Šventoji Dvasia - danguje, žemėje, mumyse

Sekminių šventės tradiciškai yra siejamos su Apaštalų darbų knygoje aprašytu įvykiu, kai ant Jėzaus mokinių būrelio, kuriame buvo ir Jėzaus motina Marija, nusileido Šventoji Dvasia. Tačiau Bažnyčios patirtyje buvo ne tik šitos Sekminės. Evangelija pasakoja ir apie „tyliąsias Sekmines“, kai Jėzus kambaryje kvepia į apaštalus Šventąją Dvasią ir siunčia juos misijai. Taigi Sekminės yra susijusios su pažadu atsiųsti Šventąją Dvasią. Tuo pačiu metu, kai buvo švenčiamos pirmosios Sekminės, anot Apaštalų darbų knygos, vyko ir Senajame Testamente aprašoma derliaus šventė. Šventoji Dvasia visada yra siejama ir su vaisingumu, su tuo, kad Bažnyčiai ji suteikia galią misijai, o misija yra ir tai, kad Dievo meilės žinia plinta pasaulyje. Nepaliaujamas Bažnyčios augimas yra Šventosios Dvasios derlius.
Tačiau Šventoji Dvasia labai dažnai šiandien paprasto pamaldumo yra užmirštama. Betgi ji yra tas Trejybės asmuo, kuris mus veda. Mes juk neturime Jėzaus regimu būdu, ir Tėvo nepažintume be Šventosios Dvasios. Šventoji Dvasia yra tai, kas mums šiandien atskleidžia Dievo meilę. Nuo pirmosios Sekminių dienos iki šiandien. Jos atsiuntimas ir priėmimas yra vienas didžiausių pažadų išsipildymų – to Globėjo, to Vedlio, apie kurį kalbėjo Jėzus.

Kaip konkrečiai pasireiškia Šventosios Dvasios veikimas mūsų gyvenime, kaip jis atpažįstamas?
Apaštalų tikėjimo išpažinime yra tokios eilutės: „Tikiu į Šventąją Dvasią, Šventąją Visuotinę Bažnyčią“. Šie du dalykai yra susieti visiškai neatsitiktinai – Bažnyčios visuotinumas ir Šventoji Dvasia. Manau, Šventosios Dvasios veikimas pirmiausia atpažįstamas per krikščionių bendrystę. Per ją gimsta bendruomeniškumo ir meilės žinia visam pasauliui. Šventoji Dvasia yra vienybės, atvirumo, komunikavimo, bendrystės Dvasia. Ten, kur ji yra, yra ir šviesa. Šventajame Rašte mums žadama: nevaikščiosite tamsoje, turėsite gyvenimo šviesą. Tai yra šviesa, kuri leidžia mums bendrauti vienam su kitu, būti vienam šalia kito, dalytis tuo, ką dovanoja Dievas. Dalytis tiek, kiek mes jį pažįstam, kiek galime jį priimti. Tos dalybos, man atrodo, yra vienas pagrindinių Šventosios Dvasios veikimo rezultatų. Bažnyčios augimas, plėtimasis, gyvenimas per visas krizes, išbandymus, nepaisant visų skilimų. Ekumeninis judėjimas, pavyzdžiui, tikrai yra Šventosios Dvasios darbas.
Kitas dalykas, minimas Šventajame Rašte, yra Šventosios Dvasios dovanos, vadinamos charizmos. Jos dovanojamos bendruomenėje – apaštalas Paulius visą laiką tai pabrėžia. Ir dovanojamos ne tam, kad patirtume kažką ypatinga, bet kad dalytumėmės jomis vieni su kitais. Paulius sako – vienas turi vieną dovaną, kitas – kitą, o mes visi turime vieną dovaną – būti su Dievu, būti su Kristumi.

