Apie skiltį „Vydūnas ir aš“
 

Vydūnas

ŽMOGAUS SUSIVOKIMO KELIAS

/Kelias į dangaus karalystę/

Yra valandų, kai sėdi susimąstęs, užsimiršęs, nežinai kur esąs, nors jauti ir regi. Kyla ir rimsta jausmai. Ateina mintys viena po kitos, kaip dangumi plaukiantys debesėliai.
Žmogaus vidus – kaip koks pasaulis – pilnas visokių pavidalų, keliaujančių šen ir ten. Kartais ateina greitai ir staigiai, rodos viską sugriautų, bet ir vėl išnyksta. Žmogus žiūri į viską ir stebisi, nieko nesiimdamas. Tarsi nebūtų jo darbas visa tai valdyti.
O juk tai jo vidus! Paties žmogaus vidus! Jam priklausąs pasaulis! Argi žmogus neturėtų būti jo valdovas?
Plaukiančios mintys nesustabdomos, jausmai, norai nesuvaldomi... Žmogus pradeda suvokti, koks jis yra silpnas savo pasaulyje. Pamažu jis pradeda suprasti savo padėtį, pradeda atskirti save nuo savo patyrimų ir bando susivokti. Ilgas tas susivokimo kelias...
Pasidaro aišku, kad žmogaus vidus yra tarsi namai, į kuriuos kas nori įeina ir išeina, jo visai neatsiklausę. Ateina ir tokių svečių, kurie suteršia visą namą, ateina ir tokių, kurie sukelia sumaištį, o žmogus nieko negali padaryti.
Bet svarbiausia, kad tuos bjaurius, o kartais ir gerus svečius laiko savo paties esybe! Žmogus dar neprabudęs, jis kenčia lyg sapne, neatsimena savęs, mato vien savo jausmus, geidimus, mintis ir jais gyvena. Vieni jų teikia jam džiaugsmą, o kiti labai vargina, tiesiog pavergia.
Jų pavergtas ir apsunkintas žmogus pamažu pradeda jaustis esąs nuo jų atskiras daiktas, atskira gyvybė. Ir taip žmogus atsistoja ant susivokimo kelio ir žengia juo pirmąjį žingsnį.
Antrasis susivokimo žingsnis yra sugebėjimas susikaupti, parimti, susitelkti prie vieno dalyko. Dirbdamas svarbų darbų, žmogus savo dėmesį turi kreipti į savo veiksmus. Nesubrendusiam žmogui tai sunku. Bet iš lėto žmogaus sugebėjimas parimti prie vieno dalyko, su visu dėmesiu, didėja, auga.
Sugebėjimas susikaupti ir parimti yra svarbus žmogaus susivokimo žingsnis. Taip žmogus pradeda savo vidų švarinti, valyti. Nebeįleidžia visokių valkatų ir bastūnų, kviečia tik padorius ir išmintingus keleivius, nors iš pradžių valkatos dar labai veržiasi į jo vidų.
Pamažu žmogaus vidaus namuose atsiranda tyla. Žmogus jaučiasi sau vienas savo namuose, savo viduje.
Parimti ir susivaldyti – tai dvi dalys to paties susivokimo žingsnio. Parimdamas ir susivaldydamas žmogus pradeda savyje tvirtėti. Vis dėl to, jis dar toli nuo tikro susivokimo ir tobulo savęs pažinimo. Jis dar nėra suradęs savosios esmės, bet žmogus jau išvysta šalį, į kurią jam reikia eiti. Jo jau beveik nebeplėšo ir nebedrasko visokie norai, troškimai, mintys. Jis jau savyje surado tikrąjį pagrindą. Dabar žmogaus darbai kyla iš vidinės ramybės ir pasižymi tvirtumu.
Regimasis arba kūniškas žmogus dabar yra Savasties įrankis. Per jį jau veikia aukštesniosios galios, žmogaus Savastis.
Žmogus jau nesiblaško, bet pasilieka savyje, o jo esybė tarsi padidėja. Iš vidaus, iš pačios sąmonės, iš daugeliui nežinomos gelmės pradeda plūsti vis didesnė galia, vis aiškesnė išmintis, skaistesnė meilė, tvirtesni siekimai.
Dabar žmogus viską pastebi. Jis mato, kaip į vidų, į jo namus, jo pasaulį liejasi lyg nauja gyvybė, nauja šviesa, nauja esybė. Žmogaus vidus pamažu tampa dievnamiu. Pati šventenybė ji pildo. Žmogus žiūri į ją ir stebisi. Jis regi tai, ko dar niekuomet nebuvo matęs. Parimęs ir susivaldęs žmogus tampa reginčiu.
Taip žmogus susivokimo kelyje žengė dar vieną žingsnį. Praregėjęs žmogus jau atskiria, kas yra tikra ir kas niekinga, kas tėra tik praeinanti iliuzija.
Savo viduje regintis žmogus išvysta ir tai, kas jį iškelia virš viso paviršutinio, medžiaginio gyvenimo. Ir nėra kas galėtų prilygti aukštybėms.
Aukštybių gyvybė laimina nepaprastu būdu. Gyvinės srovės iš žmogaus esybės gelmių plūsta į jo širdį ir į visą žmogų. Jos yra visiška ramybė, išmintis, galybė ir grožybė, tiesiog visiškas išganymas.
Ir žmogus nusilenkia savo viduje prieš tą Nenusakomąjį – moters nepagimdytąjį. Dabar žmogus vien tik jį garbina. Moters nepagimdytasis vis labiau apsireiškia žmoguje. Aukštybės dvasia liejasi į žmogų. Jis yra prie savo esybės priežasties prisiartinęs, prie tikrosios savo Savasties. O tai yra Aukščiausiojo garbinimo būsena. Tai garbinimas ne lūpomis ir ne mintimis, bet gyvu gyvenimu, visišku atsidavimu.
Vis labiau skaidrėja žmogaus žvilgsnis, vis greičiau nyksta debesys. Vis daugiau atsigauna žmogus.
Buvęs savęs suvokimas, įprastoji persona, tarsi pradeda dingti. Ne, ji nemiršta. Bet tai, ką žmogus anksčiau laikė savimi, virsta indu tam, kas iš Aukštybės atplūsta.
Žmogus jaučiasi jau nebe tuo namu, nebe ta persona, jis nebesitapatina su ja, bet yra jos šeimininkas.
Jis nebėra ir tas, kuris tame name sulaukė Aukštojo svečio, kurį už viską garbina, bet susivokia, kad jis yra vienovėje su visos gyvybės priežastimi, su gyvuoju Dievu, kuris apsireiškia žmoguje ir Dievo sūnumi vadinamas.
Nėra čia daugiau Dievo ir žmogaus. Yra viena vienybė. Žmogus, besiilgintis savo tėvynės, pagaliau sugrįžo į namus, susivokė. Žmogus surado, kad tikroji jo esybė yra Dievas.
Tuo žinojimu jis gyvena Dievuje ir Dievas jame. Žmogus surado savo buvimo priežastį ir visiškai rimsta savyje.

 

Iš: Vydūnas. Žvilgsnis į gyvenimo gelmes I. Gyvenimas – kelionė tobuluman, Klaipėda, 2006, p. 83-87
 

Perpasakojo Aleksandras