III dalis

Rimgaudas Sinkus  

IV. BIRŠTONAS. GERO VARDO KULTŪRA

Seniausieji laikai… Tęsiant knygą, galima pasakyti, jog tik dvasingi žmones galėjo kurti žvaigždžių Metinius Saulės laikrodžius prie Minčios, Švėkšnos, prie Babtų, Marijampolio (Rudaminos) rate. Čia reikėjo išmanyti apie Zodiaką, žemės matavimus, galvoti apie kaimų, vandens telkinių pavadinimus, svarbias kryptis ir žmonių susibūrimo vietas žymėti piliakalniais. O kur dar žinių kaupimas, ugdymas, valdymas, gydymas, inžinierinė mintis, apdainavimas, socialiniai klausimai?
Birštonas čia neatsilieka. Ši Nemuno upės vijų apsupta vietovė turi savo Metinį Saulės Laikrodį, kuris ypatingesnis tuo, kad ciferblate žvaigždėmis yra pažymėta tiksli jo padarymo data.
Prie Birštono yra vieta, pavadinta Kernuvės. Kernas, žinia, turi atžymos prasmę. O ką tuomet žymi pavadinimas? Apsižvalgę aplink, maždaug už 12 km pietvakarių kryptimi matome kaimą Ringėnai. Apskritas virtuvinės „plytos“ rinkes gerai žinome, todėl Ringėnai – Rinkėnai (garsas k yra nuslydęs į garsą g) yra vieta, kurią kerta Laikrodžio apskritimas. Kernuvėse įstatę skriestuvą, žemėlapyje brėžiame „rinkę“, kurios linijoje atsiduria Purienlaukio (Prienlaukys) ežeras, Kaišonių (Kašonys) kaimas, Rumbonių piliakalnis. Pastebime, kad purienų lauko vandenys yra susiję su Vandenio ženklu, o įkištas kaištis Kaišonyse, kaip ir rumbas (kryptis) Rumbonyse, rodytų linijų, skiriančių žvaigždynus vieną nuo kito, vietas. Apie Kernuves stebime Vėžionių, Raganiškių, Aukštojo Barbieriškio ir pan. kaimus, kurie, atskleidus pavadinimų prasmes, žemės paviršiuje atspindi dangaus Zodiako žvaigždynų projekcijas.

 

Dabartiniai žvaigždynų pavadinimai	Seni žvaigždynų pavadinimai	Paaiškinimai
DVYNIAI	DU KŪRNONYS	Dvynių žvaigždyno plote stovi kaimas Dukurnonys = Du Kūrnonys. Šioje dangaus vietoje birštoniečiai išskyrė du, dangaus žvaigždes bekūrenančius žmones ir juos atspindėjo žemėje Dukurnonių kaimo pavadinimu.
VĖŽYS	VEŽIONIS	Vėžio žvaigždynas birštoniečių sąmonėje čia atspindėtas Vėžionių kaimo pavadinimu. Vėžys „veža“ paskui save Žnyples, todėl jis yra Vežionis.
LIŪTAS	PLĖŠEIKIS	Liūtai, vilkai, kiti stambūs grobuonys plėšo aukas gabalais, todėl yra plėšeikiai. Pavadinimas Plėšeikiškės yra atstatomas, iškoduojant Pelėšiškių kaimo pavadinimą, raides sustatant į joms deramas vietas.
MERGELĖ	RAGANA	Mergelės sektorių apibūdina Berenikės garbanomis pasižymintis žvaigždynas. Raganos, žinia, turi ilgus garbanotus plaukus, todėl senovinį Raganos žvaigždyną Mergelėje atspindi Raganiškių kaimas. Prielaidą patvirtina šalia esantis Kružionių (garbanų, sruogų) piliakalnis.
SVARSTYKLĖS	TRAUKELĖS	Svarstyklės (pvz., laboratorinės) turi ant traukių pakabintas lėkšteles, todėl pagal kaimą Trakeliai lengva atstatyti buvusį senovinį Svarstyklių žvaigždyno pavadinimą Tra(u)keliai – Traukeliai – Traukelės.
