Apie skiltį „Vydūnas ir aš“
 

Vydūnas

SĄMONINGUMAS IR RELIGIJA

Didelių išgyvenimų ir įtampos laikotarpiais žmonija geriau suvokia ir ieško galutinių būties priežasčių. Kančioje ar sunkumuose žmogus dažniau nei įprasta susimąsto apie religiją. Ir čia dažniausiai vienu metu išryškėja patys didžiausi priešingumai, t.y. stipriausias religijos ir Dievo teigimas ir visiškas Jo atmetimas.
Dėl nevienodo žmonių dvasinio lygio religija patiriama skirtingai, todėl ji nevienodai skelbiama  ir šventraščiuose. Tačiau religija yra visos žmonijos pagrindinis ir esminis bruožas.
Esmingesnis savęs suvokimas jau savaime veda prie religijos. Religingas žmogus klausia: Kas aš esu? Menko sąmoningumo žmonės po savo kasdienybę žvalgosi trumparegiškai. Tačiau tas, kurio sąmonė šviesesnė, jau įžvelgia savo paties egzistavimo ir esmės paslaptis. O toliau jam darosi ir visai aišku, kad jis yra neapsakomai didelio Slėpinio reiškinys.
Didelė paslaptis baugina. Ir dieviškumas kai kuriems žmonėms yra kažkas baugaus, kaip, beje, ir tautai, pasivadinusiai išrinktąja. Tikriausiai tai priklauso nuo mąstančiojo sąmoningumo. Tačiau labai sąmoningas žmogus Didįjį Slėpinį dažniausiai suvokia kaip neapsakomą išmintį ir gerumą, kur jis jaučiasi visiškai saugus.
Jau vien nuojauta, kad yra dangiškasis Tėvas, nuo kurio mes visi priklausome, reiškia religingumą. O sąmoningas to suvokimas yra gyvoji religija. Ji padeda žmogui suprasti, kad jis nėra atskiras nuo amžinosios Būties, nuo Dievo, nėra kažkas greta Jo, bet yra organas, kuriuo Dievas siekia reikštis būtyje. Toks skaidrėjantis sąmoningumas yra esmingiausia didelio šiuolaikinės žmonijos bangavimo priežastis ir jo potvynio jėga.
Vargu ar gali daug ką paaiškinti, jei mes kokį nors vieną religinį mokymą laikome teisingu. Labai dažnai toks tikėjimas yra sąmoningumo išsižadėjimas.
Tokio tikėjimo, kai jis tik vienas laikomas teisingu, vidinis poveikis yra kenksmingesnis, negu nuodijimasis nikotinu ar alkoholiu, negu vergavimas instinktams, geismams ar aistroms. Jis temdo sąmoningumą, kaip ir kiekvienas kitas melas, kuris slopina vidinį žinojimą.
Tikėjimas turėtų būti tvirtas sąmonės atsivėrimas sielai, kreipimasis į Didįjį Slėpinį, kuriame ir glūdi žmogaus esmė.
Tada žmogus patiria Dievą lyg pritraukdamas jį. Visa meilė, kurios palaimą vaikas patiria iš tėvų, o žmogus iš įvairių asmenų, turėtų būti suvokiama kaip dieviškumas. Tačiau meilę taip suvokti padeda tai, kas kyla iš žmogaus sielos gelmių.
 Toks tikėjimas subrandina tą gyvenimo būdą, kuris atsparus viskam, kas galėtų aptemdyti šviesėjantį sąmoningumą, kas yra netyra ir kenkia kūnui bei sielai, kas smukdo žmogų. Per tokį tikėjimą žmogus tampa tikrai doras, orus, galima sakyti, tikrai pamaldus. Tai gyvasis tikėjimas, nuolatinis ryšys su didžiąja Būties slaptimi – Dievu.
