Kalėdų simboliai

Švęsdami Kristaus gimimą minime tą svarbų momentą, kai Dievas pasirodė žmonijai, žmogaus pavidalu įsiverždamas į laiką ir istoriją. Dievo Sūnus tapo žmogiška būtybe, kad savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu galėtų mus visus atpirkti.
Kalėdos mums ne tiktai primena tai tikrai įvykus, bet ir parodo, kokie žmonės gavo pačią didžiausią Dievo dovaną – Jį patį. Taip pat – kaip mes kiekvienas galime gauti tą dovaną.
Iš tikrųjų istoriniai Kalėdų dramos charakteriai mums yra gyvi simboliai. Apie juos mąstydami suprantame, ką turime daryti, kad Kalėdos taptų realybe mūsų pačių gyvenime. Dievo Sūnaus troškimas yra vėl užgimti kiekviename žmoguje, jei tik jis atveria savo širdį ir Jį priima.

Marija
Pirmoji Kalėdų figūra yra Marija – žmogiškosios sielos simbolis. Angelas – antgamtinės tikrovės pasiuntinys – pranešė jai, kad ji be vyro, netekėjusi, turėsianti kūdikį,. Į jai nesuprantamą apreiškimą ji atsakė: „Esu Viešpaties tarnaitė. Tebūnie, kaip pasakei“.
Šiandien ne visada suprantame Marijos drąsą, nulemtą jos paklusnumo. Ji gerai žinojo, ką apie ją kalbės kitos moterys, susirinkusios prie šulinio ir lengvai galėjo atspėti, kokios abejonės ir klausimai vargins jos sužadėtinį Juozapą. Tačiau atsakė „taip“. Jos paklusnumas atskleidė didžiausią drąsą.
Šiandien Marija kalba kiekvienam iš mūsų ir primena: jeigu savo sieloje neturėsime tokio atsidavimo, kokį turėjo ji, tai Kristus negalės gimti mumyse, negalėsime švęsti tikrų Kalėdų. Savanoriškas paklusnumas, kad ir kokia būtų jo kaina, yra dvasinio gimimo sąlyga.

Juozapas
Sužinojęs, kad Marija laukiasi, Juozapas pirmiausia galvojo ją palikti. Tačiau jis pažinojo save, klausėsi, ką sapne jam kalbėjo angelas. Juozapas buvo tiek subrendęs dvasiškai, kad įtikėjo ir pakluso, nors viskas atrodė lyg beprotybė. Vėliau jis irgi pakluso angelo žodžiams ir nelaukdamas „pasiėmė kūdikį, jo motiną ir tą pačią naktį iškeliavo į Egiptą“.
Juozapas mums – pasitikėjimo simbolis. Jis skatina klausytis dvasinio balso ir jo vedamam drąsiai veikti.

Asilas
Asilas kaip viena iš svarbių Kalėdų dramos figūrų dažnai pamirštamas. Jis nešė ant savo nugaros nėščią Mariją net 75-ias mylias nuo Nazareto iki Betliejaus. Jis simbolizuoja paprastą, tvirtą gyvulio kūną.
Daugelis mūsų, krikščionių, dažnai bandome būti tokie dvasingi, jog net pamirštame savo kūnišką, gyvulišką prigimtį. Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad mes būtume vien dvasingi, tokius mus būtų sutvėręs. Betgi mes nesame gryna dvasia – kita mūsų pusė yra kūnas, gyvulys... Jeigu mes tuo savo gyvuliu nesirūpinsime (šv. Pranciškus jį vadino „broliu asilu“), nepajėgsime nunešti šventojo Kūdikio į Jo gimimo vietą. Savo fizinės dalies – būtent kūno – ignoravimas bei neigimas yra tikro dvasinio atgimimo stabdys.