SKORPIONAS	DURKAMPIAI(ŽAGARIAI)	Skorpiono žvaigždynas pasižymi ilga, kampu užlenkta uodega su ryškiai degančia žvaigžde pabaigoje. Tokia uodega visada yra pasiruošusi „durti“. Kita vertus, ši uodega panaši į žagarą su rusenančiu galu. Pirmu atveju Skorpiono uodegos sektorių žemėje vaizduoja kaimas Rudžiakampiai – žia Rudkampiai – šia Durkampiai – Durkampiai, o antru atveju „žagarinė“ Skorpiono uodega yra atspindėta kaimu Žagariai, esančiu prie pat minėtų Rudžiakampių.
ŠAULYS	BARBIERIUS	Šaulys, žinia, šaudo, barškina kuoka ar skydu. Šiame Laikrodžio sektoriuje stovi kaimas Aukštasis Barbieriškis. Šaulys senovėje buvo vadinamas Barbieriumi.
OŽIARAGIS	OŽKAKIEMIS	Ožką (Ožiaragį) šioje dangaus skliauto dalyje atspindi kaimas Vazgaikiemis – Važkaikiemis – Vožkakiemis – Ožkakiemis. Dar berniukais būdami sakydavome ne „ožka“, bet „vožka“.
VANDENIS	PURIENLAUKIS	Tiek ežero Prienlaukis vanduo, tiek kaimo Prienlaukys purienos vienodai nusako Vandenio žvaigždžių sąsają su degančiomis purienų ugnelėmis pavasarį.
ŽUVYS	KUMPRĖ	Upelė Kumprė nusako esant „kumpą“ žuvį kuprę, kuri sėkmingai „plauko“ dabartinio Žuvų žvaigždyno plote.
AVINAS	AVŽARDAS	Seniesiems Avino žvaigždyno išsidėstymas priminė tiek avino galvą, tiek žardą (aptvarą), į kurį pastarasis buvo uždaromas nakčiai. Tokią padėtį primena koduotas kaimo Važatkiemis – Avžatkiemis – Avžardkiemis.
JAUTIS	JAKNOS	Atrodo, kad senieji mūsų žmonės Šienpjovių ir Jaučio žvaigždynus buvo sujungę į pavidalą, primenantį jaučio kepenis (jaknas). Tokią galimybę paliudytų kaimo, esančio Jaučio + Šienpjovių žvaigždyno aplinkoje, pavadinimas Jakniškės.

Pav. 1 Birštono Nemuno Vijų Laikrodis

Kada buvo padarytas Metinis Laikrodis? Matome, kad senoji žvaigždynų Šiaurė – Pietūs ašinė orientacija Pusonys (Puzonys) – Kaišonys (Kašonys), palyginus su dabartine, skiriasi 238° kampu ir pagal tai galime nustatyti, kad seni birštoniečiai čia buvo apsistoję prieš 238 x 72 m. = 17136 metus, t. y. 15126 m. pr. Kr. laikotarpiu. Ašyje yra nurodytos ir Kieliškės (Kisieliškės – si Kieliškės), t. y. vieta, už kurios reikia paimti skersinės ašies suformuotą „kieliką“ – taurę. Ši ašis yra pažymėta Ūliškių – Raižių linija (ūlyčia – tiesi gatvė, Raižiai – rėžių vieta). Greta yra ir kita linija – Ūliškių akmuo – Raižava, kuri mažai skiriasi nuo pagrindinės. Šios linijos svarbą pabrėžia ir Ignacava – ca Ignava – cia Agniva – Ugniava (agni – ugnis). Koks galėjo būti tos kitos linijos pažymėjimo tikslas? Panašu į tai, jog paskui ledynus į Vijų vietą birštoniečiai nuo etruskų ėjo per dviejų Laikrodžių slenkstį, o tai reiškia, jog prie nustatytos datos reikėtų pridėti dar 25920 metų laiko tarpą. Tuo senoliai norėjo pasakyti, jog čia pirmą kartą jie apsistojo ne prieš 