Rimgaudas Sinkus  

XIII. VARMA – SAULUVOS KUNIGAIKŠTIJA

Sekdami paskui tirpstantį ledyną, Arnavos baltai savo valstybę įkūrė 14 270 m. pr. Kr. metu (II. XII Arnava – Pamario baltų valstybė), kai ledo Lietuvos teritorijioje jau nebuvo. Čia Pavytės tarpstadialo metu, maždaug nuo 18(17) 000 iki 16 500 klimatas atšilo, suvešėjo žolinė augalija, buvo miškų: pušynų, beržynų, juodalksnynų, augo lazdynai (Gaigalas, 1997; Lietuvos, 1999). Tokios gyvenimo sąlygos buvo visose Arnavos žemėse, tačiau, prieš išeinant į Baltijos duburio krantą, anksčiau už ją susikūrė bazinė Arnavos genčių sąjunga. Čia lietuviams būdingu žemės organizavimo „vorastinklio“ principu į visas puses nuo Upiečios (seniau ir dabar Pišai)  lietuviams buvo sudarytas gentinis Varmos, kitaip Sauluvos, darinys (Varma – Aramva – Ra’mava – Sauluva; Ra, sen. egipt. – saulė) . Tai buvo 230 km skersmens ir 41 500 km² plotas, kuris prilygsta dviems trečdaliams dabartinės, 2015 m. po Kr., Lietuvos teritorijai (pav. 1). Nustatyti šų giminingų genčių sąjungos centrą nėra sunku, nes jos viduryje esantis pavadinimas Upiečia –Ūpiečia – čiū Pi’Eičia rodo buvus čia Pi „eičių“, t. y. apskritimų (Pi – apskritimo funkcija), ratus. Tą patį patvirtina senesnis ir dabartinis jos pavadinimas Piš = Pi‘šai (lenk. Pisz).

Žinant, kad darinio užimamos teritorijos išorė turi eiti Saulės ekliptika, randame ant jos stovintį miestą Seinai – se Einai ir spinduliu Pišai – Seinai brėžiame apskritimą. Ant jo esantys Saulėnai (Ceranow – ce(cia) Ra’now), taip pat Kraštai (Gzy; gzy, lenk. – atbraila, kraštas), Tėkmantas (Ciechanowo – Cie’chanowo; cie, lenk. – tekėti), Eikpetis (Idzbark; lenk. idz – eik!, bark – pečiai), Lankai (dab.Lukta; luk, lenk. – lankas), Ėjluva – Eiluva (Bagrationovsk), upė Peisa – Pi’eisa, einanti lanku (dab. Pi’sa), patvirtina spindulio Upiečia – Seinai pasirinkimo teisingumą. Į rytus nuo Žalgirio (Grunwald) netoli Linos (dab.Lyna) stovėjęs kaimas vardu Arlia – Ra’lia – Sauluva, taip pat miestas Arys – Ra’jys - Saulys (lenk. – Orzysz) dar kartą patvirtina Sauluvos, kaip administruojamo žemės ploto vieneto, buvimą. Toliau (pav. I), remiantis kaimų, vandens telkinių ir miestelių pavadinimais, aptinkame anų laikų Zodiako žvaigždynų išdėstymo padėtis: juos atspindi žemiškųjų objektų vietovardžiai.

Kartu pastebime, kad, atkurdami pavadinimų sąsajas su žvaigždynais, kitakalbius pavadinimus verčiame į lietuviškus. Taip darome suvokdami, kad lietuvių kalba už lenkų kalbą yra ankstesnė. Atstatome ir sulenkintus lietuviškų kaimų pavadinimus.

Pav.1. Varma - Sauluvos kunigaikštija 14.330 m. pr. Kr.

Vidurinį “voratinklio” apskritimą brėžiame pro Pidūną (dab. Pidun – Pi’dun), Lenkimus (dab. Kolno – Klono; klon, lenk. – lenkimas), Rinkius (lenk. Rynie; ryna, rinkė), Piskius – Pi’skius (Piski) ir vidinį pro Lenkimus (lenk. Kolno – Klono; klon, lenk  - lenkimas), Eisyną (dab. Ciesina – cy Eisyna) ir Svirtus (lenk. Swidry).

Varkaimio (dab. Worliny), Deltuvos (dab. Ptaki prie Pišų upės), Trakiškių (sulenk. Trakiszki, Trimazgio (lenk. Trygor(d)t – trigubas Gordijaus mazgas) ir Perkūnavos (sulenk. Pierkunowo) kaimų vardai pasako, kad Sauluva turėjo „voratinkliu“ sutvarkytą žemės administravimą, buvo lietuviai (Deltuva – Delntuva – Lietuva; žr. kn.. II, VIII), įėjo į trijų žemių mazgų susivienijimą (Trakiškės – Trijakiškės; Trimazgis ir pan.), turėjo savą tikėjimą (Perkūnava, Romuva, (dab. Pravdinsk), Ugniava, sulenk. –  Ugnewo).

