GRUODIS

Senieji mėnesio pavadinimai - Sausinis, Vilkinis, Vilkų, Kalėdų

ADVENTAS (2022 metais - nuo lapkričio 27 d.) - prasideda  naujieji Bažnyčios liturginiai metai. Tai keturios savaitės prieš Kalėdas, kurios skaičiuojamos ne nuo gruodžio 25 d., bet pradedamos artimiausią sekmadienį nuo švento Andriejaus dienos.

Pagal lietuvišką ir krikščionišką tradiciją visą gruodžio mėnesį tęsiasi ADVENTAS – tai prieškalėdinio susikaupimo, atgailos, apsivalymo, pasiruošimo laikotarpis, laukiant Kristaus atėjimo pasaulin šventės – Kalėdų. Adventu prasideda nauji liturginiai Bažnyčios metai. Lotynų k. žodis adventus reiškia 'atėjimas, atvykimas, artinimasis, pradžia, atsiradimas' ir turi prasminį laukimo atspalvį. ...Šiuo tylos ir įsiklausymo į save bei Dievo balsą laiku įsijauskime ir į tai, jog žmonija jau trečiąjį tūkstantmetį laiką skaičiuoja nuo Kūdikio Jėzaus gimimo dienos. Pasirenkime dvasiniam Jo gimimui mumyse pačiuose. Budėkime ir laukime Jo antrojo Atėjimo. 
Mūsų Dievas tapo broliu - Rasos Faustos Palaimaitės SF
Adventas - istorinės ištakos ir simbolika – krikščionybėje
Adventas ir Bažnyčia šiandien – Roberto T. Cornelisono
Apie Dievą ir tylą – Pranciškaus OFS, pagal Tomą Mertoną
Apie Adventą ir šiuolaikiškai - Tomo Vilucko
Apie laukimą evangeliškai
Adventas - asmeniškai – Renatos Vanagaitės SSC
Tuštumo turtai ir adventas – Joanos Christer
Dievo laukimas ir mūsų lūkesčiai – Mollės Marsh
Šventės, šventimas ir šventumas - Aldonos Endziulienės
Jei suprastume, ko laukiama - Juliaus Sasnausko
Skubėti ir/ar laukti - Andriaus Navicko

Senojoje lietuvių tradicijoje gruodžio mėnuo – saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, kartu ir poilsio nuo sunkių rudens darbų laikais. Papročiai draudė darbus, ypač tuos, kurie susiję su sukimo judesiu: negalima malti girnomis, verpti rateliu, žiesti puodus. Mitine mąstysena vadovaujantis, vengta sutrikdyti natūralius gamtos procesus, susijusius su Saulės kelione dangaus skliautu. Gruodžio 13-oji pagal senąjį Julijaus kalendorių atitikdavo Kalėdas. Pasiruošimas šventei prasidėdavęs prieš savaitę. Tačiau savaitės ilgumas senovėje, anot Simono Daukanto, būdavęs devynios dienos. Taigi šventei ruošdavosi nuo gruodžio 6-osios, t. y. nuo švento Mykolo.