17136 metus, o prieš 17136 + 25920 = 43056 metus, ir tai rodo į 41046 m. pr. Kr. datą. Absurdas? Anaiptol. Pastarųjų metų pasauliniai tyrimai rodo, jog apledėjimas eidavo šuorais, t. y. tarp šalčių būdavo atšilimo laikotarpiai: štai ir traukdavomės nuo ledo į pietus tai pirmyn, tai atgal. Vengiant „absurdų“, apsiribosime Birštono Nemuno Vijų pirmine 17136 m. nuo dabar (2010 m. po Kr.) apgyvendinimo data ir pamatysime, kad nuo Arpino etruskų laiko Italijoje (kn. 2, II d.) Birštoną skiria 19512 – 17136 = 2376 metai. Išeitų, prieš 19512 m. etruskuose birštoniečiai gyveno 2350 metų, ir tada jūra per 26 metus atsikraustė į atšilusias Nemuno Vijų vietas, kur atvykimo datą pažymėjo savo padarytame Laikrodyje. Žvaigždės, mat, tada šitaip žiūrėjo. Be kita ko, etruskų Laikrodis rodo mūsų grįžimus tenai ir prieš 13104, 9432, 4032 metus, todėl atitinkamas žymas, susijusias su atėjimais iš ten, derėtų dar aptikti.
O kaip su Palemono atsikraustymu iš Italijos? Čia tenka pažymėti keletą bruožų: a) pas Italijos etruskus grįžome po 19512 – 13104 = 6408, po 13104 – 9432 = 3672 ir po 9432 – 4032 = 5400 metų, ir dabar, praėję 4032 m. atžymą, vėl atsikraustėme prie mūsų pamėgto Nemuno; b) Pale monas, tikėtina, atstovauja pastarajai lietuvių atsikraustymo iš etruskų kartai; c) iš etruskų laiko yra likęs objektas, atspindintis koduotą žodžio Palemonas prasmę: Palemonas – Pa lia monas, t. y. asmuo, gyvenęs „palei lia moną“. Išeitų, jog Palemonas gyveno palei objektą, skleidžiantį negirdimą lia natos moną, ir toks objektas yra. Skaičiuotė rodo, jog tai – buvusi etruskų šventovė Kapitolijaus kalvoje Romoje. Iš čia gaunasi, jog Palemonas yra bendrinis vardas asmens, gyvenusio etruskų Romoje prie Kapitolijaus. Todėl metraščiuose minimas lietuvių atsikraustymo iš Italijos epizodas slepia savyje realią istoriją. Kauno Palemonas, priminsime, irgi turi buvusių Nemuno slenksčių negirdimos lia natos dažnio moną.
O dabar stebėkime, jog lietuvių ryšį su italų etruskais rodo Jiezno ir Butrimonių miestų pavadinimai: Jieznas – Yeznas – Yesnas – Esynas; Butrimonys – Butirimonys – Būti Rymonys (Romos miestas kitur vadinasi Rymu). Buvę rymonys – štai kaip save gali vadinti dabartiniai Butrimonių gyventojai. Apeninų pusiasalyje stovi Sienos – Syenos – Esynos miestas. Taigi, Esynas – Jieznas ir Būti Rymonys rodo tiesioginį etruskų lietuvių ryšį su dabartiniu jų gyvenimu prie Birštono. Tai, kad keliauta vandeniu, liudija jūriniai Laikrodžio ciferblato pavadinimai Rumbonys (rumbas, jūr. – kryptis) ir Kumprė (kuprė – jūrinė žuvis). Kaip atkeliavę Vijų gyventojai vadinosi? Iškodavę Nemajūnų kaimo pavadinimą, gauname buvusį gyventojų pavadinimą: Nemajūnai – Nem ajūnai – Nemuno ėjūnai – Nemuno eisčiai (aisčiai).