Atskirai Sauluvos žemės prieigose pažymėta 1410 m. vykusio Žalgirio  (Grünwald) mūšio vieta. Miesto Suvalkai pavadinimas reprezentuoja skalvių (suvalkai – skaluviai – skalviai) iš Jotvos buvimą (Pūnskas - Būnskas). Be atkeldintų čia lenkų ir aplenkintų saulėnų (varmių) žmonių, šią dieną Sauluvoje tebegyvena senieji kurpiai – kur(š)piai – kuršiai (lenk. kurpie) ir prie anksčiau buvusių Baltijos – Juodosios jūros marių ištakų gyvenę marių (mozūrai –mazūrai – zū marai – ciū mariai) žmones. Taipogi, senieji nadruviai.

Prieš Sauluvą (kartu ir prieš Lietuvą) ankstyvais viduramžiais kariavo germanų, lenkų gentys ir plėšikiškas Kryžiuočių ordinas. Kovose Treniota, būdamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, mozūrams (mazūrams) už susidėjimą su Kryžiuočių ordinu žiauriai atkeršijo, tačiau prieš netikėtą 1919 – 1920 metų lenkų Želigovskio invaziją į šiaurinę Sauluvą ir Jotvą priešpastatyti ką nors atsikūrę lietuviai nieko jau negalėjo. Šiuo metu saulėnai yra lenkų kalba komunikuojantys baltai, turintys tautines bendruomenes Punske, Suvalkuose, Seinuose, Augustave. Pačioje šiaurinėje, gi Sauluvos, dalyje nuo 1945 m. šeimininkauja Kaliningrado srities rusai. Čia tik upės pavadinimas Peisa – Pi‘eisa, pakeistas į Pi‘sa, pasiliko. O lietuviuose vardai, pavardės dar tebemena Sauluvą, kaip kad Saulėnas, Saulis, Sauliūnas, Saulė, Ugianskas, Uganauskas, Ugnė, Baronas, Tauras ir t. t.

Kada buvo įkurta Sauluvos žemė? Besitraukiantys nuo spaudžiančių kolonistų, taipogi dėl baisaus 1714 – 1718 m. maro, į ištuštėjusias pietų ir vidurio Lietuvos žemes (žemaičių, pavyzdžiui, liko tiktai kas trečias) atėjo jotvingių (skalvių) genties žmones ir paliko ankstesno buvimo Sauluvoje pėdsaką – prie Varnupių kaimo netoli Marijampolės paliko akmenį vardu Padkavinis, kas reiškia po padu padėtą (pakavotą) pasagą. Tas Padas reiškia, kad Vilko – Liūto žvaigždyno priekinė Vilkio –  Pilkio pėda atstovauja tolyn iš Sauluvos „ištrauktą“ padkavinės žvaigždės Regulas ženklą, kuris Varnupiuose įprasmintas Padkavinio akmens pavadinimu. Beliko grįžti nuo dabartinės Vilko – Liūto žvaigždyno Regulo padėties danguje į „ištraukto“ Padkavinio akmens kampinę padėtį Varnupiuose (pav. 1) ir gausime 227° x 72 m. = 16.344 m. atgal.  Palyginus tai su esamu 2014 m. po Kr. laiku, išeitų, kad lietuviška Sauluvos kunigaikštija valdomai buvo įkurta ~14.330 m. pr. Kr. Žinant, kad teritorinės kur(k)šių gentys Pamaryje į Arnavos valstybės Del(n)tuvą - Lietuvą susiliejo 60 metų vėliau, galime teigti, kad, sausėjant jūrai, prie jos iš kraštų susilieti atėjo dar prūsai, taipogi žemaičiai.

