Anoj pusėj Dunojėlio

Pievelė žaliavo, –

Grėbė pulkas mergužėlių,

Grėbdamos dainavo...

Dunojaus kairysis krantas. Ir dešinysis. Daug lietuviuose išliko dainų apie upę, liudijančių mūsų ryšį su šiais garbingais vandenimis. Kada ir kodėl buvome ten? Istorijos metraščiai tyli, nes trūksta laiko grandinės ir materialaus buvusio kontakto ryšio. Šioje knygos dalyje tikimės praskleisti laiko nežinią, atverti kelią naujiems gyvenimo prie Dunojaus faktams, plačiau atidarant dabartinio mūsų gyvenimo langus.  

Praeities tyrėjų (Hadrianas Daikovičius, Jonas Basanavičius, Vlad. Georgijevas ir kt.) darbai apie dakus, trakus, getus, išlikę archeologiniai ar kalbos paminklai stebina ne vieną mokslininką. „Dakai panėšėjo į dabartinius Šiaurės Europos gyventojus, kalbėjo gimininga trakams (dešiniakrantis Dunojus, – aut.) kalba, o pastarųjų kalba buvo artima senovės indams ir skitams“, – taip sako rumunai. Dakai buvo augaloti, tvirtai sudėti, žydraakiai, šviesiaplaukiai. Aukštuomenės vyrai vadinosi pileati (pilėnai, aut.) ir, vienus plaukus ant kaktos pasikirpę, kitus paleisdavo kristi laisvai ant pečių. Moterų grožis buvo išraiškingai paprastas: lieknos, glotniais, per vidurį perskirtais ir pakaušyje susuktais į bumbulą, plaukais. Getų – dakų rūbai buvo irgi gana paprasti: vyrai dėvėjo kelnes ir užleidžiamus marškinius, juosėjo odinius ar storos drobės diržus. Taip pat turėjo klostuotus apsiaustus, trumpas tunikas, kailinukus su vilna į vidaus pusę. Moterys ryšėjo skareles, vilkėjo rauktus berankovius marškinius, dėvėjo sijonus. Tiek aukštuomenės, tiek prastuomenės apavas buvo odinės naginės ir veltiniai. Vasarą kaimiečiai vaikščiojo basi. Kasinėjimų metu rasta geležinių vinių, kurias dakai kaldavo apavo paduose, vaikščiojant ledu ar plikledžiais. Dakų raiteliai naudojo geležinius pentinus. Getai – dakai buvo stipriausios gentys ir taip jos buvo vadinamos abiejose Dunojaus upės pusėse. Tai buvo karalystė, nes „Triptolemoje“ Sofoklis daką Charnaboną tituluoja karaliumi, „kuris valdo getus“, o Herodotas liudija, kad „getai yra narsiausia ir tauriausia trakų gentis“. Kitos gentys, gyvenusios karalystėje, tap pat vadintos tuo pačiu, stipriausiųjų, vardu.

Getus rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą mini Mileto pirkliai, atvykę pro Bosforo sąsiaurį į žemę, esančią prie Dunojaus žiočių Juodojoje jūroje. Kiti pirkliai vėliau getų žemėje įkūrė graikų koloniją Histriją (Hekatėjas, Aplink pasaulį). Tai atsitiko VII a. pr. Kristų. Turime pasakyti, kad pirmieji pirkliai tikriausiai buvo vokiečiai, išvertę lietuvišką žodį eisčiai (nuo žodžio eiti) į savo kalbos darinį gehen – eiti, iš čia ir gavosi geh’tai – getai. Eisčiai vokiečiams buvo ne naujiena, nes, gyvenę Ėjos įlankoje „praeinamame“ kelyje tarp Raudonosios ir Viduržemio jūrų, kur dabar tiesiasi Sueco kanalas (Plinijus Vyresnysis, Gamtos istorija, VI, 165), eisčiai buvo žinomi iš anksčiau. Taigi, lietuviškas ir neverstas getų pavadinimas yra eisčiai.