Derėtų atkreipti dėmesį į srovės vijas, kurias yra sukūrusi Nemuno upės tėkmė, suprantant, kad nuo pat pradžių Nemuno aisčių valdovas galėjo vadintis Vijtautu (Vytautu). Tai – dinastinis vardas, pasibaigęs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vijtauto (Vytauto) valdymu. Vytautas turėjo pusbrolį geloną Jogailą (Ягелло – я гелло(н), rus. – aš gelonas), vėliau tapusį lenkų valstybės civilizatoriumi.


KULTŪROS PĖDSAKAI

Kultūros antropologo C. Gėrco (C. Geertz) tvirtinimu, kadaise gyvenusių žmonių kultūra gali būti atskleista žmonių būtį iliustruojančios mokslinės vaizduotės jėga. Arba susistemintų universalesnių ir demokratiškiau įtvirtinamų žinių dėka pateikiama erdvesne logine argumentacija. (...) Be dvasinės kultūros istorijos mes nežinome tikrosios savo istorijos, – priduria Vilniaus pedagoginio universiteto Politologijos ir sociologijos katedros profesorius Romualdas Grigas (Neužverstas lietuvių istorijos puslapis. Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Vilnius, 2007). Aptariamas Nemuno vijų aisčių gyvenamas laikotarpis siekia ankstyvąjį akmens amžių, jį archeologė Marija Gimbutienė pavadino baltų aukso amžiumi. Metinis Birštono Nemuno Vijų Saulės Laikrodis priklauso artefaktų, t. y. padarytų istorinių objektų, kategorijai. Jo veikimas yra susijęs su žvaigždėmis, aukurais, piliakalniais, laiko skaičiavimu ir pateikia mums buvusios aisčių bendruomenės visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo vaizdą, kur matome, kad nuo seniausiųjų laikų Laikrodžio mechanizmas turi lietuviškus pavadinimus. Jie rodo, kad bendruomenė, kūrusi Laikrodį, kalbėjo lietuvių kalba. Pavadinimai, taip pat akmenys ar linijos, yra žemėje atspindėtų Zodiako žvaigždynų ribų ženklai, kurių nevalia keisti ar trinti iš atminties. Tai gerai žinojo lietuviai etruskuose, kur, pasikartosime, lotynų literatūroje yra likęs išrašas iš matininkų knygų (J. Burianas, B. Mouchova, Paslaptingieji etruskai, leid. „Mokslas“, Vilnius, 1983): Žinok, kad jūra buvo atskirta nuo žemės. Jupiteris, paskui pasiskyręs sau Etrūrijos žemę, paliepė išmatuoti lauką ir sužymėti sklypus. Žinodamas žmonių godumą ir troškimą turėti žemės, jis norėjo, kad viskas būtų sužymėta ribomis ir ežių akmenimis. Kas palies ir pastums ribos akmenį, norėdamas kito sąskaita padidinti savo sklypą, tą dievai už piktadarystę nubaus. Jeigu taip padarys vergai, tai jie pateks į dar baisesnę vergovę. Jeigu tai būtų padaryta su šeimininko žinia, tai netrukus sugrius jo namai ir išmirs visa giminė. Tuos, kurie pajudins ežios akmenį, apniks ligos ir skauduliai ir jiems bus atimtos kojos. Dažnai ims siūbuoti žemė, drebinama audrų ir viesulų. Daug kartų perniek nueis derlius, suniokos jį liūtys ir kruša, suės pelės ir sugadins rūdys. Tautoje prasidės visokios nesantaikos. Žinok, viskas bus taip, jeigu padarysite tokią piktadarystę. Todėl nebūk klastingas ir neapgaudinėk! Įsidėk šitą pamokymą į savo širdį!