Senovėje šį mėnesį liaudis ne tik bažnytines giesmes giedojo, bet ir dainavo ypatingas adventines dainas, kurios skiriasi tik joms būdingais priedainiais: „leliumai“, „leliumoi“, „aleliuma loda“, „lėliu kalėda“, „oi kalėda kalėdien“ ir kt. Lietuvių liaudies saulės sugrįžimo šventei skirta apie 2/3 visų kalendorinių dainų. Jas vadina lauktuvių (advento) arba kalėdinėmis. Dainuodavo jas vakarodami susirinkę bendrai ką nors dirbti, neretai iki pat Trijų Karalių. Kalėdinėse dainose apdainuojamas bernelio ir mergelės troškimas susitikti, atrasti vienas kitą ir panašiai. Šios dainos parodo, kaip žmonės suvokė pasaulį. Saulei gresia mirtis; atsiradusiam chaosui, tamsioms požemių jėgoms priešpastatoma kosmoso darna. Daugelis pasaulio tautų kosmosą įsivaizduoja kaip medį. Saulės lauktuvių dainų pasaulio įvaizdis yra grūšelė, kurioje žvakelė dega, elnias devyniaragis, kuriam ant devinto rago stovi seklyčia, jovaras, šermukšnis ir t. t. Šių dainų archajiškumą patvirtina tai, kad tarp gausybės užrašytų nė vienoje neužsimenama apie Kristaus gimimą. Vakarais ne tik dainuodavo kalėdines dainas, bet ir žaidė šio meto  žaidimus, šoko ratelius, kuriuose vyravo piršlybų, vestuvių motyvai (pavyzdžiui, „Jievaro tiltas“). Jievaras – taip pat ir mitoliginis tiltas, kurį turi pereiti visa gamta (ir žmogus) – mirti ir prisikelti (atkreipkime dėmesį į sasają su metų priešprieša - su rugiapjūtės jievaru – į kasą supinta sauja nenupjautų rugių; tai tarsi žiemos-vasaros tiltas).
Advento sekmadieniais pirmos, ankstyvosios, prieš aušrą aukojamos šventosios Mišios vadinamos rarotinėmis, rarotais (lotynų k. rorate reiškia 'rasoti, drėkinti, šlakstyti'), kurių nuotaiką atspindi giemė „Rasokite, dangūs, ir išlykite žemėn savo rasą (arba – Atpirkėją)“. Pirmojo advento sekmadienio rytą visose bažnyčiose uždegama pirmoji adventinė žvakė (iki Kalėdų jų užsidegs keturios). Šventadienių rytais namie giedotas rožinis. Atgailos metą bažnyčiose simbolizuoja violetinė liturginių drabužių spalva. Nesena, bet graži tradicija – advento vainikai, kurie, papuošti keturiomis žvakėmis, simbolizuoja 4 pasaulio šalis, 4 metų laikus, primena amžiną žaliavimą ir gražiai siejasi su kalendorinės metų priešpriešos - Rasos šventės - vainikais, nuplaukiančiais upe kartu su degančia žvakele. 
Šis laikotarpis seniau visiems buvo šventas. Tačiau žmonių sąmonėje jis buvo susijęs ir su įvairiais prietarais – bijota apie namus vaikščiojančių mirusiųjų vėlių ir panašiai. Paskutinieji metų mėnesiai – tai iš tikrųjų kažkoks kritimas į tamsą, į anapusį, mirusiųjų pasaulį. O adventas – tai pats niūriausias laikotarpis, netikrumo ir laukimo metas: artėja šiųmečio pasaulio pabaiga. Ir todėl nestebina žmonių glaudus ryšys su mirusiaisiais. Jų ir bijomasi, ir už juos meldžiamasi. Iki Kūčių būtina atsiskaityti ir su gyvaisiais – grąžinti visas skolas, su visais susitaikyti, kiekvieno atsiprašyti. Tvarkomi, valomi namai, švarinamas ir kūnas – prausiamasi, maudomasi iškūrentoje pirtyje. O svarbiausia – išskaistinama širdis, išbaltinama siela, atsiteisiant su bendruomene ir Dievu, priimamas susitaikinimo sakramentas. Esminis dalykas ruošiantis Kūčioms yra susitaikymas, vidinė rimtis. 

Runų kalendoriuje nuo lapkričio 28 d. iki gruodžio 12 d. – sąstingio laikotarpis, žymintis bet kokio vyksmo pertrauką bei prievartinį poilsį.
Keltų kalendoriuje nuo lapkričio 25 d. iki gruodžio 22 d. – šeivamedžio mėnuo. Šis laikotarpis išreiškia įvairius erdvės ir laiko paradoksus: laiko tėkmę belaikiškumo erdvėje, jaunystę senatvėje bei senatvę jaunystėje, gyvybę mirtyje bei mirties apraiškas gyvybėje... Taip gali rastis tik besibaigiant kažkokiam ciklui ir ryškėjant naujos pradžios pranašams, „šviesai tunelio gale“.

