Apie skiltį „Vydūnas ir aš“
 

Vydūnas

Likimo veikimas

Žmogaus esybė stovi aukščiau visų gamtos ypatybių ir visų veikimų, o kol nesijaučia stovinčiu aukščiau, tol jis tiki, kad veikia jis pats. O iš tikrųjų jis yra tiktai prižiūrėtojas, o veikia gamta, ir žiūrėdamas jisai save visiškai užmiršta ir su gamtos veikimu sutinka ir tiki, kad veikia pats.

Laisvė ir likimas apsikabina, kad rastųsi prasmė; ir prasmėje į mus žvelgia likimas. Paprastai žmonės supranta, kad likimas viską suardo, griauna ir yra kaltas dėl visų gyvenimo skriaudų, ir ypatingas tuo, kad nežinai, iš kur ir kada užgrius. Likimas kiekvienam yra vis kitoks ir dėl to kyla klausimas: kodėl man taip atsitiko? Tuomet ieškoma atsakymo kurio turbūt ir nėra. Yra ir tokių, su kuriais likimas maloniai apsieina, kuriems viskas sekasi, ant jų likimas gausiomis rankomis verčia savo gėrybes. Tačiau koks palaimos ieškojimas jų akyse, turbūt ir jiems užtenka baimės, pavydo, skausmo ir be viso to, ne kartą toks, kaip sakoma, prakilnios kilmės žmogus pasirodo visame savo veikime, jog jis žemas, baugiai žemas ir bjaurus, žiūrint į jo mintis, geismus ir visą pasielgimą. Apie likimo įvairumą turbūt dar daug būtų galima kalbėti, nes matome , kad jo valioje yra žmogaus vidinis gyvenimas: geismai, jausmai, mintys ir kt., žmogaus aplinka: supantys žmonės ir tai, kas yra suteikiama, ką mato ir girdi, o galiausiai ir laiko tekmė.
Žvelgiant kiek giliau matome, kad panašių žmonių ir likimas panašus. Kaip kiekvienas vaikas yra dalis tos šeimynos, kurioje gyvena, kaip tėvui esant girtuokliui, motina ir visi vaikai taip pat kenčia. Visi ligotų tėvų vakai yra silpnučiai pagal kūną. Žvelgiant dar giliau matyti, kad kiekvienos šeimynos likimas panašus ir į to krašto ar šalies žmonių likimus. Ir taip turbūt galima eiti dar toliau, bet tada tai jau sunkiau pajausti kaip likimo priespaudą. Kęsti turi likimą kiekvienas, nors jis panašus, tačiau kiekvieną sužeidžia skirtingai, tai turbūt priklauso nuo to, kaip pasirengęs jį priimti. Nors skirtingų pasaulio šalių likimas skirtingas, tačiau visa žmonija apsiausta plačiausio Likimo skritulio ir kiekvienas yra to likimo pasiekiamas ir koks jis bebūtų, žmogus jį turi nešti kaip savo kryžių.
Kai kurie žmonės tiki, kad likimas siunčiamas Dievo arba ateina iš gamtos, nes jie nežino, kad pasaulis turi savo gyvenimo priežastį. O žmogus ir yra to pasaulio dalelė, tai ir likimas pačiame žmoguje randasi, kaip jo gyvenimo priežastis.
Yra daugybė priežodžių ir patarlių: kaip pasiklosi taip ir išmiegosi; pasakyk kas tavo draugai, pasakysiu, kas esi tu ir kt. Tai lyg nieko bendro neturi su likimu, tačiau tai viskas rišasi: kokios tavo mintys, toks tu ir pats. Tokiu būdu, mintimis, kaip ir veikimu, galima likimą keisti.
Tačiau atsitinka taip, kad žmogų užklumpa tai, kas visai netikėta, ir atrodo, kad visai nepelnytai. Visame Visatos gyvenime viskas yra gerai surengta ir mažiausias dalykas neatsitinka prieš tą tvarką ir nutinka žmogui, visuomet turi savo priežastį. Bet, kad tai suprasti, reikia žinoti, jog žmogus nėra vien kūniškasis žmogaus pavidalas, kuris auga, sensta ir pragaišta. Žmogus yra aukščiau visų kūniškų apsireiškimų.
Išskiriamas trejopas žmogaus veikimas – jeigu tik kūniškas, tai matomas tik regimame pasaulyje, jeigu geismų, tai kas stovi arčiausiai žmogaus esybės, o jeigu minčių, tai lemia regimąjį pasaulį, o geismai riša prie jo. Geismai tarsi nuveda prie to, kas yra svetima, o mintys pastato į tokią aplinką, kuri iš jo vidaus išaugusi. Anksčiau ar vėliau gauni viską, ko geidi, tik niekuomet tai, ko tikiesi, nes geismai yra daužymo, laužymo, žavinimo jėgos, bet jos veda žmogų į palaimingą likimą. Tai žmogaus veikimas gali būti toks, koks žmogus yra, ir jei toks jo veikimas, toks jo ir likimas. Tai turbūt nėra čia tas griaunantis, baugusis likimas, nes jis priklauso nuo paties žmogaus minčių. Nešdamas žmogus tokį likimą, jį priima kaip tokį jam skirtą, atskirdamas nuo savo jausmų, geidulių ir minčių. Pakliūna į vidurį, iš kurio visa kyla, nes jis yra apsuptas gyvo, atsiliepiančio gyvenimui likimo.
Likimas žmogų sužeidžia, kai ateina iš išorės, o tam, kam ateina iš vidaus – augina. Eidamas žmogus iš dienos į dieną ar per mirimą ir gimimą, augina savo likimą: kaip maisto prisigamina, kurį paskui pačiam tenka išragauti. Mat veiksmai, atlikti ankstesniame, mums nežinomame gyvenime, uždarė mus kelėjime, iš kurio šiame gyvenime negalime pabėgti.

Nors atrodo, kad likimas skaudžiai plaka, bet žvelgiant toliau – maloniai vilioja. Ši vilionė galima tada, kai į likimą žiūrimą kaip į savo pareigų pildymą. Tik nelengva visuomet žinoti, kas ta pareiga, tik aišku, kad ji stovi likimo kelyje ir veda iš savivalės. Išėjęs iš savivalės žmogus patenka į šeimą, apjuostą vienu likimo tinklu. Jo likimas jam visai neberūpi, nėra skaudus. Iš šeimos likimo reikia įaugti į dar didesnį, tautos ar pagaliau žmonijos likimą. Gyventi savo esybėje taip giliai, jog apglėbtum visą savo giminę, visą tautą. Tuomet žmogus nebeveikia prieš kitus, nebeveikia prieš savo likimą. Jis yra kartu su likimu. Galiausiai žmogus įauga į žmonijos aukštumą. Jis jaučiasi vienu su visa žmonija. Tuomet jis nebepavaldus likimo valdžiai, nebeturi nei savo, nei tautos likimo, o tampa nešamu žmonijos likimo, kurio veikimas yra vienybėje su žmogumi, iškopusiu iš vergovės pančių į pilnąją palaimą, laisvę. Iš likimo skaudžiausių apraiškų išauga malonė, o skausmai ir kančios virsta palaima. Nebelieka likimo, nes pats žmogus yra sąmoninga likimo jėga.



Vydūnas. „Raštai“ II t. Likimo kilmė – Vilnius: Mintis. 1991, – 496 p. [126-183]

Perpasakojo Tomas Tursa