Pav. 1. Dakų karalystės ribos

Sprendžiant pagal dakų vietovardį Sucidava – ci Sudava – cy Sūdava, dakuose turėjo gyventi mūsuose gerai žinomi sudinai, sūduviai. Pavadinimas rodo, kad sudinai čia atsikėlė iš pietų Balkanų ir Kretos tolių (Suda Kretoje, Pilas Balkanų Pelaponese). Derėtų paaiškinti ir dakų vardo kilmę. Tarp kitų nuomonių, pavyzdžiui, bulgarų mokslininkas Vladimiras Georgijevas mano, kad žodis „dakas“ gali būti siejamas su giminingu frigišku žodžiu daos, kuris reiškia „vilkas“. Mums, lietuviams, žodis daos –da(u)os – dausos reiškia orą, padangę ir asocijuojasi su tuo, kad vilkas, žiūrėdamas aukštyn, mėgsta pastaugti. Tačiau, yra ir kitas aspektas: vilkas, žiūrėdamas į dangų, staugia dėl to, kad „mato“ jame savo atvaizdą. Ir tai nenuostabu, nes Liūto žvaigždyno schemą danguje galima įsivaizduoti esant Vilko schema. Čia priekinė kairė Vilko pėda yra spindinti Regulo žvaigždė. Ši žvaigždė, sukantis žvaigždynams apie šiaurinį dangaus polių, yra svarbus laiko atskaitos taškas ir, matyt, vilkiai tai puikiai žinojo. Dausas, dausis frigams, išeitų,  buvo žmogus, mokantis pagal priekinę kairinę Vilko leteną Alfa (Regulas) skaičiuoti laiką.  

Pav. 2. Šiaurinio Vilko kontūras pietinio Liūto vietoje

Bandykime žodį dakas aiškinti lietuvišku aspektu: dakas – da(n)kas – dangas buvo žmogus, galintis išmanyti dangų. Išeitų, kad frigiškas vilkis ir lietuviškas žodis dangas apibūdina tą patį žmogų, todėl abiem atvejais gaunasi, jog dakas buvo žmogus, nusimanantis apie dangaus metų, skaičiuojamų žvaigždėmis, laiko tėkmę.

Imperatorius Markas Ulpijus Trajanas apie 111-114 m. po Kr. Romoje pastatė 38 m aukščio skulptūrų koloną, rodančią romėnų ir dakų gyvenimo scenas. Čia dako skyde puikuojasi slibinas (žaltys) vilko galva. Tai – dako žmogaus, kuris laiką skaičiuoja Vilko ryšyje su žalčiu (žaltys – laiko simbolis) pagrindu.

Kolonoje yra ir vaizdas, kur „žvynais“ šarvuoti dakai puola romėnus kyliu. Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“, leid. Aušra, Kaunas, 1994) sceną taip apibūdina: „Ekspertai vienbalsiai pripažįsta, jog romėnai tuo laiku dar nevartojo balno, kilpų ir kamanų. Tai patvirtina ir jų imperatorių raitosios stovylos (Marko-Aurelijaus Cezario ir pan.), todėl, aišku, skulptorius tų nežinomų priedų nesugebėjo pavaizduoti. Jis tik tiek tebuvo informuotas, kad tie tolimieji „sarmatai“ ir jų žirgai mūvėjo geležiniais žvynais. Ši tiksli žinia paliudyta gausiomis iškasenomis“.

Čia kalbama apie tai, kad dakai buvo vadinami dar ir sarmatais. Puolimo menas kyliu („kiaule“) priskiriamas kryžiuočiams, bet Trajano kolona rodo, jog „kylis“ buvo kur kas ankstesnis dakų sarmatų išradimas, ir vėlesnis Žalgirio mūšis parodė, kad, būdami sarmatų tąsa, mes žinojome ir kaip tą kylį įveikti, nes kryžiuočių „kiaulės“ kylį kaudamiesi ir atsitraukdami tyčia ištampėme, o po to puolėme šonais, apsupome ir iš riterių liko tik atimtų vėliavų miškas.