Iš didžiųjų darbų gruodį valstiečiams belikęs linamynis.
Linamynio, skerstuvių ir kitų gruodžio darbų papročiai

ŠVENTOJI BARBORA (gruodžio 4 d.) – IV a. mergelė kankinė. Anot legendos, Barbora buvusi Mažosios Azijos turtuolio Dioskuro dukra. Tėvas labai ją saugojo ir net uždarė bokšte, kad jos nesuviliotų nuolatiniai gerbėjai. Barbora įtikėjo, apsikrikštijo ir davė skaistybės įžadus. Už šį poelgį buvo tėvo pasmerkta. Romėnų valdžia ją kankino ir nukirsdino tėvo kardu. Tikima, kad po jos mirties tėvą nutrenkė žaibas. Ikonografijoje Barbora vaizduojama su karūna ant galvos ir ilgu apsiaustu. Dažniausiai kairėje rankoje ji laiko kalaviją, o dešinėje taurę arba palmės šakelę.
Šv. Barbora laikoma globėja visų, kurie mirė ne sava mirtimi, t. y. per nelaimingą atsitikimą, ypač nuo gaisro. Apskritai šv. Barbora laikyta laimingos mirties išprašytoja tiems, kurie mirė nespėję priimti Švenčiausiojo Sakramento, saugotoja nuo žaibo, ugnies, staigios mirties. Taip pat tikima, kad jai meldžiantis apsisaugoma nuo gaisrų. Lietuvos kaime ji laikyta avelių globėja - tą dieną moterys neverpdavo vilnų, neaudė.

ŠVENTASIS MIKALOJUS (gruodžio 6 d.) – IV a. Myros (dabartinė Turkija) vyskupas, išdalinęs visą paveldėtą turtą vargšams, globojęs ir šelpęs našlaičius, užtaręs ligonius, keliautojus, vargstančius, nuteistuosius, pirklius, turtingus ir vargšus, nežiūrint jų tikėjimo. Mikalojus yra Rusijos ir Graikijos šventasis globėjas. Viduramžiais apie jį sukurta daugybė legendų, kurių rezultatas yra krikščioniškasis Kalėdų Senelis, kuris didelėje pasaulio dalyje vadinamas Santa Klausu. Beje, prieš „raudonąjį“ Santos įvaizdį kyla vis daugiau balsų, kadangi jis buvęs sukurtas 1931 m. „Coca Cola“ reklamuoti ir nieko neturi bendro su senuoju tradiciniu Mikalojaus šventumu. 
Tuo tarpu Lietuvoje šventojo vyskupo įvaizdis susiliejo su mūsų ikikrikščionišku Seniu Kalėda (Diedu ar Dievuliu). Ši diena - tai šventasis Mykolas, Mykolinės. 
„Kalėdos – dovanų metas“, tačiau nepamirškime, kad Karaliai savo dovanas nešė Kūdikėliui, o ne atvirkščiai; ir šventajam Mikalojui svarbiausias buvo Jėzus Kristus, o ne dovanėlės ir komercinės linksmybės, į kurias Mikalojaus vardas tapo įtrauktas šiandien. Verčiau jau prisiminkime savo baltiškąjį Senį Kalėdą, kurį (ir išvaizda, ir elgesiu) žymiai lengviau tapatinti su šventuoju, o ir su pačiu Dievu, aplankančiu mūsų namus stebuklingą Kalėdų naktį.  
Iš Kalėdų senelio ir Kalėdų eglutės istorijos
Šv. Mikalojus - Jozepho Ratzingerio
Kalėdų senelis - vaikams

Liaudyje gruodžio 6 d. – tai Arklių , Žirgų ašvienių diena - būdavo pamaloninami arkliai, dėkojant jiems už sunkų rudens triūsą. Krikščionybėje arklių ir arklininkų globėjais laikomi šv. Floras ir šv. Lauras; o šv. Mikalojus laikomas keliauninkų globėju. Tačiau Lietuvoje būtent jo vardo diena yra Arklių diena.
Po Mikalojaus prasidėdavo tradiciniai Advento turgeliai: pirmąją savaitę – vadinamieji šeškaturgiai (juose vyrai pardavinėjo sumedžiotų žvėrių kailius, naminius avikailius, paaugliai – spąstais sugautus žvėrelius, taip pat ir šeškus). 

