime amžinąją sielos gyvybę?
Kūno gyvybė, kaip matėme iš Šv. Rašto, nėra mūsų ieškomoji gyvybė. Norint ją suprasti, tenka prisiminti nuolankumą, nusižeminimą, kuris supasaulėjusioje krikščionybėje tapo vis mažiau suprantamas ir priimtinas, net ir tarp dvasiškių. O juk tai pagrindinė dorybė. Be visų kitų dorybių, kaip sako šventieji ir mistikai, galima patekti į dangų, o be nusižeminimo – ne.
Kristaus sekime rašoma: Sukilk pats prieš save ir nepakęsk savyje jokios puikybės; pasidaryk toks mažas ir taip žemai atsistok, kad visi kiti galėtų per tave vaikščioti ir tave mindžioti, kaip viešųjų aikščių purvą. Sukilti pačiam prieš save galima tik tada, kai tavyje yra ne vienas „aš“. Yra mūsų sielos „Aš“, kuris ir yra tikroji, amžina žmogaus gyvybė, ir yra laikinas, žemiškasis, kurį dažniausiai vadiname egoistiniu „aš“. Egoizmas, egoistas, egoistinis – tai žodžiai, kuriuos dažniausiai vartojame neigiama prasme. Jie kilę iš lotyniško žodžio ego, kuris reiškia aš.
Egoistinis „aš“ yra kilęs iš kūno gyvybės. Tai reiškia, kad ir ta psichinė gyvybė (gr. psiche), kuri atsiranda iš kūno gyvybės, kaip ir pats kūnas, yra kilusi iš žemės. Siela yra kilusi iš Dievo ir ten jai skirta sugrįžti, o egoistiniam „aš“ skirta sugrįžti ten, iš kur yra kilęs, – į žemę. Ar ne todėl dorybės, skirtos egoistiniam „aš“ naikinti, pavadinimas – nusižeminimas, o lotyniškai humilitas (kilęs iš humus, kas reiškia ‘dirva’, ‘žemė’), yra kilęs iš žodžio žemė.
Randame dvi psichines gyvybes (sielas), gyvenančias tame pačiame žmoguje. Žmogus, vaizdžiai tariant, yra tų dviejų gyvybių, kurių vieną reikia išsaugoti, o kitą prarasti, sankirta ir sąveika. Kai žmogus suvokia savyje esant dvi gyvybes ir pradeda skirti jų pasireiškimus, jis jau gali eiti mažuoju šv. Teresės ar bet kokiu kitu šventumo keliu.
Be abejo, kiekvienas gali eiti mažuoju tobulumo keliu taip pat ir vedinas paskatų, kylančių iš egoistinio „aš“: pavyzdžiui, norėdamas patekti į dangų ar būti šventu. Tokiame šventumo kelyje gali būti beveik visi pagrindiniai mažojo tobulumo kelio bruožai, kuriuos nuosekliai ir iš esmės aprašo knygos autorius G. Martinas. Iš egoistinių paskatų žmogus gali prisiversti būti kūdikiškai mažas ir silpnas, gali būti neturtingas, gali pasitikėti Dievu, būti atsidavęs, apaštalauti ir netgi būti paprastas, tačiau jis visa tai darys be džiaugsmo ir meilės. O meilei savo knygoje G. Martinas paskyrė net du pačius ilgiausius skyrius: penktąjį ir šeštąjį. Kaip čia neprisiminti apaštalo Pauliaus himno meilei: ...jei neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai (1Kor 13, 1-13).
Argi gali žmogus džiaugtis ir mylėti, jeigu jis kažko, tegu ir labai kilnaus siekdamas, naikina pats save? O juk beveik visos priemonės, kurias naudojo šv. Teresė ir kurios aprašytos Mažajame tobulumo kelyje (mažumas, silpnumas, neturtas, pasitikėjimas, atsidavimas, paprastumas), yra prieš mano egoistinį „aš“ ir naikina jį. Giliai įsijauskime. Kai nėra manęs, visa kita netenka prasmės. Tai kaip aš galiu džiaugtis ir mylėti, prarasdamas savąjį „aš“? O Teresė gyveno džiaugsme ir meilėje. Laikinasis „aš“ yra labai priešingas mažajam tobulumo keliui.
