|
Algirdas Patackas
Apie Rasą ir šventąjį Gralį
Turbūt gausiausia visų laikų mistinės
literatūros tema yra šventojo Gralio misterija, gimusi ankstyvaisiais
viduramžiais iš apokrifinės Nikodemo Evangelijos (IVV a. po Kr.), kur
Gralis tai Paskutinės vakarienės taurė, į kurią Juozapas iš
Arimatėjos supylė Viešpaties Jėzaus Kristaus kraują, kai jam buvo ietimi
pravertas šonas . Vėliau ji taps Eucharistijos taure.
Šis įvaizdis suklesti viduramžių riterių kultūroje tai Chretien de
Troyes Percevail, le Conte du Graal (1181-1191), Robert de
Boron trilogija, vokiečių Wolfram von Eschenbach Parzival(1205-1215);
šv. Gralį sutinkame ir vadinamose karaliaus Arturo (Anglija) ciklo
legendose. Vėliau šią temą, tik jau gnostiniame kontekste, eksploatuoja
katarų (albigiečių), pseudo-krikščioniškos sektos literatūrinė
tradicija.
Europos menui atsitraukiant nuo religinių šaknų, įsigalint laicizmui, ši
tema lieka užmiršta, tačiau ir vėl atgyja romantizmo epochoje (Vagnerio
operos Lohengrin ir Parzifal). Po jos seka degradacija -
pseudomistikos banga. Tai ir teosofai, ir Rericho sekėjai, ir netgi
arijiškų šaknų ieškotojai ankstyvajame fašizme. Ypač suklesti šis žanras
mūsų laikais, kaip komercializuoto, dirbtinai sukonstruoto pseudomeno
atšaka tai visokie Da Vinčio kodai bei holivudinė produkcija.
Iš visų šių gausių tekstų ryškėja štai kas: literatūrą apie šv. Gralį
galima suskirstyti į tris dalis: ikikrikščioniškoji, po to
krikščioniškoji, esminė linija ir pseudomistinė. Ikikriščioniškoji
tradicija yra mažiausiai tyrinėtoji. Ji labiausiai siejama su keltiškąja
mitologija tai gausybės rago, stebuklingojo Keridveno katilo
(savotiškas gausybės rago variantas, nes iš jo galima pamaitinti ir
netgi išgydyti daugybę žmonių) ir kiti įvaizdžiai.
Įsidėmėtina Katalikų Bažnyčios pozicija šiuo klausimu neuždedanti
nihil obstat antspaudo, bet ir neatmetanti šios senovinės
legendos. Ypač aktualia ši tema tampa XIII amžiaus pradžioje. Tai buvo
metas, kai ne tik Bažnyčioje, bet ir už šventoriaus, gatvėse, vyko
karšti ginčai dėl Kristaus esimo Eucharistijoje, dėl
transsubstanciacijos duonos ir vyno virsmo į Kristaus kūną ir
kraują slėpinio. Kaip tik tuo metu pasirodo Šv. Gralio ieškojimai (Queste
de Saint Graal) tam tikra menine forma perteiktas
teologinis traktatas, parašytas nežinomo cistersų vienuolio. Šis tekstas
yra vertinamas būtent už teologinę kryptį, nes ankstesniuose tekstuose
vyravo kurtuazijos [Vakarų Europos
viduramžių literatūra, skirta riterio garbei, meilei ir t. t. apdainuoti
red.]. Jame itin ryškus yra apsivalymo, skaistõs
motyvas. Šv. Gralio tema krikščioniškoje tradicijoje egzistuoja tarsi
lygiagretus tekstas, atspindintis pereinamąjį iš
pagonybės
į krikščionybę, gana ilgą ir sudėtingą laikotarpį.
Mums atrodo, kad archajiškiausių senesnių už keltiškuosius ir kitus
pėdsakų galima ieškoti senojoje baltiškoje - praindoeuropietiškoje
kultūroje apskritai ir Rasos hermeneutikoje konkrečiai
[žr.
A. Patackas, RASA Krantai, 1990, nr. 6-7 ;
www.vydija.lt/straipsniai/Rasa].
Jau patys pirmieji tyrimai duoda neįtikėtinai
perspektyvius rezultatus.
