Susivokimo malda

Spindulys esu tos begalinės Šviesos, kurioje gyvenu. Joje yra mano esmė! Amžinas esu keleivis, kuris nenuilstamai keliauja ir ant laiko kalvų statosi šventnamį pasišvęsti Aukščiausiajam.
Amžiai nesustabdys mano žengimo į bekraštes būties erdves, nes Aš esu be pradžios, kaip ir amžiai patys. Valanda, kuri galėtų man galą apsakyti, niekad neateis. Tiktai mano kūną karts nuo karto pasiglemžia mirtis, bet manęs nepaliečia nykstančių laikų srovės. Aš geriu iš amžino jaunumo šaltinio.
Nepajudinamas yra mano pasiryžimas. Savo drąsos, tvirtumo ir ryžto galia Aš keliauju į amžių slėpinį ir ieškau susivokimo Aukščiausioje gyvybėje, iš kurios amžinai spindi Galia, Išmintis ir Meilė.  / Vydūnas /

 

Vydūnas ir aš
 

Įvadas į skiltį

    Gyvename šliaužiančios vergijos laikais. Vartotojų kultūra skatina mūsų norus, pasak Vydūno, – augina, peni geidulius, kurie nepastebimai mus pavergia. Nors esame protingi ir kuriame mintis, tačiau kam jos tarnauja? Geismų pavergto žmogaus mąstymas tarnauja jį pavergusiems geiduliams. Patekęs į geismų vergiją žmogus taipogi kuria, tačiau kuria sau pražūtį.
Norintiems ištrūkti iš geismų vergijos ar į ją nepateki, siūlome susivokimo, vidinės šviesos ieškojimo, pasak Vydūno, ašainiškumo kelią. Galintysis ne tik veikti iš savo vidinės šviesos, bet ir pasipriešinti kitų įtakoms, veikti savaip, yra ašainės sąmonės žmogus. Ašainė sąmonė – tai sąmoningumas žmogaus, savyje turinčio esimo pagrindą (Vydūnas). Kokia yra ašainė sąmonė, tokia yra ir visa žmogaus patirtis.
    Vydūnas gali būti vienas iš vedlių, galinčių mus vesti susivokimo ir savęs atradimo keliu, tačiau tik tuo atveju, jei skaitysime jo raštus, kalbėsimės su juo ir draugausime. Skaityti Vydūno raštus yra sunku dėl dviejų priežasčių. Dauguma skundžiasi, kad jo raštų kalba yra sunkiai suprantama. Iš tiesų Vydūno kalba skiriasi nuo norminės lietuvių kalbos, tačiau pagrindinė priežastis – tai susivokimo ir vidinės šviesos stiprumo skirtumas. Ašainė sąmonė iš vienų silpniau, iš kitų stipriau spindi. Jeigu aš sunkiai suvokiu, ką Vydūnas rašo, – tai ženklas, kad mano vidinė šviesa yra blanki. Tada mane traukia blankios ar tamsios sąmonės kurti kūriniai. Juk dvasinio pasaulio dėsnis yra: panašus traukia panašų.
    Kviečiame šviesinti savąjį ašainiškumą bendraujant su šviesiu sąmoningumu – su Vydūnu. Nepaisant to, kad sunku jį skaityti ir suprasti, vis tiek skaitykime atkakliai, – kad vydūniška šviesa šviesintų mūsų suvokimą. Kad būtų mūsų pastanga ir atsakas, o ne vien Vydūno kalbėjimas, perpasakokime jį taip, kaip supratome, perrašydami tekstą bendrine, labiau mums įprasta kalba.
    Perpasakojimas tebūnie laisvas Jono, Vyto, Giedrės ar Agnės atsakymas Vydūnui, sau patiems ir kitiems, kurie jį skaitys. Svetainės lankytojų atsiųstus tekstus talpinsime skiltyje „Vydūnas ir aš“.
    Perpasakodami Vydūno tekstus būkime laisvi kūrėjai, auginantys savyje ašainę sąmonę ir vidinį sąmoningumą. Galima tekstą nuosekliai perpasakoti, galima kai ką praleisti, sutrumpinti, keisti ar ką nors, kas jums atrodo svarbu, pridėti. Nevenkime ir tų tekstų, kurie jau bus patalpinti. Pateikime ir savo supratimą, ypač, jei jis skirtųsi nuo jau esančio.
    Žodžiu, laisvės labai daug. Naudokimės laisve, tačiau prisilaikykime dviejų taisyklių, kurios padės gryninti kalbą nuo svetimžodžių ir mokys filosofuoti gimtąja kalba. Pastebėkime, kad Vydūnas, kuris savo raštams ieškojo tinkamų žodžių, nevartojo svetimybių. Pirmasis draudimas, kurį kiekvienas galime išpildyti, – nevartoti svetimžodžių. Bent šiuo atžvilgiu mes prilygsime Vydūnui ir prisidėsime prie kiekvieno lietuvio pareigos puoselėti gimtąją kalbą.
    Antanas Maceina savo veikalo „Filosofijos kilmė ir prasmė“ priede „Filosofija ir lietuvių kalba“ rašo, kad tikrai filosofuoti galima tik gimtąja kalba. Vydūnas taip ir darė – jo raštuose randame jo paties sukurtas lietuviškas filosofines sąvokas, pavyzdžiui: pažmoniškumas, atsilukštinimas, pilnoji dykybė, visuma, ašainė sąmonė, geismingas mąstymas ir kitas. Jos iš pradžių gali būti ne visai aiškios, bet įsijautus, aiškėja jų darna su lietuvių kalba ir lietuviška savimone.
    Minėtas Vydūno įvestas sąvokas derėtų ne tik išlaikyti (nebent būtų atrastos tinkamesnės), bet ir patiems kurti naujas. Kas kalba gimtąja kalba, tam lengviau atsiveria būties slėpiniai (Vydūnas). Kad pajaustume gimtosios kalbos reikšmę žmogaus pasaulėjautai, būtinai reikia perskaityti A. Maceinos „Filosofija ir lietuvių kalba“.
    Perpasakotus Vydūno tekstus siųskite adresu: vydija@vydija.lt
   Kad kiti galėtų pasitikrinti, nurodykite šaltinį, iš kur paimtas perpasakotas tekstas, ir pasirašykite tikru vardu (galima ir pavarde) bei nurodykite amžių.

Meilė - Vydūno

Laisvė - Vydūno ir Aleksandro

Sąmoningumas ir religija - Vydūno ir Aleksandro

Žmogaus susivokimo kelias - Vydūno ir Aleksandro

Likimo veikimas - Vydūno ir Tomo

Dievo įstatymai - Vydūno ir Aleksandro

Akiniai - Vydūno ir Aleksandro

Žmoniškumas - Aurimo