Vien gyvasis tikėjimas įgalina tikrąjį pamaldumą. Juo atsiskleidžia sąmoningumas, leidžiantis žmogui patirti, kad jis yra dievybėje. Kaip tik tai ir yra religija. Tokia religija sustiprina žmogų ir tam, kam jį įpareigoja jutiminis pasaulis. Kiekvieną uždavinį, kurį jam iškelia gyvenimas, jis sprendžia suprasdamas, kad yra Kūrėjo valios įrankis. Netgi grynai daiktiško pobūdžio darbą jis laiko pavestu Kūrėjo.
Gyvoji religija kartu yra ir pats gyviausias sąmoningas pareigos suvokimas. Nyksta religingumas, nyksta ir pareigos bei atsakingumo suvokimas, nyksta ir žmones siejantys ryšiai.
Gyvoji religija neatitraukia žmogaus nuo gyvenimo, o tikrai įgalina jį būti gyvą gyvenant ir gyventi dėl gyvenimo. Gyvoji religija yra kaip tik tas sąmoningumas, kai visos būsenos ir ryšiai, visos būtinybės ir santykiai pripažįstami kaip kylantys iš Kūrėjo išminties ir Jo valios.
Ypatingą reikšmę tokiai religijai turi kraujo ryšiai, kuriuos žmogus, kaip dvasinis principas, įgyja gimdamas. Dėka kilmės, suteikiančios žmogui pavidalą, jo sąmonė įgauna ypatingą atspalvį. Todėl visa žmonių veikla, ypač kūrybingų asmenybių, derinasi su jų kilme.
Religija, kaip sąmoningumo dalykas, kiekvienoje tautoje gyvuoja ypatingu būdu, nors tie patys mokymai iš kažkur perimami bei kartojami. Jų prasmė tampa aiški, kai jų nesilaikoma aklai, lyg senienas nuolat perkratant atmintyje. Jau verčiant religinius mokymus iš vienos kalbos į kitą, jie keičia reikšmę.
Kiekviena tauta savitai patiria didįjį Slėpinį. Kuo didesnis tautos žmonių atsidavimas pojūčių pasauliui, tuo silpniau jie patiria Kūrėjo išmintį, gerumą, valią ir taip tampa nereligingi. Tai ypač pasakytina apie Vakarų tautas, kurios vadinamos krikščioniškomis. Dauguma žmonių čia prarado gyvąją religiją. Jų beveik visiškas sudaiktėjimas verčia juos ir šv. Rašto žodžius aiškinti daiktiškai, paraidžiui. Dažnai nesuprantama, kad skiriasi ne tik įvairių tautų, bet – o tai ypač svarbu – šių ir senųjų laikų mąstysena, kuri dažniausiai reiškiama simboliškai.
Tiktai lygaus sąmonės šviesumo žmonės tegali būti tos pačios tikybos. Kaip kiekvienas žmogus pasaulį ir visą gyvenimą gali sutikti (suvokti) tik savo supratimu, taip tik atskiras žmogus tegali įeiti į gyvą santykį su Dievu, kuriame viskas yra ir kuris visame yra. Ir tai priklauso nuo žmogaus ašainės sąmonės.
Nėra kitokios galimybės susieiti su Dievu. Kiekvienas tegali susieiti su ta dvasia, kuriai jis prilygsta, į kurią jis yra panašus. Norint santykiuoti su Dievu, reikia būti dieviškam.
Suprantama, kad joks žmogus negali tapti dievišku. Tačiau pasišvenčiant Amžinajai Išminčiai, žmogus liaujasi būti kokios nors būsenos, aistros ar minties įrankiu ir tampa Amžinosios Išminties indu, Jos priemone, Jos nariu. Amžinoji Išmintis padaro žmogų tinkamą gyvajai tikybai, amžinajam buvimui Dievuje.

 

Iš: Vydūnas. Žvilgsnis į gyvenimo gelmes I. Gyvenimas – kelionė tobuluman, Klaipėda, 2006, p. 124-126
 

Perpasakojo Aleksandras