Viešbučio savininkas
Pažiūrėkime į viešbučio savininką, stovintį tarpduryje, tik pusiau pravėrusį duris, kad į jo prišildytą kambarį neįeitų šaltis. Tai turtingas, praktiškas šio pasaulio žmogus. Jo viešbutis buvo pilnas. Jis nenorėjo būti trukdomas. O moteris nėščia! Pasaulyje yra daug neturtingų moterų. Privalome budėti, kad nebūtume tiek visko pilni, kad neturėtume vietos Kristui, Jam pasibeldus. Kartais būname taip įsitraukę į daugelį darbų, tiek daug visko veikiame, kad Dievas, nors ir kaip bandytų įeiti į mūsų gyvenimą, negali, nes Jam nėra vietos. Labai užsiėmęs žmogus, kuris nebeturi vietos Kristui, yra labiau antireligiškas negu ateistas. Gaila, bet tai dažnai atsitinka ir veikiantiems religinėje srityje.

Piemenys
Piemenys buvo lyg ir užmiršti bendruomenės, vargingiausi iš visų vargdienių. Tačiau tiems vargdieniams, laikytiems visišku nieku, apsireiškė angelas ir pranešė Išganytojo Jėzaus gimimą. Kodėl? Todėl, kad tie žmonės alko ir troško ko nors geresnio, todėl, kad jie nemiegojo, ir todėl, kad jų paprastumas leido jiems tikėti, jog Dievas ateiti į pasaulį gali ir tokiu būdu.
Piemenys simbolizuoja atmestą, pažemintą, ignoruojamą mūsų dalį. Tai pati paprasčiausia mūsų charakterio dalis. Ir būtent į tą dalį Kalėdų prasmė labiausiai prakalba... Visa, ko mes savyje nemėgstame, neapkenčiame, gali naujai gimti Kristuje. Tik tie, kuriems nieko netrūksta, kurie patenkinti savo laimėjimais, nepajėgia išgyventi Betliejaus dramos.

Išminčiai
Iš Rytų astrologai keliavo sunkiai ir vargingai, kol surado naujai gimusį Kūdikį. Studijuodami dangaus erdves jie pastebėjo naują žvaigždę. Ir tai buvo jų tikslas. Mums visiems reikia žvaigždės, kurią sektume. Be jos mažai tegalime pasiekti. Tie išminčiai turėjo drąsos peržvelgti savo gyvenimą ir prisipažinti, kad jie dar ne viską buvo pasiekę. Tai buvo ieškotojai, negalėję nurimti, kol nerado, kas juos patenkintų. Jie mus skatina pažinti mūsų pačių tuštumą ir ieškoti Dievo pilnatvės, atneštos Jėzaus.
Jie buvo išmintingi, nes sekė pastebėtą žvaigždę; išmintingi, nes atpažino Tą, kurio ieškojo, nors naujai gimęs karalius gulėjo ėdžiose, ant šieno, nešvariame tvartelyje; išmintingi, nes negailėjo Jam brangių dovanų. Tiems, kurie turi daug turto, bet stokoja dosnumo, sunku atrasti vietą, kur Dievas gimsta žmoguje. Jie niekada neatranda Betliejaus.

Tvartelis
Kur vargdieniai, paprasti piemenys, ir intelektualai, dangaus erdvių stebėtojai, atrado Mariją, Juozapą ir Kūdikį? Mažame, nešvariame, mėšliname tvartelyje – tikriausiai viename pačių ryškiausių Kalėdų simbolių. Nes jeigu Kristus gali gimti tokioje vietoje, tai gali gimti ir kiekviename žmoguje, kiekviename iš mūsų, nepaisant praeities nuodėmių ir dabartinio gyvenimo.
Visagalė jėga pasirodo ir apsireiškia meile: Dievas tampa žmogumi tvartelyje. Nors daug blogo ir pikto esame padarę, nors neverti šiuo metu jaučiamės, Dievas nori ateiti pas mus, atnešti naują gyvenimą, kad galėtume gimti iš naujo.
Tokie yra Kalėdų simboliai. Mes neturėtume leisti, kad jie taptų nereikšmingi, nuvalkioti – tik kalėdinių atvirukų paveiksliukai. Iš tikrųjų jie yra durys, pro kurias įėjęs kiekvienas – bet kokio amžiaus, iš bet kokio krašto, bet kokios praeities – žmogus gali išgyventi bei pajusti Kristaus gimimą. Tie simboliai nesensta ir stipriai traukia mus, atskleisdami pačią Kalėdų paslapties širdį...