Iš ankstesnio teksto aiškėja, jog dakams (dangams) priklausė lietuviški sudinai, eisčiai, sarmatai, tačiau sutinkantys, kad karalystėje „pagal tikėjimą dangumi“ gyventų ir kitos junginyje esančios gentys ar tautos.

KALBA

Geografas Strabonas sako, kad getai ir dakai kalbėjo viena kalba, ir atkasta kultūrinė būtovė jo žodžius patvirtina. Gal tik tarmės buvo skirtingos. Apie kalbos tyrimus H. Daikovičius (Dakai, leid. „Vaga“, Vilnius, 1973) taip rašo: „Iš trakų ir dakų kalbos išliko tik menkos nuotrupos. Senovės leksikografai (ypač Hesichijus ir Fotijus) užrašė apie aštuoniasdešimt žodžių trakų – dakų kalba su graikišku vertimu. Tatai svarbi medžiaga, nors jos vertę sumažina tas faktas, kad trisdešimčiai žodžių sunku nustatyti tikslią etimologiją, tikriau sakant, nežinoma, iš kokių šaltinių, kokių indoeuropiečių žodžių jie kilę. Graikų gydytojo Diskorido, gyvenusio I-e mūsų eros šimtmetyje, ir Pseudo-Apulėjaus gydomosios botanikos traktatuose pavartoti dakiški vaistinių augalų pavadinimai: pirmojo veikale 27, o antrojo – 15. Tačiau neseniai mirusio mokslininko D. Dečevo nuomone, tų žodžių mokslinė vertė nedidelė, nes tik nedaugelio jų etimologija išaiškinta, kai kurie pavadinimai iškreipti, taip pat sunku nustatyti, kaip jie buvo tariami.

Kur kas gausesni ir vertingesni trakų – dakų kalbos paminklai yra senovės rašytojų graikiškai bei lotyniškai užrašyti arba monetose iškalti žmonių ir dievų vardai, giminių, kaimų, upių, ežerų bei kalnų pavadinimai. Jų daug: apie 2050, tame tarpe 1150 žodžių sietini su žmonių arba jų gyvenviečių vardais, likusieji 900 – vietovardžiai, upių, ežerų, kalnų pavadinimai. Iššifravus atskirų žodžių dalių reikšmę (tą dabar darome ir mes, – aut.), gauta labai vertingos lingvistinės medžiagos. Pavyzdžiui, pavyko išaiškinti, kad dakų genties costoboci pavadinimas reiškia ‘garbingieji‘, kad bostes yra dalis žodžio tarabostes, kuriuo vadinta dakų aukštuomenė (šio žodžio prasmė ‘garsus, šviesus‘); galūnė ‘dava‘ daugelyje dakų vietovardžių reiškia ‘gyvenvietę, kaimą, miestą‘, o dakų karaliaus Oroles vardą galima apytikriai išversti kaip ‘erelis‘ ir t. t.“.

Čia mums, lietuviams, dera papildyti, kad costoboci – kostoboki – bokstooki – boksto oki – bokšto ioki – bokšto jokiai reiškia garbinguosius pilių jokius, jotčius, jočius, o tarabostes – rata bo(k)stes – rato bokščiai buvo pilių (tarybos) rato didikai, t. y. „šviesybės“, kur bokštas yra neatsiejama pilies konstrukcijos dalis. „Pilių tarybos rato didikai“ čia turėtų būti suprantami kaip valdantieji triumvirato – trijumvirato (trijų vyrų rato) valdymo sistemos didikai, o visi trakai – trijakai buvo jų pavaldiniai. Jokiai –   jotčiai – jočiai,  matyt, gyveno didesnės vingiuotos upės, tekančios Dunojaus vandens baseine, krantuose, todėl vadinosi jotvingiais. Galūninis „dava“ daugelyje vietovardžių, pagal H. Daikovičių, dakuose reiškė „gyvenvietę, kaimą, miestą, vietovę“ ir mes tai patvirtiname dabartinių mūsų vietovių Vaišvydava, Sūdava, Blūdava, Pelutava ir pan. vardais, o buvęs dakų karalius Oroles (orolis – oro kilnusis paukštis erelis), mums be jokio vertimo yra suprantamas kaip Erelis.