ŠVČ. M. MARIJOS NEKALTO PRASIDĖJIMO IŠKILMĖ (gruodžio 8 d.). Popiežius Pijus IX 1854 m. gruodžio 8 d. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą paskelbė privaloma tikėjimo tiesa visam katalikiškam pasauliui. Jėzaus motiną Mariją jau pirmieji Bažnyčios mokytojai lygina su Ieva, kol šioji dar buvo mergelė. „...bet vėliau viena jų – Ieva – tapo mūsų mirties priežastimi, o antra – mūsų atgimimo priežastimi“ (šv. Efremas). Mergelė Marija, numatyta būti Dievo Motina, nuo pirmojo savo egzistavimo momento Dievo visagalybės buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Tai ir vadinama Nekaltu Prasidėjimu. 
Apie Marijos nekaltumą
Malonėmis apdovanotoji - Vinco Kolyčiaus
Marijos „fiat“ - Vytenio Vaškelio

ŠVENTOJI LIUCIJA (gruodžio 13 d.) arba Šviesos diena. Liucija – III-IV a. Sirakūzuose gyvenusi mergelė kankinė; ji neišsižadėjo krikščioniškojo tikėjimo nei gąsdinama kalaviju, nei grasinama atiduoti į gėdos namus, nei deginama ugnimi. 
Liucija – šventoji Skandinavijos šalių globėja. Liucijos šventė ypač plačiai paplito Švedijoje XIX a. pabaigoje. Šios dienos simbolis – šviesos spingsulė (žibintas, deglas, žvakė). Jokiam kitam liturginiam laikotarpiui tiek nebūdinga šviesų simbolika, kaip adventui. Keturios advento žvakės išreiškia šviesos slėpinį: žvakė teikia šviesą pati sudegdama. Advento žvakės nurodo tą šviesą, kuri nušvis Kalėdose, tą šviesą, apie kurią evangelistas Jonas sako: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Skandinavijoje Šviesos dienos procesijai vadovauti išrenkama mergelė Liucija, kurios galvą papuošia karūna - vainikas iš degančių žvakių. Ir pats Liucijos vardas atspinti šios šventės prasmę: jis kilęs iš lotyniško žodžio lux – šviesa.
Šviesos šventė žiemos tamsoje - švedo akimis
Šventosios Liucijos istorija ir simboliai
Apie gruodžio tryliktąją vakarai jau nustoja trumpėję – saulė leidžiasi vienu ir tuo pačiu metu. Tik ryte ji dar vis kažkiek „pramiega“. Lietuviai nuo seno švęsdavo saulės sugrįžimo šventę (Sugrįžtuves), pradėdami nuo Šviesos dienos iki saulės Saulėgrįžos (akimirkos, kai būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, o vėliau dienos pradeda ilgėti). Kitados Lietuvoje šią dieną būdavo atliekamos ugnies pagerbimo apeigos, kalbamos maldos namų židinio ugnelei ir jos globėjai Gabijai. Beje, pagal senąjį Julijaus kalendorių Kalėdos atitikdavo gruodžio 13-osios datą. Ir dabar Šviesos dieną galime uždegti ugnelę savo namuose, sukurti švenčių laukimo nuotaiką. Pagal šią dieną spėdavo ir būsimus orus. 
Po šventosios Liucijos prasidėdavo kalėdinis prekymetis: pirmiausiai vykdavo skaistaturgis (čia, gavę metines algas, suplūsdavo tarnaujantis jaunimas – apsipirkti prieš Kalėdas gražesnių drabužių, papuošalų ir vieni į kitus – skaisčias mergeles ir bernelius – pasižvalgyti); po to sekdavo saldaturgiai (prieš šventes daugiausia pirkta saldumynų, cukraus, medaus ir kitų skanumynų vaišėms ir lauktuvėms)