VILNIAUS  PERKŪNO  KUNIGAIKŠTIJA

Archeologų komanda, vadovaujama hab. dr. Napalio Kitkausko, praėjusio šimtmečio antroje pusėje vykdę tiriamuosius Vilniaus Katedros požemių darbus, kur aptiko senovės žmonių rankomis darytus pamatus. Pamatai aprašyti jo knygoje „Vilniaus pilys“ (leid. „Mokslas“, Vilnius/1989). Svarbų tiriamąjį straipsnį pavadinimu „Vilniaus Perkūno šventovės klausimu“ (Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys) apie šią vietą yra parašęs ir hab. dr. Vytautas Urbanavičius. Šalies istorikai, gi, archeologų atliktų darbų pagrindu kuria dokumentines juostas bei rengia mokslines konferencijas, norėdami atsakyti į vieną ir tą patį klausimą: buvo anksčiau po Vilniaus Katedra mitologinė Perkūno šventykla, ar nebuvo? Atsakymai daugiausia neigiami, tačiau 2015 m. pradžios televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ (ved. V. Savukynas) buvo minimas faktas, kad popiežius viename iš savo dokumentų yra parašęs, jog tokia Perkūno šventykla Vilniuje buvo, ir, tuo pačiu, mitologijos žinias pavertė realybe. Beliko tik archeologinius buvusios Perkūno šventyklos matmenis paversti statiniais ir, suprantama, paaiškinti naudojimosi jais techniką. 

Autorius, turintis inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją, daugelį metų tyrė lietuvių archeologinę ir mitologinę medžiagą, ieškojo dėsningumų ir tokiu būdu plėtė, nors kartais ir apsirikdamas, žinių apie Perkūno šventyklą akiratį („Apie seniausiuosius laikus“ kn. I, V d.; kn. II, I d., V d., VII d., XI d.). Rašyta, kad Saulė metuose per Zodiako žvaigždynus ratu apeina vieną kartą, bet patys žvaigždynai irgi sukasi, tą ratą apeidami per 25.920 m. laiko tarpą, t. y. labai ir labai lėtai. Tiksliau, jeigu, žemėje aplinkui ąžuolą ar liepą ratu per nužymėtas kalendoriaus dienas Saulė apeina kartą per metus, tai ryški Liūto žvaigždyno priekinės kojos pėda, esanti ekliptikos rate, jį apeina per 25.920 metų laiko tarpą. Kitaip tariant, jeigu vienas Saulės laipsnis ratu turi vienos dienos vertę, tai žvaigždynams ši diena trunka 72 metus.

Senoliai, stebėdami dangų, tai žinojo ir, padarę metinį kalendorių, akmenį rate dėjo ten, kur danguje tuo metu buvo Liūto pėda. Dabar, sulyginę esamą 2013 m. pėdos padėtį danguje su pažymėtu atminčiai akmeniu , randame tarp jų esant 129° kampą ir tai rodo pirminę (129° x 72 m.) – 2.013  =  7.275 m. pr. Kr. bendruomenės įsikūrimo Vilniuje datą (kn. II, XI d.).

 Kalendorius įkūnijo bendruomenės narių šventes, tokias kaip lygiadieniai, saulėgrįžos, gimimo dienos, gandrų išskridimai, darbų pabaigtuvės ir t. t., todėl ši vieta buvo vadinama šventimviete, šventviete, šventove, šventykla. Atvykus svečiams arba didesnių švenčių proga, vietos prie kalendoriaus neužteko, todėl šalimais ant pakylos buvo padaryta dainų ir šokių aikštelė (dabar ji liko 3,80 m gylyje). Ant aikštelės galima buvo užlipti ir nulipti dviem 12 – kos laiptų eilėmis, kur kiekvienas turėjo 10 – 11 cm aukštį (V. Urbanavičius). Čia buvo vykdomos apeigos, vaidinimai, o ugnis laužui uždegti (archeologai aptiko anglių) į pakylą buvo imama nuo tos dienos deglo ar žvakės liepsnos. Apie tradicijas bei papročius, siejamus su  darnos gamtoje apeigomis, daug prirašyta, bet trumpai apie jas galima pasiskaityti kad ir prof. L. Klimkos knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ (leid. Didakta, Vilnius/2013).

Apie bendruomenės įsikūrimo datą Vilniuje jau žinome ir dabar reikia aiškintis laiką, kada ten buvo pastatyta Perkūno žinyčia. Tuo tikslu atkreipkime dėmesį į perpasakotus ar perrašytus Simono Daukanto žodžius, kad „vietoje, kurioje nugis stovi bažnyčia švento Stanislovo, katedra vadinama, ... ąžuolyne buvusi Perkūno žinyčia metuose 1265 nuo Gereimanto pėdos Lietuvos kunigaikščio, arba Didžiojo Gaspadoriaus, įkurta“ (žodis pėdos dėl geresnio supratimo yra pridėtas).