Šventosios Dvasios patirtis pirmiesiems krikščionims buvo labai konkreti, galima sakyti – apčiuopiama: nusileido ugnies liežuviai, visi ėmė kalbėti kalbomis, tapo kupini Šventosios Dvasios... Ar turėtume suprasti šiuos žodžius tiesiogiai?
Šventoji Dvasia nėra neapčiuopiama, nėra abstrakcija. Jei kas nors pažodžiui supranta tai, kas parašyta, nieko blogo nematau – palaiminti tie, kurie priima tokią žinią. Bet už kiekvieno įvykio aprašymo slypi ir simbolis, gilesnė tikrovė, kurią norima apreikšti. Pirmųjų Sekminių pasakojime svarbiausias dalykas, kurį panoro apreikšti mums Dievas per Šventąjį Luką, yra tai, kad po tų įvykių, griausmų ir ugnies liežuvių jie meldėsi, ir tos maldos buvo suprantamos visiems, atvykusiems į Senojo Testamento šventę Jeruzalėje. Taip tarsi atstatoma tai, kas buvo sugriauta Babilono bokšto statybos metu. Atstatoma arba pažadama per šį Dievo veikimą žmonijos vienybė.
Tačiau krikščionys turi vengti siekti įvairių patirčių bet kuria kaina. Mes turime prašyti dovanų, laukti jų, priimti jas, tačiau tai nėra savitikslis dalykas. Apaštalas Paulius pabrėžia, kad ne visiems duotos kalbų ar stebuklų darymo, pranašavimo dovanos, bet tam tikra dovana duota kiekvienam. Pavyzdžiui, jis kalba apie vadovavimo dovaną, kas mums atrodo labai įprasta ir kasdieniška. Iš tikrųjų tai nėra kasdieniška. Tai irgi dovana, ir priimti ją yra viso mūsų gyvenimo mokykla.

Gal daugiausia klausimų ir neaiškumų sukelia maldos kalbomis dovana. Pakomentuokite tai plačiau.
Dažnai kalbant apie charizmas minima būtent ši – maldos kalbomis - dovana, nes būtent su ja siejamas gausus charizmatinis sąjūdis, prasidėjęs XX a. Tai malda nesuprantamais žodžiais, malda, kurią, sakoma, Dievas girdi kaip širdies kalbą. Dažnai charizmatų teologai ją lygina su kontempliatyviąja malda, kurioje jau nebėra jokių žodžių, tiktai Šventosios Dvasios įkvėpti atsidūsėjimai Dievo akivaizdoje. Ši dovana buvo pasirinkta paties Dievo - kaip ženklas, kurį paskui charizmatinis sąjūdis galbūt pernelyg sureikšmino. Bet jei peržvelgtume visą XX a. šimtmetį ir bandytume įsigilinti į šio judėjimo misiją, tai toji misija – tiesiog perduoti kitiems gyvą Dievo žinią. Ši dovana buvo duota ne tam, kad kažkas įgytų galią, bet kad krikščionys įgytų meilės jėgos, kuri veda į mažumą ir nuolankumą. Charizmų turėjimas veda į tai, kad jos pagaliau tampa dovana visai Bažnyčiai, su ja susilieja, tie žmonės tampa tarsi atgimimo šaukliais, ir tas atgimimas vėl leidžia pajusti vienybės ir meilės ryšį Bažnyčioje.