ELNIO DEVYNIARAGIO ŠVENTĖ (gruodžio 21 d.) arba Žiemos saulėgrįžos pradžia. Pagal astronominį kalendorių žiemos solsticija (ilgiausia naktis ir trumpiausia diena) įvyks gruodžio 22-ąją - tuomet šiaurės ašigalis esti labiausiai nukrypęs nuo saulės. Ikikrikščioniškais laikais mūsų protėviai turėjo savitas žiemos saulėgrįžos apeigas. Tas saulės stabtelėjimas horizonte būdavo švenčiamas keletą dienų. Kai kas iš prosenovinių apeigų išliko iki mūsų dienų kaip tradiciniai lietuviškų Kūčių ir Kalėdų papročiai.
Beje, šią šventę nuo seno šventė įvairios tautos. Pavyzdžiui, graikai šventė šviesos dievo Dionizo šventę, indoiranėnai – saulės dievo Mitros šventę, romėnai – Nenugalimos Saulės gimimo šventę. Pasak senų sakmių, tuomet, kai baltas elnias išbėga iš miško, ateina Kalėdos. Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. Elnias devyniaragis (mėnulis) vasarą eina žemai, tada trumpa naktis; žiemą jis eina aukštai, tada naktis ilga. Taigi žiemos saulėgrįža buvo švenčiama iki Kalėdų. Kai kuriose dainose elnias vaizduojamas ir kaip Saulės simbolis, atnešantis ant ragų saulę. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, saulėgrįžos šventė sutapatinta su Jėzaus Kristaus gimimu.
Žiemos saulėgrįža
Elnio devyniaragio mitas

Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos, didžiausio gamtos nusikalėjimo, nuovargio taškas, maros triumfo valanda. Būtent šitokioje būklėje pasaulį išvydo atėjęs Kūdikėlis Jėzus – jo žemiausiame taške, duobėje. Bet Kalėdos – ir vilties pradžia. Prakartėlės jaukumoje glūdintis Pažadas įsuka Ratą aukštyn. Būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis – aukštyn, į šviesą, į viltį. 

KŪČIOS (gruodžio 24 d.). Šis vakaras – pati svarbiausia lietuvių šeimos šventė (Kalėdų išvakarės). Visi turi būti namuose. Neesantiems ir tais metais mirusiems paliekama įprastinė jų vieta. Kūčių vakarienė pradedama malda ir geriausiais palinkėjimais. Duonos, o vėliau šventintos plotkelės (kalėdaičio) laužimas – sakralus veiksmas, sujungiantis laužėjus visiems metams. Kūčių naktį  baigiasi senas ir prasideda naujas ciklas. Tai nepaprasta akimirka, kai žmogus tarsi pakimba tarp dangaus ir žemės, tarp gyvybės ir mirties, kuomet atsiveria visos galimybės. Iš čia – visi kalėdiniai ir naujametiniai burtai. Šią nepaprastą naktį žmogus pats yra lyg vanduo, virstantis vynu. Su nauja viltimi jis turi atnaujinti savo dvasią naujam prasidedančių metų ratui, kilimui aukštyn, su saule, į Šviesą. 
Vienas iš virsmo etapų yra senos formos daužymas. Po Kūčių stalo staltiese dedama šieno, šiaudų. Šiaudai žymi seną, jau atgyventą etapą. Apeiginiai šiaudai sutinkami visuose, ir gamtos, ir šeimos, virsmuose. Senos formos naikinimą, o sykiu ir naujo gimimą – prisikėlimą, regime svarbiausiame Kūčių valgyje, taip vadinamoje kūčioje. Tai – įvairių šutintų grūdų mišinys – kviečiai, rugiai, žirniai, miežiai, kanapės. Ką gi reiškia grūdas, kokia jo simbolika? „Daigas dygdamas daigoja grūdą“. Grūde slypi dvi prieštaros – mirtis ir prisikėlimas. Tam, kad daigas išdygtų, grūdas turi mirti. Tai ta pati seno mirtis ir naujo gimimas.
Kūčių naktis praleidžiama budint: meldžiantis ir laukiant Bernelių (Piemenėlių) mišių. 
Nuo mūsų pačių priklauso, ar Kūčių vakarienė bei Kalėdų šventės mums taps ta dvasinio virsmo slaptimi, kai žmogus, apvalydamas savo širdį nuo blogio ir atverdamas ją gėriui, patiria dvasinio atsinaujinimo rimtį...
Kūčios ir žiemos virsmas - išsamiai - Aleksandro Žarskaus
Prakartėlė
Šventieji Kūčių valgiai - Angelės Šarkauskienės
Mirusieji per Kūčias. Diedai - Daivos Vaitkevičienės

ŠVENTIEJI ADOMAS IR IEVA (gruodžio 24 d.). Jų minėjimas Bažnyčioje būtent šiuo metu – tarsi dar vienas pasaulio sutvėrimo, visos žmonijos pradžios (kaip ir Metų pradžios) simbolis. Ir ryšys su Kūčiomis kaip intymia šeimos švente bei su po poros dienų švenčiama Šventosios Šeimos iškilme.
Apie pirmuosius žmones - su šypsena