Kodėl taip? Žodis Gereimantas išsikoduoja kaip Ger‘Eimantas – Reg‘Eimantas, kur žodis reg (nuo lot. žodžio regium) reiškia „karališkasis“, todėl teisinga vardo Gereimantas reikšmė yra Karališkasis Eimantas, pietų danguje reiškiantis Liūto, o šiauriniame danguje Vilko žvaigždyną. Laiką jis matuoja „eidamas“ ekliptika ryškiąja pėda su žvaigžde Regulas. Taigi akivaizdu, kad Simono Daukanto užrašyti žodžiai, jog „Perkūno žinyčia metuose 1265 nuo Gereimanto Lietuvos kunigaikščio, arba Didžiojo gaspadoriaus, įkurta“, nusako tris aplinkybes:

1. Perkūno žinyčia buvo pastatyta 1265 m. vėliau nuo bendruomenės „pėdos“ ženklo fiksavimo, ir tai rodo žinyčios pastatymo (7275 – 1265) = 6.010 m. pr. Kr. laiko momentą.

2. Žinyčią pastatė Lietuvos kunigaikštis, o tai reiškia, kad Lietuvos vardas buvo žinomas jau 6010 m. prieš Kristų laiku.

3. Lietuvos kunigaikštis, pastatęs žinyčią, turėjo daug ką pasakantį ir Didžiojo gaspadoriaus, tai yra Lietuvos Didžiojo kunigaikščio vardą.

   Atkastų 22,7 x 22,7 m pamatų matavimais ir dydžių atkūrimo būdu nustatyta, kad ant pakylos buvo užstatytas Teodoro Narbuto aprašytas 45 uolekčių (19,99 m.) aukščio statinys (kn. II, VII d.), kurio pamatas apačioje „nukerta“ trūkstamų laiptelių iki 12 į viduje likusią žemąją pakylą skaičių. Kunigaikščių deginimui, gi, tarnavo platforma, padaryta h = (3 uol. x 0,4443) x 12 = 16 m. aukščio aikštelėje, kuri keturkampiu ėjo aplinkui kiek įleistą į vidų kamerą, skirtą garso rezonavimui. Kamera  stiprino garsą perkūnijos metu, norint trenksmu sukratyti žemę tuštumose, kur buvo oro burbulai, atlėgus žemę užgulusiems ledynams. Biržų kraštas, pavyzdžiui, tokios kameros neturėjo. Perkūnijos garsai, kai jie pataikydavo į rezonansinį taktą, keldavo baisų trenksmą ir visa laimė, kad tuomet nebuvo didelių pastatų. Dėl trenksmo šventimvietė – žinyčia  buvo pavadinta Perkūno vardu.

Tikrinant stiprinimo efektą, autorius padarė S. Daukanto aprašytą modelį (jis dėl pateiktų duomenų trūkumo buvo be platformos) ir paleido šalia jo vos trečdalio (laimei!) pajėgumo perkūnijos garso įrašą. Tada, praėjus apie dvidešimt minučių, įraše pasitaikė tokia surezonuota perkūnijos garsų serija, kad eksperimentatorius nuo garso bangos smūgio „neteko svorio“ ir susiūbavo gretimai stovinčio namo stogas. Modelio aukštis nesiekė metro ir galima tik įsivaizduoti, koks trenksmas būtų kilęs, jei perkūnijos garsą rezonuotų didelis 19,99 m originalaus aukščio aukuras. Besiplečiant miestui, aukuras, matyt, dėl tos priežasties buvo nugriautas, nes kitaip ir Valdovų rūmų nebūtų buvę galima pastatyti. Mokslinė laboratorija, kuriai buvo siūloma patikrinti modelio rezonansinę jėgą, dėl tam nepaskaičiuotų sienų tvirtumo eksperimentą vykdyti atsisakė. Todėl galimiems nuotykių mėgėjams daryti panašaus pobūdžio eksperimentus griežtai draudžiu. Pats Saulės rato kalendorius vėliau nuo Šventaragio buvo nuleistas į slėnį: šis momentas užfiksuotas N. Vėliaus raštuose („Lietuvių mitologija“, t. 1, p.195, Vilnius/1995 ) Amžinosios ugnies pavadinimu.

Jeigu 7.275 m. pr. Kr. buvo Lietuvos kunigaikštis, tai jis turėjo turėti ir kunigaikštiją. Ją vadinsime kiek pavėluotu Vilniaus Perkūno kunigaikštijos vardu, nors žinome, kad ji Perkūno žinyčios omenyje susikūrė 1250 metų vėliau. Kunigaikštija buvo suformuota lietuviams būdingu voratinklio principu, kaimais ir kt. vietovėmis pažymint ano meto žvaigždynų išsidėstymą.

Pav.2.

