„Vydija“ buvo Kauno Sąjūdžio sekmadieninės kultūros mokyklos tęstinis leidinys. Per simbolinius 9 metus (1991-1999) išleistos 9 „Vydijos“. Kiek šventų skaičių! Visi jie „vyriški“, nelyginiai, – kaip ir tas veiklus, karingas, audringas, savęs ir Valstybės įtvirtinimo, įforminimo laikas, kurį mūsų tauta ir kiekvienas asmeniškai tuo laikotarpiu išgyvenome. Tiesa, ir anuomet  „Vydija“ buvo tarsi atsvara, kreipusi labiau į vidų, nei į išorę. Tačiau formos žabangų išvengti nepavyko nei Lietuvai, nei mūsų Mokyklai, „sukietėjusiai“ į KTKC, įstrigusiai biurokratinėse priklausomybėse.

Ši VYDIJA atsiveria kitoje formoje, naujoje spiralės vijoje, vis auganti ir besiskleidžianti, tačiau išsaugojusi esmę ir savo tapatumą. Šioje interneto svetainėje – žiniatinklyje, tinklapyje, virtualioje erdvėje (koks įvardinimas tinkamiausias? rasti prasmingą žodį ypač svarbu...) – galbūt tiesiog visiems atviroje Akademijoje, Mokykloje, Žinyčioje – mes dar ne sykį cituosime spausdintų „Vydijų“ mintis. Dvasinės temos nesensta – visi gilūs, vidiniai klausimai tebėra svarbūs ir šiandien.

VYDIJA – vidinė žmogaus visata. Ši sąvoka tokia talpi, kad jos prasmes įmanoma praskleisti tik pavyzdžiais ir palyginimais. VYDIJĄ suvokti padeda jos semantinio „krūmo“ žodžiai: vidus, veidas, veidėti, vydėti (regėti, žinoti), išvydau, vyzdys, vizija; veda, vesti; vedlys, vadas, vaidila, vydūnas, vydraga (regėtoja), vedun (slav. burtininkas, žynys), vedjma (slav. ragana); pavydas, nevidonas (vidinių savybių trūkumo apraiškos); videtj (slav. matyti),  vestj (slav. žinia); Vedos (sanskr. žinojimas, visažinystė, šventraščiai, dieviška išmintis), Vidhya (sanskr. švietimas, vidinė šviesa, būties žinios).

VYDIJA – vydos išdava. O vyda – tai ypatingas įžvalgumas, visažinystė, dvasinė rega, vidinis (pra)regėjimas. Vydėjimas – kontempliacija. Vydūnas – įgijęs vydą žmogus, t. y. pasiekęs pašvęstojo laipsnį (misterijose) arba tas, kuriam Rasoje pražysta papartis.

Rytuose VYDIJA padeda žmoguje atskleisti aukštesniuosius būties sąmonės klodus, žadina jo prigimtinį troškimą eiti iš tamsos į šviesą, padeda suvokti gamtos dėsnius ir dieviškumo principus visatoje. Krikščionybėje VYDIJĄ galėtume suprasti kaip sielos pilį (šv. Teresės Avilietė) ar šventovę mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios (apaštalas Paulius). Dzen’e tai – vidinis žmogus; mistikoje – vidinis pasaulis, į kurį nukreiptas mistiko, pašvęstojo žvilgsnis, pavyzdžiui, graikų eleunizijose arba aisčių paparčio žiedo ieškojime. 

„Tebūnie Vydija vadovu į vydijos pasaulį, į vidinę žmogaus visatą, esančią kiekviename mūsų“ (Algirdas P., 1991), - šią virtualią VYDIJĄ pradedame pirmojo spausdinto numerio pratarmės žodžiais.

© R&J

vydija@vydija.lt