KALĖDOS (gruodžio 25 d.) – Jėzaus Kristaus gimimo ir Žiemos saulėgrįžos šventė. Šventų Kalėdų rytas prasideda Bernelių mišiomis, kurios anuomet būdavo vaikų džiaugsmo ir jaunimo linksmybės valanda bažnyčioje: piemenėliai grodavo, dūduodavo, švilpiniuodavo – liūliuodavo gimusį Kūdikėlį Jėzų. Pirmąją Kalėdų dieną visi stengiasi būti geri, nesipykti, nesibarti. Tą dieną į svečius nevaikščiodavo, nedirbdavo jokių darbų.
Pirmoji naujo ciklo diena yra tarsi rūbas, į kurį įvilkti visi ateinantys metai. Su kokiu nusiteikimu pradėsi dieną, pradėsi metus, tokia bus ir visa diena, ir visi metai.
Kalėdų simboliai - Mortono T. Kelsey

ŠVENTASIS STEPONAS (gruodžio 26 d.) – I a. pirmasis krikščionių šventasis kankinys, graikiškai kalbėjęs žydas. Jo darbai ir kankinystė aprašyti Apaštalų Darbuose. Už piktažodžiavimą prieš Dievą ir Mozę Steponas buvo nuvestas į sinedrioną, kur jis apkaltino žydus Dievo Sūnaus nužudymu. Žydai labai įniršo ir užmėtė jį akmenimis. Šv. Steponas laikomas diakonų ir kenčiančių galvos skausmus globėju. Ikonografijoje jis vaizduojamas kaip jaunas vyras su diakono dalmatika; atributai – akmenys, palmės šakelė, smilkytuvas.
Bažnyčioje šią dieną šventindavo avižas, išleisdavo samdinius. Tai ir Antroji Kalėdų diena, kuria Lietuvoje (ir mūsų kaimynų kraštuose) prasidėdavo kalėdojimas – svečiavimosi, dovanų, jaunimo pramogų laikas. Kalėdotojai buvo laimės nešėjai. Jie sveikindavo, linkėdavo, laimindavo, barstydavo grūdus. Tie sveikinimai, laiminimai ir buvo kalėda, t. y. Kalėdų dovana. Tikroji kalėda – dvasinė dovana. Kalėdotojai vaikščiodavo per visą tarpušventį – iki Trijų Karalių.

BLUKVILKIS arba KALADĖS DIENOS  (gruodžio 26-30 d.) – tai ypatinga senovinė apeiga. Per kaimus su didžiausiu triukšmu velkamas blukas (blukis) – senas kelmas, kuris vėliau sudeginamas. Sakoma, kad sudeginami senieji, blogi metai. Šis paprotys paplitęs ir Latvijoje bei daugelyje kitų Europos tautų.

ŠVENTOJI ŠEIMA (gruodžio 26 d.) – Jėzaus, Marijos ir Juozapo šventė (iškilmingai minima sekmadienį tarp gruodžio 26 d. ir 31 d., o jei tokio nėra, tai gruodžio 30 d.). Bažnyčia, švęsdama Šventosios Šeimos dieną, nori mums atskleisti meilę, besireiškiančią žmogiškosiose bendruomenėse, ypač šeimos bendruomenėje. Šventoji šeima yra daugelio kitų šeimų pavyzdys. Šioje šeimoje labiausiai įgyvendinta tai, apie ką rašė apaštalas Paulius: „apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12). 
Apie šeimą Šventajame Rašte

KŪČELĖS (gruodžio 31 d.) – Naujųjų Metų išvakarės, kurios senovės kaime tarsi atkartodavo Kalėdų išvakarių, t. y. Kūčių apeigas, burtus ir panašiai. 
Šiais laikais Naujųjų sutikime gelmės beveik nebelikę – tai tik triukšmingos karnavalinės linksmybės. Tačiau, jei tikrai šventai, šviesiai ir tykiai sutikome Kalėdas, galime ir patriukšmauti, energingai padėdami metų Ratui įsisukti aukštyn, riedėti link pavasario.
 

Apie kalendorių