Iš tiesų, kaip Eucharistija yra giliausioji krikščioniškojo pasaulio
vertybė, taip Rasos slėpinys (ir indoeuropinė paparčio paslapties
tradicija apskritai) yra ikikristinio pasaulio šventybė. Šių abiejų
slėpinių esminė tema nemirtingumas, amžinybės siekinys. Tačiau jeigu
Rasos žmogaus, Rasos epopto įgyta vydá tik žada nemirtingumą, tai
krikščionybė per Kristų kaip Dievažmogį šį pažadą įvykdo, įbūtina: Aš
esu alfa ir omega. Kas seks mane, nemirs per amžius. Taigi alfa ir
omega, pradžia ir pabaiga. Kurgi ta pradžia?
Eikime prie žodžio. Gralio kaip žodžio etimologija labai gausi,
tačiau galima išskirti keletą linijų. Tai visų pirma, kaip jau buvo
minėta, taurė lot. gradalis (sen. prancūzų kalboje
Graal, Grâl ar Greal, Greel, angl. Grail). Kita
etimologija iš gr. κρατερ (krater) - 1. katilas, kuriame maišomas
vynas su vandeniu). Taigi, taurė. Tačiau svarbiausia, kad ši taurė
(ragas) yra su anga dugne, yra bedugnė (plg. krater 2. vulkano
viršūnė, anga į požeminį pasaulį, 3. dauba, kur suteka upeliai), t. y.
joje esantis turinys, jos vidinė esatis yra neišsenkanti, begalinė (plg.
gausybės rago motyvą, kuris irgi yra neišsenkantis, stebuklingu būdu
nuolat pasipildantis). Taigi, taurė su anga į anapus, taurė kaip
esminės, anapusinės esaties, šventosios esõs, šventosios rasos, šventojo
kraujo (sang real) saugykla.
Štai Rasos ir šv. Gralio paralelės:
RASA šv. GRALIS
šviesa | Paparčio žiedas pražysta
| Taurė skleidžia stebuklingą šviesą.
nežemiška, nedeginančia liepsna
skaista | Rasa yra skaistaus, nekūniško
| Kas, ieškodamas Gralio, turi ryšį su mergele,
prasidėjimo šventė
įpuola į nuodėmę. Gralio nemato nekrikštyti,
o prisiartinę nuodėmingieji yra baudžiami.
----------------------------------- virsmas
-----------------------------------------------
vyda | Rasos epoptas įgyja vydą
| Riteriams, suradusiems Gralį,
anapusybės regėjimą, visa
atsiveria pasaulio paslaptys.
ko
žinojimą.
lobiai | Rasos žmogus išvysta lobius,
| Gausybės ragas, stebuklingas katilas
kuriuos
gali panaudoti tik geram
gali pamaitinti; iš gausybės rago virsta
(lobis
profaninis vydos variantas). lobiai; iš taurės
išgėrę riteriai patiria
nežemišką palaimą, apsala.
--------------------------------- ir finale pergalė
----------------------------------------
Įgijęs
vydą žmogus tampa tarsi | Eucharistijos sakramentas dovanoja žmogui,
nemirtingu (bet tiktai tarsi; jis
jo sielai amžinybę.
dar
lieka uždarytas gamtos, |
rėdos
rate)
Tik skaistūs riteriai gali išvysti
šventąjį Gralį. Ištikimybė, skaistybė, šventumas trys būtinos
viduramžiškosios riterių kultūros dorybės.
tik tas, kuris yra teisus
/ skaistus, narsios širdies / kas pykčio neturės / tas Gralį užvaldyt
galės (Wolfram fon Eschenbach).