J. Basanavičiui gyvenimas Bulgarijoje suteikė galimybę domėtis trakų (trijakų) kalba: „Pirmasis lietuviškas žodis, kurį iš bulgarų kalbos išgirdau, buvo klausime: kakava sakai? = ką sakai, nori? „, – rašė daktaras „Mano gyvenimo kronikoje“ ir šio bei kitų stebėjimų išdavoje išleido  knygas „Lietuviškai – trakiškos studijos“ (1898), „Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon“ (1921). Ir, jeigu mūsų istoriografijoje šios knygos priskiriamos romantizmo, siekiant priminti lietuvių senoviškumą, apraiškoms, tai šiandien jo mintys įgauna praktinių tyrimų reikšmę.

SARMIZEGETUSA

Sarmizegetusos tvirtovė, esanti Dunojaus upės baseine (Rumunijos vakarai), žymi tuo, kad vos už 100 metrų nuo sienos, bukų miške rastas labai svarbus kultūros paminklas – dakų šventykla. Iškoduokime pavadinimą: Sarmizegetusa – sarmi ze getusa – sarmi se gedusa – sarmių sia degusa – Sarmių Sia Degusa, kur sia = čia.  Taigi, čia karaliavo sarmatai. Kurie sarmatai? 2010 m. prie Kauno buvo rastas akmuo su užrašu runomis SARMA (perskaitė J. Šeimys ir kiti). Kairinė runa a čia koduota kitu runų raidynu (yra keli) ir atitinka garso a reikšmę dešinėje, ir visas žodis SARMA yra skaitomas iš dešinės į kairę. Apie lietuviškus sarmatus rašo Aivaras Lileika, kiti tyrėjai, o rastasis užrašas liudija lietuvius buvus sarmatais. Žiūrint į žodžio sarmatas reikšmę, primename, jog tai – bendrinė sąvoka, reiškianti Saulės žmogų, t. y. žmogų, gyvenantį Metinio Saulės Laikrodžio žemėje (kn. 2, II d.), ir dakų deivė Zemele buvo vietinė to Metinio Saulės Laikrodžio žemės žemelės deivė – globėja. Etnine sudėtimi Saulės žmones sarmatai, tikėtina, buvo įvairūs, tačiau baltiškos gentys atitiko branduolį. Apie tai sprendžiame pagal centrinės šventyklos Sarmių Sia Degusa pavadinimą, kur visi žodžiai yra grynai lietuviški. Visa dakų teritorija buvo didesnė, todėl teritorinių Laikrodžių joje buvo daugiau.

Pav. 3. Užrašas runomis SARMA Vaišvydavoje

Be lietuviškų Jono Basanavičiaus, kitų autorių įžvalgų, dainų apie Dunojų mūsuose egzistavimo, Didžiosios Sarmizegetusos šventyklos konstrukcija pateikia materialinį mūsų tautos dalyvavimo dakų kultūroje faktą, nes joje, kaip ir Lietuvoje, yra pastatyti 365 dienų Saulės bei 400 dienų Jupiterio Metiniai Laikrodžiai.