Riboženkliai buvo akmenys, stori medžiai, kalnų, kaimų, miestų, ežerų, upių ar net atskirų jūrų pavadinimai. Metinis Saulės Laikrodis atspindi to meto bendruomenės kultūrinį lygį. Matosi, jog, darant Laikrodį, žiniai (kirtis ant i) žinojo apie elipsinį Saulės kelio metine ekliptika pobūdį ir todėl, siekiant išsaugoti apskritą ciferblato formą, centrą padarė judamą. Centras (kernas) judėjo elipse, aprėžiančia giraitę, kur net šakelę laužti nuo medžio buvo draudžiama, todėl ir kaimo pavadinimas yra daugiskaita: Kernuvės. Tai – gražus techninis sprendimas. Kelią aisčiai sekė pagal tikrą Saulės padėtį ir jį žymėjo. Laiką ir vietą, kur gimęs žmogus pasitinka pirmą Saulės spindulį, jie nustatinėjo pagal astronomijos žinias. Po metų toje pačioje vietoje jie pasitikdavo antrą spindulį, po dviejų – trečią ir t. t., ir taip džiaugėsi savo gimimo dienomis.
Mirties atveju, kai žmogų apleidžia paskutinis Saulės spindulys, spindulys po metų pasikartoja vėl ir artimieji geram velionio (vėlionio) vardui minėti, čia uždega bendravimo su juo ugnelę. Paprotys išliko iki šiandien, kai artimieji ugnelę uždega, pavyzdžiui, avarijos, kur žuvo artimas žmogus, vietoje arba ant kapo. Išeitų, kad iš seniausių laikų mes tęsiame gimtadienių ar mirties metinių minėjimo papročius, įpindami į juos kalbas, raudas, maldas, meditacijas, džiaugsmą arba ašaras.
Vedylutės (jei su paprotinėmis apeigomis – vaidilutės) savo šeimos, giminės ar genties paskirtoje vietoje ugnį laikui skaičiuoti vedė kas šešias, devynias ar pan. dienas, tačiau, prisitaikant prie aplinkos, kūreno ir „neįskaitinėmis“ dienomis. Pavyzdžiui, gandrai išskrenda rugpjūčio mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną. Kadangi skrenda iki žemės Pusiaujo, juos vadiname ne tik gandrais, bet ir pusiaujo paukščiais pusilais – busilais. Tad, rugpjūčio 24 dieną atitinkamoje Saulės ekliptikos (Laikrodžio) vietoje vedylutė papildomai kūrė gandrus lydinčią ugnį. Vienais metais javai noksta anksčiau, o kitais vėliau, todėl derliaus ėmimo ar darbų baigtuvių ugnelės su apeigomis buvo uždegamos pagal vietos aplinkybes. Tokius ir panašius papročius (saulėgrįžos, lygiadieniai, medžių „migimas“ ar „pabudimas“, obelų žydėjimas bei pan.) žiniai formavo gamtos ir dangaus stebėjimų pagrindu. Per ugnį, muziką, dainas, šokius, vaidinimus siekė gamtos, žmogaus ir dangaus žvaigždžių bendravimo harmonijos. Vėliau papročiai virto įpročiais.
Lietuviai garbino ugnį. Tai – suprastintas teiginys, nes proseniai ugnį garbino ne šiaip sau, bet žinojo jos prigimtį, jautė ugnies banginį ryšį su garsais, gamta ir kosmosu. Lietuviai žinojo, kad kiekvienas dangaus šviesulys skleidžia neregimas bangas. Žinojo, kad jos kertasi, gali silpnėti arba stiprėti. Taip pat rezonuoti. Ypač gerai jautė Mėnulį. Kokiais prietaisais matavo? Atsakymas paprastas: bangas jautė savo kūnu. Suprantama, jautė ne kiekvienas žmogus. Tokie būdavo atrenkami. Pavyzdžiui, žmonės, turintys absoliučią klausą muzikoje, jaučia net savo kūno skleidžiamas bangas. Tokius ir panašius žmones vadiname ekstrasensais, radiastezistais. Net atskiras radiastezijos mokslas yra. Anksčiau jie vadinti žiniais. Buvo ir jų mokyklos, nes, pasak Tacito, vėlesniuose už etruskus romėnuose Klaudijus padarė senatui pranešimą apie haruspikų (žinių, aut.) kolegijos steigimą, kad per apsileidimą neišnyktų seniausias Italijoje menas.