Tačiau koks semantinis vizualinis ryšys gali būti tarp šių dviejų,
tokių skirtingų, simbolių? Tarp mažo gamtos stebuklo sidabrinio
rytmečio drėgmės lašelio ir juvelyrų meno šedevro taurės? Pasirodo,
šį ryšį įmanoma atsekti. Legendos teigia, kad stebuklingąją taurę su
Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju Juozapas iš Arimatėjos atvežė į
Angliją, į Glastonberį ir ten paslėpė. Vėliau ten įsikūrė abatija, kur
ši šventenybė ir buvo saugojama. Viena iš šios legendos teminių atšakų
teigia, kad, be taurės, Juozapui pavyko atlaužti šakelę nuo erškėčių
vainiko, kuriuo Kristaus kankintojai vainikavo Išganytoją, norėdami
pasityčioti. Šią šakelę Juozapas pasodino šalia šv. Mergelės Marijos
bažnyčios, ir iš jos išaugo rožių keras. Nuo to laiko Glastonberio
abatijos sode kasmet, per Kalėdas, šis rožių keras pražysta (nuo 1929 m. įsigalėjo
paprotys karališkajai porai per Kalėdas dovanoti šios rožės žiedą).
Tad koks ryšys tarp rožės ir rasos? Visų pirma fonetinis lot. rožė yra
rosa, o rasa ros. Rožė priklauso tai archainei
Indoeuropos stebuklinių augalų šeimai, tokių kaip papartis (visų
pirma), amalas, slavų иван да марья, iš dalies
šermukšnis ir kiti. Kas suartina rožę ir papartį? Tai, pavyzdžiui,
grasõs motyvas laukinės erškėtrožės žiedelis slepiasi, ginasi
tankiais dygliais ; po paparčiu niekas neauga dėl stipraus, gailaus
kvapo. Ir vieno, ir kito pražydimas yra mažas gamtos stebuklas
paparčio visai negalimas, o laukinės dygliarožės toks retas ir
nuostabus, ypač atkilėliui iš šiaurės girių. Galima teigti, kad rožės
žiedas yra vėlyvas, kurtuazinis paparčio žiedo variantas. Rasą ir
rožę suartina tylos motyvas (tyla apskritai yra būtina visų
virsmų kulminacijos sąlyga). Sub rosa dicta facenda tas, kas
pasakyta po rožėmis, t. y. intymią akimirką, yra neskleistina,
reikalauja tylumos. Senovės romėnams rosa buvo paslapties
emblema su rože siejamas tylėjimo dievas Harpokratas, vaizduojamas
su pirštu prie lūpų tylėjimo, paslapties laikymo žestu. Est rosa
flos Veneris (rožė Veneros gėlė) - tai jau kurtuazinis
motyvas . Krikščionybėje (katalikybėje) rožė yra neatsiejama nuo Šv.
Mergelės Marijos kulto rosa mystica iš litanijos, rosarium,
maldų vėrinys, dailininkų pamėgtas Santa Maria del Fiore, rožėmis
vainikuotos šv. Mergelės Marijos siužetas. Šalia seka ir nekalto
prasidėjimo, - immaculata concepcione, - skaistos motyvas.
Rasoj sužvilgus ryto rože
/ tave širdis pasiilgus mato / Immaculata
[iš lietuvių religinės poezijos]
Taigi, rasa papartis rosa,
rožė - šv. Gralis, eucharistijos taurė. Rasos ir Gralio slėpiniai
neišsemiami. Tikime, kad mūsų protėvių paveldas bus tas dvasinis kelias,
kurį atvėrę pagilinsime šių slėpinių savivoką, jų sąveiką. Dar lieka
daug neatsakytų klausimų kas gi ta šventoji ietis, Longino ietis, visą
laiką minima šalia šv. Gralio (pagal Juozapą iš Arimatėjos, šia ietimi
buvo atverta mirtina žaizda Kristaus kūne). Ar yra čia ryšys su keistu
ir slėpiningu Rasos siužetu, kai pražydęs žiedas kažkodėl slepiamas
žaizdoje? Ir t. t. Tačiau tai antrinės linijos. Esminė gi Rasa ir
Gralis, esa ir pavidalas žymi du pasaulius, Kristaus aukos
dėka suvienytus į vientisą žmonijos kelią dievop.
Taigi, dvi giliausios šventybės senojo pasaulio ir Naujojo. Neįmanoma,
kad tarp jų nebūtų ryšio. Ryšio tarp pažado ir žodžio,
kursai buvo Dievuje iš pat pradžių (tas žodis buvo pas Dievą), ir
kuris galų gale įsikūnijo, kad išgelbėtų pirminėje nuodėmėje įstrigusią
žmoniją.
2009 m.
|