O pranašystės dovana?
Ši dovana visų pirma skirta visai Bažnyčiai. Visa Bažnyčia yra pranašiška tauta, nes skelbia Dievo karalystę, kurią reikia atpažinti ir priimti čia, žmonių bendruomenėje. Pranašystė – tai pasakyti žmonėms apie jų situaciją, atskleisti ją ir pasiūlyti išeitį, įvardyti Dievo artumo ženklus. Pranašai taip elgėsi visais laikais – ir Senojo, ir Naujojo Testamento. Žiūrėjo į Dievo tautos būklę ir kalbėjo apie tai – ne dėl to, kad pažemintų ar kažkaip sutryptų. Tiesiog kalbėjo, įspėjo, žadino, sakydami, kad toji būklė šaukiasi Dievo. Tai yra pagrindinė pranašo funkcija. Pranašas kalba apie tai, kas turi įvykti tavo gyvenime, kad jis pasikeistų iš esmės. Tai labai skiriasi nuo visokių dalinių pranašysčių, kuriomis paprastai užsiiminėja žmonės, norintys patirti įvairiausias paslaptis – atspėti būsimus savo gyvenimo įvykius ar valdyti kitų gyvenimus. Nors Biblijoje nėra visiškai atsisakoma pranašystės, kaip ateities įvykių spėjimo, tačiau tai niekada nėra esminis dalykas – jis visada susiejamas su esminiu Dievo ir žmogaus, Dievo ir tautos, Dievo ir Bažnyčios santykiu. Prisiminkime Pauliaus pranašystę, kai jis kalba, jog Šventoji Dvasia jam sakanti, kad jis tuojau turės pasitraukti, išeiti. Paulius atsisveikina su bendruomenėm, grįžta į Jeruzalę, nes Šventoji Dvasia kalba jam apie skaudžius įvykius, kurie bus jo gyvenime. Paulius nežino, kas jo laukia tiksliai, bet jaučia. Ir tai yra Dvasios pranašystė. Jam tiesiog duodama proga kalbėti žmonėms ir galbūt – atnaujinti su jais santykį, pagilinti jį toje perspektyvoje, kuri jo laukia.

Kaip neapsigauti, kad dovanos, kurias minite, nekyla iš paties žmogaus, o yra Dievo Dvasios duotos?
Sunku pasakyti taisyklę, kaip čia neapsigauti. Katalikų teologai, kalbėdami apie charizmas, sako, kad jos atpažįstamos pagal vaisius. Ne per apraiškas ir ne per jausmus. Žinome, kiek daug žmonių šiandien ir balsus girdi, ir regėjimus mato, ir labai emocingai išgyvena maldą, tapdami savotiškais emocijų narkomanais. Ką reiškia pažinti per vaisius? Žmogus gali matyti savo gyvenimo kaitą ir vertinti, ar tas gyvenimas yra tik ėjimas per gilias duobes nuo emocijos prie emocijos, ar jis turi nuoseklią kryptį. Ar jis yra integralus, ar nėra suskaldytas į atskiras realybes – gyvenimo ir maldos. Ar jis turi kryptį, kurioje vis labiau ryškėja Jėzaus veidas? Jo meilės šaukimas?
Padėti mums visa tai atpažinti gali dvasios vadovai. Kiekvieno iš mūsų kelias vyksta ir vienumoje, ir slaptoje su Dievu, bet ganytojas, kunigas ar dvasios vadovas, arba tikėjimo broliai ir seserys, kurie meldžiasi kartu, gali padėti mums atpažinti, kas čia tikra, ir kas – ne. 

Kaip su Šventosios Dvasios nužengimu yra susijęs Sutvirtinimo sakramentas, kuris paprastai bendruomenės nariams suteikiamas per Sekminių šventę?
Susijęs tiesiogiai, nes Sutvirtinimo sakramentas ir laikomas Šventosios Dvasios suteikimu, pripildymu Šventąja Dvasia.
Suteikiant šį sakramentą, uždedamos rankos ir patepama šventąja krizma – du šie gestai žymi Šventosios Dvasios atėjimo ir misijos vienybę.
Kodėl neužtenka Krikšto, o reikia dar ir Sutvirtinimo sakramento? Sutvirtinimo sakramentas Vakarų Bažnyčioje yra suprantamas kaip sąmoningas žmogaus atsakas į Dievo kvietimą. Kai žmogus krikštijamas jau suaugęs, Sutvirtinimo sakramentas teikiamas tuojau po Krikšto, kai krikštijami kūdikiai, Sutvirtinimas teikiamas atskirai. Tada mes kviečiami jau sąmoningai apsispręsti ir priimti Dievą į savo gyvenimus. Per Sutvirtinimo sakramentą mes ne tik priimame vienybę su Dievu, bet vienybę su Bažnyčia. Mes sutvirtinami ir siunčiami į misiją. Ir tai yra Sutvirtinimo sakramento esmė.

  Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM, Bernardinai.lt, 2005