Apie tokius Laikrodžius, buvusius neatskiriama baltų kultūros dalimi, jau rašėme, tik norime priminti, jog, be 365 Saulės dienų, Vilniaus šventykla (aukuras) kartu veikė ir Jupiterio 400 dienų bangų „atmušimo“ periodu. „Atmušimas“ (vibracinis rezonansas) yra nustatomas formule T = 1 : (1/T‘ – 1/T“), kur T‘ – Žemės orbitos aplinkui Saulę kosminės bangos periodas, o T“ – Jupiterio orbitos bangos periodas. Čia, įstačius duomenis ir paskaičiavus, matosi, jog 400 dienų Jupiterio „atmušimo“ grafikas Žemės dienų, pavaizduotų apskritime, pradinį tašką pasiveja per 9 metus (save per 10 m.), nes vijimasis vyksta po 40 laipsnių (9 x 40 = 360) apskritimu kasmet. Toks Jupiterio rezonanso Žemės metine orbita bėgimas pas mus atspindėtas mitologinio Elnio Devyniaragio forma. Paties Jupiterio „atmušimo“ metai yra apibūdinti senolių išmintimi:  „Yra devyni Perkūnai: aštuoni vyrai, o devinta merga“ (Lietuvių mitologija, t. 2, psl. 31, 1997). Čia  aštuoni vyrai ir devinta merga atspindi 40 laipsnių x 9 tarpų = 360 laipsnių Jupiterio kelią Saulės Laikrodyje, o tada… Tada merga tampa „nėščia“, todėl vaikelis pilve, užbaigdamas dešimtą „devintuką“ (nėštumas trunka devynis mėnesius), galiniame taške atspindi Jupiterio „atmušimo“ mirtį (sueina 400 laipsnių) ir kartu vėl suka ratą aštuoni vyrai ir devinta merga. Gal todėl, suprasdamas senolių išminties esmę, karalius Mindaugas Romos pasiuntiniams pasakė, kad „Jūsų ir mūsų tikėjimas toks pat“. Vilko, gi, pėdos bėgsmo vienas taškų pas mus yra atspindėtas simboline  Staugiančio Vilko legendos aštuoniakampe pilimi (400 : 50 = 8) Gedimino kalne. 

Nors Jupiterio ciklai stebimi paprasta akimi, bet orbitos keliamas bangų kosminis „atmušimas“ gali būti jaučiamas ir žmogaus kūnu: banga eina per vidurį nuo viršaus iki apačios su tokia jėga, kad, rodosi, bus kvapas išmuštas. Kartu ant tavęs griūna įsivaizduojamos sienos, pastatai, dangoraižiai, kol, atitokęs nuo išgąsčio, džiaugiesi gyvas palikęs. Tokį nematomo žaibo, einančio per kūną, griovimą (iš čia ir griaustinis) žino ne vienas žmogus. Smūgis gali būti prilyginamas, nebent, tamsiam infraGarso žaibui (latvė Anželika Tamaš, Senasis Žynys, Nr. 5, p. 6, 1995), o gamtoje žinoma perkūnija su žaibais yra tos sampratos iliuzija. Ten, kur būna energija, būna ir ja besinaudojančios formos, todėl natūralu, kad senovės baltai gerbė Jupiterio bangomis besinaudojantį antropomorfinį Perkūną. Vibracinių bangų eigos bei „atmušimo“ sekimui lietuviai sugalvojo Perkūno (Jupiterio) Laikrodį ir jį, kartu su drauge įmontuotu Saulės dienų laikrodžiu, įkūnijo  Sarmizegetusos šventykloje.