GERAS VARDAS

Pavadinimai, priklausantys Birštono Nemuno vijų Laikrodžio visumai, aprėžia žmonių valdomą teritoriją, apibūdina bendruomenės sandarą. Birštoniečių visuomenė buvo susitelkusi, veikli. Kiek žmonių buvo Nemuno Vijose? Norint neišnykti, reikėjo vertinti ne tik natūralų dauginimąsi, bet ir karų, epidemijų, gamtinių katastrofų nuostolius. Taip pat reikėjo vengti kraujomaišos, todėl gentis turėjo apjungti mažiausiai 15 tūkst. abiejų lyčių žmonių skaičių (kn. I, VIII d.). Be to, norinti neišnykti bendruomenė turėjo būti sandraugoje su ne mažiau kaip dar dviem tokio pat dydžio bendruomenėmis. Birštoniečiai įėjo į sandraugą, tai liudija Vytauto kalnas, kuris žymi Rudaminos (Marijampolio pėdos) Saulės Laikrodžio (kn. II, I d.) vakarinę pusę. Be Birštono, šiam ratui priklauso Trakai, Vilnius, Ašmena, Alytus bei dalis gudų.
Matomą ugnį patogiau buvo kūrenti ant kalvos arba ant piliakalnio. Pradinė piliakalnių paskirtis vesti ratu dienas, kartu atliekant paprotines apeigas. Gal 100 metų trukę darbai parodė, kad tolimoje praeityje visos Europos ir dalies Azijos tautos, gyvenę pirmykštės bendruomenės sąlygomis, tarpusavio kovoms neturėjo sąlygų, todėl nebuvo ir karų. (Juozas Jokubauskas, Lietuvių tautos priešistorinių amžių istorija, „Morkūnas ir Ko“, Kaunas, 2002). Taigi, gentys galėjo būti mažesnės. Metams bėgant, plėšimo tikslais prasidėjo svetimųjų antpuoliai, todėl puolimo rizikos zonose esami piliakalniai buvo tvirtinami, apjuosiami pylimais, taip pat rąstais, akmens ar mūro sienomis. Tokiuose piliakalniuose žmonės gynėsi, ugnies vieta galėjo būti trypiama ir, nors dienų skaičiavimas piliakalniuose liko, bet paprotinės šventės pradėtos rengti saugiose laukymėse, upių vingiuose, pelkių sausumose, salose ir pan. Vietas parinkdavo žiniai (kirtis ant i). Taip vieni piliakalniai virto gynybiniais, o kiti išliko pirmapradžio švarumo fazėje. Piliakalnių tyrėjas Gediminas Zabiela nustatė, kad 1973-1993 m. naujai aptiktuose Lietuvos piliakalniuose, iš 108 viršūnėse esančių aikštelių, 33 aikštelės gynybiniams poreikiams visiškai netiko dėl jų mažumo. Vadinasi, be laiko skaičiavimo, ten vykdavo ir paprotinės apeigos. Tokie piliakalniai turi atskirą pavadinimą: alkakalniai. Alkakalnių dvasia, – atliekant ant jų šeimos ar giminės apeigas, – mentalinėje erdvėje išliko iki šių dienų ir dvelkia buvusių mūsų gentainių gyvenimu. Ten slypi mūsų tautos energija ir, pasak Romualdo Grigo, tereikia nedidelio žingsnio tam, kad mūsų gęstanti tapatybė iškart įgytų kitą kvėpavimą.