Kai žmogus suvokia, jog jis naikina ne tikrąjį save, bet, būdamas mažas, nusižeminęs, atsidavęs, neturtintas, paprastas ir t. t., į žemės purvą mindo tą egoistinį „aš“, kuris užgožia amžiną sielos „Aš“, tada jis jau gali džiaugtis ir mylėti, eidamas Teresėlės ar kitokiu šventumo keliu. Tada jis gali jausti ir matyti, kaip iš tikrųjų pildosi anie, anksčiau minėti prieštaringi žodžiai: dvasiniame gyvenime juo labiau augi, juo mažesnis turi darytis.
 Nors ir sunkus yra mažasis tobulumo kelias, Teresė juo ėjo džiaugsmingai ir su pasiaukojančia meile. Ji žinojo, kad aukoja ir naikina ne tikrąją save. Nuo pat mažens ji jautė savyje du skirtingus „aš“ ir aiškiai skyrė, kuris iš jų yra tikrasis, o kurį reikia mažinti. Šv. Teresė savo užrašuose apie tai rašo, naudodama skirtingas išraiškos priemones: Kadangi man būdinga ir savimeilė, ir gėrio meilė, vos tiktai pradėjau rimtai galvoti (o tai sugebėjau dar visai maža būdama), užtekdavo mane perspėti, jog negerai yra daryti vieną ar kitą dalyką, ir manęs jau nebeimdavo noras dar sykį tai pakartoti.
Kitoje vietoje žmoguje esančią dviejų „aš“ prieštarą ji išreiškia per dviejų valių priešpriešą: Mano Dieve, aš renkuosi viską! Nenoriu būti tik pusiau šventąja, aš nebijau dėl Tavęs kentėti, bijau tik vieno dalyko – kad nepasilaikyčiau savo valios, pasiimk ją, nes aš renkuosi viską, ką Tu nori, kad pasirinkčiau!
Šv. Teresė Avilietė savo raštuose sako labai aiškiai: Temiršta manasis aš ir tegyvena manyje kitas, aukštesnysis, kuris tarnystėje Jam yra naudingesnis nei aš.
Vargu ar gali žmogus eiti šventumo keliu (nebent tik įsivaizduodamas), kol jis nepradeda jausti egoistinio „aš“ netikrumo. Tik pradėjęs jausti laikino „aš“ netikrumą ir iliuzoriškumą, žmogus nusivilia tuo, kuo taip labai pasitikėjo, tuo, kas atrodė šitaip vertinga ir pradeda ieškoti to, kas nenyksta ir amžina. Tai, ko gero, galima laikyti tobulumo ar šventumo kelio pradžia. Pamažu žmogus pradeda jausti savyje kitą, nenykstančią gyvybę, kitą „Aš“, kurio vedamas jis jau gali aukotis, suprasdamas, kad auka yra ne tik praradimas to, kas laikina, bet atradimas ir auginimas to, kas nenyksta ir amžina.
Skaityti Mažąjį tobulumo kelią visada ir visiems yra naudinga. Tik reikia skaityti atidžiai, įsiklausant į savo vidų ir savo jausmus. Ką aš jaučiu, kai G. Martinas skaitytoją nuosekliai veda šv. Teresės mažuoju tobulumo keliu? Pajėgčiau aš ar ne būti mažas ir silpnas? Jeigu pajėgčiau, tai kiek laiko, ar ilgam? O gal net girdėti nenoriu apie mažumą ir silpnumą? Ar aš pajėgčiau būti neturtingas? Ar galiu pasitikėti Dievu, Jam visiškai atsiduoti, pasiaukoti? Kaip aš žiūriu į paprastumą? Ir, svarbiausia, klausytis savęs.
Atidžiau įsiklausę išgirsime du balsus. Garsiai ir argumentuotai kalba egoistinio „aš“, kurio įrankis – protas. Tikroji gyvybė, sielos „Aš“ byloja per širdį. Tačiau širdis kalba taip tyliai, kad dažnai jos net negirdime. Atsiverkime tyliam širdies balsui, nors jis ir prieštarautų proto argumentams.
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė ieško atsivėrusių širdžių, kad galėtų siųsti joms dangaus rožių lietų. Ar esame pasiruošę jį priimti?...

Aleksandras Žarskus