Pav. 4 Sarmizegetusos šventyklos vaizdas

Šventyklos išorės ratą sudaro žemi akmens blokai, juosiami iš vidaus uolinio andezito stulpais. Stulpai nudaužti, tad tikslus jų aukštis nežinomas, tačiau manoma, jog stulpai virš anuometinio žemės paviršiaus buvo pakelti maždaug į 120-135 cm aukštį. Rate yra 180 plonesnių, 30 storesnių stulpų ir jie sugrupuoti taip, kad po 6 plonesnių stulpų seka vienas kiek žemesnis storasis stulpas. Grupavimas apskritime išpildytas 30 kartų. Viduje pastatytas retų stulpų ratas, o centre stovi pasagos formos stulpinis aptvaras. Pagal konstrukciją matosi, jog plonesni 180 didžiojo rato stulpai atitinka  Metinio Saulės laikrodžio funkciją (180 x 2 = 360) paaiškinant, jog fakelas plonuose stulpuose dega po 2 dienas, neskaitant dienų, kai saulėgrįžose degimas vyksta po 2,5 dienos prailgintai (metuose yra 365 dienos) ir ten taip pat balansuojamos dar 0,25 dienos dalys.

Visai kitus periodus apima žemi storieji rato stulpai. Jų yra trisdešimt ir, norint žymėti 400 dienų Jupiterio „atmušimo“ į Žemę laiką, kiekvienas žemasis stulpas fakelu buvo „deginamas“ 12 dienų, o saulėgrįžose po dvi dienas papildomai (33 x 12 = 396; 396 + 2 + 2 = 400).  Praktiškai imant, ploni ir žemi stulpai degė tokia tvarka: storas ir greta plonas degė 2 dienas; toliau, tebedegant storam, pirmas plonas buvo gesinamas ir 2 dienas deginamas antras plonasis; vėliau, tebedegant storam, dvi dienas degė trečiojo stulpo fakelas bei pan. tol, kol, užgesinus 6-ą ploną ir pirmą storą stulpus, vienu metu buvo uždegamas antras storasis ir pirmas po jo sekantis plonasis stulpai. Šitaip žymint plonų (Saulės) ir storų (Jupiterio) stulpų metinę eigą, buvo einama einama tolyn, bet saulėgrįžose po 2,5 ir po 2 dienas dėl „saulės stovėjimo“ (dienos ilgis nesikeičia) laikas buvo kompensuojamas. Perėjus apskritimą, ant paskutinio, 33-io  iš eilės Jupiterio stulpo, buvo dedamas „kryžiukas“ ir nuo čia Jupiterio metai pradedami skaičiuoti iš naujo. Po to dedamas antras „kryžiukas“ ir t. t., kol po 10 metų grįžtama į pirmą paženklintą Jupiterio metų stulpą. Saulės metų stulpai būdavo deginami savo ruožtu. Dėl įvairiapusiško stulpų „liepsnojimo“ ir pavadinimas šventyklai toksai duotas –  Degusa (nuo žodžio degti).

Be andezitinių, Sarmizegetusos šventyklos komplekse yra ir kitų išlikusių stulpinių formuočių, jas reikia tirti papildomai.

VILKO PĖDA EKLIPTIKOJE

Vilkas yra vidutinių ir šiauresnių geografinių platumų gyventojas. Jis greitas, vikrus, galingas. Jei, būnant pietinėse platumose, vieną žvaigždynų galima įsivaizduoti esant Liūtu, tai šiaurėje Liūto vietą užima Vilkas. Ir leteną priekinę gerą jis turi, todėl „karališkai“ žvaigždei Regului pavadinimo keisti nereikia. Turėdamas priekinėj kojoj 5 pirštus (penktas žemės nesiekia), Vilkas Jupiterio bangos „atmušimo“ laikrodį aplekia per 400 dienų, dalindamas apskritimą į 80, 40, 20, 10, 8, 5, 4 dienų laiko tarpus. Pagal tai žmonėse yra atsiradę charakteringi simboliai:  aštuonių, penkių, keturių kampų žvaigždės. „Stipriausia“ yra penkiakampė žvaigždė, nes tinka tiek Saulės, tiek Jupiterio periodams, o priekinė Vilko pėda tinka pasagos ir pentagramos geometrijoms.