Norint atkurti senųjų laikų istoriją, reikia patikimų žinių, čia daug kuo gali pasitarnauti išlikusių vardažodžių kilmės nustatymas, – rašo Juozas Jokubauskas. Panagrinėkime seną pavardės ir vardo žmogui suteikimo paprotį ir, tuo pačiu, įprasminkime žodžio pavardė kilmę: pavardė – apvardė – apvartė. Apvartis, žinia, yra virvelė naginėms raukti. Išeitų, apvartis aprėžia tam tikrą aprauktą plotą (naginę). Tokia „nagine“ gali būti vieta Metiniame Saulės Laikrodyje ten, kur žmogus pėda žengia pirmąjį žingsnį. Taip, pavyzdžiui, gali būti „apraukta“ vieta Avino žvaigždyno sektoriuje, todėl žmogui suteikiama būdinga vietos apvartis – apvartė – pavardė: Avulis ar Baranauskas (nuo „baronas – avinas), Deksnys (jeigu juoda avis) ir pan. Žuvies ženklo plote tai galėtų būti Žuvaitis, Lydeka; Vandenio ženkle – Luodėnas (nuo „luotas“), Lygnugaris (kai ramus vanduo); Ožiaragyje – Ožkeliūnas, Cibas; Šaulyje – Šaulys, Lankininkaitis; Skorpione – Žagaras (nuo uodegos), Smigaitis, Kimbartas; Svarstyklėse – Kaušylas (svarstyklių kaušas), Pūras (tūrio matas); Mergelėje – Banguolis (nuo Berenikės Garbanų), Šiaudinis (nuo „šiaudinių“ plaukų); Liūte – Vilkaitis (žvėrių karalius mūsų platumose), Staugaitis; Vėžyje – Vėželis, Vorėnas; Dvyniuose – Dubonis, Dubinskas (nuo du); Jautyje – Stumbras, Jatautis (nuo Jautautis) ir pan. Buvo ir kitų pavardes lemiančių veiksnių, tačiau žmogaus tapatybę nurodančios pavardės suteikimas pagal Laikrodį yra itin svarbus veiksmas, jis susišaukia ir su vietovardžių vardais: kaimas Teleičiai Kauno, Luodžio ežeras Minčios, Stumbrių miškas Bliūdsukių Laikrodžiuose ir t. t. Pavardės – reikšmingas mūsų kultūros lygmens rodiklis, siejamas su žmonių, aplinkos ir Visatos harmonijos sekimo uždaviniu.
Įprasminkime ir žodžio „vardas“ kilmę: vardas – vartas (vienaskaita nuo vartai). Tai – papildoma asmens nustatymo aplinkybė, rodanti įėjimo į pavardę „vartus“: Vanda Avulytė (gimė prie ežero Avine), Aušra Vilkaitytė (gimė ryte Vilko – Liūto ženkle), Vakaris Cibas (gimė vakare Ožiaragyje), Erdvilas Šaulys (gimė bemiškėje vietoje Šaulyje) ir pan. Galėjo būti pavardė, o tik paskui vardas: Ėriukas (Erikas) Vingras – gimęs Avino plote upės vingyje, Virgilijus Sodietis – gimęs Mergelėje prie sodo (lot. virgo – mergelė) ir pan. Išeitų, vardo ir pavardės derinimas žmogaus tapatybei nustatyti yra pas mus susiklostęs jau prieš tūkstančius metų. Vardas ir pavardė buvo žmogaus kilmės veidrodis. Kiekvienas žmogus, giminė, kaimas lietuviuose turėjo dar ir savo elgsenos braižą. Jei žmogus, giminė, kaimo žmonės buvo geri, jie turėjo gerą vardą. Jei blogi – turėjo blogą vardą. Geri buvo amatininkai, valdovai, dainininkai, grojikai, šokėjai, karvedžiai, matininkai, artojai, žiniai ir t. t. Blogai buvo vertinami vagys, melagiai, peštukai, tinginiai ir pan. Tačiau mūsų žmonės iki šių dienų išsaugoję poreikį pasiekti ir išlaikyti gerą vardą bendruomenėje.

tęsinys