Žemėje „voratinklio“ apskritimai eina trijomis išskirtinėmis linijomis: vidinė –  per Skirlėnus, Gardijaučius, Vi(j)sinčią ir ežerą Alys, vidurinė – per Vi(j)cukus, Eišiškes, Sarapiniškes – siaRa‘Pi‘niškes, Kaišiadoris ir išorinė – per Vi(j)gonis, Perloją (perlas – apvalus daiktas), Tarailius–Ratailius, Svyrius, Vajni(k)dzenjatus – Vainikdienius. Žvaigždynų anuo metu išsidėstymo ribos  atsispindi gyvenviečių ir vandenvardžių pavadinimuose, kaip pavyzdžiui:

AVINAS                       Avilčiai;

JAUTIS – TAURAS         Tauragnai, Stirniai (irgi „mažas“ tauras);

DVYNIAI                      Buivydžiai I ir Buivydžiai II;

VĖŽYS                        Raklėnai (nuo žodžių „dugną rakinėti“);

LIŪTAS – VILKAS          Vilkynė, Leoniškės, Kutakojis, Smurgainys – S‘murkainys – sia Murkainys
                                (užuomina į laukinę lietuvišką katę vil(k)pišių);

MERGELĖ                    Pápelnikai (nuo žodžio „papai“);

SVARSTYKLĖS              Svermy – Svermai (nuo žodžio „sverti“);

SKORPIONAS              Žagarinė, t.y. žagarų krūva su vienu atkištu palenktu žagaru; Pelesa
                                („pelė“ su ilga, palenkta gale aukštyn, uodega).

ŠAULYS                     Kareivonys, kur „šaudosi“ bei Rūdiškės – Dūriškės, kur badosi ietimis;

OŽIARAGIS                 up. Kertas (ožiai ir ožkos „kertasi“), Lapainia – ožkos lapauja;

VANDENIS                  upė Neris, kuri „panirusi“ Vandényje nuo pat Vilniaus iki Kauno;

ŽUVYS                       Žūklėnai;

Apskritos Vilniaus Perkūno kunigaikštijos skersmuo turi 185 kilometrus. Mūsų žemės turėjo apskritą teritoriją – iš čia bus kilęs ir pavadinimas apskritis. Iš pav. 2 matome, kad nuo pagrindinės žemės išsikišę atskiri „pusiasaliai“ (Tauragnai, Pápelnikai, Svermai, Pelesa), bet amžių gausme apskrities giminiškiems gyventojams priklausomumo ginčų jie, matyt, nekėlė. Stebėdami apskritį, matome, kad išoriniu jos perimetru yra išdėstyti atraminiai miestai ir miesteliai, kuriuos lydi piliakalniai. Tai – ženklas, kad aplinkui Vilniaus Perkūno kunigaikštiją buvę kiti Lietuvos kunigaikščiai turėjo kunigaikštiją ginti, nes čia pagal S. Daukanto perpasakojimą buvo ir Didysis Gaspadorius, t. y. turėjo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą. Aplinkui Vilniaus Perkūno kunigaikštiją išsidėstę Tauragnai, Ignalina, Adutiškis, Medilas, Vileika, Maladečnas, Valožinas, Vija, Lyda, Merkinė, Kaunas ir Kavarskas buvo atraminiai įėjimo į apskritį taškai.

Tirpstant ledui, grįžtantys atgal į savo žemes lietuviai paliko vietų, iš kurių grįžo, kalbinį pėdsaką. Ryškiausiai tas matosi ano meto Liūto – Vilko žvaigždyno žemėje, kur kaimai Vilkynė (pavadino likę gyventi prie ledyno krašto „šiauriniai“ lietuviai), Leoniškės (pavadino grįžę „lotynų“ kalba (leo, lot. – liūtas) kalbėję lietuviai etruskai) ir Gudakojis – Kutakojis tokią mintį patvirtina. Mat, apžėlusi karališkojo liūto galva teikia jam kuto su kojomis išvaizdą: taip iš Afrikos parsinešėme lietuvišką liūto pavadinimą Kutakojis (dabar Hudahaj). Kaimas Vainikdieniai sako, kad kunigaikštijos išorės vainike (C= π ∙ D = 3,14 ∙184 km = 578 km → C : 360° = 1,6 km) kas 1,6 km atstumu ėjo ugninės kalendorinių dienų žymės. Per saulėgrįžas, lygiadienius ir valstybinių švenčių metu, reikia manyti, jos uždegamos buvo visos kartu. Taipogi vidiniuose, įskaitant ir centrinį, vainikuose.

Žemėlapiai: Lietuva- LITHUANIA/ 1979; POLSKA mapa; MAŽ. LIETUVOS kult. pėds., V. Šilas, H.Sambora/1990

Tęsinys - XIV dalis