Pėdos atitikimas pasagos ir pentagramos geometrijoms kelia mintį, kad ši forma, žymint šventyklos įkūrimo datą, buvo pritaikyta kertiniam akmeniui žymėti. Mat, žengdamas lygiadienio ekliptikos keliu, Vilko (Liūto) Regulas danguje rodo momentinį savo buvimo laiką, ir, žvelgiant atgal, galima nustatyti pėda žemėje „įspaustą“ šventyklos pastatymo datą. Vėliau pati šventykla gali būti statyta ar perstatyta, tačiau kertinis Vilko (Liūto) pėdos akmuo paliekamas savo vietoje. Na, nebent žmonės ilgam laikui būna išvykę ir tada, grįžę, padeda antrą akmenį, palikdami apie tai kokią užuominą.

Tokią mintį matom įprasmintą Sarmių Degusos ir Vilniaus Jupiterio šventyklose. Sarmizegetusoje (pav. 8) įdėtos kertinės pasagos kryptis skiriasi nuo dabartinės Vilko (Liūto) pėdos padėties danguje 50° laip. kampo atstumu, todėl galime pasakyti, kad šventykla buvo įkurta prieš 50° x 72 m = 3.600 metų. Pasagos gale tolėliau įdėtas didelis „Saulės akmuo“, ir tuo, gal, palikta užuomina, jog pėda eina antrą precesinės ekliptikos ratą, ir tikras pirmos, galbūt iš medinių stulpų ar paprastų akmenų padarytos, Sarmizegetusos šventyklos egzistavimo amžius siekia 25.920 + 3.600 = 29.520 metų. Visgi, žvelgiant arčiau, Sarmių Degusos šventyklos pastatymo datą fiksuojame buvus prieš 3.600 metų, t. y. 1.589 m. pr. Kr., ir pagal tai išeitų, jog lietuvių sarmatų gentys Dakijoje gyveno 1.589 m. pr. Kr., nors, tikėtina, atskirais laiko tarpsniais gyveno ten ir anksčiau.

Pav. 5. Vilko pėda pasagoje                      Pav. 6. Vilko pėda pentagramoje

 Pav. 7. Sarmizegetusos šventyklos data    

Pav. 8. Vilniaus Jupiterio šventyklos data

Kaip nustatoma Vilniaus Jupiterio šventyklos data (pav. 8)? Labai paprastai: atkreipiamas dėmesys į tai, kad archeologo dr. Napalio Kitkausko užfiksuotame kvadratinio pastato plane yra pentagrama, o ji, vaizduodama dangišką Vilko (Liūto) pėdą, rodo kertinio akmens šventykloje padėjimo laiką: 232° x 72 m. = 16.704 m. atgal, t. y. Vilko pėdos pentagrama rodo, kad pirmą šventyklą, išreikštą mediniais stulpais ar akmeniniais ratais, lietuviai Vilniuje įkūrė 14.693 m. pr. Kr., ir tik vėliau, 7.089 m. pr. Kr., kvadratiniame plane čia buvo pastatytas 25,56 m aukščio Jupiterio – Perkūno garso stiprinimo aukuras (žr. kn 2, I d.). Jupiterį senovės lietuviai vadino Perkūnu, nes tokia Jupiterio samprata, kokia yra dabar, atsirado palyginus neseniai. Vilniaus kompleksas buvo didesnis, kadangi, atstatant Valdovų rūmus, vykdant tiriamuosius bei kitus darbus, medinių stulpų ar senų pamatų Jupiterio šventyklos aplinkoje buvo rasta daugiau. Pavyzdžiui, varpinė Gedimino prospekto gale stovi ant seno keturkampio pamato bei pan.

Skaitytojas klausia: „O, kaip yra su Stounhendžo druidų šventykla Anglijoje? Kitais įžymiais  objektais?“. Atsakom, jog tai – ateinančių dienų darbo užduotys.

tęsinys